PETRAS KREEFT
Tik du asmenys istorijoje nustebino savo amžininkus, klausdami apie save, kas jie tokie — žmogus ar Dievas?
Vienas asmuo buvo Jėzus, antras — Buda. Bet Buda pabrėžė esąs žmogus. Sakė: “Žvelkite ne į mane, bet mano dhar-mą ” (mokslą). Taip pat sakė: “Būkite patys sau žiburys”. Matė, kad bus savo mokinių dievinamas, todėl bandė tai sukliudyti.
Jiezno bažnyčios vargonai
Atvirkščiai, Jėzus buvo nukryžiuotas todėl, kad skelbėsi esąs Dievas. Nesakė: “Žvelkite į mano mokslą”, bet “Ateikite pas mane”.
Kristaus dievybė yra centrinė krikščionybės doktrina; ji yra tartum visraktis, atidarantis visas duris. Juk Kristaus dieviškumas laiduoja, kad visa, ką sakė ir darė, yra neklaidinga.
Kada pirmieji krikščionių apologetai pradėjo “nurodyti savo tikėjimo priežastis” netikintiesiems, ši Kristaus dieviškumo doktrina, savaime aišku, užsitraukė ataką, nes buvo neįtikėtina tiek pagonims, tiek ir žydams. Kad anas žmogus, miręs ant kryžiaus, turėtų būti Dievas, paprastų paprasčiausiai skambėjo kaip kvaila idėja.
Ankstyvųjų apologetų argumentas, ginantis šią doktriną, virto klasiniu. Tai svarbiausia krikščioniškosios apologetikos korta. Juk kai tik netikintysis priima šio argumento išvadą (kad Kristus yra Dievas), visa kita plaukia savaime — ne tik protiškai (vadinasi, visa, ką Kristus mokė, turi būti tiesa), bet ir asmeniškai (jei Kristus yra Dievas, jis turi būti Viešpats ir Išganytojas).
Argumentas yra be galo paprastas: Kristus buvo “arba Dievas, arba blogas žmogus”.
Netikintieji beveik visada sako, kad Jėzus buvo “geras” žmogus, ne blogas; kad jis buvo didis mokytojas, išminčius, pranašas, bet ne nusikaltėlis, vertas nukryžiuoti. Bet “geras” žmogus kaip tik yra tai, kuo jis niekaip negalėjo būti, žiūrint sveiko proto ir logikos. Juk jis skelbėsi esąs Dievas.
Jėzus sakė: “Prieš atsirandant Abraomui, AŠ ESU”. Tokiu būdu jis tarė žodį, kurio joks žydas nedrįso ištarti, nes tai Dievui savas, privatus vardas, tartas Mozei prie degančio krūmo. Jėzus norėjo būti žmonių garbinamas. Jis skelbė atleidžiąs kiekvieno nuodėmes prieš kiekvieną. (Kas gali tai daryti, jei ne vienas Dievas, kuris kiekvienoje nuodėmėje įžeidžiamas?)
Ką mes galvotumėm apie asmenį, kuris šiandien vaikščiotų, skelbdamas tokius dalykus apie save? Tikrai ne kad jis yra “geras žmogus” ar išminčius. Yra tik dvi galimybės: arba jis sako tiesą, arba ne. Jei sako tiesą, jis yra Dievas, ir reikalas baigtas. Mes privalome juo tikėti ir jį garbinti. Jei sako netiesą, jis yra ne Dievas, bet tik žmogus.
Bet jei kas, būdamas vien žmogus, nori, kad būtų garbinamas kaip Dievas, jis nėra “geras žmogus”. Jis yra labai blogas žmogus — doriškai arba protiškai. Jei žino nesąs Dievas, tai yra doriškai blogas, melagis, sąmoningai bandantis mus suvedžioti, kad niekintumėm Dievą. O jei nežino nesąs Dievas, tai yra blogas protiškai — iš tikrųjų pakvaišęs.
Pakvaišimo matas yra nuotolis tarp to, kuo męs galvojame esą ir kuo iš tikrųjų esame. Jei galvoju esąs didžiausias filosofas Amerikoje, esu tik arogantiškas kvailys; jei galvoju esąs Napoleonas, esu persiritęs per pakvaišimo briauną; jei galvoju esąs peteliškė, esu visiškai nuvažiavęs nuo saulėtų proto sveikatos krantų.
Bet jei galvoju esąs Dievas, esu dar labiau pakvaišęs, nes nuotolis tarp to, kas bet kaip ribota, iki beribio Dievo yra dar didesnis, negu dviejų ribotų dalykų, tarp žmogaus ir peteliškės.
Jošas McDowell argumentą suglaudė į nepamirštamą trilemą: “Amžinasis, Apgavikas arba Apdujėlis”. Tik šis trejopas pasirinkimas ir tegalimas.
Tad kodėl ne apgavikas arba ąpdujėlis? Veik nė vienas, skaitęs evangelijas, negali atvirai rinktis šių dviejų. Gilus Jėzaus žmogiško proto įžvilgis švyti iš evangelijų su neatsispiriama jėga. Jėzus pasižymi kaip tik tomis savybėmis, kurių apgavikai ir apdujėliai stokoja: savo praktiška išmintimi, savo gilia ir laiminčia meile, savo kūrybiškumu. Apgavikai ir apdujėliai yra tokie nuobodūs ir iš anksto žinomi! Nė vienas, pažįstantis evangelijas ir žmones, negali rimtai tikėti, kad Jėzus buvo blogas žmogus.
Ne, netikintieji veik visada argumentuoja, kad Jėzus buvo išminčius. Gerai, jei jis buvo išminčius, tai galime tikėti esminiais jo sakytais dalykais. O esminis jo sakytas dalykas buvo, kad jis yra dieviškas pasaulio Išganytojas ir kad mes turime eiti pas jį išganymo.
Ką tad žmonės sako, kai pastatomi prieš šį argumentą?
* Dažnai jie paprasčiausiai išpažįsta savo išankstinį nusistatymą: “O, aš negaliu to tikėti!” (Bet, jei kas įrodyta kaip tiesa, turime tikėti, jei tikrai tiesos ieškome).
* Kartais jie eina šalin, kaip daugelis Jėzaus amžininkų, stebėdamiesi ir kraipydami galvas. Tai gal geriausias rezultatas, kurio galime tikėtis. Dirva liko suminkštėjusi ir suarta. Sėkla pasėta, Dievas duos augimo.
* Bet jei jie žino kiek moderniosios teologijos, bus galimas vienas iš dviejų išsisukimų. Teologija gali išsisukti, sveikas protas — ne. Todėl sveikas protas lengvai atverčiamas; sunkiausia — dabar kaip ir ankščiau — atversti teologus.
Pirmasis išsisukimas yra Šventraščio mokslininkų ataka prieš evangelijų istorinį patikimą. Jėzus gal niekada nepretendavo būti Dievu. Visos tos nepatogios evangelijų vietos gal yra ankstyvosios krikščionybės išgalvojimas.
Kas tada išgalvojo tradicinę krikščionybę, jei ne Kristus? Melas, kaip ir tiesa, turi kur nors turėti pradžią. Petras? Dvylika apaštalų? Po to ėjusi karta? Kas pirmieji išgalvojo mitą, koks buvo jų motyvas? Ką jie gavo iš tos Dievą niekinančios apgaulės? Tai turėjo būti sąmoningas melas, ne nekaltas susimaišymas. Joks žydas nemaišo Kūrėjo su kūriniu, Dievo su žmogumi. Ir joks žmogus nemaišo mirusio kūno su gyvu.
Štai ką jie gavo iš savo “mito”. Draugai ir jų pačių šeimos juos niekino. Ir žydai, ir romėnai atiminėjo jų visuomenėje užimtą vietą, turtą ir politines privilegijas. Jie buvo kalinami, kankinami, tremiami, kryžiuojami. Jei evengelijose aprašytų stebuklų ir nebūtų buvę, tai įvyko dar didesnis stebuklas: keli kvaili žydai išgalvojo visą krikščionybės melą be absoliutiškai jokio pagrindo, o milijonai pagonių jį patikėjo ir už jį mirė — be pagrindo. Jis keitė gyvenimą, švelnino sukietėjusius nusikaltėlius, dėjo giesmes į kankinių lūpas — be pagrindo. Fantastiškas pokštas, mitas. Taip, tikrai mitas — bet tas mitas yra 20-ojo amžiaus versija, ne evangelijų.
Antrasis išsisukimas (žiūrėk, kaip mes norime išsisukti iš Dievo rankų) yra Jėzų rytietinti, aiškinti jį ne kaip vienintelį pasaulyje dievažmogį, bet kaip vieną iš daugelio mistikų, pajutusį savo vidinį dieviškumą, panašiai kaip tipiškas hindų mistikas.
Problema ta, kad Jėzus paprasčiausiai buvo ne hindas, o žydas. Kai jis sakė “Dievas”, ir jis, ir jo klausytojai tuo suprato ne “Bramaną” — beasmeninį, panteistinį, imanentų Viską, bet JHWH — asmeninį, teistinį, transcendentų Kūrėją.
Yra visiškai neistoriška žvelgti į Jėzų kaip žydišką gurų. Jis mokė maldos, nemąstymo. Jo Dievas yra asmuo, ne kisielius. Sakė, kad Dievas yra jis, ne kiekvienas kitas. Jis mokė apie nuodėmę ir atleidimą kaip joks guru to nedaro. Ir jis nieko nesakė apie individualumo “iliuziją”, kaip mistikai.
Užpulk kiekvieną šių išsisukinėjimų — Jėzus kaip geras žmogus, Jėzus kaip apdujėlis, Jėzus kaip apgavikas, Jėzus kaip žmogus, kuris niekada nepretendavo būti Dievu, Jėzus kaip mistikas, — užblokuok visus šiuos išsisukinėjimo langus šachmatų lentoje, ir lieka tik vienas langas eiti netikinčiojo karaliui. O tame lange jo laukia matas, pasidavimas. Bet tai džiugus pasidavimas. Visas šis argumentas iš tikrųjų yra kvietimas į jungtuves — su Dievu Kristumi.
(Petras Kreeft dėsto filosofiją Bostono kolegijoje)
Išvertė A. Tamošaitis, S,J.