Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
VARDININKO VARTOJIMAS
Galima sakyti, kad vardininkas yra pats pagrindinis linksnis lietuvių kalboje. Jis pasako to asmens ar daikto vardą, apie kurį sakinyje kalbama, todėl jis ir vadinamas vardininku.
Vartojant vardininką, paprastai nedaroma daug klaidų, bet vis dėlto kartais pasitaiko, pvz.:
1. Vardininkas nevartotinas su veiksmažodžiais, reikalaujančiais galininko, naudininko ar kurio kito linksnio: Norintiems tas žodis (= tą žodį) suprasti, reikia gilintis į jo kilmę. Teisybė (= Teisybę) pasakius, aš nieko apie tai nesu girdėjęs. Netvarkingai mankštinantis, pakenkiama širdis (= širdžiai).
2. Vardininkas nevartotinas, kur geriau tinka dalies kilmininkas: Pas mus buvo svečiai (= svečių). Tokios problemos (= Tokių problemų) pasitaiko visur. Panašūs apsakymėliai (=Panašių apsakymėlių) galima rasti ir Žemaitės raštuose. Pirmiau Lietuvoje būdavo dideli miškai (= didelių miškų). Aišku, kad minėtuose sakiniuose svečių, problemų, apsakymėlių, miškų skaičius nėra apibrėžtas, tiksliai nežinomas. Kai tas skaičius tampa žinomas ir apibrėžtas, tada jau vartotinas vardininkas, pvz.: Jau atėjo svečiai (t.y. tie, kuriuos kvietėme).
Praktiškas patarimas: kai neaišku, ar sakinyje tinka vardininkas, bandykime jį pakeisti kilmininku; jeigu toks pakeitimas yra galimas ir kilmininkas dar tiksliau perduoda mintį, tai jį ir vartokime.
Dažnai vardininku reiškiama sudurtinio tarinio vardinė dalis, pvz.: Mano brolis yra gydytojas. Toje gimnazijoje aš buvau direktorius. Birutė yra mano pusseserė. Tame vaidinime jis buvo karalius.
Šių sakinių veiksniai yra: brolis, aš, Birutė, jis. Bet sakinyje yra ir kitų vardininkų: gydytojas, direktorius, pusseserė, karalius. Jie apibūdina sakinio veiksnius arba veikėjus. Gali kilti klausimas, ar šie “apibūdintojai” būtinai turi būti vardininko linksnyje, ar Čia netiktų ir įnagininkas?
Taisyklė gali būti tokia: kai tas tarinio vardininkas žymi pastovų veikėjo būvį: tautybę, lytį, giminystės laipsnį, pastovią profesiją, tai reikia vartoti vardininką. O kai žymimas tik laikinas būvis, tai galima vartoti ir įnagininką. Tačiau ir šiuo atveju vartoti vardininką nebūtų klaida. Taigi minėtuose sakiniuose pastovų būvį žymi gydytojas ir pusseserė, o laikiną — direktorius ir karalienė. Užtat būtų galima sakyti : Toje gimnazijoje aš buvau direktorium. Tame vaidinime jis buvo karalium.
Įnagininku niekad negali būti keičiamas toks būvio vardininkas, kuriuo eina būdvardžiai, skaitvardžiai, įvardžiai, dalyviai, pvz.: Gulėdamas sotus nebūsi. Klasėje jis buvo pirmas, o jo brolis — trečias. Koks jis buvo, toks ir bus. Jis yra visų mylimas ir gerbiamas. Šiuose sakiniuose jokiu būdu netiktų įnagininkai.
Vardininkas kartais vartojamas su galininkinių veiksmažodžių bendratimis beasmeniuose sakiniuose, pvz.: Alus gerti sveika. Dar jai reikėjo vaikas pavalgydinti. Darbai dirbti niekam nerūpėjo. Ar tai jam tokia našta pakelti? Jam nebus taip lengva ta upė perplaukti. Jau laikas rugiai kirsti.
Vardininko vartojimas tokiuose sakiniuose gal jau yra truputį pasenęs. Dabar vis labiau linkstama čia vartoti galininką, kuris aiškiau išreiškia norimą pasakyti mintį. Tačiau ir vardininkas dar nelaikytinas klaida. Tokiuose sakiniuose jis dažnai sutinkamas senesniuose raštuose. Jį mėgo ir J. Jablonskis.
Vardininku galima nusakyti ir laiką, nors ir čia vis dažniau vartojamas galininkas, pvz.: Jau treti metai mes čia gyvename. Kur tu basteisi visas rytas? Jau kuris laikas jis pas mus lankosi. Jau kelinta diena aš jo vis nematau.
Šie vardininkai vadinami trukmės vardininkais, bet juos galima pakeisti trukmės galininkais: Jau trečius metus jis čia gyvena. Kur tu basteisi visą rytą? Jau kurį laiką jis pas mus lankosi. Jau kelintą dieną aš jo vis nematau.
Vardininkai, kurie parodo, kokio dažnumo tarpais vyksta veiksmas, vadinami dažnio vardininkais. Prie jų visada būna įvardis kas, pvz.: Kas rytelis vakarėlis į darželį ėjau. Jie beveik kas vakaras puotauja. Šiuos vaistus reikia imti kas valanda.
Žinoma, šiuose sakiniuose gali būti ir galininkas: Kas rytelį vakarėlį į darželį ėjau. Jie beveik kas vakarą puotauja. Šiuos vaistus reikia imti kas valandą.
Vardininku galima nusakyti vietą, vartojant jį su skaitvardžiais arba kai kuriais įvardžiais, pvz.: Kas keli žingsniai ji vis sustodavo pailsėti. Jie nusikėlė gyventi apie dvidešimt penki kilometrai nuo mūsų miestelio.
Tautosakoje ir kai kurių rašytojų raštuose kartais vartojamas vardininkas su įvardžiu kas. Juo nusakoma vienodais tarpais pasikartojanti veiksmo vieta, pvz.: Kas namai — tai dūmai. Kas žingsnis vis atsiveria nuostabūs vaizdai.
Dar galima paminėti vadinamąjį vardo vardininką, kuriuo paprastai reiškiami literatūros, dailės, muzikos ir kitų sričių meno kūrinių pavadinimai, pvz.: Man labai patinka Šatrijos Raganos “Viktutė”. Čiurlionis yra nutapęs žinomą kūrinį “Valdovas”. Mergaitės puikiai pašoko šokį “Sadutė”. Tokie pavadinimai visuomet imami į kabutes.
Kalbant apie įvairių įstaigų, įmonių ir kitokius panašius pavadinimus, patartina vartoti ne vardininką, bet kilmininką, pvz.: Jis dirba leidykoje “Vaga” (geriau: “Vagos” leidykloje). Programą atliko ansamblis “Dainava” (geriau “Dainavos” ansamblis). Tas pat pasakytina ir apie laikraščių ir žurnalų pavadinimus: Užsisakiau laikraštį “Draugas” (geriau: “Draugo” laikrašti). Jau seniai skaitau žurnalą “Laiškai lietuviams” (geriau: “Laiškų lietuviams” žurnalą). Žinoma, čia galima išleisti žodžius laikraštį, žurnalą ir tiesiog sakyti: Užsisakiau “Draugą”. Skaitau “Laiškus lietuviams”.
Tradicinių, bet ne oficialiai suteiktų vardų objektus — miestus, upes, ežerus, kalnus ir pan., kurių pavadinimai neimami į kabutes, nusakome kilmininkais: vartoti šiais atvejais vardininką būtų klaida. Pvz.: Upė Nemunas (= Nemuno upė). Miestas Kaunas (= Kauno miestas). Ežeras Žuvintas (Žuvinto ežeras). Kalnas Šatrija (= Šatrijos kalnas).