EDITA NAZARAITĖ
Moraliniu aspektu Lietuva sparčiai keičiasi: žmonės įgauna pilietinės drąsos, pasitikėjimo savimi, pradeda reikalauti elementariausių teisių, įprastų civilizuotose visuomenėse. Nebebijomą priekaištauti kitados vos ne dievų statusą įsigijusiems partiniams valdininkams, kitoms valdančioms viršūnėms. Lietuviai pajuto atsakomybę už savo tėvynę, už savo praeitį ir už ateitį bei šiandieną. Visa tai džiugina. Tačiau ilgi ir sunkūs “deformacijų” dešimtmečiai paliko pėdsakus žmonių mąstysenoje, nes inertiška galvosena yra stipri jėga. Šie simptomai pasireiškia įvairiais būdais.
Štai “Literatūros ir meno” 52-me numeryje, skyrelyje “Septynios dienos” aptinkame “įbaugintojo laikotarpio” liekanas. Aptariama televizijos laida “Atgimimo banga”. Skyrelyje rašoma: “Vyksta rimtas pokalbis su žiūrovais. Staiga prof. V. Landsbergis priverstas atsakinėti į vieną, kitą, trečią... klausimą, žeminantį ne tiek jį, kiek mus visus, esančius klausėjų kailyje. Su pasigardžiavimu kai kas knaisiojasi piniguose, buto reikaluose ir t.t. Koktumo jausmą, aišku, kelia klausėjai ir jų klausimai”. Toliau priekaištaujama, jog tokie nekuklūs klausimai užduodami net TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatams, LKP CK sekretoriams, net Ministrų Tarybos pirmininkui. “Iš kur visa tai?” — klausiama skyrelyje “Septynios dienos” ir atsakoma: “Iš dvasinės ubagystės. Dėl itin žemos bendravimo kultūros”.
Šių pastabų autoriaus, kurio pavardė, deja, nenurodyta, norėtųsi paklausti: “Ar iš tikrųjų taip? Ir nuo kada žingeidumas ar tiesiog paprastas žmogiškas smalsumas tapo žemos bendravimo kultūros rodikliu, net dvasine ubagyste?” Išeitų, kad tas, kuris žino mažiausiai, yra didžiausias dvasinis turtuolis...
Taip jau buvo įprasta, kad komunistinio režimo visuomenėse viskas buvo paversta į neperregimą paslaptį, kiekviename žingsnyje — draudimai ir tabu, o jau kokių klausimų iškėlimas ne taip seniai buvo vos ne antivalstybinis aktas. Ačiū Dievui, tie tamsūs paslapčių laikai traukiasi į šalį. Juk nuo lietuvių tautos ilgus dešimtmečius buvo slepiama jos pačios istorija, jos paminklai ir didvyriai, slaptoji Ribentropo-Molotovo sutartis, deportacijos, ekonominiai ir kitokie statistiniai rodikliai, archyvai ir t.t. Žmonės taip įjunko į paslaptis, kad net ir šiandien, šviesesnėm viltimis gyvenant, žmogiškasis žingeidumas lyginamas su dvasiniu skurdu.
Tuo tarpu Vakaruose visi, kas tik nori, žino savo prezidentų algų dydį, kiek ir kokius jie turi namus, kaip mėgsta leisti laisvalaikį ir kiek kainuoja puošnios jų žmonų suknios. Savaitiniame žurnale “Time” sausio mėn. buvo surašytos algos, kurias gauna JAV kongresmenai, o taip pat ir jų privilegijos: didžiulės pensijos, nemokama sveikatos drauda, nemokami tolimų nuotolių telefoniniai pasikalbėjimai, Vašingtono gatvėse nemokamai statomi jų automobiliai ir kitos lengvatos. Straipsnio pabaigoje autorius klausia skaitytojų nuomonės, ar tai ne per dideli pinigai ponams kongresmenams. Amerikoje niekam ir į galvą neateitų apšaukti žurnalistą žema kultūra. Laisvajame pasaulyje yra įprasta žinoti viską. Nes kuo daugiau visuomenė žino, tuo lengviau ji gali kontroliuoti savo valdančiąsias viršūnes. Tai ir yra viena iš demokratijos prielaidų.