P. DAUGINTIS, S.J.
Popiežius Jonas XXIII 1962 m. Rugsėjo 12 d., II Vatikano susirinkimo išvakarėse, per radiją pareiškė: “Dideli yra 5-tojo ir 6-tojo Dekalogo įstatymų pažeidimai. Didelis pareigų apleidimas, kyląs iš 7-tojo Dievo įsakymo nesilaikymo. Socialinio gyvenimo mizerijos šaukiasi dangaus keršto Dievo akivaizdoje... Visa tai reikia ryškiai iškelti žmonijos sąmonėn ir apgailėti... Juk kiekvieno žmogaus pareiga pripažinti, kad perteklius, kas atlieka, yra kitų būtinieji reikalai” (AAS, 54, 1962, p. 682).
Keista, kad švelnusis popiežius Jonas XXIII kalba žmonėms apie dangaus kerštą. Jis taip kalba todėl, kad jo tėviškai širdžiai skaudu buvo matyti šimtų milijonų žmonių vargą, skurdą, alkį ir mirtį. Ir dabar visa tai šaukiasi dangaus keršto. Tas kerštas vyksta tiesioginėmis ar netiesioginėmis bausmėmis paskiriems asmenims, šeimoms, tautoms ir valstybėms.
Zapyškio bažnyčia, 1987, akvarelė
Dievas per savo įsikūnijusį Sūnų skelbia amžinąją bausmę negailestingiems turtingiesiems (pvz., palyginimas apie turtuolį ir vargšą Lozorių). Pats Jėzus, kalbėdamas apie Paskutinįjį teismą, pranešė jiems baisų nuosprendį: “Aš buvau alkanas, ištroškęs nuogas, kalinys... Ko nepadarėte vienam mažiausiųjų mano brolių, man nepadarėte. Šalin nuo manęs jūs, prakeiktieji”. Taigi turtas prisirišusiems prie pinigo taps prakeikimu.
Tai galioja ir mums. Daugumas mūsų tautiečių, apsigyvenę Amerikoje ar kitur, yra gerokai prasigyvenę, daugelis net nemažai praturtėję, užtat ir jie yra to prakeikimo pavojuje. Todėl verta ir mums turto naudojimo problemą iškelti į aiškią savo sąmonės šviesą.
TURTO PAVOJAI
Iš anksto noriu įspėti, kad nei aš, nei kiti krikščionys nelaikome turto blogybe, nors visais laikais buvo taip manančių žmonių. Visos Dievo sukurtos ar žmonių pasidarytos gėrybės, įrankiai, instrumentai, mašinos, aparatai patys savyje nėra nei geri, nei blogi. Viskas priklauso nuo jų panaudojimo geram ar blogam tikslui. Taip yra ir su turtu.
Viešpats Jėzus skatina juo parūpinti šeimynai maisto, su turto pagalba krauti sau lobį danguje, duodant materialinės pagalbos suvargusiems, tapti dangaus Tėvo palaimintaisiais ir paveldėti dangaus karalystę.
Bet Kristus taip pat įspėja visus nekrauti turtų žemėje, kad jų didesnis kiekis nesuviliotų ir neužkariautų žmogaus širdies. Mat “kur žmogaus lobis, ten ir jo širdis. Juk niekas negali tarnauti dviem šeimininkams. Arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą niekins... Negalite tarnauti Dievui ir mamonai” (Mt 6, 19-24). Iš tikro su turtu atsiranda pavojus dėmesį kreipti į žemiškas gėrybes, gerą, patogų, prabangų gyvenimą, savęs aukštinimą, kėlimąsi į tuštybę, pasitikėjimą savo turtu, užimama vieta, įtakingais draugais. Pradedama į Dievą nekreipti dėmesio, nustumti jį į šalį, nebepripažinti jo ar net jį niekinti.
Dėl prisirišimo prie turto ir jo aukštinimo pradedama neatpažinti vargstančiame žmoguje Kristaus brolio, sesers, Dievo vaiko, žmogaus, kaip aukščiausios vertybės žemėje. Prasideda kito žmogaus nevertinimas, niekinimas, skriaudimas, išnaudojimas, tiesioginis ar netiesioginis kitų stūmimas į skurdą, alkį, badą, mirtį. Toks turtingasis, jų grupės, jų galioje esantys žmonės pradeda vykdyti dangaus keršto šaukiančias nedorybes, kad ir nekaltais vardais pridengiamas.
Taip pat daug kas, kaip ir tas Evangelijos turtingasis jaunuolis, dėl savo širdies pririšimo prie turto atsisako krikščioniškosios tobulybės ir artimesnio Kristaus sekimo.
ASMENIŠKAS TURTO PROBLEMOS SPRENDIMAS
Kai tas turtingasis jaunuolis nuo Kristaus pasitraukė, Kristus kalbėjo: “Iš tiesų sakau jums: turtuoliui nelengva patekti į dangaus karalystę. Ir dar kartą jums sakau: lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę”. Tai išgirdę mokiniai labai sumišo ir klausė: “Tai kas galės būti išgelbėtas?” Pažvelgęs į juos, Jėzus tarė: “Žmonėms tai negalimas daiktas, o Dievui viskas galima” (Mt 19, 23-26).
Tikrai sunki problema: žmogui turtas taip reikalingas, jis duoda galimybę žmogui patenkinti įvairius polinkius ir troškimus. Tačiau, kaip matėme, jis labai surištas su dideliais pavojais tam žmogui ir plačiai visuomenei. Dėl netvarkingų polinkių, aplinkinių žmonių spaudimo, pasaulio vilionių žmogui beveik neįmanoma protingai ir krikščioniškai turtus susikrauti ir naudoti. Bet Dievui veikiant ir žmogui su juo bendradarbiaujant, kiekvienas gali išspręsti asmenišką turto turėjimo ir naudojimo problemą. Šiai problemai spręsti paminėsime keletą būdų.
1. Turint prieš akis Jėzaus ir jo sekėjų pavyzdžius. Kristus pats pasirinko neturtėlio gyvenimą. Nors galėjo gimti turtingųjų aplinkoje, bet gimė neturtingoje šeimoje, Betliejaus tvartelyje. Užsiėmė paprasto staliaus darbu su visais trūkumais, sunkumais, pažeminimais. Savo viešojo gyenimo metu neturėjo kur galvos priglausti.
Daug tikinčiųjų visais amžiais sekė
Kristaus neturtėlio pavyzdžiu. Ir mūsų laikais vienuoliai ir vienuolės neturto įžadais viešai atsisako nuosavybės ir net savarankiško naudojimosi turtu. Taip jie tartum visą laiką kalba kitiems, kad galima atsiplėšti nuo turto traukos su Dievo pagalba, kaip erdvėlaiviai gali atsiplėšti nuo žemės traukos. Galima ir be nuosavo turto gyventi žmogiškai ir laimingai. Jie tokiu būdu tampa lyg mokytojai turtingiesiems.
2. Gyvenant pagal Kristaus mokslą.Jau minėjome keletą Kristaus posakių ir vaizdingų palyginimų apie turtą. Tarsi jų visų išvada yra pirmasis palaiminimas: “Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė” (Mt 5, 3). Turintys vargdienio dvasią yra tie žmonės, kurie gyvena ir jaučiasi kaip beturčiai. Jie nesididžiuoja savo žemiškomis gėrybėmis, turtu, geru uždarbiu, puikia karjera, įtakinga vieta ir pozicija visuomenėje. Jie, panašiai kaip Kristus ir jo radikalieji sekėjai, nėra prisirišę prie turto, yra kuklūs, nuolankūs žmonės, laikantys save mažais Dievo ir žmonių akivaizdoje.
Kiti Kristaus žodžiai yra skatinimai į išmintingą, krikščionišką elgseną su turtu, pvz., uoliai ir protingai naudotis patikėtu turtu (plg. pasakojimą apie penkis talentus, dešimtį minų), būti geru administratorium, užvaizdu, lyg turimas turtas būtų ne tavo, bet Dievo patikėtas valdyti ir duoti kitiems: savo šeimai, didžiulės Dievo šeimos nariams ir jų bendriesiems reikalams. Kristus ragina krautis turtus danguje, savo turimus turtus gerai naudojant: šelpiant suvargusius, alkanus, kalinius, aukojant įvairiems bendruomenės ir bažnyčios reikalams.
Labai raminančiai veikia Kristaus mokymas apie pasitikėjimą Dievo apvaizda: “Per daug nesirūpinkite nei savo gyvybe, ką valgysite; nei savo kūnu, kuo vilkėsite... Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad visa to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa tai bus jums pridėta” (Mt 6, 23-34). Kad Dievas yra pajėgus išpildyti šį savo pažadą, daugelis esame patyrę.
3. Bendradarbiaujant su Dievu ir jo malone. Dievas žmogui padeda, pačiam žmogui su juo bendradarbiaujant. Todėl Dievas sutvėrė žmogaus prigimtį socialinę, bendruomeninę. Įdiegė į ją stiprius simpatijos, užuojautos jausmus, didelę meilės galią ir lytinį polinkį. Tai skatina bendrauti ir kurti šeimą. Joje jis noriai dalijasi savo užsidirbtomis priemonėmis su šeimos nariais ir su kitais žmonėmis. Į tai skatina ir pajutimas nuo kitų priklausomumo bei solidarumo sąmonės. Tų polinkių ir jausmų reikia neužgniaužti, bet ugdyti, leisti jiems reikštis darbais. Tiesioginis ar netiesioginis, sąmoningas ar nesąmoningas bendravimas per juos su Kūrėju Dievu bei jo malone daug padės turtą naudoti ne vien savo, bet ir kitų reikalams.
Į tai skatina ir prigimties įsakymas arba vadinamoji “aukso taisyklė”: Daryk kitam tai, ko norėtum, kad kitas tau darytų. Dievas ją padarė didžiuoju savo įsakymu: Mylėk artimą, kaip pats save. Kristus ją pakėlė į antgamtinę sritį: Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau, t.y. dievžmogiškai, visus žmones, ypač suvargusius ir net savo priešus. Tam įsakymui įvykdyti Kristus suteikia per krikštą antgamtinę meilės galią, dorybę. Ją stiprina savo bičiuliška meile, malonėmis ir Šv. Dvasios veikimu. Žmogui prisidedant ir bendradarbiaujant, jis palengva persiima meilės dvasia. Platesnėje bendruomenėje — kaimynystėje, parapijoje, darbovietėje, tautoje — ji išsiplečia į socialinę meilę: jausti simpatiją, vertinti, užjausti ir materiališkai padėti kitų sluoksnių, klasių bei tautų žmonėms.
Dievas skatina ir įgalina ją reikštis taip pat ir socialiniu teisingumu: pačiam duoti ir skatinti kitus bei visuomenę duoti kitų grupių, rasių, tautų žmonėms kas jiems priklauso, kad ir jie turėtų gėrybių žmoniškam pragyvenimui. Tai padaryti galima prisidedant prie unijų bei sindikatų veiklos, prie bendrų sutarčių sudarymo, prie senatorių bei kongresmanų įtaigojimo ir pan. Darbininkai, susivieniję į savo draugijas bei sindikatus, gali labai pagerinti savo ir kitų žmonių pragyvenimą. Draugėn susijungę ir gyvą socialinės meilės bei socialinio teisingumo sąmonę turintys krikščionys galėtų iš esmės pakelti suvargusių klasių ir atsilikusių kraštų pragyvenimo bei kultūros lygį. Į tai mus skatina Dievas, popiežių socialinės enciklikos ir paskutinis JAV vyskupų pastoracinis laiškas “Ekonominis teisingumas visiems”.
PRAKTIŠKAS TURTO PROBLEMOS SPRENDIMAS
Beveik kasdien iškyla įvairios problemos turinčiam turto, gerai uždirbančiam ir norinčiam krikščioniškai savo gėrybes panaudoti. Dažniausiai besikartojančios problemos: kiek duoti kitiems, kam duoti? Sąžinė dažnai nerimauja, priekaištauja, skatina kitaip daryti. Nors teoretiškai kalbant tegalima nurodyti mažai ką sakančias bendrybes, tačiau praktiškam turto problemų sprendimui yra keletas labai aiškių nurodymų ir konkrečių kriterijų bei normų.
1. Duoti suvargusiam artimui tiek, kiek pats norėtum, kad tau padėtų tokion padėtin patekusiam.
2. Kam padėti? Kas yra mano artimas, kuriam turiu padėti? Iš Kristaus pasakojimo apie gailestingąjį samarietį aiškėja, kad artimas yra tas, kuris dabar, šiose aplinkybėse yra reikalingas tavo pagalbos. Kiti jam nenori padėti, o žmogus yra didelėje bėdoje. Kartais pagalbos yra reikalingas koks nors neturtingasis, o kartais tavo šeimos narys, giminė, draugas, pažįstamas. Gal jis iš kitų negali gauti pagalbos ar nesitiki, gal jam gėda prašyti. Kiek daug dėl tokios negautos paramos nusimena, pradeda vesti blogą gyvenimą, girtuokliauti, vartoti narkotikus...
3. Tokiam reikia padėti tiek, kiek reikia iš kokios bėdos išsigelbėti.
4. Reikia jaustis tik gėrybių ir turtų užvaizdu, kaip Kristus kalbėjo palyginime apie užvaizdą ir tarnus. Stengtis palaikyti gyvą sąmonę, kad nesi absoliutus turimų gėrybių savininkas. Turtus Dievas tau patikėjo, kad pats su savo šeima iš jų pragyventum ir aprūpintum didžiulės Dievo šeimos narius. Labai naudinga vakare duoti apyskaitą sau ir Dievui.
5. Duoti tai, kas atlieka, kas nereikalinga savo paties šeimos pragyvenimui. Visada žmonėms buvo sunku nuspręsti, kas atlieka. Dar sunkiau mūsų dienomis, kai įsigalėjo konsumerizmo civilizacija. Jos didelis spaudimas, viliojanti propaganda, išerzintos aistros traukia vis daugiau ir daugiau suvartoti. Jonas XXIII davė labai gyvenimišką taisyklę: “Mastas nustatyti, kas atliekama, kas yra perteklius, yra kitų būtinieji reikalai. Kiekvieno žmogaus pareiga tai pripažinti”. Gyventi labai prabangiai, kai kiti skursta ir vargsta, yra nekrikščioniška. Bet daugelis žmonių, save laikančių gerais katalikais, to nesupranta.
6. Gyventi taip, kaip tokiose pat aplinkybėse gyvena to paties luomo kiti žmonės, o iš to, kas atlieka, šelpti vargšus. Visuomeninė padėtis ir kultūriniai reikalai pateisina tam tikras išlaidas, kurių neturi kitų luomų žmonės ar šeimos. Ši taisyklė gali nuraminti sąžinę.
7. Kartais patartina tyčia pasirodyti labiau didžiadvasišku šalpos reikaluose, kad išliktum neprisirišęs prie žemiškų gėrybių, būtum laisvas, atplėšęs savo širdį nuo turtų traukos. Tai nelengva, tačiau stengiantis ir prašant Dievo pagalbos, yra galima. Dera prisiminti ir Kristaus pamokymus: “Duokite, ir jums bus duota... Kokiu saiku seikėsite, tokiu ir jums bus atseikėta”.
8. duoti daugeliui prašančiųjų. Žinoma, nepajėgsime duoti visiems, bet duokime, kiek įmanoma. Reikėtų, darant šeimos sąmatą, nustatyti, kiek skiriama šalpai kasmet ar kas mėnesį. Jeigu ir nedidele suma prisidėsim prie kokios nors prieglaudos ar kitokios panašios institucijos išlaikymo, mums bus tikra paguoda, kad bent kiek praskaidrinome vargšų gyvenimą.
Išvados. Žinant, kad įvairiose pasaulio šalyse yra milijonai alkanų, vargstančių ir badu mirštančių, reikia turėti jautrią sąžinę ir pagalvoti, ar aš negaliu jiems padėti. Niekas neliepia skriausti savęs, bet mes galime daug aukoti tik iš savo pertekliaus. Prisiminkime Kristaus žodžius: “Aš nežinau, iš kur jūs!” Jeigu pradėsime teisintis, kad mes buvome katalikai, ėjome į bažnyčią, priiminėjome sakramentus, Kristus gal atsakys: “Eikite šalin nuo manęs! Kiek kartų dėl turto, dėl manonos garbinimo nepadarėte gero, neparodėte meilės vargstantiems ir kenčiantiems mano broliams ar seserims, man nepadarėte. Tad šalin nuo manęs!”
Su tvirtu pasiryžimu ir Dievo pagalba mes galime pasiekti, kad turtas nebūtų mums prakeikimas, bet palaima ir mums, ir kitiems.