KUN. JONAS
Mūsų laikai yra geriausia proga įstatyti pasaulį į naują kelią. Ir kas tai padarys? Tai yra mūsų, katalikų, uždavinys, duotas paties Kristaus! Kristaus misija išgelbėti pasaulį teko ir mums, kaip jo mistinio kūno nariams. Tik mums reikia įsisąmoninti ir juste pajusti to uždavinio neatidėliotiną būtinumą. Pasaulis atsidūrė istorijos posūkių kryžkelėje. Daugelis istorikų sutinka, kad keleto ateinančių dešimtmečių įvykiai įstatys pasaulį į tokius bėgius, kuriais jis turėsiąs skubėti mažiausiai keletą šimtmečių. Taigi gyvename pereinamąjį laikotarpį. Senoji materialistinė ir individualistinė dvasia miršta. Gimsta naujas dvasios pasaulis. Todėl nė kiek nedelsdami turime atsakyti į klausimą, kas tą pasaulį jungs. Ar naujasis pasaulis bus suformuotas su Kristumi, ar be jo?
Jeigu mes, katalikai, nežiūrėsime į visą pasaulį, t.y. neturėsime jo vizijos, mes pražiopsosime progą pasiekti ir atnaujinti pasaulį Kristuje, kas dabar yra galima ir būtina daryti. Jeigu mums nepasiseks laimėti pasaulio šiuo kritiškuoju momentu, tai kitos progos galime nebesusilaukti nė per daugelį šimtų metų.
Fleitininke, 1987, akvarelė
Moderniojo susisiekimo priemonių sukurtoji fizinė pasaulio vienybė įgalina pasiekti visus jo užkampius. Visi juntame, kaip pasaulis vis labiau ir labiau “susitraukia”, “sumažėja”. Niujorke galima papusryčiauti, o vakarieniauti prie Pacifiko vandenyno. Seniau kelionė į Europą buvo vienkartinė gyvenimo svajonė, o dabar net eilinis darbininkas gali nuvykti tenai vasaros atostogas praleisti. Transkontinentinis oro susisiekimas atgabeno mums Afrikos ir Azijos žemynus prie pat mūsų durų. Tos tolimos ir izoliuotos džiunglių gilumos, kur žmonės tebegyvena akmens amžiaus ritmu bei tempu, ir aukštosios rytų pasaulio kultūros nebėra nuo mūsų toliau kaip 40 valandų lėktuvo kelionės.
Bet kam skristi į tolimus kraštus? Kitų tautų kultūros atskrenda pas mus! Radijas, televizija, kinas, užsienio studentai ir svečiai atgabena mums ir Kinijos meną, ir muziką, Pietų Amerikos politines įtampas, arabų kovas su izraelitais į kiekvienus namus. Gyvename keistame pasaulyje ir turime jį suprasti bei priimti tokias išvadas:
1. Mūsų gyvenimas yra neišnarpliojamai susijęs su kitų tautų ir valstybių gyvenimu, tartum mes būtume mažo miestelio artimiausių durų kaimynai.
2. Kiekvienos tautos ramybė ir gerovė, net ir jos egzistencija, pareina nuo visų kitų gerovės, ramybės ir egzistencijos.
3. Koks nors net mažo miestelio įvykis gali turėti kosminių, visus sukrečiančių pasekmių.
Visų svarbiausia yra tai, kad mažėjantis pasaulis yra gilios prasmės ir galimybių išsiskleisti Katalikų Bažnyčiai. Katalikai turėtų džiaugtis, nes šiandien yra lengviau, negu bet kada anksčiau, įvykdyti Kristaus įsakymą: “Eikite ir mokykite visas tautas...” Pirmųjų amžių apaštalai ir krikščionys skleidė Evangeliją Romos imperijos keliais bei pakelėmis, todėl per trejetą šimtmečių galėjo laimėti Kristui kone visą anuomet žinomą pasaulį. Mūsų technologijos išradimai gali padėti nunešti Evangeliją į tolimąsias Afrikos džiungles ir Azijos stepes. Jie gali būti didelė pagalba praplėsti ir pagilinti katalikiškąjį gyvenimą taip pat ir namie.
Žmonijos dvasinis suskilimas verste verčia stengtis tuojau pat statyti pasaulį į naują vienybės kelią Kristuje ir jo Bažnyčioje. Mus taip arti vienas prie kito priglaudusi technika iššaukė krizę. Ji įgalino sukurti “vieną pasaulį”, bet žmonės dar nėra pasirengę sugyventi kaip geri kaimynai. Technikos pažanga gali sutrumpinti fizinius atstumus, bet neįstengia sukurti dvasių artumo, neduoda bendrų siekių ir tikslų. Nei psichologiškai, nei dvasiškai mes nesame pasirengę gyventi su afrikiečiais, indoneziečiais, kinais, japonais ir kitais, kurie staiga iškilo mūsų horizonte ar net artimiausiame mūsų kvartalo name.
Dvidešimtojo amžiaus karai yra dramatiškiausi to suvienyto ir suskilusio pasaulio situacijos prasiveržimai. Yra ir kitų lengvai randamų pavyzdžių tai krizei iliustruoti: rasiniai nusistatymai, kapitalo ir darbo kovos, šeimų irimas, Afrikos ir Azijos tautų pabudimas ir veržimasis į nepriklausomybę, ekonomiškas “atsilikusių tautų” išnaudojimas, tautų išrovimas iš jų tradicijų, ištrėmimai iš gimtųjų žemių.
Daugeliui tautų šita krizė atnešė didį vargą, ir jos ieško, kaip iš to vargo išbristi. Pasaulį kankina absoliučių vertybių troškimas ir alkis. Tai parodo desperatiškos pastangos sutvarkyti dabartinį pasaulio chaosą. Tai ypač liečia Afrikos ir Azijos kontinentus bei komunizmo pavergtuosius kraštus, kur buvo sunaikintos dorovinės ir dvasinės vertybės ir visos gyvenimo tradicijos. Pagoniškosios tautos nesėdi ramiai savo tamsybėse, laukdamos, kada jas pasieks krikščionybės šviesa. Jos nagrinėja ir sveria visus pas jas ateinančius pasaulio sąjūdžius. Kiekvienas jų siūlos joms skirtingas schemas civilizacijos vienybei pasiekti. Vienintelis pasaulinio masto sąjūdis, galįs sukurti tikrą dvasių ir širdžių vienybę, yra katalikybė. Bet ją daugeliu atvejų nustelbia komunizmas ir islamizmas. Amerikoje Bažnyčia susiduria su labai subtilia pasaulietiškojo humanizmo jėga, kuri laimi narių nekatalikų tarpe, suskaldo širdis, daugelyje vietovių susilpnina katalikų tikėjimą, patys to net nepastebėdami.
Šių galingų pasaulinių sąjūdžių akivaizdoje, gimstant naujam pasauliui, Bažnyčiai yra ypatingai gera proga parodyti savo dvasiškuosius lobius, o patiems katalikams proga atsigaivinti ir kiekvieną elektrizuoti pasauline vizija. Tik tokiu būdu Bažnyčia pasirodys esanti vienintelis patenkinamas ir laimingas atsakymas į visus žmonių reikalus ir tokiu būdu laimėti pasaulį Kristui.
Jau 1950 metais žymus rašytojas Jean Danielou, S.J., kalbėjo katalikių mergaičių suvažiavimui Grailville, OH: “Gyvename tokiais laikais, kad vidutiniškos krikščionybės nepakanka. Šiandien reikia pabusti iš miego ir atverti savo sielas Dvasios įkvėpimui. Dabar yra didingi laikai, kovų laikai, krizių laikai. Rungiamasi dėl žmonių dvasios. Pasaulis labai sumažėjo, ir mes matome, kaip kova eina karštyn ir aršyn. Šiandien vėl reikia rasti globalinės krikščionybės dimensijas. Būsimose kovose turime išstatyti pasauliui kosmiško masto krikščionybę. Tikroji kova yra dvasių kova. Tikroji pergalė bus laimėta tik dvasinėje plotmėje, ne kraštus užkariaujant, o laimint sielas. Lemiamas yra šis klausimas: ar mes galime savo laikams parodyti pakankamai gyvą, patrauklią, dinamišką ir pilną jaunatviško džiaugsmo krikščionybę? Tik tada laimėsime pasaulio sielas. Vienintelis sąmoningas katalikui galimas atsakymas yra toks: aš noriu tapti Kristaus įrankiu pasauliui atversti. Didingi laikai, dideli įvykiai reikalauja didžių sielų, galinčių suprasti didįjį mūsų laikų Dievo troškimą sielų, visa širdimi ir visomis jėgomis besistengiančių pasiekti visas pasaulio tautas su džiugiąja Kristaus naujiena.
Nė vienas praėjusis šimtmetis neturėjo tokių palankių apaštalavimo progų, kokių turi dabartinis. Kiekvienas katalikas gali gauti dalį garbės, pasidarbuodamas paversti šį šimtmetį vienu iš gyviausių ir stipriausių misijonieriškų laimėjimų”.
PAVOJINGIAUSIAS PRIEŠAS — KOMUNIZMAS
Iki šiol pavojingiausias Bažnyčios ir krikščionybės priešas buvo komunizmas. Jis buvo įsitikinęs ir įtikinėjo kitus, kad seniau visą vakarų civilizaciją jungusi Bažnyčia dabar yra praradusi savo jėgą, seniau intrigavusią visą žmoniją. Esą katalikai nustoję domėtis žmogaus problemomis. Tik komunizmas šiandien pateikiąs taip reikalingą jungties dvasią.
Nors komunizmas yra kraštutinė materializmo forma, bet jo jėgą sudaro katalikiškos doktrinos likučiai. Komunizmas rodė kiekvienam žmogui žavią pasaulio viziją. Jis žmonijai parodė išvirkščią Kristaus mistinio kūno idealą, iškreiptą visų žmonių broliškumo pagrindą ir žaidė viltimi, kad žmonės tą tikslą pasieksią, jei ne patys, tai jų vaikai. Pasaulio broliškumo ir vienybės komunizmo skelbtas idealas patraukė tūkstančius visame pasaulyje. Vincent Sheen, aprašydamas savo maskvinius įspūdžius, prisimena jauną amerikietę Rayna Prohme. Ji paaukojusi savo gyvybę už ką tik aprašytą idealą. Jos užrašuose randamas toks žavingas posmas, kuriuo galėtų pasididžiuoti bet kurio šventojo plunksna: “Jeigu kur yra mušamas krovinių nešikas kinietis, ar aš dėl to nekentėčiau? Kur badu mirštąs indėnas ūkininkas, ir aš nekentėčiau bado kančias?” Kadangi komunistai yra apsėsti vizijos laimėti visą pasaulį, daugelis jų mielai išsižadėjo savo patogumų, net būtiniausių reikmių, ėjo į kalėjimus, norėdami pasiekti savo tikslą. Jų entuziazmas, jų užsispyrimas, jų darbštumas ir pasiaukojimas pagreitino ligšiolinius komunizmo laimėjimus.
Komunizmas yra pavojinga ideologinė jėga ir kartu rimta materialistinė grėsmė. Jis yra toks galingas todėl, kad yra skardus protestas prieš skriaudas, neturtą, skurdą ir neviltį. Komunistai laimėjo visur, kur yra išnaudojamas žmogus. Jie subūrė aplink save daug narių pietryčių Azijoje, pietinėje Afrikoje ir artimuosiuose Rytuose. Visame kolonijų pasaulyje, net ir kai kuriuose Europos kraštuose jie sudarė potencialią grėsmę.
Atsivertęs buvusis Anglijos komunistų laikraščio “Daily Worker” redaktorius Dauglas Hyde aprašė nepaprastą jų uolumą: “Tie vyrai išsijuosę darbuojasi, kaip man atrodo, už pikčiausią tikėjimą pasaulyje. Jų veikla tebūna mums provokacija. Iš tiesų, šio pasaulio vaikai yra išmintingesni už šviesos vaikus”.
Bet šiandien komunizmas jau yra netekęs savo žavumo. Pokario metais įsigalėjęs ne tik Rusijoje, bet ir rytinėje Europoje bei milžiniškoje Kinijoje, ne tik nedavė taip labai geistos laisvės, lygybės ir brolybės bei žadėto rojaus gėrybių, bet vergais pavertė didžiausias žmonių mases, nuskurdino savo kraštus. Rojų sau susikūrė tik jų valdovai partiečiai, diktatoriai ir jų pataikūnai bei žiaurioji policija. Todėl mes dabar ir regime, kaip jų valdomose šalyse žmonės, ypač jų pačių auklėtas jaunimas, stengiasi nusikratyti komunizmo ideologijos. Bet ką geresnio ras tie apviltieji žmonės, jei mes, katalikai, neparodysim savo gyvais pavyzdžiais, kad tik Kristaus mokslas neša žmonijai tikrąjį teisingumą, laimę ir džiaugsmą, gerbia kiekvieną kiekvienos rasės žmogų. Kiekvienam katalikui reikėtų save klausti: ar su manim susidurdami komunistai bei kiti šiuo pasauliu nusivylę žmonės galėtų susižavėti krikščionybe?
ISLAMAS
Antras pavojingumu didžiausias krikščionybės priešas yra Islamas. Tai tikrai labai didelė dvasinė jėga pasaulyje. Ji turi savo pasaulinę viziją su kibirkštėle tiesos. Islame yra daug iš krikščioniškojo tikėjimo pasisavintų elementų. Mahometonai turi labai didelę pagarbą Dievui ir jo didybės nuovoką, nors kartu su tuo jie pasižymi doroviniu palaidumu. Taip šis tikėjimas patenkina žmogaus religijos troškimą ir iš jo nereikalauja tiek daug, kiek katalikybė.
Lietuviai labai mažai težino apie Islamą, kaip pasaulinę jėgą. Bet paimkime į rankas pasaulio žemėlapį ir susiieškokime Islamo užvaldytus kraštus. Mahometonai nesitenkina tik arabų tautomis. Visa Šiaurinė Afrika, Viduriniai Rytai, Pakistanas, geroka dalis tolimųjų Rytų, Indonezija — tai vis kone 100% Islamo kraštai. Iš viso pasaulyje yra apie 900 milijonų mahometonų! Iš ten jie skleidžiais ir į kitas šalis, plinta krikščioniškoje Europoje ir Pietų Amerikoje. Jais domisi daugelis amerikiečių, ypač juodoji rasė. Kiekvienas jų yra uolus savo tikėjimo platintojas, nežiūrint kokia būtų jo profesija ar amatas. Jie nesigėdi ir nesivaržo net krikščioniškuose kraštuose septynis kartus kas dieną pasitiesti savo kilimėlį ir melstis viešai, kai yra maldos laikas. Katalikai turėtų žinoti, kad mahometonai turi stipresnį frontą prieš Katalikų Bažnyčios misijas, negu bet kuri kita religija. Visą amžių tarp Afrikos musulmonų gyvenęs ir ten miręs kun. Charles de Foucold nelaimėjo iš jų nė vieno konvertito. Tuo jis paliudijo, kad visos katalikų pastangos čia liko bergždžios.
O juk buvo laikas, dar penktame šimtmetyje, kai Šiaurinė Afrika buvo perdėm katalikiška. Šiandien Islamas ten yra neįveikiama tvirtovė. Iš musulmonų mes, katalikai, turėtume pasimokyti, kaip branginti savo tikėjimą, kaip gyventi pagal jo dėsnius ir kuo uoliausiai apaštalauti. Ne tik kunigai misijonieriai, bet kiekvienas katalikas, ypač mūsų vyrai!
PROTESTANTIZMAS
Katalikų misijoms didelis konkurentas yra protestantizmas. Jie išvysto nepaprastai gyvą ir judrų misijonierišką uolumą. Kai kurios protestantų sektos parodo daug savęs išsižadėjimo, uolumo ir tikro heroiškumo, kai reikia nešti Evangeliją pasaulio tautoms. Pasauliečiai protestantų misijonieriai dideliais būriais keliauja į Aziją, Afriką, Pietų Ameriką. Vieni ten paaukoja visą savo gyvenimą, kiti pasidarbuoja keletą metų, Pvz., mormonų jaunimui yra savaime suprantama, kad, baigus studijas, reikės keliauti į misijas ir ten juos turės išlaikyti jų šeima, ne jų bažnyčia. Po du jie ten eina nuo namų prie namų, neapleisdami nė vienos gatvės, kaimo ar miestelio. Kai kurios protestantų sektos siunčia į misijas ne vieną savo dvasininką, bet visą jo šeimą. Tuo požiūriu mūsų broliai protestantai yra toli pralenkę mus, katalikus. Viena katalikė mergina iš Grailville, OH, plaukė laivu į Kiniją, o protestantų misijonierių tame laive buvo 900!
Nors protestantizmas, palyginus su kitomis pasaulinio masto pajėgomis, nėra toks stiprus, bet jo misijinė veikla įrodo, kad ir nedidelis būrelis gali labai daug padaryti, jei tik turi Dievo planų viziją visam pasauliui. Misijų kraštuose protestantizmas kartais sumaišo žmonių galvoseną, kai pas stabmeldžius ateina įvairių sektų misijonieriai ir kiekvienas skelbia kitaip nudažytą Evangeliją, bet visi sakosi atstovaują tam pačiam Kristui. Tada stabmeldžiai žiūri ir į Katalikų Bažnyčią kaip vieną iš daugelio Europos religijų su savotišku mokslu ir gyvenimo papročiais, bet ne absoliučiai tikrą religiją. Amerikoje neretai pasiekiama gražių vaisių, bendradarbiaujant su protestantais socialinio teisingumo klausimais. Reikia tikėtis, kad ir ateityje toks bendradarbiavimas galės pagimdyti didesnės vienybės ir meilės dvasią tarp protestantų ir katalikų.
BIZNIS IR PRAMONĖ
Yra dar viena didelė pasaulinio masto jėga, gresianti Bažnyčiai. Jos šūkis yra: “Gera valia randa kelią”. Tai yra biznis ir pramonė. Tai yra du pastudijuotini pavyzdžiai, kaip reikia pasinaudoti moderniomis priemonėmis pasauliui infiltruoti.
Vargiai rasime didesnio pabūdžio industriją ar biznį, kurio veikla nebūtų pasaulinio masto. Ar tai būtų žemės ūkio padargų, ar tik moterų suknelių gamyba — nesvarbu. “Singer” kompanijos siuvamųjų mašinų agentūrą rasite net ir mažuose Afrikos kaimeliuose. “Coca-Cola” gal yra geriausias pavyzdys, kaip galima pasiekti Kongo džiunglių gilumas ir visą Azijos kontinentą.
Pasauliui visa tai yra Amerikos biznieriško išradingumo simboliai.
Tiesa, daugelis korporacijų žymiai pakėlė materialinį gyvenimo lygį menkai išsivysčiusiuose kraštuose. Bet jos taip pat sukūrė naujų poreikių ir troškimų, kurių anksčiau ten nebuvo. Mums įprasti skelbimai paskleisti visame pasaulyje visomis kalbomis. Nors jau šimtmečiais prekyba buvo pasaulinių užsimojimų profesija, tačiau dabar transportacijos ir komunikacijos išvystymas ją padidino milijonus kartų.
Sunku įsivaizduoti, kaip surevoliucino paprastų Afrikos ar Azijos žmonelių gyvenimą tie pramonės pasauliniai užsimojimai. Tas šalis šiandien purto ir krečia nepasitenkinimai, maištavimai, sukilimai, partizaninės kovos už nepriklausomybę. Nors ir netiesiogiai tai galima laikyti ekonomiškos eksploatacijos pasekmėmis. Galima sakyti, kad biznis padaugino darbų galimybes, kad jis pristato žmogaus gyvenimui įvairiausių užsienietiškų produktų. Galima kalbėti ir apie tai, kad biznis ir modernioji industrija pavergė žmogų, sumechanizuodama visus darbus. Bet ar vienaip, ar kitaip kalbėsime, negalime nepripažinti, kad biznis su pramone turi pasaulinio masto viziją, ir kad tai išeina jų naudai. Ar tai neturėtų sugėdinti mūsų, katalikų? Kai žmonės tik dėl žemiško pelno keliauja į tamsiausius šios žemės užkampius, siekia aprėpti visą žemės rutulį ir tol nenurimsta, kol jų produktai nepasiekia tolimiausių užkampių, tai kaip mes turėtume stengtis nunešti tiems žmonėms didžiausią turtą, — amžinąji gyvenimą!
PASAULIETIŠKASIS HUMANIZMAS
Kaip komunizmas, taip ir humanizmas yra krikščionybės iškraipa. Šitos šiandien pasaulį kontroliuojančios jėgos pradžią galima įžiūrėti jau graikiškai romėniškoje Kristaus laikų pūvančioje civilizacijoje. Bet jos suklestėjimas moderniaisiais laikais visų pirma pasirodė paskutinių 500 metų stipriuosiuose “pasaulietinimo” sąjūdžiuose, pvz., renesanse, reformacijoje, pramonėje ir prancūzų revoliucijose.
Ilgus laikus krikščioniškieji principai formavo vakarų pasaulį. O juos atmetus, gyvenimo fokusas persikėlė iš Dievo į žmogų. Dievo karalystės vieton pakištas idealas: “Gera bendruomenė žemėje”. Krikščioniškųjų motyvų pažadinta ir palaikoma veikla žmonijos labui pajungta grynai pasaulietiškiems sumetimams. Auklėjimas, psichologija, ekonomika, fizikos ir biologijos mokslai lenktyniavo užimti integruojamąjį vaidmenį, kuris pirmiau priklausė teologijai. Kai krikščioniškoji revoliucija stengėsi padaryti visuomenę palankią žmogaus išganymui, tai humanitariškųjų reformatorių margumynai siūlė visas pasaulio negeroves gydančius tiktai žemiškus vaistus.
Vieniems tie vaistai buvo ir tebėra visuotinis žmonių auklėjimas ir apšvietimas; kitiems gimdymų kontrolė, tretiems pramonės suvalstybinimas ir t.t. Kai kurios reformatorių siūlomos priemonės yra geros. Jas siūlo ir krikščioniškieji humanistai. Bet kai kurios yra blogos. Tačiau ta didelė įvairių sąjūdžių ir filosofijų, kurias mes vadiname pasaulietiškojo humanizmo vardu, bendruosius savo principus randa ne priemonėse, o siektinajame tiksle. Jų tikslas yra laikinis, žemiška utopija, kur žmogus būsiąs visai laisvas, išvystysiąs visas savo galias, kur bendruomenė džiaugsis laisve ir teisingumu bei tokia lygybe, kurių, kaip krikščionys gerai žino, žemėje negalima pasiekti. Gana dažnai humanitariškuosius reformatorius įkvepia krikščioniškoji etika. Bet tą etiką jie atplėšia nuo jos vienintelio stipraus fundamento — Kristaus.
Su pasaulietiškųjų humanitarų veikla teks susidurti visur, kur tik pasisuksim. Bent dalis šių dienų laimėjimų mokslo, tarptautinių santykių, socialinių reformų srityse priklauso jiems. Pvz., ekonomiška ir techniška pagalba menkai išsivysčiusiems kraštams, visuotinis nors tik pradžios mokslas, darbininkų unijos, Jungtinių Tautų Organizacija, socialinis draudimas, legalinė mažumų teisių apsauga ir kt. Humanitariniai motyvai sužavi ne vieną jaunuolį, kuris patraukia Pietų Amerikon, Azijon ar Afrikon pasidarbuoti tautų kultūriniam ir socialiniam lygiui pakelti, veikti tarp neturtingųjų. Pasaulietiškasis humanizmas žada prislėgtiesiems ir persekiojamiesiems, alkstantiems ir ligoniams pamažėle pagerinti jų būvį ir išlaisvinti žmogų tiek, kad jis galėtų realizuoti savo paskyrimą, koks jis bebūtų. Tačiau jei mes, katalikai, būtume persiėmę iki kaulų smegenų dieviškosiomis Kristaus apreikštomis tiesomis, jei mes rimtai laikytumės jo duotų krikščioniškosios žmonių meilės įsakymų ir suprastume, kaip labai mes esame reikalingi savo Išganytojui pasiekti viso pasaulio žmoniją, tai mes negalėtume ramiai sėdėti ir snausti minkštasuoliuose ir pasitenkinti geru darbu bei uždarbiu, kad galėtume padidinti savo banko sąskaitas. Mums tikrai labai rūpėtų laimėti žmones amžinosios dieviškos laimės gyvenimui, todėl nesigailėtume nei darbo, nei lėšų Bažnyčios misijai paremti. Atsirastų ir jaunimo kunigų seminarijose bei vienuolynuose nešti pasauliui Kristų, kurs be jų pagalbos negalės ten patekti. Mums būtinai reikalinga pasaulinė vizija!