Šį “Laiškų lietuviams” numerį iliustruojame nuotraukomis iš Nuolatinės Pagalbos Dievo Motinos bažnyčios Clevelande. Šią bažnyčią dabar kai kas vadina Lietuvos madonų šventove, nes neseniai ji buvo atnaujinta ir pasipuošė keturių žymiausių Lietuvos Marijos šventovių dail. R. Mozoliausko sukurtais bareljefais.
Apie šią bažnyčią ir apie neseniai atliktus jos pagražinimus ilgoką straipsnį yra parašęs Stasys Santvaras “Aiduose” (1988 m., Nr. 2, 123-130 psl.). Čia perspausdinsime vieną kitą to straipsnio skyrelį.
Atnaujinimo darbams buvo parinkta ši dedikacija: “Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt septintaisiais metais lietuviai pavergtoje tėvynėje ir laisvajame pasaulyje mini ir švenčia Lietuvos krikščionybės 600-ąją sukaktį. Su dideliu dėkingumu Dievui ir Jungtinėms Amerikos Valstybėms už mums suteiktą laisvę ir teisę kovoti už Tiesą, brangindami krikščionybę — didžią dvasinę vertybę ir jos lemiamą vaidmenį lietuvių tautos istorijoje, vienybėje su pavergta Lietuva, mes, Marijos žemės sūnūs ir dukros, atnaujiname Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos šventovę Clevelande, Ohio, ir paaukojame ją ir save Dangiškajai Dievo Motinai, mūsų Lietuvos Madonai”.
“Architektas Eduardas Kersnauskas, subtilus menininkas, sukūrė šventovės atnaujinimo planus, rūpestingai prižiūrėjo visus darbus, įsijautė į kiekvieną atnaujinimo bei pagražinimo detalę. Dr. arch. St. Kudoko sukurta Dievo Motinos šventovės vidaus architektūra, galim sakyti, buvo asketiška, meninėm puošmenom neperkrauta, jinai žavėjo tik struktūros proporcijom, architektūrinių linijų žaismu ir kai kuriais taškais — Dievo Motinos statula, iškiliausia anapus didžiojo altoriaus (tai gero skulptoriaus darbas, tik turbūt to paties modelio madonų galėtume rasti ir kitose bažnyčiose), medinėm ir žaismingom lubų sijom, savaimingom trijų navų perskyrom, kurių vidinę puošia evangelistų ir kitų šventųjų statulos. Kai Dievo Motinos šventovė buvo statoma, dr. S. Rudokas su arch. Ed. Kersnausku dėl kai kurių dalykų tarėsi, artimai su juo bendravo, tai pastarajam šie Dievo namai nėra svetimi.
Arch. Ed. Kersnauskas, laikydamasis II Vatikano susirinkimo potvarkių, išardė kitus tris altorius ir iš naujo sukūrė šventovės didįjį altorių. Dabar altoriuje dominuoja dvi medžiagos — baltas italų marmuras (pats altorius, presbiterijos grindys ir sakykla) ir lietuvių mėgstamo tamsoko ąžuolo mediena. Didžiojo altoriaus baltasis marmuras žaismingame presbiterijos apskritime skamba išskirtinu grakštumu ir grožiu, lietuvio architekto stilistika ir siela, tasai altorius — tai atskiras ir savaimingas meno kūrinys. Architektūriniu požiūriu taip pat savaimingas ir įdomus yra tasai ąžuolinis didžiojo altoriaus įrėminimas: tai du bokštai, lyg dvi aukštyn maldai pakeltos rankos, viršuje padabintos lietuviškų kryžių saulėm. Bokštelius puošia koplytėlinio pobūdžio Rūpintojėlis ir šv. Kazimieras, sukurti skulptoriaus Ramojaus Mozoliausko; toje altoriaus dalyje turi savo vietą ir Švenč. Sakramentas...
Dievo Motinos parapijos klebonas kun. Ged. Kijauskas, S. J., pasiryžęs sukurti Lietuvos madonų šventovę Clevelande, į talką pasikvietė skulptorių Ramojų Mozoliauską. Mozoliauskas — lietuvių visuomenei jau gerai pažįstamas kaip bažnytinio ir monumentinio skulptūros meno meistras. Bet sumanymas veja kitą sumanymą! Ramojus Mozoliauskas, Dievo Motinos šventovei dirbdamas beveik dvejus metus, sukūrė ne tik monumentinio pobūdžio keturias Lietuvos madonas — Aušros vartų, Šiluvos, Žemaičių Kalvarijos (dabar — Varduvos) ir Pažaislio, bet dar naujas stacijas, šv. Juozapą ir šv. Pranciškų, didžiajame altoriuje rymantį koplytėlinio pobūdžio Rūpintojėlį ir šv. Kazimierą, Tris kryžius, altoriaus prieky į marmūrą įglaustą Kryžių kalną ir šv. Kazimiero statulą prie mokyklos vakarinės sienos. Aišku, tai didelio užmojo ir didelės meninės atsakomybės darbai. Skulptorius Ramojus Mozoliauskas su įkvėpimu įsijungė į arch. Ed. Kersnausko projektą, jų giesmė Dievo Motinos šventovėje skamba pakiliai ir harmoningai...
Klebonas kun. Ged. Kijauskas, S.J., gerai pažindamas savo parapijos žmones, į ateitį žvelgia su pasitikėjimu ir viltimi. Girdi, netrukus parapija švęsianti 60 metų sukaktį, jis tvirtai tikįs, kad keturios Lietuvos madonos ir dar kitus 60 metų toje šventovėj girdės lietuvių maldą ir giesmę”.