Regiu — ant kryžiaus taip aukštai pakibęs,
Tu, Išganytojas, kančioj tylus.
Atsižadu ir keršto, ir puikybės,
Atsižadu šėtono išmislų.
Mačiau, trėmimuos klykia kūdikėliai,
Tuo džiūgauja per prievartą minia...
Tai šito melo niekaip nepakėliau —
Kovon išstojau nuoga krūtine.
Aš mažas, menkas, smulkus, kaip dulkelė.
Akis pakelt man į Tave drovu.
Bet išvedei mane ant didžio kelio
Ir parklupdei tarp įnirčio kovų.
Ir man derėtų kankinio vainikas,
Jei ant galvos uždėtum Tu Patsai.
Mane lyg nejučiom smakai apniko —
Staiga — nepasiruošusį visai...
Tačiau aš jau daugiau nepikžodžiausiu...
Ir taip jau būčiau žuvęs, jei ne Tu.
Tu man paguoda ir viltis didžiausia
Šituo sunkiausių bandymų metu.
Parpuolu alpdamas po Tavo kojų,
Ir balsas mano girdimas danguos.
Su džiaugsmo ašarom karštom dėkoju,
Kad ateini rūsin mane paguost.
Tu ateini per storas mūro sienas,
Sargybas apginkluotas ir grotas.
Man atneši žvaigždėtą mėnesieną
Ir klausinėji— “Kurgi tu? Ar tas?”
Aš - tas. Tu -Išganytojas, Tave pažįstu —
Gyvenimas Tu, kelias ir tiesa.
Ir mano rūsis žvaigždėmis pražysta,
Ir liejasi ramybė ir šviesa.
Tu man barstai žodžius, gražius kaip žiedas:
“Ko tu bijai? Aš su tavim kartu”.
Ir pašnibždom kamputy psalmes giedu,
Ir klausosi kalėjimas kurtus...