KUN. JONAS
Pereitų (1988) metų spalio mėnesį pasklido žinia, jog Torine laikoma ir per keletą šimtmečių žmonių gerbiama Kristaus laidotuvių relikvija — drobulė negalinti būti tikra. Trijų universitetų — Anglijos, Amerikos ir Šveicarijos mokslininkai, ištyrę ją radioaktyviuoju 14 C anglių, patyrę, jog ta marška esanti 14 šimtmečio medžiaga. Jei tai yra tikra, o mokslininkai sakosi esą 95% tikri, tai, žinoma, ji negalėjo būti Kristaus įkapių drobulė.
Tuojau iškilo klausimas, kaip galėjo toje drobulėje atsirasti nuostabus nukryžiuotojo Kristaus atvaizdas? Kad jis turėtų būti Kristaus, už tai kalba nemaža mįslingų faktų. Kad būtų lengviau susigaudyti, pažvelgtina į tos drobulės istoriją.
Viktoro Emanuelio paminklas Romoje (1987)
Katalikų Encikopedija (188—189 psl.) rašo: “Iš pirmųjų krikščionybės keturių šimtmečių nėra jokių užsiminimų apie Kristaus laidotuvių įkapes. Pirmą kartą tokia drobulė minima 5-me ar 6-me šimtmetyje.
Manoma, jog tai esanti jeruzaliečio šv. Nino užuomina. Tuo pačiu laikotarpiu ją pamini ir Antoninas Placentinas. Keletas užminimų randami Mozarabikų religinėse apeigose 7-me šimtmetyje. Bizantijos mene, irgi jau 7 šimtmetyje, randami Kristaus palaidoto kūno paveikslai, ir dabar tebevartojami Didžiojo Penktadienio apeigose. 10-jo amžiaus gale ir pradžioje 11-jo Konstantinopolio kunigas Jonas Geometeris kalba apie Kristaus atvaizdą drobėje. 1171 metais Williamas von Tyre, lydėjęs Jeruzalės karalių į Konstantinopolį, paskelbė, jog imperatoriaus rūmuose esanti laikoma Kristaus drobulė. Ketvirtajame kryžiaus kare dalyvavęs Robertas Clare rašė, jog 1203 metais ta drobulė buvusi viešai išstatyta Marijos bažnyčioje, Blacherinės vietovėje. Jis prideda ir tai, kad Kristaus atvaizdas esąs aiškiai matomas. Sekančiais metais kryžeiviai nusiaubė Konstantinopolį, ir nuo to meto nebėra jokių žinių, kur ta drobulė dingo. Bet apie 1354 metus ji atsiranda Prancūzijoje, Lirey mieste. Čia ją atgabenęs imperatoriaus ministro pirmininko Geoffrey de Charny žmonos giminaitis. Nuo tų metų iki dabar jos buveinė visą laiką žinoma. Pagaliau drobulė padovanota Savojos karaliui, kuris ją globoti pavedęs Torino vyskupams 1578 metais. 1978 m. ją aplankė apie trys milijonai maldininkų, pagerbdami kaip Kristaus laidotovių relikviją. Bažnyčia, popiežiai, niekada nepasisakė nei už, nei prieš jos tikrumą. Tačiau, jei būtų buvę gana tikri, jog ji yra netikra, nebūtų leidę išstatyti ją viešai pagarbai.
Tai apžvelgus, ir kyla abejonė, ar ta drobulė ir joje esąs atvaizdas yra gero apgaviko apgaulė, ar ji tikrai yra mirusio Kristaus atvaizdas.
Kadangi iš pirmų 4 šimtmečių nėra jokių užsiminimų nei dokumentų, tai įtarimas turi savo pagrindą. Todėl popiežius Jonas Paulius II pavedė minėtiems mokslininkams nustatyti drobulės amžių moderniausiomis priemonėmis. Tačiau, ir jiems tarus žodį, kad ta drobulė esanti iš tarp 1260 — 1380 metų tarpo ir todėl negalinti būti Kristaus laidojimo įkapė, abejonėms galas nepadarytas. Kilo dar daugiau mįslių.
Visų pirma, patys mokslininkai nėra 100% tikri, kad jų nustatytas drobulės amžius yra tikrai toks. Jų tikrumas yra 95% procentų. Bet lieka dar 5% galimybė, kad ji gali būti ir senesnė.
Antra, atsiliepė ir kiti mokslininkai, tos drobės tyrinėtojai. Jų nuomone, drobėje esąs atvaizdas turi būti mirusio Kristaus paveikslas. Kas leidžia jiems taip galvoti?
1898 m. geg. 29 dieną, Torino advokatas ir fotografijos mėgėjas, išaiškinęs savo drobulės nuotrauką, pastebėjo, kad jis turi fotopozityvą, ne kaip turėtų būti — negatyvą. Todėl aišku, jog drobėje esąs atvaizdas yra negatyvas. Kaip tai galėjo atsitikti?
Ta nuotrauka-negatyvas rodo, kad paveikslas iki smulkmenų sutinka su Evangelijose aprašyta Kristaus kančia ir mirtimi. Kūne regimos tokios žaizdos, kokios likdavo po romėnų kareivių plakimo. Drobėje yra 5 pėdų ir 11 colių ūgio vyro labai sužalotas lavonas. Aiškios žymės ir erškėčių vainiko spyglių, padarytos gilios žaizdos galvoje ir ietimi perdurto šono žaizda. Pastebėta ir tai, kad rankos prikaltos ne per delnus, o per riešus, nors tapytojai visą laiką tapė Kristaus rankų žaizdas delnuose. Prikaltos per delnus rankos būtų neatlaikiusios kūno svorio, vinys būtų perplėšusios delnus ir kūnas būtų nukritęs. Todėl kryžiavo per riešus.
Per riešus kalant, vinys turėjo nutraukti — sužaloti vidurinį nervą (median nerve). Po to sužalojimo nykštys susitraukia į delną. Ir drobulėje keturi pirštai regimi normalioje padėtyje, o nykščiai yra susirietę į delnus. Vėl mįslė: ar viduramžių klastotojas būtų galėjęs turėti tokias smulkias anatomines žinias ir visa taip suklastoti?
Belgas profesorius Gilbertas Raes, rūpestingai ištyrinėjęs drobės siūlus, atrado, jog tame lininiame audekle yra įmaišyta ir medvilninių siūlų, nors ir nedaug. Profesorius pastebi: “Kas yra susipažinęs su Senojo Testamento kunigų knyga, tas žino, jog izraelitams buvo nevalia maišyti audekluose linų su vilnomis. Izraelitui buvo nevalia užsivilkti tokios medžiagos drabužio nei laidotuvėms vartoti”.
Šveicaras, žymus kriminologas dr. Max Frei 1973 ir 1976 metais susirinko iš Torino drobės žiedadulkių. Jas išstudijavęs nustatė, kad ta Torino drobė turėjo būti bent kurį laiką atvirame ore Jeruzalėje, ar jos apylinkėse, ar gal apie Negyvąją jūrą. Jis suskaičiavo 58 rūšių žiedadulkių, kurios yra kilusios iš tų apylinkių.
1532 metais Chambėry mieste, kur buvo laikoma Torino drobulė, kilo didelis gaisras. Karštis vietomis sutirpdė metalinę dėžę, kurioje ta drobulė gulėjo. Ištirpęs metalas lašėjo dėžėn ir išdegino kai kurias jos vietas. Tačiau nepalietė paties paveikslo. “Vargdienių klarisių” vienuolės išdegusias vietas užlopė lininės medžiagos trikampiais. Jos dabar toje drobėje aiškiai atskiriamos nuo viso audeklo.
1970 metais dar nuostabesnį dalyką pastebėjo du jauni Amerikos Oro Akademijos kapitonai John Jackson ir Eric Jumper. Kompiuteriais beanalizuodami, pamatė, jog drobulėje yra ne tik jau žinomas negatyvas, bet ir iki šiol nepastebėtas faktas, kad atvaizdas yra trijų išmatavimų. Paprastai kompiuteriai, analizuodami panašias nuotraukas, duoda grubiai iškraipytą paveikslą. O čia tas trijų matmenų paveikslas yra tobulų, nė kiek neiškraipytų proporcijų.
Dar kita mįslė: jei tą Kristaus atvaizdą būtų tapęs ir gudriausias vidurinių amžių klastotojas, kad ir geriausias tapytojas, kokius dažus jis turėjo turėti, kad jie nė kiek nebūtų įsigėrę į drobulės siūlus, į jos medžiagą? Visoje meno istorijoje nėra žinomas kitas toks atsitikimas. To neįstengia išsiaiškinti geriausi mūsų laikų tapybos specialistai ir dažų žinovai.
Pagaliau paminėtinas ir toks faktas. Fotografijos menas išrastas tik 1822 metais. Iki to laiko niekas nė nesvajojo apie paveikslų “negatyvą” ar “pozityvą”. Tai atsirado tik su fotografijos menu. Tad kaip galėjo atsirasti prieš 400 metų negatyvus paveikslas? Kas būtų sugalvojęs tokį vienintelį klastotės triuką, ir kuriam galui?
Susumuojant sakytina: jeigu paskutiniai 14 C tyrinėjimai ir būtų nustatę drobės amžių iš 14 šimtmečio, tai vis tiek lieka labai svarbių kitų faktų, kurių tie tyrinėjimai neišaiškina: Todėl lieka galimas dalykas, kad Torino drobulė yra Kristaus įkapių drobė.
Šiam rašiniui panaudota medžiaga: 2 “Chicago Tribūne” reportažai, 3 “Our Sunday Visitor” straipsniai ir “Catholic Encyclopedia”.
