(Suaugusių konkurse I premiją laimėjęs straipsnis)
ALDONA KAMANTIENĖ
Šiame rašinyje kalbėsiu apie religinį žmonių atšalimą, bet nesiimsiu aprašyti visų atšalimo priežasčių ar surasti ir pateikti sprendimus, kurie nuo atšalimo apsaugotų ar atšalusius atgal grąžintų.
Robert N. Bellah, sociologas ir “Habits of the Heart” knygos autorius, teigia, kad Amerikoje yra 50 milijonų katalikų, o pagal Roozen padarytą studiją, 42% visų katalikų kada nors savo gyvenime būna atšalę nuo tikėjimo, nors daugumas anksčiau ar vėliau grįžta atgal. Per paskutinį dešimtmetį katalikų Bažnyčia, pabrėždama evangelizacijos būtinumą, ruošė studijas surasti, kas priveda prie tokios didelės dalies katalikų atšalimo. Tačiau patys studijų iniciatoriai pripažįsta, kad studijos ir statistikos nebūna dažnai tikslios, atšalę nuo tikėjimo nenori būti klausinėjami arba nebūna atviri, atsakydami į klausimus. Čia kalbėsime apie atšalusius ir nepraktikuojančius katalikus, kuriuos daugiausiai teko pažinti arba iš kitų girdėti. Suskirstydama juos į atskiras grupes, turiu galvoje atskirus individus, kurie, mano nuomone, tinka į vieną ar kitą grupę.
Per krikštą tampame katalikų Bažnyčios nariais. Dažniausiai į Bažnyčią esame įvesdinami, būdami kūdikiais. Jeigu suaugęs žmogus, kuris buvo pakrikštytas ne katalikų Bažnyčioje, nori tapti kataliku, jis gali juo tapti po tam tikro indoktrinacijos laiko, išpažindamas katalikų tikėjimą. Nekrikštyti suaugusieji paprastai turi nustatytą laiką pasiruošti krikštui. Taigi katalikas yra kiekvienas žmogus, pakrikštytas katalikų Bažnyčioje arba kataliku tapęs, išpažindamas katalikų tikėjimą. Dean R. Hoge savo studijinėje knygoje “Converts, Dropouts, Returnees”, kuri buvo priimta Amerikos vyskupų konferencijos, taip pat sako, kad žmogus, pakrikštytas kataliku, yra laikomas kataliku, nebent jis sąmoningai atsižadėtų katalikybės. Tai yra kataliko apibūdinimas labai plačia prasme.
Viršuje: Konkurso vertinimo komisijos sekretorė Rita Likanderytė skaito protokolą
O kaip su visais pakrikštytais ir išauklėtais katalikų tikėjime, kurie buvo ar yra nuo Bažnyčios atšalę? Dean R. Hoge savo knygoje juos vadina “dropouts” vardu. Čia juos vadinsime nepraktikuojančiais arba atitolusiais katalikais.
Nepraktikuojantis katalikas yra tas, kuris nedalyvauja sekmadieniais mišiose, neskaitant Kalėdų, Velykų, vestuvių ar laidotuvių. Dean R. Hoge visus nepraktikuojančius skirsto į keturias kategorijas pagal amžių. 54% nepraktikuojančiais tampa prieš 25 amžiaus metus; 20% pasidaro nepraktikuojančiais tarp 25 ir 35 m.; 16% — tarp 35 ir 50 m.; 10% — po 50 m. amžiaus. Daugiausiai jie tokiais tampa be sąmoningo apsisprendimo, o tik aplinkybių ar žmonių paveikti.
Noriu į atšalimo problemą pažiūrėti, pradedant nuo tų 54%, kuriuos sudaro jaunimas, prieš 25 m. amžiaus. Daugiau pažįstu jų tėvus ir girdžiu nusiskundimus. Tėvai skaudžiai išgyvena, kai jų vaikai nustoja eiti į bažnyčią. Daugiausia jie skundžiasi, kad ištikimai leido savo vaikus į katalikiškas mokyklas, ar bent į religijos pamokas, patys taip pat sekmadieniais eidami į bažnyčią. Jie gyvena su neatsakytu “kodėl”.
Dešinėje, mecenatų vardu kalba Ona Siliūnienė
John Westerhoff, vienas iš Amerikos katalikų auklėtojų, sako, kad gimnazijos ir universiteto metai atstovauja atskiram tikėjimo vystymosi laikotarpiui — tikėjimo ieškojimui. Tas laikotarpis charakterizuojamas iš tėvų “išsivadavimo” noru, abejonėmis, kritišku požiūriu į tradicijas, į hierarchiją, noru eksperimentuoti įvairius gyvenimo būdus ir įsipareigojimus.
Iš tėvų, vaikų ir Hoge studijos išeina išvada, kad dauguma (72%) visų atšalusių jaunų žmonių nustoja lankyti bažnyčią, kai išeina iš namų arba išvažiuoja studijuoti. Tada jie “išsivaduoja” iš tėvų spaudimo eiti į bažnyčią. Anksčiau didžioji jų dalis buvo katalikiškai išauklėta, 75% lankė katalikiškas mokyklas bent 5 ar daugiau metų, 95% dalyvavo mišiose. Yra ir kita didelė priežastis — tai bodėjimasis liturgija ir neradimas prasmės. Apie tai bus kalbama, liečiant kitas atšalusiųjų grupes.
NEPRAKTIKUOJANTYS KATALIKAI, KURIE BODĖJOSI IR NEMATĖ PRASMĖS LANKYTI BAŽNYČIĄ AR DALYVAUTI MIŠIOSE
Šios grupės amžius gali būti nuo gimnazijos jaunuolių iki daugiau kaip 60 m. amžiaus žmonių. Jie sudaro 23% visų nutolusiųjų; jie bodisi institucine Bažnyčia. Mišių liturgijoje jie mato pasenusias ir nuobodžias apeigas. Sakramentai, ypač išpažintis, jiems atrodo pasenę ir nereikšmingi. Pamokslai nieko nepasako ir nepakelia dvasios. Kaip minėta, šiai grupei priklauso nemažas skaičius ir jaunų žmonių.
TIE, KURIE KATALIKŲ BAŽNYČIOJE NERADO TO, KO IEŠKOJO
Skųsdamiesi tikėjimu ir katalikų Bažnyčia, jie taip pat nešiojasi ir daug skausmo, nusivylimo, dvasinės tuštumos. Šioje grupėje mačiau vidurinio amžiaus moterį, kurios motina mirė, kai ji buvo 22 metų. Motinos netekimą ji išgyveno su kartėliu. Per daugelį metų tebesitęsiantis “kodėl” dar ir šiandien neatsakytas, o pasakymas “kaip Dievas galėjo taip leisti” dar ir dabar nešiojamas. Šiai grupei priklauso ir motina, kurios sūnus žuvo automobilio nelaimėje pačioje savo jaunystėje. Motina ieškojo paramos, šilimos ir nusiraminimo tikėjime, bet vis nesugbėjo rasti. Bandė paguodos ieškoti pas parapijos kunigus, bet nebuvo išgirsta. Pagaliau ją patraukė “Bom Again Christian” kaimynai į savo pusę. Šiai grupei priklauso ir našlys, kuris porą metų po žmonos mirties tvirtino, kad Dievo negali būti, jeigu jis taip galėjo leisti, dabar gyvena neteisėtoje moterystėje su ištekėjusia moteria, save ir kitus tikindamas, kad suradęs “tikrąją laimę”. Čia priklauso ir išsiskyrusi moteris, kuri jaučiasi ne tik vyro, bet ir Dievo apvilta. Šie žmonės, išgyvenę didelius lūžius ir tragedijas savo gyvenime, užuot tikėjime radę stiprybės ir suraminimo, dar vis nešiojasi savo nuoskaudas ir kartėlį Dievui, Bažnyčiai ir žmonėms.
NUTOLUSIEJI, KURIŲ GYVENIMO BŪDAS NESIDERINA SU BAŽNYČIOS MOKYMU
Šiai grupei priklausantieji nustoja dalyvauti mišiose ir sakramentuose dėl moralinių konfliktų, kai jų pasirinktas gyvenimo būdas nesutinka su Bažnyčios mokymu. Dauguma šių atšalėlių gyvena neteisėtoje moterystėje, abu arba vienas iš partnerių negali bažnyčioje tuoktis. 63% nutolusių nuo katalikų Bažnyčios dėl gyvenimo būdo yra susituokę ne bažnyčioje, antrą ar trečią kartą. Ši grupė daugiausiai išreiškia nepasitenkinimą kunigais, Bažnyčios įstatymais, jos autoritetu, išpažintimi. Jie kritikuoja kunigus, kad nepažįsta ir nesupranta žmonių, neina su gyvenimu. Jie pyksta, kad Bažnyčia nepateisina jų gyvenimo būdo. Jie nepatenkinti Bažnyčios laikysena gimimų kontrolės ir skyrybų atžvilgiu. Gimimų kontrolės problema paliečia daug jaunų šeimų, kurios tampa nepraktikuojančios. Kai kurie jų teisinasi, kad jie tiki Dievą, jį garbina savo būdu ir be bažnyčios lankymo. Sakramentai, ypač išpažintis, jiems yra atgyvenę apeigos.
NEPRAKTIKUOJANTYS DĖL JIEMS NEPATINKAMŲ IR NESUPRANTAMŲ POVATIKANINIŲ PASIKEITIMŲ
Povatikaniniai pasikeitimai katalikų Bažnyčioje daugelio buvo mielai priimti, bet ne visų. Kai kurie jiems priešinasi dar ir dabar, o kiti dėl tų pasikeitimų visai atsimetė nuo katalikų Bažnyčios. Yra ir tokių, kuriems nutolti nuo katalikų Bažnyčios šie pasikeitimai buvo tik pasiteisinimas. Šie žmonės turi šiek tiek mažiau katalikiško išsilavinimo ir jaučia mažiau įsipareigojimo savo tikėjimui. Naujoji mišių liturgija jiems yra “per moderni, per mažai rimties ir tylos”. Daugumui nepatinka muzikinės formos, ypač visų giedami atsakinėjimai, gitaros ir pan. “Bažnyčioje jaučiuosi kaip teatre”. “Nepatinka man rankos kratymas su nepažįstamais”. “Buvau papratusi nueiti į mišias ir kalbėtis su Dievu tyloje, dabar bažnyčioje yra daroma viskas, bet ne-simeldžiama”. “Daugiausiai mane pykina tai, kad dabar pasauliečiai atlieka viską, ką anksčiau tik kunigai atlikdavo”. “Jokiu būdu negalėčiau priimti Komuniją iš pasauliečio rankos arba ją priimti į savo ranką. Tai Dievo žeminimas. Komunija man pasidaro tik ‘tešlos gabalas’, jai nėra jokios pagarbos, kai ją dalina pasauliečiai”. “Kai po visų pasikeitimų Bažnyčioje mano vaikai ėjo į katalikišką mokyklą, negalėjau pasitikėti, kad jie gaus katalikišką auklėjimą. Kunigai primygtinai skelbė apie reikalingumą tėvams įsijungti į religinį vaikų auklėjimą. Vaikams buvo sakoma, kad iš tikrųjų nėra nuodėmė, jeigu sekmadienį neini į mišias. Paskui ir aš pradėjau eiti į mišias tik tada, kai buvau nusiteikusi, o ne dėl to, kad turėčiau atlikti pareigą”. “Buvo dar vienas kunigas, su kuriuo galėdavau pasikalbėti man rūpimais klausimais, bet jis metė kunigystę”. “Kunigai ir vienuolės pasidarė per socialūs, per familiarūs, o vienuolių negalima net atpažinti, kai jos dėvi nevienuoliškus rūbus”. “Anksčiau aiškiai žinojau, kas galima ir ko negalima daryti, o dabar jau nieko nežinau; liepia pačiai galvoti. Tai kam dar eiti į bažnyčią?” Šias ir kitas užuominas girdėjau iš šių nepraktikuojančiųjų.
Negaliu nesuminėti ir tų, ypač lietuvių, kurie save laiko katalikais, bet nemato noro ir reikalo priklausyti jokiai parapijai. Į lietuviškas parapijas yra per toli nuvažiuoti, o amerikietiškos “man yra svetimos ir ne prie širdies”. į mišias šie žmonės ateina tik išimtinomis progomis. Numiršta šeimos narys, ir tada jie piktinasi, kad ne kiekviena parapija nori laidoti, nes nebuvęs parapijietis. Tas pat būna ir su vaikų vestuvėmis bei anūkų krikštynomis.
Tėvai ir vaikai piktinasi, kad būna daug sunkumų rasti bažnyčią, nesant parapijiečiu. Šie žmonės jaučiasi labai pasipiktinę ir vėliau jie bei jų vaikai pasidaro nepraktikuojantys. Didelė dalis nutolsta nuo Bažnyčios, išgyvenę vienokį ar kitokį konfliktą su kunigu. Daugelis pasipiktina jiems nesuprantamu kunigų elgesiu. Pažinojau kelias moteris, kurios daugiau kaip 20 metų nėjo sakramentų, nes sakė, kad “dėl gimimų kontrolės buvo ekskomunikuotos”. Tai buvo jų ilgalaikis išrišimo ir ekskomunikos klaidingas supratimas. Jos tai skaudžiai išgyveno ir turėjo didelį pyktį kunigams bei visai Bažnyčiai.
Daug suminėtų ir dar daugiau nesuminėtų atvejų, dėl ko žmonės atitolsta nuo tikėjimo ir nuo Bažnyčios. Kyla klausimas, kaip mes, Kristaus Bažnyčios dalis, turime žiūrėti į šiuos nutolusiuosius, kenčiančius, nusivylusius, neradusius atramos tikėjime ir žmonėse, savo brolius ir seseris Kristuje? Gyvenimo patirtis rodo, kad nėra lengvų ir aiškių atsakymų į čia suminėtas atšalimo ir atsitolinimo priežastis. Tik tiek turi būti aišku, kad negalime jų nurašyti į nuostolius ir jais nesirūpinti.
Kai vėl peržvelgiame visus nutolusius ir nepraktikuojančius katalikus, bent kai aš
Salę sausakimšiai užpildą “L.L.” šventės svečiai
pagalvoju apie savo pažįstamus ir čia suminėtus, galiu daryti išvadą, kad jų tikėjimas ir anksčiau nebuvo gyvas nei stiprus. Kokio tikėjimo reikia, kad, eidami per įvairiais abejones, gyvenimo krizes, pasikeitimus, liktume ne tik stiprūs, bet mūsų tikėjimas taptų dar gilesnis ir patvaresnis?
Žinome, kad tikėjimas yra Dievo dovana. Bet tikėjimą reikia vystyti. Tikėjimą ir jo supratimą, kurį įsigijau vaikystėje ir saugiai laikiau, lyg dėžutėje supakuotą, yra pavojus ne tik toliau neišlaikyti, bet ir visai prarasti. Šv. Paulius įspėja: “Broliai, nebūkite vaikai išmanymu, verčiau piktybe būkite kūdikiai, o išmanymu — subrendę žmonės” (Kor 14, 20).
Kai savo, suaugusio žmogaus, gyvenime darome sprendimus, juos darome ne vaiko protu ir akimis. Vaikystės Dievo ir tikėjimo supratimas anksčiau ar vėliau nesiderina nei su suaugusiojo galvojimu, nei su jo veiksmais. “Kai buvau vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška” (1 Kor 13, 11). Tas tapimas, “suaugusiu” nepasidaro per naktį. Kaip žinome, augimas ir brendimas eina pamažu. Ir brendimas tikėjime eina pamažu; jam reikia pastangų ir bendradarbiavimo tarp Dievo ir žmogaus. Net ir apie Jėzų Kristų evangelistas Lukas sako, kad “kūdikis augo ir stiprėjo dvasia” (Lk 1,10).
Kad suprastume, ar bręstame tikėjime, turime nuolatos save klausti, ar mūsų Dievo ir jo apreikštų tiesų supratimas yra toks pat, koks buvo, kai buvome vaikai. Paklauskime save, kaip žiūrime į išpažintį. Ar negalvojame taip, kaip galvojome prieš daug metų: ką nemalonaus kunigui pasakysiu, ir kokia bus jo reakcija? Ar išpažintyje matome Jėzų, vietoj kunigo, kuris mus sutinka, pažįsta, permato, apkabina, atleidžia, paguodžia? Tai yra daug daugiau, negu mūsų “racionalizavimas”, kad išpažintis yra iš senovės užsilikęs, pasenęs Bažnyčios ritualas. Ar mišių supratimas yra tas pats, koks buvo prieš daug metų, kai ateidavau pareigos atlikti, tyliai nuobodžiai išsėdėdavau, išklausydamas dar ir nuobodų pamokslą? Žiūrėdami tikėjime subrendusio žmogaus akimis, matysime, kad vyriausias mišių aukotojas yra pats Jėzus. Šv. Raštą matysime ne kaip knygą, skaitymą dėl minties ir temos, bet išgirsime Jėzų, kalbantį kiekvienam iš mūsų dabar. Šv. Eucharistijoje susijungsime su juo glaudesniais ryšiais. Subrendusio tikėjime akimis pamatysime, kad mišios yra daug daugiau, negu tik dialogas tyloje, tarp Dievo ir atskiro individo. Pamatysime, kad savo esme mišios yra bendruomeninė malda, reikalinga bendruomeninio aktyvaus visų įsijungimo.
Daugelis nuo tikėjimo atšalusių pasisakė, kad katalikiškose mokyklose jie studijavo apie Dievą, baigė teologijos seminarus, atmintinai išmoko atsakymus į katekizmo klausimus ir... po visa to išėjo tušti, vieniši, nutolę.
“Laiškų lietuviams” šventės pranešėja Nijolė Jankutė-Užubalienė
Tikėjime yra dvi dimensijos: viena intelektualinė, o kita asmeninė. Intelektualinė apima visa tai, ką mes tikime, tai, kas apreikšta. Pvz., tikime doktrina, kuri yra išreikšta tikėjimo išpažinime. Tikime, kad Dievas yra trijuose asmenyse, kad jis įsikūnijo Jėzuje Kristuje. Asmeninė dimensija apima mūsų tikrą ryšį su Dievu, t.y. mūsų įsijungimą į Dievo veikimą ir planą mūsų gyvenime. Šia prasme mes tikime Dievą asmeniškai ir jam pavedame savo gyvenimą, kad per Jėzų susivienytume su juo. Autentiškame gyvame tikėjime šios dvi dimensijos papildo viena kitą. Viena, aiškus supratimas ir ištikimybė pagrindinėms tiesoms neleidžia mūsų tikėjimui nuslysti į sentimentalizmą ir tikėjime vadovavimąsi vien tik jausmais.
Antra, asmeniškas Dievo žodžio išgirdimas ir pasidavimas jo veikimui mumyse. Visa tai mus pakeičia nuo žinojimo apie Dievą iki jo pažinimo. Taigi atrodo, kad tikėjime reikia daugiau negu tik intelektualinio supratimo, kurį turėjo tie, kurie praleido daug metų studijuodami, klausydami ir išmokdami visus atsakymus į katekizme rastus klausimus ir patys prisipažino, kad išėjo tušti ir atšalę... Visas tas žinojimas turi būti patirtas ir išgyventas “per jį, su juo ir jame” — Jėzuje Kristuje. Tik tada tikėjimas bus gyvas, reikšmingas, augantis, nuolatos besikeičiantis, kaip ir pats Dievo kūrinys — žmogus.
Tikėjimas yra daugiau negu priėmimas ar atmetimas religinių doktrinų, priėmimas ar atmetimas patinkančių ar nepatinkančių Bažnyčios mokymų. Tikėjimas yra gyvas ryšys tarp Dievo ir žmogaus. Vaikiška būtų tikėti, kad Dievas atpirko pasaulį prieš du tūkstančius metų ir paskui pasitraukė kažkur į dangų. Tikėjime subrendusio žmogaus akimis matome, kad Jėzaus atperkamoji galia veikia ir dabar ir kad jis mus gydo. Mes galime būti liudininkais, dalindamiesi su tais, kuriems tikėjimas ir Bažnyčia neturi daug reikšmės.
Taip, tikėjimas yra Dievo dovana, kurią gauname per krikštą, bet tikėjimui vystyti reikia ir mūsų bendradarbiavimo. “Neimkite tikėjimo malonės veltui”, moko šv. Paulius savo antrame laiške korintiečiams. Taigi gyvo, reikšmingo, neatskiriamai su žmogumi susijusio tikėjimo išlaikymui yra būtina bręsti tikėjime, nuolatos atnaujinant Dievo ir mūsų ryšio su juo supratimą. Tai yra įmanoma per Dievo malonę, veikiančią mumyse, per maldą, sakramentus, skaitybą ir savo tikėjimu su kitais dalinimąsi, ypač su tais, kurie yra nutolę.
Kiekvieno, bet ypač jauno žmogaus tikėjimo kelionė yra dar charakterizuojama ir abejonėmis. Neturėtume abejonių išsigąsti, nes, pagal teologą Paul Tillich, per abejonių krizes bręstame tikėjime, nes abejonės graužia senus, gal vaikystės ryšius su Dievu, kad nauji galėtų gimti. Taigi jis teigia, kad reikia nuolat atnaujinti Dievo supratimą ir ryšį su juo. Tie, kurie nuo tikėjimo nutolę, gal net bijo artėti prie Dievo, nes jis gali pareikalauti keisti galvojimą, veikimą, gyvenimo būdą. Bet Jėzus tam ir atėjo, kad mes keisdamiesi prie jo artėtume.
Pažvelgus į nuo tikėjimo atšalusiųjų grupes, kalbėjus apie būtinybę bręsti, kad jį išlaikytume, dar lieka vienas didelis uždavinys visiems krikščionims ir praktikuojantiems katalikams — atskleisti Jėzų ir jo mokslą tiems, kurie jo nepažįsta arba yra nuo jo nutolę. Tai yra vienas svarbiausių Bažnyčios uždavinių. Tai liečia ir mus visus pasauliečius, nes, pagal II Vatikano susirinkimą, visi esame jo Bažnyčia. “Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šv. Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs” (Mt 28, 19-20). Iš tikrųjų kiekvieno krikščionio pareiga yra skelbti tikėjimą, per kurį ateina išganymas. Kun. Illig, dirbęs Amerikos katalikų evangelizacijoje, sako, kad evangelizacija yra efektyviausia, kai ji ateina iš pasauliečių, o ne iš kunigų. Tik 20% visų praktikuojančių katalikų pagalvoja apie Jėzaus liepimą evangelizuoti.
Savo rūšies iššūkis šių dienų katalikui yra surasti geriausią ir efektyviausią būdą evangelizuoti. Turbūt pats efektyviausias būdas yra liudyti savo krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu. Taip pat liudyti, kad Kristus, būdamas Dievas ir žmogus, pats kentėjo už mus.
Bažnyčia turi savyje dieviškąjį ir žmogiškąjį elementą. Bažnyčia turi įrankius ir galią būti pažeistųjų gydytoja. Kristaus kvietime būti jo Bažnyčia glūdi meilė, nuoširdumas, atlaidumas, kantrybė. Šie elementai buvo jo misijos pradžioje, jie nesikeičia ir dabar. Žmogiškame Bažnyčios elemente matome, kad visi esame silpni, nuodėmingi, reikalingi nuolatinio atsivertimo ir atsinaujinimo.
Dalinimasis savo tikėjimo patirtimi su kitais turi savyje daug pliusų ir atneša neįkainojamos naudos. Greitai pamatome, kad negalime dalintis žiniomis ir išgyvenimais apie Dievo veikimą mumyse, jeigu jo nepažįstame. Per kasdieninį gyvenimą su Dievu, per maldą, mąstymus, studijas, prieiname prie išvados, kad galime būti tiek efektingi kitiems, kiek patys jaučiamės esą “šakelės vynmedžio”, kuris yra pats Kristus. Tik tada mūsų tikėjimas ir gyvenimas susilies į vieną nedalomą visumą su visais šio gyvenimo džiaugsmais ir skausmais, pasisekimais ir nesėkmėmis, laimėjimais ir pralaimėjimais, atradimais ir praradimais. Visa tai atpažinsime ir priimsime kaip dalį Dievo plano, atsiskleidžiančio mūsų gyvenime.