Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
KAIP BUVO ATKURTA TRISPALVĖ
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos vienuoliktojo šaukimo dešimtoji sesija 1988 m. lapkričio 18 d. priėmė įstatymą, kuriuo po 48 metų pertraukos istorinė Lietuvos tautinė vėliava buvo sugrąžinta naujam gyvenimui. Jai suteiktas Lietuvos valstybinės vėliavos statusas.
Jau lapkričio 21 d. respublikinė heraldikos komisija gavo Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo nurodymą parengti naujosios vėliavos etaloną. Atrodytų, kas Čia sudėtingo? Reikia paimti tris spalvas: geltoną (saulės spalvą, simbolizuojančią šviesą, kilnumą, dorumą ir protingumą), žalią (augmenijos spalva — gamtos grožio, gyvybės, vilties ir džiaugsmo spalva), raudoną (žemės ir kraujo spalva, simbolizuojanti meilę, drąsą, narsą, pralietą kraują už Tėvynę), padaryti vėliavos eskizą, ir baigta. Gal taip ir būtų galima padaryti, jeigu būtų svarstoma kokio nors eilinio fabrikėlio emblema. Tuo tarpu čia — vienas svarbiausių Lietuvos valstybingumo simbolių, kuriame spalvos išreiškia mūsų tautos dvasines vertybes. Juk kiekviena spalva, jos atspalvis liaudies sąmonėje per ilgus šimtmečius įgijo savo prasmę ir, savaime suprantama, turi didžiulį emocinį poveikį.
Pasirodo, atkurti tokias spalvas, kokios buvo naudojamos mūsų protėvių, ne taip paprasta tiek dėl technologinių dalykų, tiek dėl patikimų šaltinių stokos, tiek ir dėl didžiulės moralinės atsakomybės.
Jau nuo 1988 m. vasaros, kai vis dažniau būdavo iškeliamos tautinės vėliavos, daugeliui pradėjo kelti nerimą jų spalvų įvairovė. Dažnai plėvesuodavo salotinės ir karmazininės, geltonos ir auksinės spalvų vėliavos. Kitą kartą net atrodė, kad tai kelios skirtingos vėliavos. Ir tik kur ne kur mitinguose ar eitynėse iškildavo viena kita taurių spalvų vilnonė vėliava, kuri, kaip dažnai paaiškėdavo, besanti istorinė, išsaugota mūsų žmonių per visas negandas.
Ne tiek daug senųjų vėliavų išliko ir muziejuose. Daugumos jų spalvos išbluko per ilgą laiką, o kitos sunyko dėl netinkamų saugojimo sąlygų, slepiant jas nuo nereikalingos akies. Surasti tarp jų gerai išlikusią vėliavą buvo ne taip paprasta. Tad ir ta vilnonė, kuri tapo atkuriamos tautinės valstybinės vėliavos etalono pagrindu, dailininkės G. Gučaitės dėka buvo paimta, kaip sakoma “iš gatvės”. Vėliava priklauso vilniečių Jūratės ir Rimanto Karosų šeimai. Trispalvę išsaugojo ir perdavė jiems tėvai.
Pirmą kartą bent kiek apibrėžti tautinės vėliavos spalvas buvo bandyta Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo išvakarėse. Spalio 12 dieną į Lietuvos TSR dailininkų sąjungą buvo atneštos kelios istorinės vėliavos. Dalyvaujant architektui V. Bredikiui, dailininkams S. Giedrimienei, G. Gučaitei, B. Leonavičiui, A. Šalteniui ir istorikui Edmundui Rimšai, buvo pripažinta, kad tinkamiausia iš visų turimų minėtoji Karosų šeimos vėliava.
Jau pirmajame komisijos posėdyje lapkričio 25 d. buvo nutarta palikti geltoną (auksinę) ir sodrią žalią (ąžuolo lapo) spalvas, o raudoną, kad būtų geresnis spalvų derinys, nežymiai šviesinti. Pastebėta, jog prietemoje sodri žalia ir tamsiai raudona susilieja, pasidaro sunkiai išskiriamos. O pašviesinus raudoną spalvą, sodri žalia dominuotų vėliavos centre ir visos trys spalvos savaime daug geriau išryškėtų. Heraldikos komisijos narys, Lietuvos TSR dailės fondo vyriausias dailininkas V. Vincevičius skubiai popieriuje parengė keletą pavyzdžių su tamsesne ir šviesesne raudona spalva.
Svarstymui buvo pateikti “Drobės” gamybinio susivienijimo išausti du vilnos su lavsanu vėliavų pavyzdžiai, taip pat P. Ziberto šilko kombinato pagaminta šilkinė vėliava bei medvilnės vėliavos pavyzdys. Vienbalsiai nutarta etalonine aprobuoti “Drobės” susivienijimo išaustą vėliavą su tamsesne raudona spalva ir prašyti Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumą ją patvirtinti.
Vienas Respublikinės heraldikos komisijos aprobuotos etaloninės vėliavos egzempliorius sausio 23 d. buvo perduotas Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui, kitas bus saugomas Heraldikos komisijos archyve. Vėliavos etaloninės spalvos įsigalėjo, kai jas šių metų sausio 25 d. patvirtino Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas. (Tiesa)
KAS GYVENA LIETUVOS KAIME?
Klausti, kas gyvena kaime, gal nederėtų — jame, kaip ir mieste, gyvena tokie patys žmonės. Daugelio nuomone, kaimo žmonės — ta sveikoji tautos dalis, per ilgus šimtmečius išpuoselėjusi savitą krašto kultūrą, papročius ir kalbą.
Lietuvos kaime gyventojų skaičius mažėja. Tas mažėjimas įvairiais metais siekia nuo 10 iki 15 procentų. Vien per pastaruosius septynerius metus sumažėjo beveik 100 tūkstančių kaimo gyventojų. Sparčiai mažėja darbingo amžiaus žmonių. Mieste jie sudaro apie 60%, tuo tarpu kaime — vos 49%, o moterys — šiek dek daugiau kaip 40%. Tai visi kaimo gyventojai, įskaitant ir žemės ūkio darbininkus. Kolūkiečių amžiaus struktūra dar blogesnė. Kai kurių ūkių brigadose būna tik vienas kitas jaunesnis darbininkas.
Nenormalus ir vyrų bei moterų santykis. Ypač trūksta jaunesnio, vedybinio amžiaus moterų (mieste — atvirkštinė proporcija). Deformuota demografinė struktūra veda prie gyventojų depopuliacijos. Šis procesas nesibaigia ir šiandien — daugiau kaip 15-oje rajonų karstų padirbama daugiau negu lopšių.
Pasilikti kaime arba persikelti į jį jaunimo neskatina ir nepakankamai išvystyta aptarnavimo sfera. Kaimui, kaip paprastai, atiduodama tai, kas lieka nuo miesto. (Tiesa)
TALKINTI ISTORIJAI
Sausio 26 d. Menininkų rūmuose įvyko Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos plenumas. Pranešimą jame padarė draugijos centro tarybos pirmininkas K. Račkauskas.
Plenume buvo pažymėta, jog dabartiniu metu svarbu kaupti dokumentinę medžiagą pirmiausia apie ne visai tiksliai nušviestus Lietuvos įvykius, užrašyti tų įvykių liudytojų, tremtinių prisiminimus. Tuo pačiu objektyvesne informacija, papildoma medžiaga derėtų patikslinti kolūkių kūrimosi istoriją, kolektyvizacijos eigą. Pasiūlyta rinkti medžiagą apie visus Lietuvos kaimus ir parengti spaudai enciklopedinį leidinį šia tema.
Paminklų apsaugoje kraštotyrininkai turėtų užtikrinti visuomenės kontrolę, stebėti, kad nebūtų grobstomi, naikinami architektūros, urbanistikos, memorialiniai bei kiti paminklai. Plenume patvirtinta komisija naujai darbo programai. Naujai darbo programai ir naujų įstatų projektui parengti išrinkti nauji prezidiumo nariai. Plenume priimtas nutarimas nuo šiol draugiją vadinti Lietuvos kraštotyros draugija. (Teisa)
VISIEMS RŪPI KUO APSIAUTI!
“Tiesoje” rašoma, kad nėra kitos tokios prekės, apie kurią būtų tiek daug rašyta, diskutuota, kaip apie avalynę. Vartotojo nepasitenkinimas dažniausiai kyla ne dėl avalynės trūkumo, o dėl to, kad parduotuvėse nesurandama reikalingos, patogios avalynės: žiemą — žieminės, vasarą — vasarinės, norimo dydžio, spalvos ir t.t. Todėl neretai vartotojas priverstas pirkti ir avėti avalynę, kokią pasiseka gauti, tada nejaučia ir pasitenkinimo įgyta preke. Kyla pretenzijų ir dėl avalynės kokybės.
JACHTOMIS PER ATLANTĄ
Lietuvos buriuotojai rengiasi plaukti per Atlanto vandenyną. Šia naujiena susidomėjo “Tiesos” skaitytojai. Jų prašymu “Tiesos” korespondentas kalbėjosi su vienu šio plaukimo organizatorium, jūrinio buriavimo tarptautinės klasės sporto meistru Ignu Miniotu.
Idėją plaukti per Atlantą prieš dvejus metus pasiūlė garsus lietuvių kilmės Kanados buriuotojas Bronys Stundžia. Iš pradžių buvo planuota plaukti į Kanadą, tačiau vėliau, kai šią idėją parėmė JAV lietuviai, buvo nutarta plaukti į Niujorką.
Reikalai ypač pajudėjo, kai plaukimu susidomėjo ir aktyviais jo organizatoriais tapo žinomas JAV visuomenės veikėjas V. Adamkus bei mūsiškė “Tėviškės” draugija. Jų pastangomis pavyko gauti oficialų kvietimą kelionei.
Plaukiama bus trimis jachtomis, vienintelėmis Lietuvoje, kuriomis galima atlikti tokį žygį karavanu — tai Kauno dirbtinio pluošto gamyklos sporto klubo “Pluoštas” jachta “Audra”, Dailininkų sąjungos “Dailė” ir Klaipėdos sporto komiteto “Lietuva”. Jachtai “Audrai” vadovaus Ignas Miniotas, “Dailės” — Žvaigždras Drėma, “Lietuvos” — Osvaldas Kubiliūnas. Visų trijų jachtų įgulos sudarytos iš labiausiai patyrusių buriuotojų. Planuojama išplaukti iš Klaipėdos balandžio pabaigoje — gegužės pradžioje. Poilsio sustos VFR uoste Kylyje, jei prireiks, ir Šerburge (Prancūzijoje). Po to jau be sustojimų Atlanto bangomis iki Niujorko, kurį tikisi pasiekti per penkias savaites. Bus plaukiama trumpiausia, tačiau labai sudėtinga Šiaurės trasa prieš Golfo srovę, kur dažnai siaučia audros. Didelė galimybė susidurti su ledkalniais, dažni rūkai. Įdomu, jog šis maršrutas beveik sutaps su Dariaus ir Girėno skrydžio maršrutu.
Jachtas parplukdys kitos įgulos, kurias sudarys iš Lietuvos atskridę buriuotojai bei lietuvių kilmės JAV jūreiviai. Jiems plaukti pasroviui bus kur kas lengviau.
Susidomėjimas šiuo žygiu tarp JAV lietuvių labai didelis. Ypač laukia Čikagos jūrų skautija, kuri labai nori užmegzti ryšius su Lietuvos jūrų skautais. (Planuojama iki starto įkurti šią organizaciją). Beje, tomis dienomis JAV tautiečių kvietimu viešės “Armonikos” ansamblis. Tikimasi, jog jis atvykimo dieną jachtas sutiks su lietuviškomis dainomis.
Šiandien perplaukti Atlantą — ne sensacija. Juo pasaulio nenustebinsime. Tačiau šis pirmasis Lietuvos buriavimo istorijoje bandymas įveikti Atlantą — savotiškas atgimstančios tautos saviraiškos būdas. Kita vertus, norima įrodyti, kad galima laimėti pergales ne tik Europos vandenyse. Tikslas yra išgarsinti Lietuvos vardą tolimų distancijų lenktynėse, o taip pat lenktynėse ir aplink pasaulį, kurios vyksta kas ketveri metai. (Tiesa)
BESIŠYPSANTIS LAIKRODIS
Saulės laikrodis papuošė Vilniaus universiteto Kauno vakarinio fakulteto pastatą senamiestyje. Jo autoriai skulptorius A. Balkė ir architektas R. Krištopavičius. Laikrodžio skalėje iškaltos atžymos rodo dvyliktą valandą seniausiuose pasaulio universitetuose, su kuriais buvo palaikomi ryšiai. Pats saulės laikrodis, jo dermė su pastato architektūra ir visa aplinka įprasmina akademinio mokslo tradicijas musų krašte. (Tiesa)
VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS APAŠTALINIS ADMINISTRATORIUS MEČISLOVAS REINYS
“Literatūroje ir mene” Aldona Kudžmaitė rašo apie arkivyskupą Mečislovą Reinį. 1951 m. būdamas Vladimiro kalėjime, jis rašė užuojautos žodžius iš didelio raudonų plytų pastato ir siuntė žuvusio draugo šeimai: “Neliūdėkime! Nukankintieji kovoja drauge su mumis. Jie stiprina mūsų gretas. Jie nėra mirę. Tebūna pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą! Jie gyvena amžinai”. Po dvejų metų, 1953-iųjų lapkričio 8 d., tame pačiame pastate akis užmerkė pats — išalkęs, išbadėjęs, tėvynės ilgesio kamuojamas. Vasario 5 d. sukako 105-tosios arkivyskupo M. Reinio gimimo metinės.
Kuo brangus lietuvių tautai arkivyskupas? Užkalbinkime buvusius arkivyskupo M. Reinio paskaitų klausytojus, dabar jau sulaukusius garbingo amžiaus.
Pakalbėkime su buvusiais jo bendradarbiais. Paklausykime, ką pasakys seni vilniečiai, arkivyskupą matydami pėsčią vaikščiojantį, o ne limuzinu po miestą važinėjantį. Ir išgirskime: tai žmogus, kuris visą save atidavė kitiems, kuris ne tik auditorijose bei šventovėse skatino siekti dvasinių vertybių, bet ir padėjo, ypač jaunimui, jų ieškoti. Ne vien žodžiais — ir asmeniniu pavyzdžiu. Išgirsime: jis visur ir visada pareigingas, principingas, kuklus, nesavanaudis. Pajutęs jaunystėje sunkią vargšo ir našlaičio dalią, užjaučia neturtingus. Greta palaimintojo Jurgio Matulaičio jis šviečia mums kaip ryškiausia mūsų tautos žvaigždė.
Baigęs Vilniaus kunigų seminariją, M. Reinys mokės Petrogrado dvasinėje akademijoje, iš kur grįžo su teologijos magistro laipsniu. Po studijų Belgijoje, Liuveno universitete, apgynęs disertaciją apie V. Solovjovo dorovės pagrindus, į tėvynę parvažiavo su filosofijos daktaro diplomu. Kauno Vytauto Didžiojo universitete dirbo profesoriumi, vadovavo teologijos-filosofijos fakulteto psichologijos katedrai. Rašė knygas, vadovėlius, straipsnius, uoliai dalyvavo draugijų veikloje.
Vienerius metus M. Reinys — užsienio reikalų ministras. Vėliau — vyskupas. Nuo 1942-ųjų — Vilniaus arkivyskupijos apaštalinis administratorius — iki 1947 m. arešto.
Mirtis kalėjime ateina be liudininkų. Tas, kuris miršta, paskutinės valandos sulaukia kameroje vienas. Vienas užgeso ir arkivyskupas M. Reinys.
Grupė žmonių buvo išvykusi į Vladimirą ieškoti arkivyskupo palaikų. “Kur jūs juos rasite? Versdavo visus lavonus į vieną duobę ir užkasdavo...” — pasakojo solidaus amžiaus vladimirietis. Tą kartą paieškos buvo nesėkmingos. Bet tos duobės mes dar ieškosime. Žemių iš jos pasisemsime, į Lietuvą parvešime. Tautos kankinio atminimui Vilniaus šventovėje atsiras vietos.
Iki šiol mes neturime žinių, apie arkivyskupo gyvenimą. Norėtume, kad buvę jo studentai, bendradarbiai ir kiti, kurie M. Reinį pažinojo bei su juo bendravo, užrašytų prisiminimus, atkurtų ryškesnius epizodus. Tegul arkivyskupas lieka mūsų tautai gyvas — kaip ryškiai švietusi, tačiau tragiškai užgesusi žvaigždė.
KAZIO DAUGĖLOS FOTOGRAFIJŲ PARODA LIETUVOJE
“Laiškų lietuviams” bendradarbis Kazys Daugėla (iš Bedfordo, N.H.), pakviestas Lietuvos Foto meno draugijos, pernai nuvežė savo asmeninę fotografijų parodą į Lietuvą. Rugsėjo 25 d. Kauno Fotografijos galerijoje buvo parodos atidarymas, dalyvaujant ir autoriui. Buvo iškabintos 154 nuotraukos, gražiai įrėmintos, vaizduojančios tris temas: prieškarinę Lietuvą, išvietintųjų gyvenimą Vokietijos stovyklose ir įsikūrimą Amerikoje. Š.m. vasario 1 d. ši paroda buvo perkelta į Vilniaus Foto meno draugijos galeriją. Parodos nuotraukos buvo rodomos Kauno ir Vilniaus televizijų žinių laidose bei plačiai komentuojamos spaudoje.
• Vilniaus vyskupų rūmus valdžia ryžosi atnaujinti savo lėšomis. Rūmus suremontavus, ten apsigyvens vysk. J. Steponavičius. Vyskupijos kurija laikinai buvo prisiglaudusi Šv. Mikalojaus klebonijoje.