religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1989 / RUGSĖJIS — SEPTEMBER / VOLUME XL, NO. 8
253 |
Lacrima |
|
255 |
Dalia Staniškienė |
|
258 |
Kun. Jonas |
|
261 |
Marija Stankus-Saulaitė |
|
263 |
Chiara Lubich |
|
264 |
A. Pajarskaitė |
|
268 |
Jūratė Vasauskaitė |
|
269 |
Rima Polikaitytė |
|
270 |
Vida Brazaitytė |
|
277 |
Vytautas Kasniūnas |
|
279 |
Jūratė Vasauskaitė |
|
280 |
Alė Rūta |
|
282 |
Gediminas Vakaris |
|
284 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
286 |
Juoz. Pr. |
|
216 |
Red. |
Sis numeris iliustruotas dail. Pauliaus Augiaus kūrinių nuotraukomis. Viršelio apipavidalinimas — Petro Aleksos.
Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/ August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.
Lacrima
Koks jaunas Vilnius Pirmąją rugsėjo...
Gatves užtvindė žydintys vaikai!
Jų kūdikiškos širdys dar nespėjo
Pažint, kur melo, kur tiesos takai.
O kadgi niekad šalnos nepaliestų
Žiedų brangiausių — tų tyrų širdžių!
Kad skaisčios akys visados taip šviestų! —
Visiems vaikams šiandieną to meldžiu.
Kad jie mylėtų Dievą ir Tėvynę,
namus gimtuosius, papročius tėvų...
kad gerbtų juodą duoną kasdieninę
Ir neieškotų svetimų dievų.
—Vaikai, užaukite geri ir kilnūs!
Laimingi būkit, neišduokit Vilniaus! . .
1979.09.01
Pavasaris, 1937 Paulius Augius
(Suaugusiųjų konkurse III premiją laimėjęs straipsnis)
DALIA STANIŠKIENĖ
Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta.
Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame,
Viešpačiui mirštame.
Taigi ar gyvename, ar mirštame, mes esame Viešpaties.
Rom 14, 7
Šie Šv. Rašto žodžiai visada man buvo labai prasmingi. Jie įrašyti mano a.a. tėvelio laidotuvių paveikslėlyje kartu su malda: “Gailestingasis Dieve, suteik jam amžiną ramybę”. Perskaičiau juos ir susimąsčiau. Ką tie žodžiai man reiškė per eilę metų? Turbūt skaitydavau juos su rezignacija, susitaikant su Dievo valia. Bet šiandien jie man reiškia daugiau, negu tik Dievo valios priėmimą; šiandien juos skaitydama, aš pajuntu džiaugsmą ir ramybę, kurios paveikslėly maldauju savo mirusiam tėvui...
Paulius Augius Birutė ir Kęstutis, 1935
AR GYVENAME, AR MIRŠTAME, MES ESAME VIEŠPATIES!
Mintimis grįžtu į vaikystę. Prisimenu mažą Lietuvos miestelį, kur dažnai viešėdavau pas savo močiutę. Ten ir pirmąją šv. Komuniją priėmiau. Prisimenu saulėtus rytus, kai, netolimos bažnyčios varpų balso pažadinta, šokdavau iš lovos, skubiai apsirengdavau ir bėgdavau į šv. mišias. Ten būdavo kelios moterėlės ir aš. Neprisimenu, kokie jausmai tais ankstyvais rytais mane vesdavo į bažnytėlę, bet neabejoju, kad ten esantis Dievas buvo tas pats, kurį šiandien randu kasdien šv. mišių aukoj ir savo širdy. Nors ir toli esu nuo ano vaikystės miesto, ten paliktas Dievas nepasikeitė; pasikeičiau tik aš.
KUN. JONAS
Su istorija visi esame šiek tiek susipažinę. Žinome, kad Lietuva sukūrė savą valstybę, žinome, kada ji apsikrikštijo, žinome apie Žalgirio mūšį, nepriklausomybės paskelbimą ir kita.
Turime žinių ir iš pasaulinės istorijos. Bet jeigu istorija būtų tik datos, vardai ir įvykiai, jie nedaug ką tereikštų mūsų gyvenimui. Katalikybė turi savą istorijos sampratą. Istorija neturėtų jokios prasmės, jeigu į ją nežiūrėtume Bažnyčios akimis. Katalikui yra aišku, jog viskas, kas pasaulyje atsitinka, neatsitinka netyčia. Viskas atsitinka todėl, kad Dievas taip surėdė, ir tas ar kitas įvykis yra jo planų dalis. Kiekvienas istorijos įvykis realizuoja kokį nors to plano numatytą tikslą: ar tai būtų imperijų bei tautybių iškilimas, ar jų žlugimas, ar kurio nors šventojo gimimas, ar bet kas kita. Bet ir blogis ir tas turi savo vietą Dievo planuose, nes jis gali ir iš tiesų panaudoja blogį iškelti gėriui. Visų maišačių ir tragedijų sūkuryje krikščionis pasitiki, kad nuostabiu būdu yra realizuojami Dievo planai.
Paulius Augius
ISTORIJA TURI SAVO TIKSLĄ
Nors Dievo planų visuma mums nepermatoma, bet žinome, kad istorija eina į kokį nors tikslą. Į kokį? Ji kuria Dievo karalystę, kuri bus atbaigta laiko gale, kai bus įvykdytas visų žmonių išganymas. Kristus kryžiaus mirtimi išpirko žmoniją. Tačiau Dievo karalystė tada nebuvo baigta kurti. Dar buvo tik jos pradžia. Kristus pasakė: “Aš einu jums vietos paruošti. Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu” (Jn 14, 2-3). Po Kristaus dangun žengimo bus antrasis, garbingas atėjimas laikų pabaigoje. Tada bus ir mirusiųjų prikėlimas, paskutinysis teismas ir visų tautų surinkimas danguje, kur jos per amžius šlovins Dievą drauge su jo angelais. Iki to meto Kristaus karalystė nebus atbaigta, Dievui derama garbė nebus tobula.
MARIJA STANKUS-SAULAITĖ
Kas rytą jis laukdavo mūsų, nusileidžiančių iš antro aukšto. Jo veidas buvo šviesus, ir akys linksmos. Pradėdavome naują dieną. Jis pats apsirengdavo, nusiprausdavo, pavalgydavo. Mes paruošdavome pusryčius, sustvarkydavome kambarį, suplanuodavome dieną. Jis turėjo savo pareigas: vaikščioti, mankštinti ranką, kartoti įrekorduotus žodžius; skaitė laikraščius, žurnalus, rūpestingai vartė knygas; klausė radijo, sekė žinias. Kasdien iš sūnaus ateidavo laiškas. Būdavo laiškų ir iš kitų. Artimieji aplankydavo pravažiuodami; giminaitė užveždavo svečius iš Lietuvos; kitai giminaitei pats paskambindavo pasikalbėti. Lauke vaikščiodamas, džiaugėsi kiekvienu nauju žiedu; atsisėdęs prie avilių, bites stebėjo. Kėdės buvo sustatytos, kad jis vis kitoj vietoj galėtų pasilsėti. Dažnai žiūrėjo į skautų per vieną dieną apkaltą namo sieną. Sūnui pabuvus namie, lauke pasikeisdavo: tai krūmai išretinti, tai naujas augalas. Viską jis matydavo, visur jautė gyvybę.
Kaip visą gyvenimą, taip ir per devynerius po insulto tylos metus jis rūpinosi Lietuva. Šiemet, Lietuvai sujudus, jam pasidarė gal lengviau, nors vis galvojo, kad tik ten esantiems pasisektų, kad tik jie nenukentėtų. Mes visa tai žinojome, nes jis mums rodė rūpimus straipsnius — mes klausinėdavom, ir jis kaip nors atsakydavo. Sūnui pasiekus Lietuvą ir pabendravus su Lietuvos skautais, viena gyvenimo gija užsimezgė; antroji įausta, sūnui aplankius senelės kapą, kurio nei vienas iš mūsų šeimos nebuvo matęs — iš kurio sūnus atvežė žemės. Tą žemę jis pabučiavo.
CHIARA LUBICH
“Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus” (Gal 2, 19-20).
Šv. Paulius suprato nuo pat savo atsivertimo pradžios, kad išganymas ateina tik per Kristų, Dievo Sūnų, kuris tapo žmogumi ir buvo nukryžiuotas. Nuo tada apaštalas pasiryžo visiškai priklausyti Kristui, tai reiškia dalintis su juo likimu. Tuo pasiryžimu gyvendamas, jis buvo transformuotas į Kristaus panašumą tiek, kad galėjo sakyti: “Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus”.
Dalindamasis savo asmenišku patyrimu, apaštalas mus moko, koks krikščionis turi būti. Kas gi yra krikščionis? Tai yra asmuo, sakantis Jėzui taip, kai yra šaukiamas sekti jį kryžiaus kelyje, pasiryžęs priimti kentėjimus, kurie pareikalaus savęs atsižadėjimo, mylint kitus, jiems tarnaujant, atleidžiant. Tokiam teks taip pat kentėti, kai pasaulis nerodys noro suprasti.
A. PAJARSKAITĖ
Šių metų balandžio mėnesį Lietuvoje buvo katalikiško moterų sambūrio “Caritas" steigiamasis suvažiavimas. Buvo keletas įdomių ir aktualių paskaitų, kuriose svarstyta labai skaudi tautos moralinė padėtis, susidariusi per stalinizmo ir stagnacijos laikotarpį. Vieną tų paskaitų čia spausdiname. Iš jos paaiškės svarbūs ir kilnūs šio sąjūdžio tikslai.
Redakcija
Prablaivėjus, prašviesėjus padangei, atsimerkę pamatėme į kokį vargą ir dvasinį skurdą yra patekusi mūsų visuomenė.
Našlaičių, beglobių senelių skaičiai penkiaženkliai, alkoholikai jau žymimi šešiaženkliais skaitmenimis. Didelis skaičius išryškintų narkomanų, prostitučių, o kiek dar slaptų, kas suskaičiuos?
Paulius Augius Į turgų,1938
Ieškodami to blogio šaknų, turim pripažinti, kad šiandien visuomenė gyvena nuodėmėje, yra susvetimėjus, nepaiso nustatytų Dievo dėsnių ir įsakymų.
Skaityti daugiau: ŽMOGAUS VARGO MAŽINIMAS “CARITAS” ŠVIESOJE
Paskutinį vasaros rytą, skubėdamas į aušrą,
Nyko ežero rūkas, atskleidęs peizažą—
Nes rytoj rudenį pajus viskas,—
Vienintelė lelija balta marmurine šviesa,
Vienišo paukščio klyksmas, gal garnys gar, garr,
Vasaroj užaugusi žiogų daina,—
Ir štai atsiveria ežero vandenis veidas,
Savy kaip veidrody priglaudęs
Žaliuosius riešutynus, iš jų slapta iššoka bebras—
Ruduo giliai, o ežero dugne nudžiunga žuvys
Ir blyksteli čiuožėjas vandeniu.
Ilga, begaliniai ilga pilna gamtos diena... Toli
Žirgas baltas ir juodas pievoje—
Jaučia, ką jaučia tokie tylūs
Žolėj žalioj šią ilgesingą dieną
Šaltalankiai kantrūs ir aitrūs.
Lankoje žiemą bus šalta,
Atsiliepia šalia žiedynai - jonažolės, krikštytojo žolės
Ir čiobreliai, ramunės ir dobilai,
Pilni visos vasaros nektaro bičių aviliai.
Ar girdite, ar matote vasaros paskutinį krantą?
O naktį tik vienišas visos vasaros atšvaito mėnulis
Ežere toks ryškus ištylės visą karštą šviesą—
Bet suvirpa nuo valties irklų jo paveikslas,
Ir su vasara šią naktį viskas baigias.
Jūratė Vasauskaitė
(Jaunimo konkurse III premiją laimėjęs rašinys)
Rima Polikaitytė
Visi žmonės pasaulyje yra giminingi, nes yra palikuonys pirmųjų tėvų. Tačiau daug metų gyvendami skirtingose vietose ir sąlygose, žmonės pradėjo keistis. Tik tie, kurie gyveno tose pačiose grupėse, išliko panašūs. Žmonių išorinė išvaizda, odos spalva, plaukai ir akių forma juos suskirstė j rases.
Dažnai “rasės” sąvoka yra klaidingai suprantama arba sąmoningai klaidingai vartojama. Daug mokslininkų teigia, kad rasė yra susijus su kultūra, kalba, tautybe arba religija. Fiziniai žmonių skirtumai negali nuspręsti, ar vienos rasės žmonės yra didesnių protinių sugebėjimų, aukštesnės kultūros ar moralės negu kitos. Tačiau žmonijos istorijoje rasiniai skirtumai buvo ir yra diskriminacijos pagrindas.
Rima Polikaitytė
Visais laikais žmonės yra turėję rasinių problemų. Paskutinio šimtmečio laikotarpiu didžiausias konfliktas vyko ir tebevyksta tarp baltųjų ir negrų, kurie visokiais būdais stengiasi išsilaisvinti iš baltųjų vergijos.
Vida Brazaitytė
Tautinio atgimimo sąjūdis Lietuvoje prasidėjo antroje devyniolikto šimtmečio pusėje. Trys istoriniai įvykiai paveikė šį atgimimą: 1863 metų lietuvių sukilimas prieš rusų priespaudą, 1864 metų spaudos draudimas (rusų valdžia buvo uždraudusi spausdinti knygas lietuvių kalba) ir 1864 metų baudžiavos panaikinimas. Svarbiausias įvykis, paveikęs atgimimo sąjūdį, buvo spaudos draudimas.
Spaudos draudimo laikotarpiu buvo išleista daugiau kaip tūkstantis leidinių. Pirmasis lietuviškas laikraštis “Aušra” pradėtas spausdinti dr. Jono Basanavičiaus 1883 metais. Dr. Basanavičius laikraštyje aiškino lietuviams, kokią garbingą praeitį Lietuva turėjusi, skatino didžiuotis didinga istorija, gražia lietuvių kalba, papročiais, nepaprastu tėvynės grožiu. Kartu ir aiškino, kad lietuvių tauta yra okupanto rankose, kad okupantas yra žiaurus — skriaudžia ir naikina Lietuvą. Basanavičius kvietė visus lietuvius į kovą už nepriklausomą Lietuvą. Perskaitęs dr. Basanavičiaus “Aušrą”, dr. Vincas Kudirka pradėjo leisti kitą lietuvišką laikraštį “Varpą”, kuris, kaip tikras varpas, skambino ir šaukė lietuviams: “Kelkite, kelkite, kelkite!” Dr. Kudirka yra ir mūsų tautos himno autorius. Kiti rašytojai, kaip Maironis, Pranas Vaičaitis, Vincas Pietaris, Žemaitė, Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana, Jonas Biliūnas, vyskupas Motiejus Valančius, taipogi žadino tautinę sąmonę kiekviename susipratusiame lietuvyje.
Paulius Augius Žemaičių vestuvės
Lietuviai nepasidavė rusų varžymui. 1918 metų vasario šešioliktą dieną Lietuvos Taryba, posėdžiavusi Vilniuje, pasirašė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktą. Kas galėjo tikėti, kad po 123 carinės Rusijos okupacijos metų Lietuva vėl tapo nepriklausoma valstybe?
(Didysis kovotojas kunigas Karolis Garuckas)
Vytautas Kasniūnas
Kaip Lietuvos žmonės, išgyvenę apie 50 metų lyg tamsiame narve uždaryti, melu ir apgavyste maitinti, trokšta tiesos, laisvo spausdinto žodžio ir savo tautos istorijos, taip mes, beveik tiek pat laisvėje gyvenę, nuo tautos kamieno geležine užtvara atskirti, dabar ryte ryjame kiekvieną tiesos žodį, atplaukiantį iš tėvynės. Juos slėgė mirtina baimė pažinti tiesą, kai ką iš mūsų slėgė baimė skleisti tiesą, kad nepakenktume savo artimiesiems. Bet visus mus, nelaisvėje ir laisvėje gyvenančius, jungė gilus tikėjimas, papuoštas išganinga malda, tikėjimas ir viltis tautos ateitimi ir tikėjimas lietuvio genijum, kuris vedė tautą didybėje ir nelaimėje per kraujo ugnį ir šviesiais keliais, laisvėje ir nelaisvėje.
Ir kai šipulėliais sklido žinios iš tėvynės, kartais slaptai, kartais bailiai išcenzūruotos, apie didžiadvasį didvyrį kunigą Karolį Garucką, mes tikėjome ir laukėme, kad tie šipuliai kada nors iš mažos skalos užsidegs didele liepsna — žodžiai subėgs į knygos puslapius.
Ir ta žmogaus dvasinė liepsna, su visomis žiežirbomis, yra mūsų rankose — knyga “Didysis kovotojas kunigas Karolis Garuckas”. Ją redagavo kunigas Jonas Kidykas, išleido “Krikščionis gyvenime” knygų serijoje 26-tu numeriu.
Skaityti daugiau: Tamsioje Lietuvos padangėje šviesos žiburys
Ar galim kada nors sulaukt
Dievybės savyje,
Išklaidžioję sielotą žemę,
Išmokusią taip amžinai mylėt
Ir siekiančią, kad gimtame suprast
Ir leist patirti savo sielai,
Kas visa tai yra— skirtoji mums
Ta dieviška dalia.
Jūratė Vasauskaitė Vilnius, 1989
Alė Rūta
Bernardas Brazdžionis. “Po aukštaisiais skliautais”. Liet. B-nės 1986 m. Literatūros premiją laimėjęs eilėraščių rinkinys (rankraštyje), 1989 m. “Lietuvių dienų” išleistas knyga. Viršelio aplankas ir vinjetės dail. Pauliaus Jurkaus. Gaunamas pas leidėjus 4364 Sunset Blvd., Los Angeles, CA 90039 ir pas platintojus.
Čia nebus knygos įvertinimas, o tik gera žinia skaitytojams: įsigykite ir grožėkitės!
Viršelis ir kiti piešiniai realistiškai paprasti, bet išraiškūs, didingi, kaip ir šio autoriaus poezija. Keliais brūkšniais sugestionuojama žmogaus kelionė, jo susimąstymas visatoje. Pirmoje vinjetėje — atversta knyga, paskutinėje — užversta knyga. Nesutikime su dailininku — šis poetas dar neužverčia knygos, nes tebėra kūrybingas ir produktyvus. Jo žodžiai įtaigūs — ar jį skaitant girdi, ar pats skaitai. Pagauna ritmas, rimai, o eilėraščių nostalgija sujaudina iki sielos gelmių.:
"Metų metai, miestų miestai, žingsniai kloniuose ir tyruose,
Man belaukiant, rodos, plaukė su pavasario srove,
Kad kitam krašte pasaulio, mano meilės žiede tyras.
Atsilieptum į tą balsą, kaip šaukiau širdy tave”.
“Tėvynės elegija”, p. 71
Danutė Brazytė-Bindokienė. LIETUVIŲ PAPROČIAI IR TRADICIJOS IŠEIVIJOJE. Išleido Pasaulio Lietuvių Bendruomenė 1989 m. Čikagoje. Kieti viršeliai, 364 psl., kaina nepažymėta.
Knyga parašyta dviem kalbomis: lietuviškai ir angliškai. Vienas puslapis angliškai, o šalia jo kitas lietuviškai. Autorė parašė lietuviškai, o į anglų kalbą gražiai išvertė Vita Matusaitienė. Bet lietuviškas knygos pavadinimas skiriasi nuo angliškojo. Angliškai knyga pavadinta “Lithuanian Customs and Traditions”, taip ir turėtų būti, bet dėl ko prie lietuviškojo pavadinimo pridėtas žodis “išeivijoje”, mums visai nesuprantama. Atrodo, kad čia būtų kalba ne apie Lietuvos, o tik apie lietuvių išeivijos tradicijas bei papročius. Bet taip nėra. Knygoje kaip tik pabrėžiamos Lietuvoje buvusios tradicijos, o ne tos, kurios atsiranda jau čia, išeivijoje. Pvz., kalbant apie vestuvių tradicijas, aiškinama, kad Lietuvoje jaunikis ir jaunoji ateidavo per bažnyčią prie altoriaus abudu drauge, o ne taip, kaip čia kartais daroma, kai jaunikis jau stovi kampe prie altoriaus, o jaunąją atveda tėvas. Taip pat Lietuvoje nedaužydavo peiliais ar šakutėmis į lėkštes, kad jaunieji pasibučiuotų, o buvo dainuojama “Karti, karti, degtinė karti...”
Knyga bus visiems naudinga, ypač jaunimui, kuriam jau ne visos lietuviškos tradicijos yra žinomos. Be abejo, kad, turint jaunimą mintyje, ir buvo parūpintas angliškasis šios knygos vertimas.
Knygos kalba aiški ir taisyklinga (žinoma, išvengti vienos kitos korektūros klaidos nedaug kam pasiseka).
Rašant apie švenčių ir įvairių šeimos įvykių papročius, neužmiršta pridėti lietuviškų vardų, valgių receptų, dainų ir giesmių sąrašus.
Pratarmėje autorė dėkoja už įvairią pagalbą Kaziui Skaisgiriui, Petrui Aleksai, savo motinai, Česlovui Grincevičiui, Broniui Kvikliui, Vyteniui Statkui ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenei.
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
GIMTĄJĄ ŽEMĘ BUČIUOJU ŠIRDIMI
Kęstutis Bruzgelevičius “Tiesoje” rašo, kad gegužės 23 dieną į Lietuvą trumpai viešnagei atvyko poetas Bernardas Brazdžionis. Vilniaus aerouoste svečią sutiko giminės ir artimieji, gausus būrys poeto talento gerbėjų. Kai poetas pasirodė aerostoties tarpduryje — paskendo gėlių jūroje. Nenuostabu: išvakarėse netilo redakcijos telefonai — skaitytojai teiravosi, kada atskrenda lėktuvas su Bernardu Brazdžioniu.
Mitingo, kaip įprasta šiais laikais, nebuvo. Pražilęs, “baltas, baltas, kaip vyšnios viršūnė”, kiek pavargęs ir, atrodo, laimingas poetas jį pagerbti atvykusiems vilniečiams perskaitė vieną eilėraštį:
O Lietuva,
Nuėjusi Golgotos kryžiaus klaikų kelią
Pavasarėjančio vasario,
Kai vėliavą trispalvę į rankas imi,
Kiekvieną
Tavo laisvės medžio pumpuru
Pražydusią šakelę,
Kiekvienąją Gimtosios žemės pėdą
Aš bučiuoju širdimi.
O Lietuva,
Kurią melu, tulžim, mirties agonija
Ir sielvarto kartybe girdė
Savi ir svetimi,
Kiekvieną sielą, šiltą Dievui,
Ir kiekvieną
Tėviškei, Tėvynei Lietuvai
Ištikimą širdį
Glaudžiu aš prie krūtinės
Ir bučiuoju širdimi.
Ar bereikia sakyti, kokia plojimų audra palydėjo šiuos žodžius?
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Įnagininko vartojimas (II)
Kai kalbama apie veiksmo atlikėją ar kokios nors būsenos sukėlėją, įnagininkas su neveikiamosios rūšies dalyviais nevartotinas. Pvz.: Jos skruostai buvo saule (= saulės) nubučiuoti. Šveicarijos kalnai miškais padengti (= miškų padengti, miškais apaugę). Šis kraštas pirmiau buvo lietuviais (= lietuvių) apgyventas.
Įnagininku dažnai pasakomas veiksmo atlikimo būdas. Tokie įnagininkai vadinami būdo įnagininkais, pvz.: Jis kalbėjo pakeltu balsu. Raitelis jojo šuoliais. Šokėjai sukosi ratu.
Būdo įnagininkai kartais gali būti panašūs į priemonės įnagininkus. Jie ypač skiriasi tuo, kad priemonės įnagininkus galima pakeisti konstrukcijomis su prielinksniu su, ko negalima daryti su būdo įnagininkais. Pvz., priemonės įnagininkus “kertu kirviu”, “rašo pieštuku”, galima pakeisti “kertu su kirviu”, “rašo su pieštuku”. Tačiau negalima sakyti “kalbėjo su pakeltu balsu”, “jojo su šuoliais” “sukosi su ratu”.
Būdo įnagininkas nevartotinas tokiais atvejais, kur geriau tinka prielinksnio su konstrukcijos, pvz.: Tą darbą jis atliko nepaprastu uolumu (= su nepaprastu uolumu). Aš tai padarysiu dideliu malonumu (= su dideliu malonumu).
■ Jonas Paulius II, balandžio 29 kalbėdamas Madagaskare, pasakė: “Kovokite dėl teisybės, bet išvenkite prievartos”.
■ Lietuvoje “Gimtasis kraštas” Nr. 17 pirmame puslapyje išspausdino pasikalbėjimą su nuvykusiu ten vysk. P. Baltakiu. Vyskupas pareiškė, kad Maskvoje jį sutiko Lietuvos atstovybės darbuotojai, palydėjo per diplomatinius vartus, net muitininkai nekratė. Leido važiuoti, kur tik širdis geidė.
■ Jaučiama didelė Gorbačiovo atvirumo politikos įtaka. Pats vyskupas pareiškė: “Esame maža tauta. Jei norime išlikti, turime užmiršti praeities skriaudas, siekti bendro tikslo — Lietuvos tautos gerovės... Mums reikalingas pakantumas artimui, susitaikymas.
■ Vilniuje prie “Žinijos ” draugijos įsisteigė religijos filosofijos klubas. Per pirmąjį užsiėmimą susipažinta su popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika “Solicitudo rei socialis” (Rūpinimasis visuomenės klausimais). “Literatūra ir menas” apie tai skelbdamas Nr. 18 rašo: “Svarstant svarbų Vatikano dokumentą, filosofams ir teologams iškilo daug bendrų problemų, atsirado būtinybė plačiau susipažinti su teologinėmis sąvokomis ir kategorijomis. Antrame susirinkime diskutuota apie nuodėmės struktūrą, o trečiame — aptartas apaštalo Pauliaus laiškas Romėnams. Klubo iniciatyva, filosofijos, sociologijos ir teisės institute įvyko susitikimai su bažnytiniais veikėjais bei mokslininkais iš Vatikano — kunigais profesoriais A. Liuima ir P. Rabikausku, su lietuvių išeivių vyskupu P. Baltakiu”.
■ Lietuvos konservatorijos kamerinis choras, kuris Vilniuje atliko dalį programos arkiv. J. Matulevičiaus minėjime, buvo nuvykęs į konkursą Italijoje. Choras, nuvykęs į Vatikaną, giedojo popiežiaus laikomose mišiose ir apsilankė Šv. Kazimiero kolegijoje.
■ Meksikos prezidentas Carlo Šalinas Gortari, pasikvietęs vyskupų delegaciją pietų, 1989 m. pradžioje aptarė Bažnyčios ir valstybės santykius. Pasitarime dalyvavo ir Vatikano atstovas. Pasitarimuose buvo palanki nuotaika.
Šių metų rugsėjo mėn. 2 d. sueina lygiai 80 metų nuo dail. Pauliaus Augiaus (Augustinavičiaus) gimimo. Šį “Laiškų lietuviams” numerį iliustruojame jo kūrinių nuotraukomis.
Paulius Augius gimė ir vaikystę praleido Žemaičių Kalvarijoje, kur kasmetiniai atlaidai su maldininkų būriais, giesmės, procesijos, kryžiaus keliai, pakelių koplytėlės pasiliko jo atmintyje ir darė aiškią įtaką jo kūrybai. Persikėlęs su šeima į Telšius, čia baigė gimnaziją ir 1929 m. įstojo į Kauno Meno mokyklą, kurioje tada dėstė mūsų meno veteranai: Adomas Galdikas, Adomas Varnas, Antanas Žmuidzinavičius ir kiti. Čia jis mokėsi šešerius metus. Baigęs Meno mokyklą 1935 m., rudenį išvyksta į Paryžių gilinti meno studijų. Paryžius jam nepadaro didelės įtakos, jis pasilieka ištikimas lietuviškai dvasiai. Paryžiuje jis studijuoja grafiką ir spaudos meną. Jo diplominis darbas Paryžiuje — “Žemaičių vestuvės” (spalvoti medžio raižiniai). 1938 m. dailės parodoje Kaune jis laimi už grafiką I premiją.
Paulius Augius visą gyvenimą pasiliko ištikimas savo pamėgtai meno sričiai — medžio ir lino raižiniams. Jis taip pat dėstė Kauno taikomosios dailės institute, rašė spaudoje dailės klausimais.
Paulius Augius buvo malonaus charakterio, draugiškas, pareigingas, pavyzdingas šeimos tėvas ir vyras. Mirė 1960 m. smegenų vėžiu, tesirgęs vos tris savaites.
“Laiškų lietuviams” sukaktis ir konkursas
Ateinančių metų vasario mėnesį sueina lygiai 40 metų nuo “Laiškų lietuviams” pasirodymo. Ši sukaktis bus paminėta metinėje šventėje balandžio 22 d., per Atvelykį. Skelbiame ir ateinančių metų konkursą. Tai bus jau 31-asis konkursas. Tiek suaugusieji, tiek jaunimas galės rinktis kurią nors iš šių temų:
1. Tikėjimo ir lietuvybės įtaka mano gyvenimui.
2. Mūsų šeimų pagrindinės problemos.
3. Ko aš pasigendu lietuvių spaudoje.
4. Moters vieta Bažnyčioje ir visuomenėje.
5. Kokią įtaką padarė mūsų lietuviškai veiklai glaudesni ryšiai su Lietuva.