CHIARA LUBICH
“Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau kad ji liepsnotų”(Lk 12, 49).
Šį sakinį aiškinti nelengva. Tačiau labiausiai tikėtina, kad Jėzus čia kalba apie savo žodžio ugnį, kurią jis atnešė žemėn iš dangaus. Be Šventosios Dvasios vidinio veikimo tas žodis negali būti kaip ugnis.
Jėzus mato savo žodį kaip ugnį, kuri naikina, bet kartu ir atnaujina. Ugnis, įžiebta vienoje vietoje, plečiasi visur, lygiai taip bus ir su jo žodžiu. Kaip ugnis plečiasi, naikindama ir rydama pakeliui viską, kas yra degama, taip ir jo žodis plėsis visoje žemėje, naikindamas visokią neteisybę ir kas yra be vertės, o palikdamas tik tiesą.
Tas sakinys, atskleisdamas Jėzaus norą trasformuoti pasaulį savo žoždio galia, kurios niekas įveikti negali, taip pat rodo jo karštą troškimą, kad tas žodis — jo neįkainojama dovana, kaip įžiebta ugnis suliepsnotų, visur plisdamas.
Tai padeda mums geriau suprasti jo pasiryžimą nedelsiant ir nenuilstamai veikti, kai jis keliaudavo nuo kaimo ligi kaimo, iš apylinkių į miestus, nuo lūšnų į rūmus, nuo sinagogų į Šventovę, su didžiu troškimu pasiekti kiekvieną, neprarandant jokios progos savo misijai.
Kad Jėzaus žodžio ugnis liepsnotų, jis pats turės už tai mokėti kainą. Čia jis tik užsimena, kad taip bus, bet toliau kalba aiškiau. Jis turės daug kentėti, bet ne tiek daug nuo sunkenybių savo būdingoje apaštalavimo veikloje, kiek nuo priešinimosi, nesupratimo ir ypač jo laukiančioje kančioje ir mirtyje.
Jėzus ne tik buvo pasiruošęs, bet ir ėjo pasitikti kryžių. Iš tikrųjų jis kryžiumi nupelnė mums Šventosios Dvasios dovaną. Nuo tada, kai jis taip padarė, jo žodžio ugnis liepsnoja ir plečiasi visame pasaulyje.
Kaip mes turėtumėm gyventi pagal čia mąstomus Jėzaus žodžius? Sugestija būtų tokia: kiekvieną Jėzaus žodį paversti konkrečiu mūsų gyvenimo pavyzdžiu, o ypač tuos žodžius, kurie kalba apie meilę, kuri ir yra įstatymo įvykdymas. Jei mes mylėsime, būsime liepsnojančia ugnimi.
Būti ugnimi, net maža ugnimi, reikia visada liepsnoti. Kad taip galėtų būti, reikia turėti ką nors deginamo. Geriausiai tam tinka mūsų egoizmas, kurį galime deginti meilės ugnimi Dievui, vykdydami jo valią, ir artimui, jam tarnaudami. Taip mes galėsime palaikyti tą ugnį, vis labiau liepsnojančią, įžiebdami ją ir kitų širdyse.
Net ir maža ugnis, jei tik bus nesiliaujančiai kurstoma, virs liepsnojančia ugnimi, apimdama viską. Tuo būdu mes artėsime prie Jėzaus didžio troškimo realizuoti tuos nepaprastus jo žodžius: “Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų”.
Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius