MARIJA STANKUS-SAULAITĖ
Kas rytą jis laukdavo mūsų, nusileidžiančių iš antro aukšto. Jo veidas buvo šviesus, ir akys linksmos. Pradėdavome naują dieną. Jis pats apsirengdavo, nusiprausdavo, pavalgydavo. Mes paruošdavome pusryčius, sustvarkydavome kambarį, suplanuodavome dieną. Jis turėjo savo pareigas: vaikščioti, mankštinti ranką, kartoti įrekorduotus žodžius; skaitė laikraščius, žurnalus, rūpestingai vartė knygas; klausė radijo, sekė žinias. Kasdien iš sūnaus ateidavo laiškas. Būdavo laiškų ir iš kitų. Artimieji aplankydavo pravažiuodami; giminaitė užveždavo svečius iš Lietuvos; kitai giminaitei pats paskambindavo pasikalbėti. Lauke vaikščiodamas, džiaugėsi kiekvienu nauju žiedu; atsisėdęs prie avilių, bites stebėjo. Kėdės buvo sustatytos, kad jis vis kitoj vietoj galėtų pasilsėti. Dažnai žiūrėjo į skautų per vieną dieną apkaltą namo sieną. Sūnui pabuvus namie, lauke pasikeisdavo: tai krūmai išretinti, tai naujas augalas. Viską jis matydavo, visur jautė gyvybę.
Kaip visą gyvenimą, taip ir per devynerius po insulto tylos metus jis rūpinosi Lietuva. Šiemet, Lietuvai sujudus, jam pasidarė gal lengviau, nors vis galvojo, kad tik ten esantiems pasisektų, kad tik jie nenukentėtų. Mes visa tai žinojome, nes jis mums rodė rūpimus straipsnius — mes klausinėdavom, ir jis kaip nors atsakydavo. Sūnui pasiekus Lietuvą ir pabendravus su Lietuvos skautais, viena gyvenimo gija užsimezgė; antroji įausta, sūnui aplankius senelės kapą, kurio nei vienas iš mūsų šeimos nebuvo matęs — iš kurio sūnus atvežė žemės. Tą žemę jis pabučiavo.
Trečioji gija įjungta, sūnui suėjus penkiasdešimt metų. Jis svajojo sūnaus tą sukaktį — ir dvidešimt metų kunigystės — atžymėti, nes taip jį mylėjo ir juo džiaugėsi. Giminaitės atsiųstas šventės nuotraukas vėl ir vėl žiūrėjo. Jam buvo linksma.
Per tuos visus metus mes savo tėvą naujai pažinome. Mes pamatėme, kad žmogus lieka toks pats, ar jis gali kalbėti, ar ne; ar jo judesiai lengvi, ar sunkūs. Supratome, kad sielos išraiškos yra įvairios, stiprios ir ryškios ir kad galop pati siela užbaigia savo kelią ir išeina Namo.
Mūsų tėvo mirtis buvo staigi ir netikėta: anksti sekmadienio rytą, dvi dienas prieš Antanines, daktaras paskambino, kad tėvas staiga numirė, sąmoningas iki pat mirties. Jis buvo ligoninėn tyrimams nuvežtas, nes jutome, kad kažkas pasunkėjo. Priežūra buvo puiki. Mano buvusi mokinė, paskutinįjį jo vakarą ten dirbusi, iš ryto atėjo atsisveikinti ir atsiprašyti, kad nepašaukė prieš jo mirtį, bet niekas to nesitikėjo. Mes su Algiu dvi valandas prie Tėvelio ligoninėj sėdėjome, atsisveikindami su juo ir su šia savo gyvenimo dalimi.
Jis buvo mūsų gyvenimo dalis. Jis mus mylėjo besąlygiškai — ar ką ne taip pasakėme, ar buvome nekantrūs, jis visuomet mus apkabindavo, visuomet prie lango laukdavo grįžtančių namo. Man atrodo, kad gal panašiose sąlygose negyvenusiems sunku būtų suprasti, kad žmogus, reikalingas pagalbos ir negalįs kalbėti, prisideda prie šeimos pačiu svarbiausiu būdu — mylėdamas. Tėvelis savo sūnų, žentą, dukterį mylėjo kasdien, visada ir beribiai, ir ta meile buvo galima visai pasitikėti. Jis mylėjo ir kitus: kas vakarą, kartu melsdamiesi, paminėdavome sergančius ar kokiu nors būdu kenčiančius draugus, pažįstamus. Prieš pat mirtį sielojosi dėl žudynių Kinijoje. Dažnai jis parodydavo, kam nori parašyti, kas jam itin svarbu. Net ligoninėje, kurioje jis tebuvo penkias dienas, jam rūpėjo jo nusiminęs, norą gyventi praradęs kaimynas (kuris mirė naktį prieš mūsų tėvą).
Per tuos visus mūsų globos metus daug ką kartu pergyvename. Kiekvienas Tėvo būklės pasikeitimas mums buvo svarbus: jis už mus tais atvejais buvo ramesnis, bet mums rūpėjo dar kas kita — kad neateitų diena, kada nebegalėsime jo prižiūrėti. Tėvelį insultas ištiko keturis mėnesius po Mamos mirties — tuoj pat buvo aišku, kad jis vienas negalės gyventi; tuoj pat Algis, jo žentas, nusprendė, kad mes juo rūpinsimės (aš, duktė, nebūčiau galėjusi tai savo vyro prašyti). Tarp svarbiausiųjų priežasčių, kodėl tai jis apsiėmė, buvo, kad Tėvelis dvejus metus slaugė sunkiai sergančią mūsų Mamą. Mes tuo norėjome jam padėkoti.
Kartu gyvenome Čikagoje ir čia, Tėvo namuose. Visur mes buvome kartu, nes jis negalėjo ilgam likti vienas. Jo ranka mus guodė, kai netekome laukiamo vaiko. Jo akys mus ragino siekti aukščiausio mokslo, drįsti žengti pirmyn ta kryptimi, kuria gyvenimas mus vedė. Ir gyvenimas mus vedė ne norsTėvą prižiūrėjome, bet perjo priežiūrą. Rinkdami sąlygas jo gyvenimui, taip pat, visai to nežinodami, parinkome sau tikslų gyvenimo kelią, nors tai mums tik neseniai paaiškėjo.
Kas vakarą, kaip buvome mamos pripratinti, vieni kitų atsiprašydavome už dienos sunkumus, nesklandumus, nekantrumą, kad “saulė nenusileistų ant mūsų rūstybės” (Ef 4,26). Dabar, sėdint jo tuščiam kambaryje, aišku, kad tiek kartų be reikalo nervinausi, dirigavau, sakiau nereikalingus dalykus; aišku, taip pat, kad viskas man yra visai atleista taip, kaip buvo kas vakarą su šypsena atleidžiama.
Nors mums su Algiu kartais atrodė, kad mes Tėveliui duodame dovaną, su juo gyvendami, dabar aišku, kad didžioji dovana buvo jo duota mums. Jis mums parodė, kaip gyventi, daug ko netekus; kaip būti žmogum, nors kiti nesupranta ar nesiskaito; kaip ištvermingai siekti savo tikslų sunkiose sąlygose. Svarbiausia, jis mums parodė, ką reiškia visa širdimi mylėti, nors žodžiais neišeina pasakyti, ir jis mums trims — sūnui, žentui, dukteriai — nurodė, kaip pasitikti mirtį. Jis mums atlygino šimteriopai už kiekvieną patarnavimą — jeigu atlyginimo reikėjo iš mus du užauginusio ir visus tris visa širdimi rėmusio žmogaus.
Kaip ir visi, taip ir mes atsisveikiname su savo Tėvu. Gal ilgai nesimatysime. Su juo ir su Mama turime bendrų prisiminimų, bet mes tikime, kad ir dabar mūsų šeima, kaip ir kitos, kurių dalis išėjusi Namo, yra kartu ir kartu toliau kuria gyvenimą. Mes stengiamės suprasti, ką tai reiškia besąlygiai mylėti, kaip mes buvome mylimi, ir prisimename tuos žodžius, kuriuos Mama prieš vieną širdies operaciją mums užrašė: “Esam tikri, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei viešpatystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje (Rom 8, 38-39)”. Tuo tarpu išsiskyrę, vis vien liekame kartu.