Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1966m. 3 Kovas

Vol. XVII Nr.3 KOVAS / 1966 / MARCH

***    GYVENIMUI TEKANT    90

K. Trimakas, S. J.    PROBLEMA LAUKIA SPRENDIMO               92

A.    Liulevičius    ŽMONIJA AUGA    95

K. Pugevičius    BAŽNYČIA SVARSTO    97

V. Valkavičius    NAUJIENOS, PASTABOS, IŠVADOS    99

K. Pugevičius    RITMAS IR PILIULĖS    101

J. Vaišnys, S. J.    TEOLOGINIS POŽIŪRIS    103

P. Prado    LOZORIAUS PRIKĖLIMAS    104

P. Gaučys    PEDRO PRADO    104

Pastor. konstitucija    PAGARBA ŠEIMAI    111

K. T.    ANTANAS NAKAS    114

Ant. Nakas    KAD MUZIKOS GARSAI...    117

A. Grauslys  MEILĖS SĄVOKAI AIŠKĖJANT   119

G. Ivaškienė    DIDŽ. SAVAITĖ, VELYKOS    123

Ramutė    ATSAKYMO LAUKIANTIEJI    124

D. Augienė    VYTAUTAS ENDZIULAITIS    126

B.    Mažeikienė    KODĖL SENSTI, JAUNIME?    127

* * *    IŠKARPA IŠ  ANAPUS    129

SKAITYTOJO ŽODIS    130

K. Bučmys, O.F.M.    EKRANO MIRGESY    131

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Vyriausias redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J.

Vyresnysis redaktorius Juozas Vaišnys, S. J.

Redakcijos nariai Gediminas Kijauskas, S. J.

Dr. Arūnas Liulevičius Techninė redaktorė Birutė Bulotaitė

Foto redaktorius Algimantas Kezys, S. J. Administratorius Petras Kleinotas, S. J.

Viršelis ir vinjetės Algirdo Kurausko

Adresas 2345 W. 56th St., Chicago, 111. 60636 Telefonas REpublic 7-8400 Spaustuvė Immaculata Press, Putnam, Conn.

Prenumerata metams — 4 dol.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $4.00, single copy 40c. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.

 

Ak rytmečiai,

Ak rytmečiai tie tolimieji,

Kada plačiai

Lyg vandenys giesmė laukus užlieja

Ir bokšte prikelia ošimą ilgą ilgą,

Tada ir mes lyg pirmutinė smilga

Nedrąsiai stiebiamės pasižiūrėti,

Kaip mūs laukų grumsteliai žiburėti —

Ne, ne! kaip paauksuotos Tavo rankos žvilga.

Antanas Jasmantas, Velykų rytas

GYVENIMUI TEKANT

■    Ir du bus vienas

     Popiežiaus patariamoji komisija gimimų kontrolės reikalams yra perorganizuojama. Prie jos prijungiama vyskupų grupė, tarpininkausianti tarp popiežiaus ir ligšiolinės komisijos, suskirstytos grupelėmis pagal atskiras sritis.

     Komisijos įtampos polius simbolizuoja jos pirmininkas kardinolas Ottaviani, pasisakęs už dideles šeimas — dauginkitės ir pripildykite žemę, ir kard. Suenens, siūląs nepamiršti "augimo vedybinėj vienybėj" — ir du bus vienas kūnas.

     Ta pati įtampa vaizduojama šiame L. L. numeryje simpoziumu apie gimimų ribojimą.

■    Ritmas Mauritijaus saloj

     Maža Mauritijaus sala Indijos vandenyne yra lyg kokia miniatiūrinė žemės planeta: joje tankiai gyvena žmonių (po 372 kvadratiniame kilometre), jie greitai dauginasi (už 23 metų padvigubės) ir atrodo, kad netrukus jiems nebebus kur pasidėti. Joje buvo pravesta gimimų reguliavimo programa pagal katalikų Bažnyčios priimtą ritmo (periodinio susilaikymo) metodą, remiantis temperatūros apskaičiavimu.

     Nors tuo metodu ir ne visi naudojosi, gimimų skaičius iš paprastai vieneriuose metuose pasitaikančio 1000 nukrito iki 200. Tačiau šalia kiekybinio gimimų nukritimo atsirado kokybinis pagerėjimas: programoje dalyvavusiose porose atsirado gilesnė lytinė harmonija bei stipresnė vienybė; vyruose — didesnis savigarbos jausmas, o moteryse — ryškesnis subrendimo pajutimas.

Skaityti daugiau:

Problema laukia sprendimo

Šiuo metu Katalikų Bažnyčioje nėra kito tokio opaus klausimo, kaip gimimų kontrolė. Bažnyčia pripažįsta tėvams teisę atsakingai ir išmintingai riboti savo vaikų skaičių. Popiežiaus Pijaus XII potvarkiu, negalima šiam ribojimui naudoti dirbtinių priemonių; tad leistinas tik ritmo arba periodinio susilaikymo metodas, vedybiniai nesantykiaujant vaisingų laikotarpių metu. 1964 m. birželio 23 d. popiežius Paulius VI paskelbė, kad jis, pasiremdamas specialistų komisijos studijomis, tuos potvarkius persvarstys ir netrukus paskelbs savo sprendimą.

Laikas bėga, bet dar nieko nėra nutarta. Popiežius delsia, nes nesutaria jojo studijų komisija. Problema yra tikrai painiai komplikuota. Pirma, reikia išsiaiškinti, koks yra reikalas riboti šeimas. Čia statomasdemografinis klausimas: Ar tikrai žmonijai kelia pavojų "sprogstąs" žmonių dauginimasis (population explosion) taip, kad reikia imtis masinio gimimų ribojimo? Antras klausimas liečia Bažnyčios iki šiol leistą gimimų kontrolės būdą: Kadangi kai kurioms poroms yra sunkumų riboti šeimą periodinio susilaikymo metodu, kaip būtų galima tuos sunkumus pašalinti? Trečias klausimas iš medicinos srities: Koks yra piliulių veikimas? Nuo šio klausimo priklauso jųjų vartojimo moralė. Ketvirtas teologinis klausimas: Ar Pijus XII pasisakė prieš piliulių vartojimą neklaidingu autoritetu, t. y. ar iš viso būtų galima jo potvarkius pakeisti? Čia paminėtinas ir kitas teologinis klausimas: Ar vaikų gimdymo sąlygos turi būti išpildytos kiekviename vedybiniame akte, ar užtenka to iki šiol vadinto moterystės "pirminio tikslo" siekti bendrai visame vedybiniame gyvenime taip, kad atskirame vedybiniame veiksme galima būtų siekti vien kito moterystės tikslotarpusavės meilės ir jos išraiškos?

Skaityti daugiau:

ŽMONIJA AUGA: badauti ar riboti?

ARŪNAS LIULEVIČIUS

     Paskutiniu laiku dažnai spaudoje skaitome, kad žmonių skaičius žemėje auga labai dideliu tempu. Žurnalistai kelia klausimą, ar užteks žemės išteklių išlaikyti kaskart didėjančiai žmonijai. Gimimų kontrolės šalininkai irgi nuolat rodo žmonijos augimo pavojus. Todėl yra verta mesti žvilgsnį į žmonijos augimo statistiką, kad patys galėtume spręsti, kiek realus žmonių pertekliaus pavojus.

     Yra apskaičiuojama, kad kelis metus prieš Kristaus gimimą visoje Romos Imperijoje buvo 54 milijonai žmonių. Visame pasaulyje tuo metu buvo tarp 200 ir 300 milijonų žmonių. Sekančiais šimtmečiais žmonių skaičius pasaulyje augo labai lėtai, nes, nors daug žmonių gimdavo, daug ir mirdavo — vidurkiu žmogus negalėjo tikėtis gyventi daugiau kaip trisdešimt metų: dar XIX amžiaus gale ir šio šimtmečio pradžioje mažiau išsivysčiusiose valstybėse iš tūkstančio kasmet mirdavo 30, o gimdavo 40-60. Tad žmonių skaičius teaugdavo 1-2% per metus. Ankstyvesniais amžiais augimo tempas buvo dar lėtesnis; Sauvy apskaičiavo, kad, jei Romos Imperijos valdomuose kraštuose žmonių skaičius būtų pastoviai augęs 1-2% per metus, tai tie kraštai šiuo metu turėtų 3,000 milijonų gyventojų; gi tuo tarpu šiuo metu tiek žmonių yra visame pasaulyje. Žmonijos augimą trukdė gamtos nelaimės (Kinijoje per potvynius neretai žūdavo 10% krašto gyventojų), epidemijos (1348 m. maras Europoje išžudė apie 50% gyventojų), karai (1648 m. pasibaigęs Trisdešimties Metų karas kai kuriose Vokietijos srityse nepaliko nė pusės gyventojų).

     Nuo 1650 m. žmonijos augimo statistika taip atrodo (1650 - 1900 m. statistika Carr-Saunders, 1920 - 1960 m. statistika Jungtinių Tautų biuro; skaičiai paduodami milijonais): 1650 m. — 545, 1750 m. — 728, 1800 m. — 906, 1850 m. — 1.171, 1900 m. — 1,608, 1920 m. — 1,860, 1930 m. — 2,064, 1940 m. 2,277, 1950 m. — 2,499, 1960 m. — 2,964.

     Kaip gyventojų skaičiai atrodo atskiruose kontinentuose? Jungtinių Tautų 1963 m. biuras pateikia tokią statistiką (palyginimui pateikiami 1920 m. ir 1960 m. skaičiai):

                            1920    1960

Afrika ......................141    254

Amerika (Š. ir P.) ..........208    405

Azija ......................966    1,679

Europa (neskaitant Rusijos) 329    427

Okeanija ...... ..............9    17

Rusija .....................158    214

Visame pasaulyje ........1,811    2,996

     Aiškiai matome, kad žmonija smarkiai paaugo per paskutinius keturiasdešimt metų. Kyla klausimas, kaip greitai žmonija auga. Atsakymą randame šiuose daviniuose. Kristaus laikais buvo apie 250 milijonų žmonių. Šis skaičius buvo padvigubėjęs 1650 m. Po to 1830 m. žmonių skaičius pasiekė 1,000 milijonų, 1930 m. — 2,000, 1980 m. sieks 4,000, o 2,000 m. — apie 6,000. Taigi žmonijos skaičiui padvigubėti senovėje truko 1650 m., paskui — 180 m., vėliau — 100 m., dabar — 50 m., o ateity — dar mažiau.

Skaityti daugiau:

BAŽNYČIA SVARSTO gimimų kontrolės klausimą

KUN. KAZIMIERAS PUGEVIČIUS

Kun. Kazimieras Pugevičius yra Baltimores arkivyskupijos Šeimos Biuro vicedirektorius, Krikščionių Šeimų Sąjūdžio rytų apygardos kapelionas, tos pat arkivyskupijos radijo ir televizijos programų direktorius, Marylando valstybėje su specialistais gydytojais įsteigęs šešias ritmo (periodinio susilaikymo) klinikas.

SVARSTYMAS DABAR

     1964 m. birželio 23 d. popiežius Paulius VI savo kalboje kardinolams Visuotiniame Bažnyčios Suvažiavime palietė gimimų kontrolės klausima šiais žodžiais: "Problema labai komplikuota ir jautri. Bažnyčia atskiria joje kelis aspektus, kelis galią turinčius veiksmus, kurių tarpe, žinoma, pirmoji yra vedusiųjų laisvė, jų sąžinė, jų atsakomybė. Bet Bažnyčia taipgi turi panaudoti savo kompetentingą galią, kuri sutampa su Dievo įsakymų kompetentinga galia. Bažnyčia turi skelbti tuos Dievo įsakymus mokslininių, visuomeninių ir psichologinių tiesų šviesoje. Tos tiesos neseniai buvo iš naujo labai plačiai išnagrinėtos ir dokumentuotos. Reikia kreipti dėmesį į šio klausimo išsivystymą tiek teoriniuose, tiek praktiniuose aspektuose. Kaip tik tą Bažnyčia ir daro" (AAS 56:588).

     Kokia komplikuota ir jautri yra ši šeimos arba gimimų kontrolės problema, galim suprasti iš to, kad šv. Tėvas perėmė šį klausimą iš Visuotinio Susirinkimo ir paskyrė specialią komisiją tą klausimą nagrinėti.

     Popiežius Jonas XXIII buvo sudaręs tą komisiją iš šešių narių. 1964 metų gegužės mėnesį ta komisija buvo praplėsta iki penkiolikos narių, o praeitų metų kovo mėnesį — iki penkiasdešimt dviejų narių.

     Komisija — tarptautinė: 9 nariai iš JAV, 7 iš Prancūzijos, 6 vokiečiai, 5 belgai, 5 italai; po du iš Kanados, Anglijos, Indijos, Japonijos, Olandijos ir Ispanijos; po vieną iš Brazilijos, Čilės, Jamaicos, Madagaskaro,   Filipinų, Senegalo, Šveicarijos ir Tunizijos. Iš 52 komisijos narių tik 19 teologų, o 15 demografų arba ekonomistų, 12 gydytojų ir psichiatrų, 6 vedusius atstovaują asmenys. Penkios komisijos narės — moterys. Komisija pavadinta. "Žmonijos skaičiaus, šeimos ir gimimų problemų komisija."

Skaityti daugiau:

GIMIMŲ KONTROLĖ: naujienos, pastabos, išvados

KUN. VINCAS VALKAVIČIUS

Kun. Vincas Valkavičius yra Cambridgo Psichinės Sveikatos Sąjungos Tarybos narys ir katalikių slaugių dvasios vadovas Bostone. Bendradarbiauja amerikiečių katalikų spaudoje moraliniais medicinos klausimais. Jo išspausdintos knygos: Pharmacy a Noble Profession ir Norms of Conduct for Pharmacists.

     Berašant šį straipsnį, visuotinė publika laukia šv. Tėvo nuosprendžio gimimų kontrolės klausimu. Anksčiau popiežius šią temą buvo išėmęs iš Vatikano Susirinkimo ir rezervavęs sau teisę galutinai nuspręsti.

     Šiuo metu daugumas skaitytojų yra pastebėję, jog Bažnyčios dėmesys ypatingu būdu yra atkreiptas į šią sunkią problemą. Klausimas sudėtingai ir kebliai apjungia daugelį įvairių, vieną nuo kito priklausomų moralinių išdavų. Tad teks mums šiame trumpame rašinyje ribotis, apžvelgiant tik kai kurias reikšmingesnes naujienas ir pateikiant keletą pastabų ir išvadų.

     Kodėl pati Bažnyčia ėmė persvarstyti savo mokslą? Pirma, dėl to, kad imta vis labiau rūpintis, kad pasaulyje neatsirastų per daug žmonių. Pradžioj katalikų stebėtojai nebuvo linkę šios problemos pripažinti. Dabar Bažnyčios specialistai bendrai pripažįsta, jog bent kai kuriose pasaulio dalyse, pavyzdžiui, Indijoje ir Pietų Amerikoje, reliatyviai yra per daug žmonių, t. y. ten gimsta žmonių per daug ta prasme, kad tuose kraštuose nepakanka ten esamų reikmenų, būtinų tam prieaugliui išlaikyti pagal pragyvenimo standarto minimumą.

     Antra, dėl to, kad dirbtinė gimimų kontrolė yra vis labiau priimama nekatalikų tarpe, o taip pat, atrodo, net kai kurių katalikų. Iš tikro, kai kurie protestantų dvasiškiai net mano, kad kai kuriose sunkiose aplinkybėse dirbtinė gimimų kontrolė yra moraliai netgi privaloma. Tuo tarpu Planuotos Tėvystės Lyga (Planned Parenthood League) toliau veržliai skelbia savo pažiūrą, agituodama valstybę imti finansuoti dirbtinės gimimų kontrolės programas.

NAUJIENOS

     Tarp pirmųjų pastebimų atsitolinimo nuo Bažnyčios mokslo ženklų buvo kataliko dr. Johno Rocko knyga "The Time Has Come". Autorius primygtinai prašo Bažnyčios priimti taip vadinamą "piliulę", prie kurios išradimo vaisingumui reguliuoti jis pats buvo prisidėjęs. Apie knygą įvairiai atsiliepta: atvirai išgirta nekatalikų, o taip pat šiek tiek ir Bažnyčioje, nors joje susilaukta ir kritikos. Dr. Rocko vyskupas kardinolas Cushingas jį švelniai subarė už tai, kad ši moralę liečianti knyga pasirodė be įprastinio bažnytinio patvirtinimo, o taip pat už kai kurias sunkiai su katalikų mokslu suderinamas knygos vietas. Visgi kardinolas teigiamai atsiliepė apie kitas knygos dalis.

Skaityti daugiau:

RITMAS IR PILIULĖS kas leista ir kas neleista

KAZIMIERAS PUGEVIČIUS

NEVAISINGAS LAIKOTARPIS

     Bažnyčios teologai pripažįsta, jog vedusiems nėra pareigos gimdyti kuo didžiausią skaičių vaikų; anaiptol, jie privalo planuoti savo šeimos prieauglį atsakingai, atsižvelgdami į vienas kitą, į vaikus ir visą žmoniją. Viena pora gali jaustis Dievo pašaukta auginti didesnę, kita mažesnę šeimą.

     Šv. Tėvas savo kalboje aiškiai pasakė, kad iki šiol Bažnyčia tebesilaiko Pijaus XII nurodymų, t. y., naudojantis vedybinėmis teisėmis, nėra leidžiama vartoti dirbtinių priemonių gyvybės prasidėjimui sustabdyti. Tad ką vedusiųjų pora gali daryti, jei, išmintingai spręsdama, prieina išvadą, kad daugiau vaikų nebūtų gera turėti.

     Tokiais atvejais leidžiama pasinaudoti nevaisingais laikotarpiais, susilaikant nuo vedybinių santykių vaisingumo metu. Tiems laikotarpiams nustatyti seniau buvo naudojamas "kalendoriaus metodas". Pagal medicinos mokslininkus, jis nėra visuomet tikslus. Rimtesni mokslininkai ir ginekologai siūlo temperatūros metodą, kuriuo yra galima daug tiksliau nustatyti moters mėnesinio nevaisingumo laikotarpį. Tas metodas remiasi faktu, kad ovuliacijos laiku moters temperatūra pakyla 0.4 laipsnio Fahrenheito ir po to pasilieka pakilusi iki sekančio kraujavimo. Nevaisingasis laikotarpis prasideda maždaug 3 dienas po temperatūros pakilimo ir tęsiasi maždaug 10 dienų iki jos nusileidimo.

     Toje srityje prityrusių gydytojų tvirtinimu, šis metodas yra tikslus ir patogus. Tūkstančiai vedusiųjų porų taip pat teigia, kad šis metodas yra praktiškas ir patikimas.

     Prancūzijoje ir Kanadoje šimtai specialiai pasiruošusių porų padeda kitiems išmokti naudotis tuo temperatūros metodu per SERENA (Service de Restriction des Nais-sences) organizaciją. JAV galima taip pat panašios pagalbos susilaukti specialiose ritmo klinikose, katalikiškose ligoninėse, CANA organizacijoje (pvz. Čikagos arkivyskupijoje) ir kitur.

Skaityti daugiau:

GIMIMŲ KONTROLĖ teologiniu požiūriu

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

     Iš neseniai pasibaigusiojo Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo daug buvo laukta, daug tikėtasi. Ar lūkesčiai ir viltys išsipildė? Liturgija ir ekumeninis sąjūdis žengė pirmyn daug platesnį žingsnį, negu buvo tikėtasi. Atrodo, kad čia bus einama pirmyn dar toliau. Bet daugumas tikinčiųjų ne to laukė ir tikėjosi.

     Daugiausia buvo laukta reformų gimimų kontrolės srityje. Ši problema buvo, yra ir bus labai didelė, labai svarbi ir labai nemaloni. Nemaloni ne tik vedusiems, bet ir kunigams, kurie klausykloje nuolat su šiomis problemomis susiduria ir yra bejėgiai jas taip išrišti, kad penitentas išeitų iš klausyklos ramus ir patenkintas. Į Bažnyčios Susirinkimą suvažiavusiems tūkstančiams vyskupų ir teologų šios problemos nebuvo svetimos. Visi jomis, be abejo, sielojosi ir tebesisieloja, laužydami galvas, kaip jas išrišti, kaip surasti kokį nors palengvinimą, kuris neprieštarautų tokiems dėsniams, prieš kuriuos kiekvienas žmogus — nesvarbu, ar jis būtų kunigas, ar vyskupas, ar net pats popiežius — yra bejėgis.

     Bažnyčia gali dispsnsuoti nuo savo išleistų įsakymų ar kokių nors disciplinarinių potvarkių. Ji gali juos ir visai panaikinti. Štai šiuo metu ji panaikino gavėnios pasninką, pasitaiko vis daugiau ir daugiau išimčių bei palengvinimų kunigų celibato užlaikyme ir galima tikėtis, kad ateityje šių palengvinimų bus dar daugiau. Tačiau Bažnyčia negali dispensuoti nuo Dievo duotų įsakymų bei potvarkių. Dievas savo valią žmonijai yra parodęs ir savo įsakymus davęs dvejopu būdu: svarbiausius pagrindinius įsakymus Jis yra įdiegęs į pačią žmogaus prigimtį — tai yra prigimtinis įstatymas; kitus įsakymus Jis yra davęs pozityviu apreiškimu. Senajame Testamente Jo įsakymų perdavėjas žmonijai buvo Mozė, o Naujajame — Kristus.

     Tad jeigu sakoma, kad Bažnyčia negalinti leisti gimimų kontrolės, vartojant kokias nors priemones arba taip santykiaujant, kad negalėtų prasidėti gyvybė, tai toks santykiavimas turi būti uždraustas kokiu nors Dievo įsakymu, esančiu žmogaus prigimtyje arba apreiškime. Jau pradedant kai kuriais pirmųjų amžių Bažnyčios tėvais ir baigiant net dvidešimtojo amžiaus teologais, vis buvo bandoma griebtis Senojo Testamento Onano, nubausto už tokį elgesį, kuris nuo jo gavo onanizmo vardą. Tačiau dabartiniai teologai ir Šv. Rašto aiškintojai jau Onano vardo nemini, kalbėdami apie gimimų kontrolę ir norėdami įrodyti jos neleistinumą.

Skaityti daugiau:

Lozoriaus prikėlimas

PEDRO PRADO

"Kas mane šaukia?" Ir Lozorius, išeidamas iš kapo,
 pažiūrėjo į Jėzų ir viską suprato.
"Buvai tu, o saule!, kuri apšviečia?
Buvai tu, ar visa yra sapnas? Marija,
 mano sesuo. Morta, sesuo manoji..."
Kalbėjo lėtai ir negarsiai, kaip daina
prasimušanti iš vandens.
Jo apgesę žvilgsniai klaidžiojo
po Judėjos liepsnojantį kraštovaizdį;
Jo balsas buvo permirkęs drumzlina mirties tyla,
o jo veidas, ramus ir išblyškęs, pradėjo rauktis
kaip užmigęs ežeras, pakilus vėjeliui.
Jo išvaizdoje persišvietė trapumo žymės.
Jo kūnas buvo permatomas ir rodė ateities ketinimus;
galima buvo spėti sutrukdytas pastangas
persikeisti į lelijas,
į figos vaisiaus medų,
į vandenį ir į sparnuotą orą.

Morta su Marija nustebusios žiūrėjo
į atskleistos paslapties eigą.
Degąs siaubas ir pamišėliškas džiaugsmas,
kaip ugnis bėgiojo jų gyslomis.
Ten buvo jų brolis ir tai, kuo jis būt patapęs.
Ten — gyvas Lozorius ir jo lelijų pranašystė.
Vien tik mirties niekur nebuvo matyti.
Mirtis yra prabėganti akimirka,
sekundės blykstelėjimas, būklės pakitimas.

"Lozoriau, eik!” sušuko Kristus.
Lozorius, atrodė, negirdėjo, ir nejudėdamas
prie kapo angos. Nazariečiui tarė:
"Kaip tu mane šaukei, mane šaukė
vynuogienojai ir alyvmedžių šaknys,
kad perkeistų į alyvą ir į vyną.
Su panašia į tavąją galią
vanduo mane skatino sutirpti ir bėgti su juo.
Numiręs, pradėjau suprasti daiktų balsų prasmę,
ir jie visi be paliovos mane šaukė.
Nesuskaitomi balseliai pripildo kapus:
     "Lozoriau, ateik! Lozoriau, dainuok! Lozoriau,
mumis kopk ir mūsų kvaptyje skrajok!!"
šaukė laukinės mūsų krašto gėlės.
Ak, kokia tylių kapų balsų galia!
Aš, paslaugus, visų jų tarpe,
kaip palaidas smėlis, pirštais bebyrąs,
jaučiaus beslystąs.

 

Skaityti daugiau:

PEDRO PRADO

PEDRO PRADO (1886-1952), čiliečių poetas, rašytojas ir kritikas, laikomas vienu geriausiu Pietų Amerikos stilistu, veiksmingai paveikė savo krašto poezijos atsinaujinimą, sulaužė tradicinį ritminį eiliavimą ir užtikrino laisvojo eilėraščio Įsivyravimą. Savo išgarsėjusiam romane “Alsino” vaizduoja žmogų, trokštantį iškilti virš gyvenimo negerovių j beribes erdves, ir vis tik fatališkai pasiliekantį pririštą prie žemės. Jo “Lozoriaus prikėlimas” laikomas viena geriausių poemų, sukurtų nuo modernizmo judėjimo pradžios.    P.G.

PAGARBOS UGDYMAS vedyboms ir šeimai

Iš pastoracinės konstitucijos "Bažnyčia Moderniajame Pasaulyje”

VEDYBOS IR ŠEIMA ŠIŲ DIENŲ PASAULYJE

     Tiek paskiro asmens, tiek žmogiškosios bei krikščioniškosios visuomenės gerovė daug priklauso nuo vedybų bei šeimos bendruomenės sveikatos. Todėl krikščionys drauge su visais kitais, kurie tą meilės bendruomenę aukštai vertina, iš širdies džiaugiasi, kad šiandien žmonės įvairiais būdais ją ugdo, tobulina ir padeda vedusiesiems atitikti savo aukštąjį pašaukimą. Laukdami iš šių pastangų gražių vaisių, stengiasi jas remti.

     Tačiau vedybų ir šeimos kilnumas ne visur žiba vienodu spindesiu, nes jį aptemdo daugpatystė, skyrybų maras, vadinama laisvoji meilė ir kiti iškrypimai. Be to, vedusiųjų meilę per dažnai teršia savimeilė, malonumų vaikymasis ir neleistini veiksmai, nukreipti prieš gimimą. Neretai mūsų meto ekonominės sąlygos, visuomeninės bei psichologinės įtakos ir politinės bendruomenės reikalavimai įneša į šeimas rimtų sukrėtimų. Pagaliau kai kuriose pasaulio dalyse kelia rūpesčio problemos, susijusios su žmonių skaičiaus augimu.

     Visa tai baimina sąžinę. Tačiau čia drauge sušvinta vedybų ir šeimos institucijos galinga jėga. Gilūs moderniosios visuomenės pakitimai, sukeldami sunkenybių, sykiu labai dažnai vienokiu ar kitokiu būdu atskleidžia tikrąjį šios institucijos pobūdį.

     Todėl šis Susirinkimas, aiškiau nušviesdamas kelis pagrindinius Bažnyčios mokslo dėsnius, nori padėti ir nurodyti kelią tiems krikščionims ir visiems žmonėms, kurie stengiasi išsaugoti ir ugdyti šventą pagarbą vedybiniam luomui bei jo įgimtai vertei.

VEDYBŲ IR ŠEIMOS ŠVENTUMAS

     Intymi gyvenimo ir meilės draugystė tarp vedusiųjų yra Tvėrėjo duota, saistoma jo įstatymais ir paremta neatšaukiamu asmens sutikimu. Iš žmogiško veiksmo, kuriuo vedusieji perduoda ir priima vienas kitą, Dievo potvarkiu ir visuomenės požiūriu kyla pastovus ryšys. Dėl vedusiųjų, jų vaikų ir visuomenės gerovės ši šventa jungtis jau nebepriklauso nuo žmogaus valios. Pats Dievas yra vedybas įkūręs, suplanavęs jų nešamą gėrį ir nustatęs tikslus, kurie yra tokios didžios svarbos žmonių giminės išlikimui, paskirų šeimos narių vystymuisi ir amžinajam likimui, pačios šeimos bei visos žmonijos bendruomenės kilnumui, pastovumui, taikai ir gerovei.

Skaityti daugiau:

ANTANAS NAKAS

Neužbaigtos operos parafrazė (pastelė)

Menininkuose nelabai priimta, palikus vieną sritį, pereiti į kitą; gal dar daugiau nesitikima, pasilikus vienoj, reikštis ir kitoj. Tačiau tenka skaitytis su faktu: nerimstančiųjų, nors nedaug, bet pasitaiko — lai tie, kurie nepastebi ribų ir griauna visus varžtus. Tai tie, kurie tapyboj atranda... ar sukuria "sustingusius muzikos garsus", o muzikoj girdi "dainuojančias spalvas". Tai niekad nenurimstančios, vis ieškančios, visa išbandyti, viską savy apjungti trokštančios dvasios žmonės. Bergždžia yra su tokiais asmenimis ginčytis — jie patys sau yra įrodymas. Ir jie neprašo būti priimami — jie sau prasiskina kelią. Ne jiems sustingti vienoj meno srity, nei toj pačioj meno srovėj... Jie turi išbandyti viską... ir dar kai ką, nes, nors viskam gali būti ribos, bet tik ne jų ieškojimui.

 

Skaityti daugiau:

Kad muzikos garsai sustingtų drobėj..

Scena iš Turandot (pastelė)

Mano manymu, tapyba ir muzika yra du labai artimi menai, tik išraiškos priemonės skiriasi. Geras paveikslas ta prasme yra sustingusių muzikos garsų iliuzija. Ši idėja man yra labai artima ir aš ją bandau tapyboje įgyvendinti. Idėja nenauja. Dar prieš 80 metų žymus rusų kompozitorius Skriabinas savo išrastų aparatų pagalba bandė sujungti muziką su spalvomis, o vėliau Čiurlionis savo muzikalines vizijas perkėlė į drobę. Šiandieną fizikos moksle bandymai paversti muzikos garsus spalvomis tęsiami, tačiau jie toli gražu nėra sėkmingi. Niujorke Moderniojo Meno Galerijoje tam tikrų aparatų pagalba yra įmontuoti judomi abstraktiniai paveikslai, surišti su muzikos garsais. Bandymas įdomus, naujas. Nors praktiškai fizikos mokslas dar nepajėgia muzikos garsus sustingdinti ir paversti spalvomis, tačiau reikia tikėtis, kad ateityje fantazija pavirs realybe.

Šiandieną dailininkas-muzikas intuityviai, gal arčiau už kitus, šią transformaciją gali pajusti ir leisti sau ir žiūrovui pagyventi iliuzijų pasaulyje. Svajonė ir fantazija yra kiekvieno menininko gyvenimo palydovė, tai kodėl jos atsisakyti?

Vertinu kiekvieną tapybos kryptį ir kiekvieną dailininką, dirbantį savo srity, ir iš kiekvieno daug ko pasimokau, tačiau, pagal savo nusistatymą, negaliu ir nenoriu apsiriboti viena meno kryptimi, sakysime realizmu, impresionizmu, ekspresionizmu arba moderniuoju abstraktu. Apsiribojimas visam amžiui viena meno kryptimi, vadinamas "savęs suradimu", mano manymu, veda menininką prie stagnacijos, kurioje polėkis, fantazija, jei jos yra pas menininką, išsisemia ir sustingsta.

Skaityti daugiau:

MEILĖS SĄVOKAI AIŠKĖJANT

3 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje

ALFONSAS GRAUSLYS

     “Kuo jausmas gilesnis, tuo jis nebylesnis” (D. S. Merežkovskis). Šie žodžiai kyla galvoje, kai, norint sudaryti meilės sąvoką, susiduriama su įvairiomis sunkenybėmis. Jie byloja, kad yra jausmų, kuriuos tegalima jausti, bet kuriems aptarti trūksta žodžių. Toks jausmas kaip tik ir yra erotinė meilė.

     Jau esame susipažinę su pesimistų pažiūromis i meilę. Matėme, kad, vienašališkai įsižiūrėję į konkrečios meilės daugeli neigiamybių, jie pamiršta apie giliąją pačios meilės prasmę ir jos esmės nepagauna. Kaltindami žmones, kurie gyvenime meilę sudarko (nes nėra jai pribrendę) ir kurie nemoka tikrai mylėti ir meilės ugdyti savyje, jie pradeda kaltinti pačią meilę. Jie panašūs tiems, kurie, sėdėdami kambaryje su nešvariais langais, kaltina saulę, kodėl ji neaiškiai šviečia, o ne žmones, kurie langų nevalo. Jais tad remiantis, negalime teisingai suprasti tikrą meilę.

     Šiame straipsnyje pažvelkime į meilės romantikus ir optimistus. Sekančiame straipsnyje derindami juos su realistais, atrodo, labiausiai priartėsime prie teisingesnio meilės supratimo.

MEILĖS ROMANTIKAI

     Meilės romantikai žiūri į ją iš grožio taško. Visas meilės apraiškas jie panardina grožio spinduliuose. Jie meilės poetai ir mistikai. Kai kuriem jų meilė virsta kone religija. Mylėdami pačią meilę, laikydami ją dvasine vertybe, jie meilę idealizuoja ir ją nušviečia spalvingomis šviesomis. Jei pesimistai, įsižiūrėję į konkrečią liūdną meilės tikrovę, pagal ją pačią meilę apsprendžia, tai romantikai, užmerkę akis tai liūdnai tikrovei, iš abstrakčios svajojamos meilės taško ją nušvietę, jos liūdnumo nemato. Atsiradus konkrečiam meilės objektui, jų meilė vis lieka nereali. Jų išidealizuota mylimoji — negyvenimiška ir abstrakti. Jų meilės kalba kone liguisto susižavėjimo pilna.

Kalbant apie meilę šių laikų Vakarų kultūroje, norisi paklausti, ar socialinė Vakarų civilizacijos struktūra ir iš jos išplaukianti dvasia padeda meilei vystytis... Meilėbroliška, motiniška ar erotinėyra reliatyviai reta; josios gi vietą užima visa eilė pseudomeilių, kurios iš tikro yra tik iškrypusios meilės formos.

Erich Fromm, The Art of Loving

Skaityti daugiau:

DIDŽIOJI SAVAITĖ IR VELYKOS

DIDŽIĄJĄ SAVAITĘ, pergyvendami Kristaus gyvenimo paskutines dienas, pasiruošiame Velykų džiaugsmui. Didįjį ketvirtadienį vakarinėse pamaldose šeima stengiasi bendrai priimti Šv. Komuniją. Vakarienės metu specialiu susikaupimu prisimenama Paskutinė Vakarienė.

Didysis penktadienis — gedulo diena. Namuose išlaikoma rimtis. Galima patarti vaikams, kad tą dieną neitų su draugais žaisti. Vietoj to, savo kambaryje gali sąsiuvinin klijuoti per visus metus iš žurnalų iškirptus religinių temų paveikslus arba žiūrėti religinio meno albumus.

Didįjį šeštadienį namuose vyrauja rami, pamaldi nuotaika, tačiau joje jau atsišviečia artėjantis Didysis Džiaugsmas. Bažnyčion, pala įminimui, nešami Velykų valgiai. Aplankomas Kristaus karstas. Vaikai dažo margučius, vėl gėlėmis išpuošia kambarius.

Kristaus Prisikėlimas — didžiausia ir svarbiausia krikščionių šventė jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių. Pažiūrėkime tad, kaip senais laikais buvo laukiama Prisikėlimo. Su kokiu entuziazmu ir egzaltacija buvo ruošiamasi jam! Jau pradedant ketvirtuoju šimtmečiu, tylus prisikėlusio Kristaus laukimas miesteliuose ir kaimuose staiga virsdavo gaivalingu džiaugsmu vos pirmoms Didžiojo šeštadienio žvaigždėms sumirgėjus. Bažnyčios ir namai suspindėdavo žvakių ir žibintų šviesomis. Juk Velykų naktis — tai Dieviškosios Šviesos triumfas prieš tamsą, nuodėmę ir mirtį. Kas tik galėdavo, tą naktį keliaudavo bažnyčion budėti. Bažnyčioje būdavo drauge meldžiamasi, skaitomos Šv. Rašto ištraukos. Kunigai kartu su pasauliečiais kalbėdavo psalmes, giedodavo antifonas. Pamaldos, žinoma, būdavo daug ilgesnės, nei dabar. Jos baigdavosi katechumenų krikštu. Jau saulei tekant, budėjimas baigdavosi iškilminga šv. Mišių auka.

Nors visų praeities tradicijų dabar neįmanoma užlaikyti, galime Velykas geriau švęsti, kai įžvelgiame prasmę dabartiniuose papročiuose. Pavyzdžiui, kodėl Velykų rytą dėvime švarius arba naujus drabužius? Tai labai senas paprotys: katechumenai, pakrikštyti Didžiojo šeštadienio naktį, dėvėdavo baltą rūbą visą Velykų savaitę. Tai simbolizavo jų naują gyvenimą. Ilgainiui ir visi krikščionys pradėjo tą savaitę dėvėti naujus rūbus, kaipo išraišką savo per gavėnios maldą ir atgailą įgyto dvasinio atsinaujinimo. Kad mūsų vaikams naujų rūbų vilkėjimas netaptų tik tuščiu pasirodymu prieš draugus, paaiškinkime jiems, jog tuo išreiškiame savo džiaugsmą, meilę ir lojalumą prisikėlusiam Kristui. Panašią gilią religinę prasmę turi ir velykiniai paradai - pasivaikščiojimai: tikime Prisikėlusiuoju ir norime tai visiems viešai skelbti. O margučių pagoniška vaisingumo simbolika dar Viduramžiais buvo pakeista krikščioniškąja: jie reiškia uolos kapą, iš kurio Kristus didingai prisikėlė Velykų rytą. Šiuos visus simbolius turime vaikams paaiškinti, kad įprastiniai Velykų dalykai primintų jiems tos šventės reikšmę.

Gintarė Ivaškienė

ATSAKYMO LAUKIANČIŲ YRA DAUG

    Gal netikėsite? Bet taip tikrai buvo praėjusią savaitę. Sutikome pažįstamą lietuvį kunigą, ir jis, akimis apmetęs mūsų prieauglį, susidedantį iš dviejų, pasiteiravęs, ar daugiau nėra, juokais šūktelėjo:

    —    Gėdytumėtės pagaliau. Tokiem, kaip jūs, dvylikos pipirų, o ne dviejų reikėtų!

    —    Taigi, kunige, kad per šešerius vedybų metus..., — juokais viską vertė vyras.

    —    Na, na. Kur mūsų Lietuvėlė išsilaikys, jei visi taip?

    —    Tiesą sakot, kunige. Dvylika turint, nebūtų gaila, jei šeši vėjais nueitų. Vis kiti šeši gal gerais liktų, — dar bandė vyras.

    Kunigo draugiškoje šypsenoje abudu pamatėme, kad juokais linki dvylikos, o ne juokais — tai jau nors — keturių. Keturi — neblogas skaičius. Tačiau jau nors planavimą tegul palieka mums.

    Neabejojame, kad šių laikų Katalikų Bažnyčia neprirašinėja receptų šeimoms — kuri kiek katalikiukų privalėtų užauginti. Oficialiai bent jau ne. Ir jaunesni kunigai taip pat ne. Tačiau pavieniuose vyresnio amžiaus kuniguose dar yra užsilikusio kategorizavimo: uždirbi tiek ir tiek, taigi, pasistenk užauginti bent šitiek.

    Aišku, sankcijų jokių netaiko, bet jautresnį šeimos tėvai po tokio pašnekesio gali pasijusti labai įpareigoti.

    Ogi yra tiek varijantų, net ir jei alga lieka maždaug pastovi. Gal geriau uždirbančiojo šeimoje yra daugiau išlaidų ligoninėms, daktarams ir vaistam? Jei ne jo paties šeimoje, tai gal artimųjų giminių tarpe? Gal silpni žmonos tėvai? Prileiskime, kad sveikata ne per blogiausia. Bet ar nebūna taip, kad vieni tėvai sugeba be didelio vargo sutvarkyti šešis, o kito charakterio tėvus ir vienas ko ne iš proto varo? Ar, pagaliau, nėra teisybė, kad su didele šeima beveik neįmanoma buto gauti, — taigi, reikia nuosavo namo?

    Nelabai linkėčiau anam kunigui kurios nors šeimos šešis vaikus Pasaulinėj Parodoj dieną pavedžioti. Bet gal padėtų? Paroda, be abejo, nebūtinas dalykas ir neesminis. Tačiau, kai visiem šešiem beveik kas pusmetis po naują porą batų reikia pirkti... O basų nepaleisi vidury Niujorko. Tai ne žalioji lankelė.

Skaityti daugiau:

VYTAUTAS ENDZIULAITIS

     1965 m. gale išėjo iš spaudos memuarinio pobūdžio monografija apie Vytautą Endziulaitį. Redagavo P. Maldeikis. Sultingas ir šiltas įžanginis straipsnis, paruoštas prel. M. Krupavičiaus. Seka eilė straipsnių, rašytų Vytautą pažinusių ir su juo dirbusių žmonių. Monografiją išleido velionio seserys Marija Gylienė, Sofija Treigienė, Jadvyga Maldeikienė. Spaudos darbas atliktas Morkūno spaustuvėje.

     Nors monografija daugiau istorinio pobūdžio, tačiau daug kur jauti gyvą žmogų, kurio pasigendi šiame skubos ir šalčio amžiuje. Seserų leidėjų žodyje (7 psl.) skaitome: “Jis (Vytautas) buvo tikras savęs išsižadėjęs apaštalas. Užsidegęs Kristaus mokslu, jį skleidė aplink save ir savo darbais švietė kelią į Amžinąjį Gėrį. Jis buvo visų brolis: pajėgių ir silpnų, jaunų ir senų, turtingų ir vargšų. Jis buvo darbininkas, kovotojas ir vėliau vadas. Sunkios naštos prislėgtas, be atodūsio žingsniavo audringu gyvenimo keliu, nešdamas visiems Kristaus mokslą”.

     M. Ambraziejūtės straipsnyje “Kaip Vytautas suprato socialinę veiklą” išryškėja vienas Vytauto Endziulaičlo charakterio bruožų. Iš jo galime pasimokyti, kaip reikia mylėti Kristų žmoguje.

     “Važiuojam pamažu, žingine, kad daugiau pabūtume tarp laukų, tarp žaliuojančių, žydinčių pievų. Kalbamės, pasakojamės, kas kuriam atsitiko per šią savaitę, ką veikėme, ką matėme.

     Žiūrim, ateina senutė, sulinkusi, sena, kuprota. Eina, dejuoja krepšiais apsikabinusi. Sunku nešti, nors krepšy vos keli duonos gabalėliai.

     Pastebėjo Vytautas. Pagailo jam senelės. Pasveikino ją ir klausia, ar toli dar turi eiti Senelė pasakė kaimą, į kurį dar trys kilometrai tebeliko.

Skaityti daugiau:

KODĖL TAIP GREIT SENSTI, JAUNIME?

BIRUTĖ MAŽEIKIENĖ

Šie suaugusio asmens žodžiai ne visi lygiai visiems jauniams taikomi, bet gera juos visiems paskaityti ir pasvarstyti.

     Jaunas žmogus skiriasi nuo seno ne tik savo išvaizda, metų skaičiumi, bet svarbiausia savo nusiteikimu. Jaunas žmogus yra nenuorama, maištininkas, nuotykių, žygdarbių ieškotojas, svajotojas ir t. t. Geriausiai tą jaunatvišką nuotaiką išreiškia poetai:

Šilima tik per gyslas nubėga
 ir taip noris pakilt, įsiręžti,
 ir pajutus milžino jėgą
visą žemę į saulę atgręžti.

     Štai kas yra jaunystė! Tai nėra noras, baigus mokslą, įsigyti gražią patogią profesiją, vesti gražią patogią žmoną, įsitaisyti gražius patogius namus, išauginti gražiai išplanuotą šeimyną ir galų gale atsigult į gražų patogų karstą. Jaunystė tai yra žygdarbių, pasiaukojimų amžius. Jaunystė neklausia, ar tai yra naudinga, saugu, priimta, bet ar tai teisinga, prasminga, gražu.

     O kaipgi atrodo senas žmogus? Pirmiausia, jis nori patogumų ir ramybės. Jis nori būti saugus nuo bet kokių sukrėtimų ar netikėtumų. Jis nori prisitaikyti prie daugumos. Jis yra pesimistas, materialistas, dažnai cinikas. Jo visos biologinės funkcijos yra sulėtėjusios, apsinešiojusios, ir jo fizinis pajėgumas ir energija tuo pačiu yra daug mažesni. Nenuostabu tad, kad senstelėjęs žmogus užsidaro savo namuose, savo draugų, savo pažįstamų ratelyje ir tuo pasitenkina.

     Ar daug jaunatviškos nuotaikos savybių turi mūsų lietuviškas jaunimas? Mano nuomone, jis jų neturi ir nesistengia jų puoselėti; priešingai, jis stengiasi per jėgą save pirma laiko pasendinti.

     Pats pirmas žingsnis šitame per ankstyvo sendinimo procese yra darkymas šviežios, jaunatviškos išvaizdos. Melsvais, žalsvais akių šešėliais ir keliaaukštėm šukuosenom jaunos mergaitės tikrai nebeatrodo jaunos. Amerikiečiai mėgsta girtis, kad jų moterys labai gražios ir dažnai negali atskirti, kuri motina, kuri duktė. Tai tiesa, tik man atrodo, kad to skirtumo negali matyti ne todėl, kad motinos atrodo labai jaunos, bet greičiau todėl, kad dukterys atrodo gana senos.

Skaityti daugiau:

IŠKARPA IŠ ANAPUS

“INDULGENCIJA”

1966 m. sausio27 d. "Tarybiniame Mokytojuje", okupuotos Lietuvosoficialiame mokytojų laikraštyje, atspausdintas šis vienos vidurinės mokyklos mokytojosatsiminimų aprašymas.

     Buvau jau XI klasėje. Nors mokiausi gerai, buvau laikoma pavyzdinga mokine, bet komjaunimo organizacijai nepriklausiau. Kartais svyruodavau — neturėjau tvirto nusistatymo religijos atžvilgiu. Daug įtakos mano pažiūroms turėjo religinga teta, pas kurią tuo metu gyvenau. Vieną dieną pasikvietė komjaunimo organizacijos sekretorius. Kalbėjomės rimtai, nevengiau pasakyti, kas man trukdo stoti į komjaunimą.

     Ir štai į mūsų pokalbį įsijungia mokytojas. Kai pasakiau, kad dar nesiruošiu tapti komjaunuole, jis nustebo, liepė rimtai pagalvoti apie ateitį: juk neįstosiantl į aukštąją mokyklą, o tokių “labdaringų” įstaigų, kaip Kupiškio “medicina”, daugiau nerasianti, nesą ko tikėtis...

     Tai mane giliai įžeidė. Supratau, kad mokytojas man priminė darbą poliklinikos registratūroje vasaros atostogų metu. Susiradau šį darbą, norėdama nors klek palengvinti sunkią tėvų materialinę padėtį, įsigyti lėšų vadovėliams, braižybos įrankiams ir kitiems mokymo reikmenims, kuriuos anksčiau skolindavausi iš kitų. O juk tas darbas neįpratusiai buvo nelengvas. Tai, žinoma, nebuvo malonumas karštomis vasaros atostogų dienomis.

     “Mokytojui atrodė, kad komjaunimo bilietas — savotiška indulgencija į aukštąją mokyklą. Nebūdama komjaunuole, tikriausiai, neturėsiu teisės net bandyti įsidarbinti”, — svarsčiau vėliau. Tą mokytoją anksčiau gerbiau už jo taktiškumą, jautrumą, bet po aprašyto pokalbio nuomonė pasikeitė.

Visa tragedija ir yra, kad ne tik anas mokytojas galvoja, jog komunisto bilietas yra "indulgencija" į aukštąją mokyklą ir geresnį darbą, bet karčiais faktais valdžia taip įtikino visus okupuotos Lietuvos žmones. Ir jei jau šio epizodo aprašytoją taip giliai užgavo vieno komunisto mokytojo toks galvojimas, tai tuo labiau visus įžeidžia kieta sistema, ištisai paremta komunizmo išpažinėjų favoritizmu nekomunistuojančiųjų sąskaiton.

Skaitytojo žodis

PASISAKYMAI

    Asmeniškai labai vertinu “Laiškus Lietuviams” ir kartu su daugeliu kitu skaitytojų Australijoje laikau jį vienu iš pačiu geriausių šios rūšies žurnalų.

S. Gaidelis, S. J., N. Sydney

    Džiugu, kad mūsų laikraštis turtėja mintimis ir jaunais skaitytojais. O taip pasigedau jaunų veidų, nes visi jaučia, jog tarp mūsų spaudos ir jaunimo yra spraga, kurią tik vienas ponas Dievas tepajėgtų užpildyti.

    Labai pasiilgstu religinės poezijos. Ji taip tiktų prie Kezio puikių nuotraukų. Ar mūsų kalboje niekas nesugeba pakilti giliu žodžiu prie Praamžiaus?

Gailutė Valiulienė, Čikaga

    Žurnalo viduje straipsnių išdėstymas gražus ir praktiškas. Tėvams Jėzuitams reiškiu didelę pagarbą ir padėką už tiek daug metų leidžiamą taip kultūringą žurnalą “L. L.” ir linkiu niekad nesutikti kliūčių, kurios sutrugdytų tam žurnalui eiti.

Ant. Mickevičius, Čikaga

    Pasenau. Kartais net krypties nesugaudau.  T. S.

    Su didžiu džiaugsmu ir pagarba imu iš voko “L. L.”. Dievo globos ir Jo gausių malonių visiems darbuotojams 1966 metais.

E. Ribokienė, Brocktonas

Ekrano mirgesy

KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.

OTHELLO

    Po teatro premjeros 1964 balandžio 22 d. Londono dramos kritikai nesigailėjo pagyrimų, įvertinančių naują Sir Laurence Oliviero pasirodymą Othello rolėje. Su tuo pačiu artistų sąstatu ir su tomis pačiomis dekoracijomis vaidinimas buvo nufilmuotas ir pristatytas tarptautinei kino teatrų lankytojų publikai.

    Prieš eilę metų Olivieras su giliu meniniu įsijautimu pergyveno ekrane tokius Šekspyro sukurtus vaidmenis, kaip Hamletą ar Henriką V. Bet tai buvo filminiai pastatymai pilna to žodžio prasme, išvedant veiksmą iš glaudžių teatro scenos apribojimų į pilies salių, gamtovaizdžių erdves ar mūšių laukų judrų gyvenimą.

    Retai kada tikrai pasiseka teatro dramos veikalą perkelti į ekraną, paliekant jį tose pačiose labai ribojančiose teatro scenos sąlygose. Filmo forma reikalauja daug daugiau erdvės ir judrumo. Tarp pasisekusių bandymų pažymėtinas filmas “La Boheme”. Tačiau Stuarto Burge surežisuotas “Othello” yra dar tobuliau pastatytas.

    Pasinaudojant originaliomis Valstybinio Britų Teatro scenos dekoracijomis, pats filmavimas atliktas ne teatro scenoje, bet filmų studijose. Tai kaip tik įgalino panaudoti gausesnes ir tobulesnes technikos priemones. Derinant apšvietimą, spalvas ir filmavimo pozicijas, daug kur sukuriama pločio ir gilumos iliuzija. Net ir artimiausioje teatro vietoje sėdėdamas, žiūrovas negali pastebėti visų smulkiausių artisto veido išraiškų ir niuansų, kurie su ypatingu ryškumu perduodami padidinti ir priartinti plačiame ekrane. Šiuo atžvilgiu filminė “Othello” forma net viršija originalų pastatymą scenoje.

    Olivieras pagrindiniame Othello vaidmeny pasireiškia visiškai naujai ir neįprastai. Skirtumai ryškūs ne tik asmens išorinėje apraiškoje, bet taip pat ir charakterio apibūdinime. Iki šiol Othello dažniausiai būdavo vaizduojamas kaip šiek tiek parudęs afrikietis, kurio primityvus kilnumas žlunga intrygų pinklėse. Oliviero išorinė išvaizda visai skirtinga: jis pasirinko anglies juodumo grimą bei raudonai ir plačiai išdažytas lūpas, kurių aštrus raudonumas ir panarinamų akių baltumas dar labiau pabrėžia veido juodumą. Psichologiniu atžvilgiu šį kartą stebime Othello, kaip vyrą, slegiamą neurozės, ypačiai jautrų dėl savo rasės žeminimo, nuolankų ir paklusnų viršininkams, per daug pasitikintį draugais, netikrą ir abejojantį savo siekiais .ir žygiais. Be abejo, tai vienas iš stipriausių Oliviero sukurtų charakterių, o taip pat ir sėkmingiausias Othello pastatymas.

    Sunkioje ir daug pareikalaujančioje intriganto Iago rolėje su nemenkesnių pajėgumu pasirodo Frank Finlay, intelektualiai ir šaltai apskaičiuotu tikslumu vedąs savo viršininką į sunaikinimą.

    Desdemonos rolėje irgi prasilenkiama su įprastine charakterizacija. Maggie Smith pasirodo ne kaip tradiciniai vaizduojama naivi mergaitė, bet jos sukurta Desdemona yra subrendusi moteris, kurios šilima ir meilė negrui kovotojui spinduliuoja atvirai ir nuoširdžiai, nepalikdama jokios užkulisių abejonės.

    Tarp gausių šalutiniuose vaidmenyse pasirodančių anglų artistų labiau išsiskiria Joyce Redman kaip Emilija, Robert Lang kaip naivus Roderigo ir Darek Jacobi kaip Cassio.

    Vasario mėnesyje eilėje Amerikos didmiesčių teatrų šis filmas buvo rodomas tik dvi dienas. Dar keliomis progomis po dvi dienas šis filmas bus vėl sugrąžintas. Galimybei pasitaikius, tiek suaugusieji, tiek studijuojąs jaunimas neturėtų praleisti progos pamatyti šį filmą.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

KONKURSO LAIMĖTOJAI

    “L. L.” straipsnio konkurso jury komisija, susidedanti iš pirm. Stepo Kairio, sekr. Liudos Imbrasienės, “L. L.” red. atstovo tėv. Ambrozijaus Prakapo, O.F.M., nario Vyto Tamulaičio ir jaunimo atstovės Aldonos Bušinskaitės, susirinkusi Toronte kovo 1 d. ir apsvarsčiusi atsiųstuosius 4 suaugusiųjų ir 16 jaunųjų rašinius, nutarė paskirti sekančias premijas: vienintelę 80 dol. premiją suaugusiųjų grupėje Seseriai M. Jurgitai iš Putnamo, Conn.; jaunimo grupėje:

I    premiją (40 dol.) — Rūtai Rastonytei iš Putnamo bendrabučio,

II    premiją (30 dol.) — Aušrai Gylytei iš Čikagos, III premiją (25 dol.) — Viktutei Jurgaitytei iš Putnamo bendrabučio, IV premiją (20 dol.) — Mečiui Landui iš Vasario 16 gimnazijos Vokietijoje. Premijų mecenatai yra Vincas Kuliešius su Ponia (125 dol.) ir vienas asmuo, nenorįs savo pavardės paskelbti viešai (70 dol.). Premijos buvo įteiktos kovo 12 d. “Laiškų Lietuviams” tradiciniame parengime Čikagoje.

ATSIŠAUKIMAS

BRANGŪS LIETUVIAI! Rugsėjo 4 dieną bus dedikuota mūsų paminklinė Šiluvos Šv. Marijos koplyčia, Washingtone, D. C. Joje Kristus, Švenčiausia Marija, šv. Kazimieras, lietuvių tautos didybės ir kančių, Vilniaus miesto ir kiti Lietuvos vaizdai ilgus amžius kalbės daugybei žmonių apie mūsų protėvių ištikimybę Dievui, savo tėvynei, primins visiems lietuviams, iš kur ir kas mes esame, kokiais turime būti.

Netrukus paskelbsime šventės programą ir nurodymus, kur Washingtone kreiptis nakvynių ir kitais reikalais. Gal jau paskutinį kartą kviečiame jus įsijungti savo auka į eiles lietuvių, kurie jau prisidėjo prie šio paminklo. Vargiai kada atsiras kita panaši proga sukurti Amerikos sostinėje tokį prasmingą lietuvių vardo paminklą. Jis visiems liudys, kad mes mokame visi broliškai susitarti ir kartu dirbti. Ateikite šios talkos šeimon ir tie, kurie iki šiol atidėliojote ar abejojote.

Laikas jau organizuotis kelionei į Washingtoną dalyvauti Dedikacijos šventėje. Ta pačia proga Washingtone įvyks ir Lietuvių Religinis Kongresas. Jo metu turės savo sesijas įvairios organizacijos, bus bendrų sesijų, bus meno vakarų. Visa programa yra suderinta, kad visi galėtų dalyvauti ir koplyčios Dedikacijoje ir Kongrese. Pasiraginkime vieni kitus gausiai susirinkti, kad Amerikos Sostinėje galėtume parodyti savo vieningumą ir pajėgumą. Dabar ateikite visi talkon, o netrukus visi kartu atšvęsime prasmingą įvykį. Savus pageidavimus ir aukas prašome siųsti adresu:

Committee For The Chapel of O. L. of Šiluva, 6727, S. California Avenue arba Most Rev. V. Brizgys, 2701 W. 68th St. Chicago, 111. 60629.

ČIURLIONIO KŪRINIAI

Numatoma išleisti 3 ilgo grojimo plokšteles (12 inčų), kuriose tilps 45 M. K. Čiurlionio kūriniai-poemos: Jūra, Miške, Liaudies dainos, Preliudai ir kiti jo kūriniai. Visos trys plokštelės su persiuntimu kainuos $15.80 tiems, kurie užsisakys iš anksto (pinigų nereikia iš anksto siųsti). Šias plokšteles leidžiant, iš anksto numatomas “didelis” pelnas: kad išvengtume didelio nuostolio, norime žinoti, koks skaičius žmonių norės jas įsigyti. Norintieji prašomi pranešti savo adresą ir pavardę: J. Karvelio Prekybos Namai, 2715 W. 71st St., Chicago, Ill. 60629. U.SA.