Ona Mikailaitė
1. SENAME DVARE
Senojo dvaro takais
dar tebevaikštau—
užžėlę jie;
sudžiūvusi žolė
nuolankiai lenkias,
nurodo kelią
į namus.
Klausaus balsų,
atklystančių
anapus metų...
Tylu.
Ir baltųjų rožių
sidabrinės akys
nežiūri į mane.
2. IŠVILKIMA S
Išvilko tave vėjai,
lietūs apiplėšė—
žydėt žadėjai
ir štai—
šilkinį apsiaustą
priverstinai paklojai
ant žolės, ant tako,
ant išpurentos žemės.
Apnuoginta esi,
Sibiro obelaite.
Atsiremiu
į tavąjį kamieną—
juodą, šiurkštų
ir mąstau:
kaip bus man
be vestuvinio drabužio?
3. PRALAIMĖTA
Žolėje po medžiais
rūdija mano kovos ginklai.
Lašnoja lietūs rudeniniai,
pavasario rasa drėkina
plieną trupantį—
jis dyla,
išdils ir randai,
nebeliks žymės,
jog mūšio būta...
Tiktai miglotą rytą
vis vaidenas man
kraujo
tiršti lašai.