CHIARA LUBICH
“Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus” (Gal 2, 19-20).
Šv. Paulius suprato nuo pat savo atsivertimo pradžios, kad išganymas ateina tik per Kristų, Dievo Sūnų, kuris tapo žmogumi ir buvo nukryžiuotas. Nuo tada apaštalas pasiryžo visiškai priklausyti Kristui, tai reiškia dalintis su juo likimu. Tuo pasiryžimu gyvendamas, jis buvo transformuotas į Kristaus panašumą tiek, kad galėjo sakyti: “Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus”.
Dalindamasis savo asmenišku patyrimu, apaštalas mus moko, koks krikščionis turi būti. Kas gi yra krikščionis? Tai yra asmuo, sakantis Jėzui taip, kai yra šaukiamas sekti jį kryžiaus kelyje, pasiryžęs priimti kentėjimus, kurie pareikalaus savęs atsižadėjimo, mylint kitus, jiems tarnaujant, atleidžiant. Tokiam teks taip pat kentėti, kai pasaulis nerodys noro suprasti.
Jei krikščionys tikrai stengiasi nešti savo kryžių, Jėzus rūpinasi jais, neleisdamas naštai slėgti virš jų jėgų. Kiekvienas aktyvumas, kurį krikščionis aukoja Dievui, neša naują malonę, kuri, palaipsniui keisdama visą asmens gyvenimą, patį asmenį daro vis panašesnį į Jėzų. Tai mes galime matyti labai aiškiai tuose visiškai atbaigtuose krikščionyse — šventuosiuose.
Kaip mes galėtumėm gyventi pagal čia mąstomus žodžius? Mes taip pat galime visuomet stengtis sakyti Jėzui taip, sutikdami būti nukryžiuotais, kaip Jėzus buvo, drąsiai ir pasiryžę pasitikti sunkenybių valandas, gyvenimo bandymus, net pagundas, viską nugalėdami, kiek įmanoma, džiaugsmu. Taip mes galime išmokti kovoti su savo egoizmu, su pasauliška galvosena, kuri yra toli nuo Jėzaus mokymo, nesiliaujančiai eidami prieš pasaulio srovę.
Jei mes taip darysime, mumyse apsigyvens Jėzus, veikdamas mūsų protą ir širdį. Tada mes galėsime būti geresniais jo įrankiais, taikos ir sugyvenimo nešėjais, o Jėzus, gyvenantis mumyse, veiks mūsų darbuose labiau, negu mes galėtumėm.
Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius