(Kaip pirmykštės Bažnyčios bendruomenės sprendė konfliktus, apaštalams mirus)
(Tęsinys)
ALDONA ZAILSKAITĖ
III. PETRO BENDRUOMENĖ
Bažnyčia — Dievo tauta. Pirmajame Petro laiške, kuris manoma parašytas 50-60 metų po Kristaus mirties (80-90 po Kr. gimimo) nežydams krikščionim, yra vartojamas Bažnyčios kaip Dievo tautos įvaizdis. Kaip matysime atidžiau šį laišką paskaitę, nors jis yra rašomas nežydams krikščionims, jame jie yra skatinami save suprasti kaip išrinktosios Dievo tautos, t.y. žydų, tikrais palikuoniais. Toji orientacija paaiškėja iš pirmųjų šio laiško eilučių graikiškame originale, kur laiško adresatai yra apibūdinami žydų religinės istorijos įvaizdžiais. Mūsų lietuviškame vertime, norint pabrėžti Dievo ranka tautos išrinkimą, pražūva “išrinktosios tautos” užuomina, nors pagal žodžių tvarką originale ji yra labai aiški, būtent: “eklektois parepidė-mois diasporas Pontou...",t.y. “išrinktiems pakeleiviams diasporos Ponte” ir t.t.
Naujajame Testament žodis “diaspora” visuomet reiškia tik žydų bendruomenes, gyvenančias ne Palestinoje. “Parepidėmos”, turi prasmę “laikinai krašte apsigyvenęs svetimšalis”, koks buvo žydų stovis po Babilonijos tremties. Tad “tremtinys” gal būtų geresnis vertimas, jei tuo suprantama, kad jis tikisi sugrįžti tėvynėn. Tai reiškia, tremtinys, kuris žino, kad jis turi jam Dievo pažadėtą žemę, kuri jam bus grąžinta, kas žydų istorijoje po Babilonijos tremties įvyko. Pagaliau ir būdvardis “išrinktieji”, kalbant apie tremtinius, primena, kad, nežiūrint tremties, šie tautos nariai tebelieka Dievo išrinktieji; nežiūrint tremties, Dievo pažadai nėra atšaukti. Tremties pabaigos viltis grindžiama paties Dievo ištikimybe. Kokios pastoracinės problemos iššaukė reikalą kelti nežydų krikščionių savimonę, kad jie yra istoriškai Dievo išrinktosios žydų tautos ištaka ir dieviškų pažadų paveldėtojai?
Šiame laiške Petro įgaliotinis naudoja ir pritaiko žydų tautos istorijos su Dievu įvaizdžius, norėdamas parodyti, kad ir nežydai krikščionys stovi tame pačiame tikrame kelyje į Dievą, kaip ir Kristų priėmusioji žydų tautos dalis, kuri buvo ištikimai Dievo vedama per tuos du tūkstančius metų iki jų laikų. Nors savo knygoje (The Churches the Apostles Left Behind, Paulist, 1984) kun. Raymond Brown pripažįsta, kad daug yra prirašyta apie šį laišką kaip padrąsinimą Romos imperatoriaus persekiojamoms bendruomenėms, jis pats sutinkąs su J. H. Elliott (1981) teigimu, jog pirmasis Petro laiškas rašytas krikščionims, kurie dėl krikščionybės religinio griežtumo nebegalėjo dalyvauti viešame socialiniame-politiniame imperijos gyvenime, nes jis reikalavo ir valstybinės pagoniškos religijos apeigų laikymosi.
Priėmę krikščionybę, šie asmenys, Jie vienu atveju buvę ir labai aktyvūs, ir įtakingi politinio-visuomeninio gyvenimo dalyviai, dabar jautėsi atskirti, atitrūkę nuo visuomenės, nuo gyvenimo. Neretai, nebegalėdami priimti kvietimų į politinius ar visuomeniškai įtakingus pasivaišinimus, kurie veik visi vykdavo po apeigų valstybinėse šventyklose, valgant dievams aukotas aukas, jie pradėjo būti nebekviečiami ir į privačias vaišes ir dažnai net įtarinėjami, kaip politiškai nepatikimi -nepatriotiški.
Šis Petro laiškas, anot Brown, buvo skirtas tiems, iš visuomenės išjungtiems nežydams krikščionims priminti, jog per krikščionybę jie yra kitos, daug senesnės (Romos imperija tuo laiku buvo vos šimtmečio sulaukus) tautos nariai — paties Dievo išrinktos tautos, tautos su kuria Dievas ištikimai per tūkstančius metų tiesiog bendravo, ir kuriai Dievas, tesėdamas savo pažadus, visai neseniai net savo Sūnų Jėzų atsiuntė. Tad ši Dievo tauta turėjo net daugiau žadančią ateitį negu Romos imperija, iš kurios politinių privilegijų daugelis jautėsi išjungti.
Pavadinęs šiuos krikščionis tremtiniais-pakeleiviais (1, 1), Petro įgaliotinis tęsia žydų pašaukimo iš Egipto vergovės įvaizdį žodžiais: “susijuosę dvasios strėnas” (1, 13). Šis išsireiškimas priminė, kaip žydams, valgantiems Paschos avinėlį išėjimo iš Egipto išvakarėse, buvo pasakyta tai daryti susijuosus strėnas, t.y. pasiruošus kelionei, kurioje Dievas juos suformavo į savo tautą. Cituodamas Kunigų knygą (19, 2), jis ragina šiuos krikščionis būti šventais, kaip ir Dievas yra šventas (1, 15-16), nes jie buvo padaryti šventais ne gyvulio krauju, o paties Dievo Avinėlio Kristaus krauju ir užtat dabar yra verti būti Dievo tautos nariais.
Jis ragino šiuos krikščionis būti šventais, kaip ir Dievas šventas.
Toliau plėtodamas Dievo tautos įvaizdį, šio laiško autorius pina ir kitus Senojo Testamento įvaizdžius, keldamas šios tautos garbingumą. Vartodamas įvaizdį Kristaus — kertinio akmens, jis šiuos krikščionis ragina kad jie, per krikštą pasidarę viena su Kristumi, kaip ir jis pasidarytų “akmenys”, iš kurių pasistatys tikra Dievui šventovė ir kad per tai jie pasidarytų šventa kunigija, atnašaujanti Dievui priimtinas dvasines aukas: savo ištikimumą Kristui, meilę artimui ir dorumą (2, 5).
Šiems, iš galingųjų bendruomenės išvietintiems, ištremtiems krikščionims Petro įgaliotinis dramatiškai, galingai nurodo jų vietą Dievo plane: “Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, (Kristaus) įsigytoji liaudis, pašaukti išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į nuostabią šviesą” (2, 9) arba: “Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta; seniau neradę gailestingumo, dabar jį suradę” (2, 9-10). Nors laiško gale jo autorius kalba kaip vyresnysis vyresniesiems, laiške jis nepabrėžia autoriteto rolės, o Dievo tautos pašaukimo išskirtinumą, garbingumą.
Šiam krikščioniškų bendruomenių ganytojui rūpi parodyti tų bendruomenių nežydams krikščionims, ką jiems duoda priklausymas krikščionių bendruomenei: per krikštą jie pasidaro šventoji tauta, karališkoji kunigija, pašaukti į nuostabią šviesą, gyvenantys meilėje, romume, gerais darbais, ko jie anksčiau nesugebėjo vykdyti, o dabar pavyzdingai sugeba, nežiūrint savo luomo.
Pliusai.Toks pastoracinis priėjimas padės ne tik tiems, kurie dėl savo tikėjimo praktikavimo pergyvena pažeminimą, nepasitikėjimą ir išjungimą iš socialinio-politinio gyvenimo, ką mūsų tautiečiai pergyvena Lietuvoje. Anot Brown, jis turi pritaikymą ir Amerikos tikintiesiems, tai reikštų — ir lietuviškoms parapijoms tremtyje. Veik kiekvienoje parapijoje atsiranda asmenų, kurie, pabandę kurią nors sektą, joje radę asmeninį šiltumą, pasijunta savoje parapijoje nereikšmingi, nereikalingi, arba reikalingi tik dėl savo pinigų. Iškėlimas parapijiečių savimonės kaip Dievo tautos ir paskui jos formavimas per mažesnius veiklos ir maldos būrelius gali labai veiksmingai sustabdyti parapijiečių nubyrėjimą. Tačiau Dievo tautos įvaizdis turi ir pavojų.
Minusai.Didžiausias pavojus — tai elitizmo, kai šie tikintieji pradeda jaustis artimiau Dievui priklausantys negu kiti. Patys žydai nemaža iškentėjo, nes vadinos ir prieš kitus save laikė išrinktąja tauta. Gi ir mes patys atpažinsime savo jausmus link tų, kurie save laiko šventesniais už kitus. Toks elitizmas gali skaldyti ne tik parapijas, bet, kai jis pasireiškia pakankamai dideliuose sąjūdžiuose, net ir Bažnyčią.
Neteisingai suprasta Bažnyčios — išrinktosios Dievo tautos sąvoka gali prieštarauti ir Vatikano II suvažiavimo raginimui gerbti kitas, net ir nekrikščioniškas religijas, kaip taip pat galinčias laiduoti tikras Dievo apraiškas. Tokia pagarba darosi vis svarbesnė, gyvenant pliuralistiniame, komunikacijos dėka vis mažėjančiame pasauly, kai darosi vis svarbiau rasti bendrus pagrindus dialogui ne tik tikybinėje plotmėje, bet ir politinėje.
(bus daugiau)