ALDONA AISTIENĖ
Šių metų gegužės pabaigoje antrą kartą lietuvių grupė, vadovaujama kun. K. Trimako, nuvyko į Medjugorje. Apgyvendino mus dviejuose viešbutėliuose. Pereitais metais buvome laimingesni — apsistojome vietinių gyventojų-kroatų namuose ir turėjome progos su jais arčiau pabendrauti. Jau pačią pirmą dieną galėjai pajusti, kad tai visai kitokie žmonės: ramūs, natūralūs, paprasti, nieko dirbtinio, nieko paviršutiniško, kažkas absoliučiai tikro. Jų sąžiningumas taip pat stebina. Jau šįmet užeinu į mažutę užkandinę Apsireiškimo kalno papėdėj, pavargus, sušilus prašau duonos ir vandens ir klausiu, kiek tai atsieis. Jauna moteris pažiūri į mane, paduoda ir sako: “Nieko”. “Betgi duona”, — sakau nustebus. Ji vos pastebimai šypteli ir pakartoja tą patį. Jos tamsios akys tokios geros.
Kitą kartą su keliom bendrakeleivėm sėdome į taksi prie savo viešbutėlio. Kai išlipome prie bažnyčios, apsižiūrėjau, kad megztinį buvau palikus mašinoje. Megztinio nebūtų gaila, bet vakarai čia gana vėsūs, tad teks padrebėti. Vėliau kažkas rado jį užmestą ant viešbutėlio tvoros kuolo. Čia prisimena Marijos žodžiai: “Pirmiausia pradėkit mylėti savo šeimą, kiekvieną parapijoj, ir tada galėsit mylėti ir priimti visus tuos, kurie čia atvyksta”.
Maironio butas. Žalioji svetainė. Nuo sienos žvelgia Maironio ir sesers Marcelės portretai, nutapyti dail. A. Janulaitienės
Parapinėje Šv. Jokūbo bažnyčioje dar nuostabiau. Prieš penkerius metus Lietuvoje mačiau kai kuriuos žmones be galo nuoširdžiai, bet drauge ir su kažkokiu rūpesčiu bei skausmu, meldžiantis. O čia kroatų malda, kaip ir jie patys, nuoširdi, rami, plaukianti iš širdies gilumos. Jų balsai giedojimo metu sodrūs, atviri, bet nerėksmingi. Nėra čia jokių sentimentų, jokių rankų kilnojimų, nieko paviršutiniško. Neabejotinai jie pakluso Marijos žodžiams: “Kviečiu jus į nuoširdžią maldą — į maldą iš širdies, kad kiekviena jūsų malda būtų susitikimas su Dievu”. Tokioje nuoširdume ir tikrumo atmosferoje nebuvo sunku melstis su jais tris valandas iš eilės.
Pereitais metais paskutinį vakarą prieš išvažiuojant pasilikau bažnyčioje iki paties galo. Po rožinio ir mišių, maždaug pusei žmonių išėjus, o likusiems suklaupus, pranciškonas Slavko Barbaric meldžiasi penkiomis kalbomis, jų tarpe ir angliškai, prašydmas dvasinės sveikatos. Jo balsas tylus, plaukiąs iš pačių sielos gelmių. Jo malda — be galo intymi kalba su pačiu Jėzumi. Bažnyčioje visiškai tylu. “Jėzau, tu atėjai pas nusidėjėlius ir ligonius. Ateinu pas tave ir prašau: pagydyk mane... pagydyk pačias giliausias mano dvasios žaizdas... išvalyk mano pasąmonę... padaryk, kad mano siela būtų švari ir tau atvira... Dėkoju tau, Jėzau, dėkoju už tavo begalinę meilę...”
Panašiai jis meldžiaisi apie 15 minučių (gal ir ilgiau). Po maldos dar gilesniu, dar ramesniu balsu gieda labai paprasta melodija “Aleliuja, aleliuja, aleliuja”. Žmonės gieda su juo. Maldos metu klupau vidury bažnyčios, kiekvienas žodis sunkiasi į mane. Ašaros nesulaikomai upeliais plaukia per veidus, o su jomis ir seniai, seniai užgniaužtas ir nežinia į kokius sąmonės ir pasąmonės kampus nugrūstas skausmas. Su “Aleliuja” iš pačių širdies gelmių veržiasi dėkingumas — be žodžių, be jokio išviršinio ženklo. Tada ateina ramybė. Ramybė, kurios pasaulis negali duoti. Ramybė, kurios už nieką pasaulyje neatiduotum. Daiktai, šios žemės reikalai tampa tokie smulkūs ir nereikšmingi.
Ne vieno jau yra pastebėta, kad beveik aštuonerius metus trunkančius Marijos apsireiškimus reikia suprasti kaip jos mokyklą. Ir tikrai, pasiskaičius jos žodžius chronologiškai, aiškiai matosi, kaip ji, žingsnelis po žingsnelio, dažnai kartodama tą patį, kad jos vaikai (mes — žmonės) geriau įsimintų, veda žmogų į gilesnį ryšį su savimi, ragindama; “Mylėdami pašvęskite man savo gyvenimą, kad galėčiau mylėdama jums vadovauti”, o per savo Nekalčiausią Širdį veda ir į gilesnį ryšį su Dievu.
Šios mokyklos traukiama ir atvykau čia antrą kartą, tartum į antrą pamoką, kai tuo tarpu vietiniai kroatai jau aštuntoj klasėj. Jaučiu savo paviršutiniškumą, tad meldžiuosi bažnyčioj, Apsireiškimo, Kryžiaus kalnuose, ieškodama, kaip atsiverti ir atsiduoti Dievui visiškai, taip kaip Marija ragina ir moko, bet nesiseka. Girdžiu žmones kalbant apie saulės stebuklus, kad į ją, nors ir šviesią, galima žiūrėti plikomis akimis, apie moters pavidalo šviesos siluetą Kryžiaus kalne. Mane apima smalsumas, tad vieną dieną rožinio metu tarp 6-7 valandos vakaro pasilieku sėdėti ant suolo prie vakarinės bažnyčios sienos. Ten visados daug žmonių, nes visi viduje netelpa. Kalbu rožinį su visais, kunigo vedantis balsas aiškiai girdėti per į lauką išvestus garsiakalbius, stengiuosi susikaupti, įsigilinti į Paslaptis, tačiau retkarčiais dirsteliu per žalius akinius saulės link: — ar nepamatysiu ką nuostabaus... Tačiau saulė šviečia, kaip švietus, dažnai ištįsusių vakaro debesų pridengiama ir ramiai svirdama į tolimų kalnų horizontą. Mišių metu (7-8 v.v.) atidaromos šoninės bažnyčios durys, nes viduje karšta ir tvanku, ir aš su gerokai neramia sąžine įsigrūdu vidun. Nejaugi mano tikėjimas iš tikrųjų toks silpnas?
Sekantį vakarą aš ir vėl prie tos pačios sienos, ir vėl žvilgčioju į saulę. Šiandien dangus labiau apsiniaukęs, ir saulė rečiau pasirodo pro debesų tarpus. Skausmingosios rožinio dalies metu kunigas praneša, kad Madona apsireiškia regėtojams. Nuleidžiu galvą, akis, susikaupiu — ir nė nepasijuntu, kaip akys ir vėl pakyla, — bet saulė už debesų... ir mane suima tokia gėda! Pasibaigus rožiniui, nelaukiu šoninių durų atidarymo, bet per didžiąsias bažnyčios duris įsiskverbiu vidun. Čia ankšta ir tvanku, ir man taip liūdna. Prasideda mišios. Kyrie eleison... — atleisk man, Viešpatie. Atleisk man mano menką tikėjimą. Atleisk, kad laukiu ženklų ir stebuklų. Ne, daugiau nesėdėsiu pamaldų metu prie vakarinės sienos.
Šeštadienis. Tik dvi dienos beliko prieš išvažiavimą. Kaip paprastai, gerokai prieš valandą nueinu į vakarines pamaldas. Žmonių jau pilna bažnyčia, ir vietos atsisėsti nebėra. Bekalbant skausmingąją rožinio dalį, kunigas praneša Marijos apsireiškimą. Bažnyčioje absoliuti ir pagarbi tyla. Po kiek laiko kunigas tęsia rožinio maldą. Aš klupau maždaug per vidurį šoninės navos ir žiūriu per žmonių galvas į Marijos statulą, kurios tik sudėtas rankas, veidą ir nuleistas akis tematau. Stengiuosi iš širdies atsakinėti “Šventoji Marija”... ir jaučiu, kad maldos metu mano “aš” pradeda tirpti ir nykti be jokių mano pastangų: kad toji “aš” darosi visiškai nesvarbi. Širdyje ir sieloje veriasi kažkokia lig šiolei nepatirta erdvė, į kurią pradeda sruventi ir pripildyti dar niekad nepajusta Palaima.
Ave, ave, ave Maria!
Jau keletą kartų esame rašę apie Marijos apsireiškimus mažame Jugoslavijos bažnytkaimyje Medjugorje. Vieni tais apsireiškimais tiki, kiti ne. Yra sudaryta bažnytinė komisija tuos reiškinius tirti. Apie šiuos apsireiškimus Bažnyčia dar nėra tarusi savo žodžio. Kad skaitytojams būtų aiškiau, kaip Bažnyčia žiūri į privačius apsireiškimus, perspausdiname atsakymus į šios rūšies klausimus, kurie buvo išspausdinti leidinėlyje “Židinys”, Nr. 13. “Židinio” adresas: R. ir S. Kunstmanai, 8000 Tapper PI., Dyer, IN 46311 arba Kun. K. Trimakas, 2830 Denton Ct., Westchester, IL 60154.
Redakcija
Bažnyčia turi viską, ko reikia išganymui: Kristaus Evangeliją, sakramentus, visą Dievo Apreiškimą. Tad ko čia ieškoti kitų apreiškimų, tarsi Kristaus Apreiškimo ir Bažnyčios nepakaktų ?
Didžioji šių laikų ironija yra ši: Bažnyčia turi viską, ko reikia, tik trūksta žmonių, kurie visa širdimi norėtų Dievo ir visko, ko Kristus per Bažnyčią teikia. Žmonių daugėja, o bažnyčios tuštėja — net tariamai krikščioniškuose kraštuose. Senojo Testamento ir Bažnyčios istorija rodo, kad krizėje Dievas atsilanko — kai kada išganymui pagalbiniais apsireiškimais, kurių tikslas vesti žmones į Kristaus apreikštą išganymo kelią.
Tad koks Bažnyčios nusistatymas apsireiškimų atžvilgiu?
Bažnyčia į antgamtiškai atrodančius įvykius žiūri rūpestingai: juos tiria ir, žmogiškai natūraliai neišaiškinamus, žmogišku liudijimu paremtais, antgamtiškais skelbia bei kaipo tokius puoselėja. Šių laikų popiežiai, Pijus XII, Paulius VI ir Jonas Paulius II, savo pavyzdžiu parodė, kaip į Marijos apsireiškimus atsiliepti: skelbė apie Liurdą ir Fatimą, lankė tas vietoves ir pakartotinai vykdė Apsireiškusiosios norus — paaukojo save ir pasaulį Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai.
Ar yra būtina tikėti į Bažnyčios patvirtintus apsireiškimus, sakykim, Fatimoj?
Sielai išganyti būtina tikėti į Kristaus apreikštas ir Bažnyčios, kaip tokias, skelbiamas tiesas — dogmas. Bažnyčios patvirtinti apsireiškimai tokioms tiesoms nepriklauso. Tad į juos nėra būtina tikėti sielai išganyti. Tačiau krizės metu į išganymą kreipią apsireiškimai, kaip Fatimoj, gali būti labai svarbūs ir juos bloga valia atmesti gali būti pavojinga.
Ar galima tikėti į daugelio antgamtiniais laikomus, bet Bažnyčios dar nepatvirtintus Marijos apsireiškimus, kaip pvz., Medjugorje?
Bažnyčia draudžia tik tokius atvejus, kurie kelia pavojų sieloms dėl savo klaidų tikėjimui ar moralei. Medjugorjės įvykiai tęsiasi jau 8 metus: jokio pavojaus sieloms nerasta. Priešingai, pastebimi geri vaisiai: atsivertimai, išpažintys (šimtai tūkstančių kasmet), komunijos (milijonai kasmet), pasikeitę gyvenimai.
Antra, paliekant hierarchinei Bažnyčiai galutinį sprendimą, kurio galutinai bus klausoma, tikintieji gali turėti asmeninį įsitikinimą, kad įvykiai yra antgamtiniai. Pirmaeiliai teologai, kaip Rene Laurentin, Hans Urs von Balthasar, Jugoslavijos Katalikų Bažnyčios primas kardinolas Kuharič ir kiti žymūs hierarchai yra viešai išreiškę savo asmeninį įsitikinimą Švč. Marijos pasirodymais Medjugorje. Remiantis šiais autoritetais bei kitais faktais (pvz., suminėtais “Aš kviečiu jus” knygos įvade), galima asmeniškai įsitikinti Medjugorjės įvykių antgamtiškumu, bet galutinai pripažįstant Bažnyčios sprendimą, kada bus paskelbtas.
Trečia, kai klaidų nerandama, tikintieji laisvai gali įvykių vietovę lankyti ir išreikšti pamaldumą. Gyvas ir teigiamas tikinčiųjų atsiliepimas (sensus fidelium) yra ir akstinas, ir argumentas įvykius laikyti autentiškais: jis daug lėmė Liurdo ir kitiems apsireiškimams patvirtinti. Tikinčiųjų teigiamas atsiliepimas ir geri vaisiai Medjugorje, atrodo, prašoka bet kurių kitų apreiškimų vaisius.