“Laiškai lietuviams” jau žengia į keturiasdešimtuosius metus. Pirmasis numeris pasirodė 1950 m. vasario mėnesį. Tai buvo mažutis, kuklutis, vos aštuonių puslapių leidinėlis. Jis net nedrįso pasirodyti savarankiškai, nepriklausomai nuo kitų leidinių, todėl jis buvo pažymėtas Nr. 1(34), lyg tai būtų “Misijonieriaus laiškų” tęsinys, nes tų laiškų buvo išėję 33 numeriai. Jam pasirodžius, susidomėjimas buvo labai didelis, todėl antrasis numeris jau nebuvo pažymėtas tęsiniu, nes buvo aišku, kad tai bus atskiras, nepriklausomas žurnalas, žadantis nueiti tolimą kelią. Šis antras numeris jau buvo dvigubai didesnis — 16 puslapių. Paskui jis vis augo ir tobulėjo, iki pasiekė 36 puslapius ir užsivilko gražius viršelius. Toks jis eina iki šiol.
Nuo pat pirmojo iki praėjusių metų paskutinio numerio “Laiškai lietuviams” buvo spausdinami Marijos Nekalto Prasidėjimo seserų spaustuvėje Putname. Darbas visuomet buvo tvarkingai ir švariai atliktas. Už tai yra didelė, nuoširdi padėka ir seselėms, ir visam spaustuvės štabui. Iš buvusių spaustuvės vedėjų gyvos yra dvi: dabartinė vedėja M. Apolinara ir buvusi vedėja Onutė Mikailaitė. Iš kitų spaustuvės darbuotojų seselių dar yra pasilikusi ses. Konsolata, kuri gyvena Matulaičio namuose. Joms visoms trims — labai labai nuoširdi padėka.
Ypatingai redaktorius dėkoja teksto rinkėjui p. V. Abromaičiui. Tai puikus rinkėjas: ne automatas, bet galvojantis. Jis ne vieną kartą išgelbėjo redaktorių iš įvairių neapsižiūrėjimų, pastebėjęs vienokią ar kitokią klaidą. “Laiškų lietuviams” atžvilgiu jis nebuvo indiferentas, jam rūpėjo šio žurnalo tobulumas.
Fontanas ir Švenč. M. Marijos bazilika, Phoenix, Arizona (1987)
Taip pat būtina padėkoti ir daugeliui kitų spaustuvės darbuotojų, kurių daugelio jau nebėra šiame pasaulyje. Juos visus prisiminsime maldose.
Gal kai kurie paklaus, dėl ko žurnalo spausdinimą perkeliame į Čikagą? Gal dėl dviejų priežasčių. Viena, Putname jau labai sumažėjo spaustuvės personalas, tad darbas pradėjo būti vis sunkesnis ir lėtesnis. Antra, dabar jau visur einama prie modernesnio spausdinimo būdo ofsetu.
Dabar, pakeitus spausdinimo būdą ir metodus, redakcijai ir administracijai, ypač iš pradžių, bus naujų sunkumų ir galvosūkių. Bet pati didžiausia redakcijos problema — stoka gerų straipsnių, naujų bendradarbių. Tad galinčius rašyti kviečiame į pagalbą. Norėtume turinį pagerinti ir paįvairinti, ypač dabar, kai atsidarys “Laiškams lietuviams” kelias ir į Lietuvą. Viena ponia jau užsakė žurnalą dvylikai asmenų į Lietuvą. Atrodo, kad kai kurie jau gavo. Kai paaiškės, ar tikrai jau galima užsakyti ten gyvenantiems mūsų tautiečiams čia išeinančią spaudą, tai kreipsimės į visus, kad ir “Laiškus lietuviams” užsakytų savo giminėms bei pažįstamiems, kurie ten yra išsiilgę religinio peno.
Redaktorius