KUN. JONAS
Ne kartą stebėjausi ir galvojau, kodėl nemaža katalikų, ne tik senučių moterėlių, bet ir jaunųjų, vaikinų ir mergaičių, studentų ir studenčių, kasdien dalyvauja šv. mišių aukoje. Ar karšta, ar šalta, ar lietus pliaupia, ar pūga siaučia, jie kas mielą rytelį traukia net į ankstyvąsias mišias — 7-tą valandą ar net ir anksčiau. Kodėl? Ar tai ne per daug? Ar nepakanka sekmadienio mišių?
Kartą ėmiau vaikštinėti šaligatviu prie bažnyčios durų ir, sustabdęs vieną kitą einantį bažnyčion, pasiteiravau: “kodėl jūs kiekvieną rytą einate į bažnyčią?” Visi, nesivaržydami ir nė kiek nepykdami už tokį klausimą, tartum brovimąsi į sielos reikalus, maloniai ir atvirai pasisakė.
Pirmieji du: keliolikmetis vaikinukas ir viduramžė moteris. Abu sutiko: “Man patinka pradėti dieną su Dievu”. Gražiai šyptelėjo, nupurtė vandens lašus nuo skėčio ir įsmuko bažnyčion, norėdami dar suspėti nors į paskutines dvi prieš mišias kalbamas rožinio paslaptis.
Maironio buto interjeras: neobarokinių formų krosnis
Po jų prisiartino gražus tamsiaplaukis vyras, gal kokių 30 metų. Jis man atsakė: “Šiandien mano laisva diena. Tai vienintelė diena, kai galiu savaitės viduryje ateiti į bažnyčią. Man tai labai patinka. Juk čia yra Dievas — Kristus. Žinai, kai priimu Dievą Komunijoje, galiu maloniai, linksmai pasisveikinti su žmonėmis. Jeigu į bažnyčią ateinu surūgęs, piktai nusiteikęs, tai išeinu nešinas meile, kuria paskui dalinuos su kitais”.
Iš seno automobilio išlipa viduramžė moteris. Ji atsako: “Koks juokingas klausimas!” Ir nusijuokia: “Kaip gali kas pradėti dieną be mišių? Man jos yra tartum rytmečio dušas. Jei to nepadarau, tai visą dieną jaučiu, kad mano diena buvo tuščia, kad nieko gero nenuveikiau”.
Kita, gal kokios 50 metų moteris, išgirdus mano klausimą, sulėtina žingsnį ir sako: “Be kasdienių mišių negalėčiau užauginti septynių vaikų”. Ir pūškuodama lipa laiptais bažnyčion.
Artinosi palengvėle, lazdele pasiramsčiuodama, senutė našlė. Ji po vyro mirties jau 11 metų ištikimai kas dieną dalyvauja mišių aukoje, nepaisydama jokių oro atmainų. “Pradėjau, — sako, — ieškodama suraminimo, kad kas nors numalšintų širdies skausmą, kad užpildytų vienatvę. Kasdieninės mišios pamažu man tapo džiaugsmo bei ramybės šaltinis”. Labai retai per tuos 11metų ji apleido kasdienines mišias.
Štai 45 metų Liucilė. Komuniją ji priima kasdien, skubėdama atidaryti vaikų darželio duris. “Dabartiniame gyvenime noriu duoti Dievui ką nors tobulo. Jau esu davusi gana daug pusiau apkepusių gabaliukų, visokių liekanų nuo savo gyvenimo stalo. Dabar noriu jam duoti ką turiu geriausio, todėl einu į bažnyčią kas rytą. Noriu duoti Dievui jo paties Sūnų. Tai patenkintos meilės dovana. Džiaugiuosi, tai galėdama duoti kiekvieną dieną”.
Bestebėdamas kasdieninių mišių lankytojus ir su jais besišnekučiuodamas, susidariau įspūdį, kad visus juos labiausiai traukia Eucharistija, t.y. Jėzus Švenč. Sakramente. Atrodo, kad jie kažkaip kitaip išgyvena Šv. Komuniją, negu mes, rečiau ją priimantieji. Jie yra pamilę čia slypintį Dievą, kuris jiems tampa toks artimas. Jie jaučia kažkokį stiprų Komunijos alkį. Kaip kitiems reikia kas rytą sviestu apteptos duonos ir kiaušinienės su lašinukais, taip jiems reikia to dieviško maisto.
Naujosios Zelandijos poetas Jokūbas K. Baxter, keliaudamas po Indiją, pastebėjo prie skurdžių bažnytėlių valandų valandas klūpančias suvargusias moterėles, paskendusias tylioje Švenčiausojo adoracijoje. Jis taip tuo susižavėjo, kad ėmė labiau domėtis katalikų tikėjimu. Vėliau tapo katalikas ir tikrai įsimylėjo Kristų Komunijoje. Jis rašė: “Kur mano širdis, ten atsidūrė ir mano galva. Kadangi Katalikų Bažnyčia yra vienintelė Švenč. Sakramento saugotoja ir dalytoja, tai aš turėjau į ją įsijungti”. Ankstyvaisiais atsivertimo metais tas poetas dažnai klūpėdavo prie užrakintų bažnyčios durų, adoruodamas Švenčiausiąjį nakties metu, norėdamas būti, kaip jis pats sako, “arčiau prie čia, viduje, uždaryto Kristaus”.
Nors tie kasdieniniai mišių lankytojai šimtus ir net tūkstančius kartų priiminėjo Švenčiausiąjį, bet jie nebuvo nuobodžiautojai. Priešingai, dažnas dalyvavimas mišiose ir Komunijos priėmimas didino jų susižavėjimą ir įdomumą.
Mes, tik sekmadieniniai mišių lankytojai, atliekam mažiausią “savo pareigos” dalelę. Tai yra tartum mūsų “apdrauda” nuo amžino pasmerkimo. “Užsimokame savo mokestį”, padarome vieną kitą gerą darbelį ir jaučiamės patenkinti. Mėgstame mišias (ne visi!), bet ne taip labai, kaip šiltus patalus, ypač ankstyvais, šaltais žiemos rytmečiais. Antgamtinis mišių pobūdis nelabai mus žavi. Protas pasako, kas yra mišios, ką mes jose aukojame, ką gauname, bet širdis, jausmai sunkiai tepasiduoda suinteresuojami. Kasdieniniai mišių dalyviai, karšta ar šalta, skubinasi ten, kad tik nepavėluotų gauti jiems reikalingos šilimos. Ne krosnių šilimos, kurią jie paliko savo jaukiuose nameliuose. Jiems reikalinga dieviškoji, iš altoriaus dvelkianti šilima. Čia jie atsineša savo karštas, o kartais ir sušalusias širdis — Viešpats jas regi. Jis mato, kaip labai jie tiki, kaip labai jo ilgisi, kaip labai jiems reikia jo globos, pagalbos ir šilimos. Jeigu jie niekad nieko panašaus nepajustų, nepatirtų, argi jie nepasiliktų ramiai sau ilsėtis minkštuose, šiltuose pataluose?