Pagirsiu kun. Vyt. Bagdanavičiaus straipsnį (“Vyras ir moteris”, “L. L.”, 1965, spalis, 294 psl.). Kiek sykių prieš šį straipsnį skaičiau kunigų išvedžiojimus apie vedybinę meilę, tiek sykių pajutau, kad tai, ką jie aprašo, yra arba per daug suidealizuota, arba — prisiklausius išpažinčių — labai ’’suskausminta”. Tie straipsniai niekad nepasako to, ką aš pati jaučiu.
Apie sužadėtinių meilę kartais ir kunigai pataiko. Kai kurie juk ir iš jų kada nors gal buvo pasijutę romantiškai, bet apie vedybinę meilę dažniausia sužino iš knygų arba iš vedusiųjų nusiskundimų. Gi tikrai laimingi žmonės nevaikščioja ir nepasakoja visiems savo laimės.
Tėvas Bagdanavičius, atrodo, giliau supranta tą kiekviena-dieninę vedusiųjų meilę. Tik man trupučiuką buvo sunku priimti jo teigimą, kad vyro ir žmonos vedybos atšviečia Dievo ir žmonijos santykius. Neabejoju, kad pastarieji būtų tiek pat intymūs. Bet abejoju, ar, vyrui “nepaisant” žmonos, tas jo nusiteikimas reprezentuoja žmonijos nusiteikimą Dievui. Gal greičiau — to vyro “nepaisymą” Dievo atžvilgiu. Gi ta jo žmona gal aptingus, apsileidus, ir nepaisymą jos galima lengviau suprasti, negu nepaisymą Dievo. Žinau — logika skysta, ir nemoku pasakyti to, ką norėčiau. Bet kažkur kažkas čia man labai neaišku.
Tiesa, paskaičius Tėvo Bagdanavičiaus straipsnį, galėčiau pasijusti “nuskriausta”, turėdama gerą vyrą. Juk autorius, aiškindamas moterystę kaip žmonijos santykių su Dievu simbolį, teigia, kad “kai žmona kenčia vyro grubumą..., ji kenčia... visos žmonijos bedievystę”. Taigi, kiekvieną sykį, kai mano vyras manęs neprimuša, nebumba ir nepasigeria, aš nustoju progos kentėti už žmonių nusikaltimus? Su tokiu vyru gyvendama, aš niekad nekentėsiu už žmonių nusikaltimus!
Silvinija
Ponia Silvinija, atkreipdama savo malonų dėmesį į mano straipsnį, rodos, sutinka su juo iš esmės, tačiau turi kai kurių, ne lengvai aptariamų, sunkumų. Dėl to ir aš esu ne mažame pavojuje, neteisingai suprasti kai kurias jos mintis. Kaip man atrodo, pagrindinė mintis, apie kurią sukasi jos pasisakymas, yra išreikšta sakiniu: “Man trupučiuką buvo sunku priimti jo teigimą, kad vyro ir žmonos vedybos atšviečia Dievo ir žmonijos santykius”. Berods čia yra pagrindinė versmė Silvinijos nusiskundimo, kad “kaž kur kažkas čia man labai neaišku”.
Iš tikrųjų, suvokimas tiesos, kad vyro ir žmonos santykiai atšviečia Dievo ir žmonijos santykius, nėra visai paprastas uždavinys. Tai yra tiesa, kuri visiškai iš kitos pusės prieina prie vedybinių ir lytinių klausimų, negu paprastai prie jų prieinama kasdieniniuose doriniuose pamokymuose ir perspėjimuose. Ji į šeiminio gyvenimo problematiką eina ne iš dorinės netvarkos ar kaltės požiūrių, bet iš labai aukštos ir ne mažiau autentiškos krikščioniškos religinės realybės požiūrio. Sunkumas pasisavinti šį teigimą iš tikro yra nemažas, nes kasdien jį mums aptemdo ne tik žemiški, bet ir žemi mūsų požiūriai i moterystę.
Tačiau moterystė, suvokta kaip Dievo ir žmonijos santykių atšvaita, nepraranda nei kiek savo egzistencinės prasmės. Kiekvienas žmogus pirmiausiai reprezentuoja save. Dėl to žmonos nepaisąs vyras visų pirma reprezentuoja savo nepaisymą jos atžvilgiu. Tačiau šis jo nepaisymas įgauna gilesnės prasmės bent dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, kadangi vyras yra žmogus, tai jis yra tikra žmonijos apraiška šiuo atžvilgiu. Ir antra, kadangi jo žmonos teisės į jį remiasi dieviškąja teise, tai šis jo nepaisymas įgyja nepaisymo Dievo atžvilgiu pobūdį. Jeigu žmona yra aptingus ir apsileidus, tai jos vyras greičiau reprezentuoja patį Dievą apsileidusios žmonijos atžvilgiu. Tačiau atvejų įvairybė Čia gali būti labai didelė ir labai komplikuota. Dėl to leistis į konkrečius pritaikymus, kas ką reprezentuoja, būtų labai pavojinga.
Toliau, ponia Silvinija atsistoja visai kiton problemos pusėn ir galvoja taip, lyg ši vedybų religinė realybė jai iš tikro yra labai suprantama. Tada ji kelia klausima, kaip jos moterystė gali būti Dievo ir žmonijos santykių simboliu, jei ji sunkumu iš savo vyro nejaučia. Į tai tenka pasakyti, kad jokiu būdu ne vien sunkumus kenčiančios šeimos yra Dievo ir žmonijos santykiu simbolis. Šeima apskritai yra tų santykių simbolis ir iš jo nereikia išskirti net dideles sunkenybes išgyvenančios šeimos. Kaip ne visa žmonija yra užėmusi revoliucinę laikysena Dievo atžvilgiu, taip ir ne kiekviena šeima turi šia neigiama prasme būti Dievo ir žmonijos santykių simbolis.
Tačiau ponia Silvinija eina toliau. Ji nori laisvai prisiimtu kentėjimu įsijungti į šią Dievo ir žmonijos misterija kaip atstojamoji auka. Tai, be abejo, yra labai vertingas mistiškas nusiteikimas.
Jei kas nori kentėti už žmonių nusikaltimus Dievui, nemanau, kad tam progos trūktų bet kokiame gyvenime. Jei žmona neturi kentėjimų iš savo vyro pusės, tai dar nereiškia, kad vyras neturi sunkumų iš savo žmonos, nors ir labai geros, pusės. Net labai tobulas ir kilnus žmogus neturi jokios garantijos, kad jis nesudaro sunkumų kartu su juo gyvenantiems žmonėms. Ir jis gali kai ką blogai suprasti, neteisingai nuspręsti, klaidingai vertinti, nevykusiai pasirinkti veikimo kelią, ginti tiesą, kuri pasirodo klaida, būti abejingu kai kuriems žmonėms, kurie iš tikro to nėra verti ir t. t. Dažnai mes mažai nujaučiame, kiek mūsų mylimieji asmenys dėl mūsų kenčia. Turint mistišką nusiteikimą, panašų į p. Silvinijos, bus lengviau save patikrinti ir prisiversti pasikeisti ten, kur protinga savikritika ras reikalinga kokio pasikeitimo.
Vyt. Bagdanavičius, M.I.C.