KUN. JONAS
Su istorija visi esame šiek tiek susipažinę. Žinome, kad Lietuva sukūrė savą valstybę, žinome, kada ji apsikrikštijo, žinome apie Žalgirio mūšį, nepriklausomybės paskelbimą ir kita.
Turime žinių ir iš pasaulinės istorijos. Bet jeigu istorija būtų tik datos, vardai ir įvykiai, jie nedaug ką tereikštų mūsų gyvenimui. Katalikybė turi savą istorijos sampratą. Istorija neturėtų jokios prasmės, jeigu į ją nežiūrėtume Bažnyčios akimis. Katalikui yra aišku, jog viskas, kas pasaulyje atsitinka, neatsitinka netyčia. Viskas atsitinka todėl, kad Dievas taip surėdė, ir tas ar kitas įvykis yra jo planų dalis. Kiekvienas istorijos įvykis realizuoja kokį nors to plano numatytą tikslą: ar tai būtų imperijų bei tautybių iškilimas, ar jų žlugimas, ar kurio nors šventojo gimimas, ar bet kas kita. Bet ir blogis ir tas turi savo vietą Dievo planuose, nes jis gali ir iš tiesų panaudoja blogį iškelti gėriui. Visų maišačių ir tragedijų sūkuryje krikščionis pasitiki, kad nuostabiu būdu yra realizuojami Dievo planai.
Paulius Augius
ISTORIJA TURI SAVO TIKSLĄ
Nors Dievo planų visuma mums nepermatoma, bet žinome, kad istorija eina į kokį nors tikslą. Į kokį? Ji kuria Dievo karalystę, kuri bus atbaigta laiko gale, kai bus įvykdytas visų žmonių išganymas. Kristus kryžiaus mirtimi išpirko žmoniją. Tačiau Dievo karalystė tada nebuvo baigta kurti. Dar buvo tik jos pradžia. Kristus pasakė: “Aš einu jums vietos paruošti. Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu” (Jn 14, 2-3). Po Kristaus dangun žengimo bus antrasis, garbingas atėjimas laikų pabaigoje. Tada bus ir mirusiųjų prikėlimas, paskutinysis teismas ir visų tautų surinkimas danguje, kur jos per amžius šlovins Dievą drauge su jo angelais. Iki to meto Kristaus karalystė nebus atbaigta, Dievui derama garbė nebus tobula.
KRISTAUS ATĖJIMO SĄLYGA
Kodėl Kristus delsia ateiti antrą kartą? Apaštalams paklausus, koks bus jo atėjimo ženklas, Kristus atsakė: “Karalystės Evangelija bus skelbiama visame pasaulyje, kaip liudijimas visoms tautoms, ir tada ateis užbaiga”. Taigi antroji Kristaus atėjimo sąlyga yra ta, kad Evangelija būtų paskelbta visoms tautoms.
Jean Danielou, S.J., tą mintį taip išsako: “Viešpats vėl ateis tada, kai bus baigtas atpirkimo darbas ir kai visų žmonių akivaizdoje bus pareikštas Dievo teisingumas. Tačiau prieš tą antrąjį atėjimą, pirma negu Viepats galės sugrįžti ir surinkti visus savuosius, turės išsipildyti sąlyga — paskelbti jo Evangeliją visoms tautoms. Iki tai nebus padaryta, Viešpats neateis. Pirmieji krikščionys ilgėjosi to Kristaus sugrįžimo. Ir mes turime jo laukti visa širdimi, nes tai yra paskutinis krikščioniškosios vilties tikslas, viso mūsų džiaugsmo atbaigimas. Tuo atveju mes turime trokšti pasaulio atvertimo, kaip būtino ir neišvengiamo pasiruošimo Kristui ateiti. Jeigu mes tikrai norime, kad ateitų Dievo karalystė (kaip kalbame maldoje ‘Tėve mūsų’), tai turime kuo uoliausiai darbuotis, kad laimėtume pasaulį Kristui”.
DABARTINIO MOMENTO SVARBA
Jei pasaulio atvertimas yra Kristaus atėjimo sąlyga, tai darbartinis momentas yra visas laikas nuo Kristaus įžengimo dangun iki jo antrojo atėjimo. Tada išaiškėja ir mūsų uždavinio svarba. Kristus būtų galėjęs apsireikšti pats kiekvienam žmogui atskirai. Tačiau jis pasiryžo tai padaryti per mus, savo tarpininkus. Jis norėjo, kad ir mes dalyvautume tautų išganyme. “Mes gyvename didžios paslapties centre, todėl turim bandyti pajusti jos skonį kontempliuodami ir jį išgyventi apaštalaudami. Tai yra evangelizacijos paslaptis. Nuo Kristaus įžengimo į dangų iki paskutiniojo teismo vyksta šiurpulingai didis dalykas — tautų laimėjimas! Dažnai tai permąstykime, į tai įsigilinkime” (Danielou). Iš to eina išvada, kad viskas, ką mes darome, yra pasaulio istorijos kūrimas. Ką mes darome ir ko nedarome, visa tai atsiliepia Dievo plano realizavimui. Juokais ar ne juokais vienas rašytojas pasakė: “Dieve, niekas kitas negali taip sujaukti tavo planų, kaip aš”. O tai reiškia, kad visagalis Dievas mūsų neprievartauja, bet nori mūsų geros valios bendradarbiavimo savo planams įvykdyti. Tai atsiliepia ir jo karalystės atbaigimui.
PIRMIEJI KRIKŠČIONYS IR KRISTAUS ATĖJIMAS
Šitaip suprantama pasaulio istorija gali būti nepaprastai galingai skatinanti apaštalauti. Tai liudija pirmųjų poros šimtmečių krikščionys. Jie buvo įsitikinę, jog antrasis Kristaus atėjimas yra čia pat, kad Kristus sugrįš ir įkurs savo karalystę dar jų laikais. O kadangi tikėjo, kad pirmiau dar turi būti paskelbta Evangelija visam pasauliui, visoms tautoms, tai jie uoliausiai veržėsi visur su linksmąja naujiena. Niekada vėliau nėra buvęs Bažnyčioje toks mažas tikinčiųjų būrelis, kurs tokiu trumpu laiku būtų tiek daug nuveikęs, stengdamasis tautas laimėti Kristui, kaip tie pirmieji krikščionys.
KODĖL MES NUSILPOME?
Pirmieji krikščionys labai laukė pasaulio pabaigos, o mes esame gerokai praradę tą charakteringą laukimo nuotaiką. Daugumas mūsų krikščionių nė kiek nelaukia, kad Kristus kuo greičiau garbingai ateitų. Todėl neturime to apaštališko uolumo paskubinti jo atėjimą. Kodėl? Viena priežastis yra ta, kad mes praradome katalikišką pasaulio istorijos supratimą. Mes netikime, kad istorija yra Dievo planų realizavimas, todėl į Kristaus sugrįžimą nežiūrime, kaip į visos žmonijos istorijos tikslą. Bent sekmadienio mišiose mes kalbame: “Tikiu, kad jis ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti”. Gal galvojame, kad ateis “kada nors”, bet mums tai šiuo metu neaktualu. Ir mes negalvojam, kad mūsų asmeninė veikla turėtų kokią nors įtaką tam atėjimui. Esame tikri, kad to atėjimo mes čia, žemėje, nebesulauksim, tai tik rūpinamės, kad patys patektume į dangų. O jeigu retkarčiais ir prisimename pasaulio pabaigą, tai tik kaip baisų viso pasaulio teismą. Beveik niekad neįsivaizduojame gražiosios ir šlovingosios Kristaus antrojo atėjimo didybės, garbės ir laimės, kaip ją aprašo šv. Jonas savo Apreiškimo 21-me ir 22-me skyriuje.
NEREALUS DANGUS
Yra faktas, kad daugumos katalikų dvasia yra atšipusi dvasinėms tikrovėms — realybėms. Nesugebam pajusti dvasiškų dalykų skonio. Dangus yra kažkas neaiškaus, migloto. Jei ir norime į jį patekti, tai ne tiek dėl to, kad jis mus labai žavėtų, kiek dėl to, kad bijom pakliūti į pragarą. Ne vienam geriau patiktų amžinai pasilikti žemėje, negu keliauti į mūsų vaizduotės susikurtą nuobodų, sustingusį dangų. Pats girdėjau vieną vyrą pusiau juokais, pusiau rimtai sakant: “Pragare bus įdomiau. Juk ten rasime generolų, karalių, kitokių didžiūnų, gražių moterų, juokdarių, politikų, o ką rasime danguje? Tik davatkas, amžinai giedančias ‘šventas, šventas, šventas’!” Kūno iš mirusiųjų prisikėlimas, laime spinduliuojantis Dievo regėjimas palieka mus šaltus ir abejingus, nors turėtų sukelti stiprų dangaus ilgesį. O jeigu net dangus ir galimybės padidinti Dievo garbę ir savo laimę nė kiek mūsų nejaudina, tai ir antrasis Kristaus atėjimas negali paskatinti mus melstis ir apaštalauti.
KAIP ĮŽIEBTI DANGAUS ILGESĮ
Labai stiprus ir mums sunkiai besuprantamas pirmųjų krikščionių dangaus ilgėjimasis veržte veržėsi iš to, kad jie gyvai atjautė Kristaus troškimą įkurti savo karalystę ir kad antrasis jo atėjimas į mūsų pasaulį teikia jam begalinę garbę. Mums reikia atgaivinti tą pirmųjų krikščionių dvasią. Dievas ir jo garbė turi mums tapti gyva tikrove. Tai pasiekti negalima vien tik meldžiantis. Dievui pažinti reikia ir maldos, ir studijų. Tik tada gyviau pajusim ir išgyvensim Kristaus karalystės žavumą ir vertę, kai įsigilinsim, įsimąstysim, įsi-svajosim į Apreiškimą, į Psalmes; kai tikėsim, kad Bažnyčia yra Kristaus Sužadėtinė, o antrasis jo atėjimas iš tiesų bus vestuvinė puota. Tomis tiesomis persiimant, pasaulio pabaiga virsta labai pageidaujama tikrove.
Kristui tampant mums vis realesniu, nejučiomis imsim vis dažniau galvoti taip, kaip jis galvojo, ir trokšti to, ko jis troško. Imsim trokšti pagreitinti antrąjį jo atėjimą. Bus dvi šito troškimo pasekmės: 1. Mūsų apaštalavimas įgaus didelį dinamiškumą, pagyvės mūsų veikla, mūsų pagalba, suprasim, kokiam garbingam tikslui tarnauja mūsų pastangos. Dangaus karalystės troškimas nė kiek nesilpnina susidomėjimą šiuo pasauliu. Priešingai, dar labiau jį padidina. Supratus, kad Kristaus karalystė galės suklestėti tik tada visu savo grožiu, kai Bažnyčia taps prieinama visiems žmonėms, ir kad ją prieinamą padarysime tik mes, ir kad mes esame už tai atsakingi. Tai kaip galėtume nieko neveikti, o tik snausti?
2. Naujas istorijos supratimas labai sustiprina mūsų maldos gyvenimą, tiek asmeniškąjį, tiek ir liturginį-bendruomeninį. Dalyvaudami mišių aukoje, kalbėdami psalmes, įsijungiame į Kristaus ir jo Bažnyčios maldą ir jo atperkamąją malonę, gaunam jo pagalbą visiems žmonėms. Tad mes meldžiamės su visa Bažnyčia už visus dar nepažįstančius Kristaus, jo nepriimančias tautas. Mes joms atstovaujame prie Dievo sosto, jam aukodami visos žmonijos šlovinimus. Tokiu būdu su Bažnyčios malda mes jau dabar įsijungiame į paskutiniųjų laikų būsimą tobulą liturgiją, kai visos tautos pačios duos garbę Dievui.
PAPILDOMOJI MEDŽIAGA
Pirmutinis ir geriausias šaltinis sužinoti, kokios turi būti krikščioniškos pažiūros į pasaulio istoriją, yra Šv. Raštas, tiek Senasis, tiek Naujasis Testamentas. Senojo Testamento užrašuose randame Dievo planų apmatus visai žmonijai išganyti. Šie planai visiškai atskleisti Šv.
Jono Apreiškime, Naujajame Testamente. Izraelio tautos istorija parodo, kaip paruoština žmogaus dvasia pasitikti ateisiantį Kristų. Mūsų laikai daugeliu požiūrių yra panašūs į Senajame Testamente aprašytą istoriją. Izraelis laukė Mesijo, ir mes jo laukiame. Bet laukiame Kristaus, ateisiančio jau antrą kartą. Abiem atvejais gyvenamasis metas yra pasiruošimo laikotarpis. Izraelis klaidingai suprato busimąją Mesijo karalystę ir geidė užimti joje vadovaujamas vietas. Mes turime suprasti, kad dangaus karalystė yra dvasiška, todėl ir pasirengimas turi būti dvasiškas.
Didžiosios S. Testamento asmenybės buvo Kristaus tipai, t.y. jis iš anksto nurodė kai kurias ateisiančio Mesijo ypatybes, rengdamas žmoniją jį atpažinti, kai jis pasirodys. Geriau susipažindami su S. Testamento asmenybėmis, geriau suprantame Kristų.
Pranašai šaukė Izraelį atgailoti ir atsiversti. Ir šiandien žmonijai to yra reikalingiausia. Daug kas pavargo, belaukdamas Kristaus, ėmė nuobodžiauti, ieškoti išsiblaškymų, neteko pasitikėjimo Dievo pažadais.
S. Testamente Kristus slypėjo. Tam tikru pažiūriu tai tiesa ir šiandien. Kristus tikrai yra tarp mūsų, bet ne atvirai, o pasislėpęs. Reikalauja tikėti. Tikėjimo akimis turime pastebėti Kristaus buvimą mūsų tarpe: ir savyje, ir kituose asmenyse, turime būti jautrūs dvasinėms realybėms ir taip pasirengti jį pasitikti, kai ateis regimas, garbingas.
Tos kelios pastabos yra tik nurodyms, kokie dideli lobiai yra S. Testamente, atverią Dievo planus žmonijos istorijai. Jeigu jus tie dalykai domina, galite pasiskaityti S. Testamento Pradžios knygose apie Adomą, Nojų, Izaoką, Jokūbą, Juozapą; Išėjimo knygoje apie Mozę, apie Karalių knygas, apie Dovydą, Jeremiją, Izaiją, ir kitus pranašus. Judita ir Esterė yra Marijos tipai, o Rūta — pagoniškųjų tautų tipas.
Visa tai apžvelgus, yra suprantama, kad į pasaulio istoriją reikia žiūrėti ir ją vertinti dieviškosios Apvaizdos žvilgsniu. Pasaulį su jo žmonija ir tautomis kūręs Dievas turėjo ir tebeturi tikslą ir tam tikslui pasiekti savo planus. Katalikų tikėjimas rodo tą tikslą ir aiškina planus. O pasaulio istorijos eiga parodo, kokiais keliais ar šunkeliais žmonija eina pasitikti antrą kartą ateisiantį į pasaulį Dievo Sūnų Jėzų Kristų.