Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1966m. 6 Birželis

Vol. XVII Nr. 6 BIRŽELIS / 1966 / JUNE

* * *    GYVENIMUI TEKANT    222

P. Razminas    PAŠAUKIMAI IR JAUNUOMENĖ    224

V. Kleiza    JAUNIMO METŲ PROGA    232

R. Kriaučiūnas    PSICHOTERAPIJA — II    235

A. Grauslys    TARTUM PASAKOJE...    239

Vl. Šlaitas    EILĖRAŠČIAI    240

J. Vaišnys, S. J.    MAN NEPATINKA...    249

K. Trimakas, S. J.    EVOLIUCIJA IR ŠV. RAŠTAS    251

Alė Rūta    “AGONIJA”, “KĄ LAUMĖS LĖMĖ”, “AUKSO ŽĄSIS” (rec.)    252

L. Gailiušienė    MAN RŪPI...    254

J. Sav.    JUNGTUVIŲ SUKAKTIS    255

V. Jurgaitytė    ATSAKOMYBĖ MYLĖTI    257

S. M. Jurgita    MOTERIS — KITU KELIU    258

** *    IŠKARPA IŠ ANAPUS    259

P. Pakalnis    BENDRO DARBO VAISIAI    260

S. Semėnienė ir  D. Koklytė-Lukienė   EKRANO MIRGESY    262

SKAITYTOJO ŽODIS    264

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Vyriausias redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J.

Vyresnysis redaktorius Juozas Vaišnys, S. J.

Redakcijos nariai Gediminas Kijauskas, S. J.

Dr. Arūnas Liulevičius Techninė redaktorė Birutė Bulotaitė

Foto redaktorius Algimantas Kezys, S. J. Administratorius Petras Kleinotas, S. J.

Viršelis ir vinjetės Algirdo Kurausko

Adresas 2345 W. 56th St., Chicago, 111. 60636 Telefonas REpublic 7-8400 Spaustuvė Immaculata Press, Putnam, Conn.

Prenumerata metams — 4 dol.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $4.00, single copy 40c.. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.

 

SUTVERK, Viešpatie, man sūnų, kuris būtų pakankamai stiprus žinoti, kada jis yra silpnas, ir pakankamai narsus pažvelgti sau į akis, kada jis bijos; sūnų, kuris bus išdidžiai nenuolaidžiaująs garbingai pralaimėdamas, o taip pat švelniai nuolankus pergalėje... Tada aš, jo tėvas, galėsiu šnibždėti: “Negyvenu be reikalo".

Generolas D. MacArthuras

Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongreso Čikagoj proga L. L. redakcija dedikuoja lietuvių jaunimui šį žurnalo numerį, kuriame atsispindi mūsų dėmesys jaunimu, ypač P. Razmino "Pašaukimai ir jaunuomenė" ir V. Kleizos "Keletas pastabų Jaunimo Metų proga" straipsniuose.

GYVENIMUI TEKANT

■    Lituanus

    Lituanuspavasarinio vajaus proga mūsų spaudoje pasirodė įvairių pasisakymų apie šį anglų kalba leidžiamą mokslinį-kultūrinį žurnalą.

    Du amerikiečių universitetuose dėstą lietuviai Vyt. Vardys ir R. Šilbajoris gegužės 14 d. Draugokultūriniame priede nurodė to žurnalo svarbą ir vieną kitą gairę ateičiai.

    Vyt. Vardžio nuomone, dėl finansų ribotumo Lituanusžurnalas turi taikyti į pačius pagrindinius taikinius, kurių svarbiausias yra"mokslo žmonių ir švietimo — akademinio jaunimo pasaulis". R. Šilbajoris pridėjo, kad jis skirtinas ne tik svetimtaučiams, bet ir lietuviškam mokslus einančiam jaunimui, kurį sunkiai besiekia lietuvių kalba rašomi kultūriniai leidiniai (ypač dėl jų silpno lietuvių kalbos mokėjimo). Dėl tos priežasties Lituanusturi būti ne tik buvusios tikrovės veidrodis, bet ir šiandieninės lietuviškos tikrovės kūrėjas", rašąs "ne tik protui lengviau prieinama anglų kalba, bet ir sielai artimesne šios dienos, modernaus lietuvio čia. Vakaruose,... kalba".

    Šie pasisakymai atkreipia mūsų visuomenės dėmesį, kad Lituanusyra ne svetimtaučiams kažkienoleidžiamas laikraštis, bet taip pat mūsųvisų reikalas, prie kurio turėtume prisidėti kas kuo galime — dėmesiu, raštu ar bent materialine pagalba.

■    “Ateities” atviras reagavimas

    Ateitiesžurnale "kelių žmonių straipsniuose prasimuša tiesioginis žmogiškumas, toks atviras ir garbingas reagavimas į aplinkui vykstantį gyvenimą, kad ir seni bei skeptiški priešai (ateitininkų — Red.) sąjūdžio žmonėm įgyja naujos pagarbos".

    Taip apie ateitininkų leidžiamą Ateitiesžurnalą pasisakoma ne kokiame katalikų leidžiamame laikraštyje, bet liberališkos krypties žurnale Metmenyse(1965, 10 nr.). Straipsnio autorius V. Kv. (dr. Vyt. Kavolis) mato tą atvirą ir garbingą reagavimą keliose srityse: kryptyje į "atviresnį tikėjimą", konkrečiame humanizme, beiliuziš-kume apie save ir lietuviškoje tematikoje.

    V. Kv. rašo: "Artimo meilės principas Ateitiesautorių yra nuolat pabrėžiamas raginimais kovoti prieš rasinę neteisybę, neturtą, skurdą ir (rečiau) militarizmą. Konkretus humanizmas atrodo beveik pačiu svarbiausiu žurnalo žmonių rūpesčiu". Toliau sakoma: "Tačiau praktinis "Ateities” humanizmas specialiai neišvedamas iš religinės doktrinos... Argumentuojama iš savęs, iš tiesioginio žmogiško pergyvenimo, socialiniais ir humanistiniais, bet ne teologiniais ar filosofiniais argumentais".

Skaityti daugiau:

Pašaukimai ir Jaunuomenė

PRANAS RAZMINAS

Jei šiuo straipsniu visuomenėj bus pradėtas pašaukimų reikalu dialogas, tai ne veltui čia yra leidžiamasi į šios degančios problemos sritį.

Temos gimtadienis.Temos kilmė gana paprasta. Praeitų metų "Aidų" spalio mėn. nr. trečiam viršelio puslapy buvo įdėtas tėvo Leonardo Andriekaus, O.F.M., pranciškonų provincijolo, trumpas straipsnis, pavadintas "Jaunimo metų angoj". Perskaičius kilo klausimas, kodėl jis nebuvo išskirtinu būdu įdėtas pirmajame žurnalo puslapyje. Šis nustebimas ir iššaukė pasisakymą apie pašaukimus ir jaunuomenę.

     Nenorėčiau šiuo rašiniu ko nors nustebinti, jei pasirodyčiau esąs ne tiek pašaukimų proklamuotojas, kiek apskritai šios aktualios problemos kėlėjas. Čia nebus siekiama būtinai derinti savo pasisakymus su apskritai apie pašaukimus nusistovėjusiomis mintimis. Rašinio mintys, galimas dalykas, kryžiuosis net su autoritetingų asmenų mintimis. Nesileisiu ir į man neįkandamą teologinį samprotavimą. Kas čia pasirodytų neva teologišku dalyku, laikytina neišvengiamybe problemą svarstant, bet ne noru problemą teologiškai pasvarstyti.

PAŠAUKIMŲ PROBLEMA

     Pašaukimų problema — visų problema. Pašaukimų problema nėra nei vien tėvų bei šeimų, nei vien kunigų, vienuolių bei vienuolynų, bet tai yra gyvybinė visos krikščioniškosios visuomenės, viso krikščioniškojo medžio problema, tai visų tų, kurie gyvena taip, kaip tikėjimas įpareigoja. Kai užkliudome pašaukimus, užkliudome visą didžiąją krikščioniškąją šeimą. Netikslu būtų kaltinti vieni kitus, kai lygiai visų pareiga vieni kitus paremti. Pašaukimai yra gyvybinis lietuvių katalikiškosios išeivijos reikalas. Nekelčiau šito klausimo, jei negalvočiau, kad pašaukimų mažėjimas ar gausėjimas nerodytų apskritai lietuviškojo jaunimo gyvosios krikščioniškosios dvasios, kuria yra kiekvieno būtina pareiga rūpintis, o ne palikti tai vienuolynų ar kunigų seminarijų atstovams, kurie dažnai tuščiomis rankomis ir skaudančiomis širdimis sugrįžta į savo namus.

     Pašaukimų mažėjimas rodo jaunimo gyvosios dvasios silpnėjimą, nes pašaukime kaip tik apsireiškia jaunimo idealizmas ir aukos dvasia. Nesunku kalbėti apie didžiuosius idealus, tačiau reikia didelio idealizmo patį save paaukoti.

     Jaunimo gyvoji dvasia apsireiškia ne tuo, kaip uoliai jis religines pareigas atlieka, bet kaip sugeba aukotis, atsisakydamas kad ir sveikų polinkių. Juk kas bloga mylėti, turtingu būti, įsigyti garbės, bet kiek tuose polinkiuose yra aukos dvasios, savęs atsižadėjimo, tai jau kitas dalykas. Ar lietuviškasis jaunimas nemyli, nekuria šeimų, nesiekia mokslų, neatlieka religinių pareigų? O tačiau pasigendame jame gyvosios krikščioniškosios dvasios, kaip jos pasigenda ir visas krikščioniškasis pasaulis.

     Gyvoji dvasia apsireiškia aukos meile. Kiekvienas žmogus yra pašauktas Amžinosios Išminties kiurį nors uždavinį savo gyvenime atlikti. Tačiau kiekvienas krikščionis yra pašauktas išskirtinei misijai — šventumo misijai. Kiekvieno krikščionio gyvenimo pagrindas yra aukos meilė. Kur nėra meilės, ten nėra ir gyvosios krikščionybės.

     Pašaukimų problema — viso krikščioniškojo bei katalikiškojo pasaulio problema. Katalikų Bažnyčia nesuprantama be kunigo. Jo nesant, ateis jo pavaduoti moderniame pasaulyje psichiatrai, įvairūs psichologai, o, jiems neįveikiant rikiuoti žmonių dvasinio gyvenimo, ateis ateistai, kurių veikla visam kultūringam pasauliui jau žinoma. Jei tai būtų senieji amžiai, tada ateitų žyniai, burtininkai, raganos, žodžiu, kitą pasaulį labiau "pažįstantieji" atstovai.

     Mūsų jaunuomenė neieško ir neranda kelių į pašaukimą, o mes patys vengiame prisidėti prie pačios problemos sprendimo.

     Pirmiausia visų dėmesys krypsta į šeimas. Kodėl šeimos neduoda pašaukimų, t. y. nepasiunčia savo vaikų į vienuolynus, į kunigų seminarijas?... Juk lietuviškoji kunigija jau baigia išmirti... Už dešimties metų joks S.O.S. nebepadės, ir į lietuviškas parapijas ateis kitų tautybių kunigai...

Skaityti daugiau:

Generolo D. MacArthuro malda

UTVERK, Viešpatie, man sūnų, kuris būtų pakankamai stiprus žinoti, kada jis yra silpnas, ir pakankamai narsus pažvelgti sau į akis, kada jis bijos; sūnų, kuris bus išdidžiai nenuolaidžiaująs garbingai pralaimėdamas, o taip pat švelniai nuolankus pergalėje. Sutverk man sūnų, kurio norai neužims darbų vietos; kuris žinos Tave ir tai, kad save pažinti yra žinojimo kertinis akmuo. Meldžiu, nevesk jo lengvatų ir patogumų taku, bet skatinančioj iššaukų ir sunkumų įtampoj. Čia tegul jis išmoksta stovėti audroj; čia tegul jis išmoksta užuojautos suklumpančiam. Sukurk man sūnų, kurio širdis būtų švari, kurio siekis aukštas; sūnų, kuris, prieš norėdamas kitus valdyti, save valdytų. Ir po to, kai visi šie dalykai bus jo, prašau pridėti jam pakankamai humoro nuovokos, kad jis visada būtų rimtas, bet niekuomet neįmtų savęs per rimtai. Padaryk jį nuolankų, kad jis prisimintų tikro didingumo paprastumą, tikros išminties atvirą dvasią ir tikro tvirtumo romumą. Tada aš, jo tėvas, galėsiu šnibždėti; “Negyvenau be reikalo".

Generolo D. MacArthuro malda už savo sūnų, parašyta Filipinų salose Antrojo pasaul. karo metu.

KELETAS PASTABŲ JAUNIMO METŲ PROGA

VACLOVAS KLEIZA

     Šie metai mūsų išeivijoje liks istoriniais metais. Tai laisvojo pasaulio lietuvių jaunimo metai, kurių eigoje vyks pasaulio lietuvių jaunimo kongresas bei trečioji dainų šventė. Įvykiai neeiliniai, nekasdieniniai. Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, kurioje Jaunimo Metų idėja ir gimė, drauge su jaunimo atstovais yra jau sustačiusi šių metų rėmus. Rėmai gražūs, bet jie ir liks tik rėmais, jei į juos neįdėsime paveikslo. Šio paveikslo tapytojais būsime mes visi, tiek jauni, tiek vyresni. Jaunimas savo darbu ir idėjomis, vyresnieji — moraline bei medžiagine parama.

     Jaunoji karta ieško savęs. Kartais tas ieškojimas mus baugina, tačiau kartu ir džiugina, nes jis rodo jų rūpestį bei norą įsijungti į gyvenimą ne stebėtojais, bet aktyviais vykdytojais. Vertinant jaunąją kartą, venkime bendrybių ir tuščių frazių. Jaunimą uždega ir nuteikia idėjos bei darbai, bet ne garsūs šūkiai.

     Kai praėjusią vasarą Rytų Europoje lankėsi "The Montreal Star" redaktorius, jis buvo nustebintas jaunimo mažu domėjimusi komunizmu. Pokalbyje su viena motina jis išreiškė šį savo nusistebėjimą: "Tai tikriausiai tėvų nuopelnas, kurie savo vaikams pasakoja, kad yra ir kitokia santvarka pasaulyje". "Mes jiems nepasakojame", atsakė motina. "Mes jiems parodom". Ir mes parodykim savo jaunajai kartai, jog šalia gyvenamos aplinkos yra dėmesio verta ir lietuviškoji aplinka.

Keldami tautinę dvasinę kultūrą, brandiname visos žmonijos gėrį.

     Istorija mums nėra dėkinga. Jei pažvelgsime į praeitį, pamatysime, jog Lietuvos kunigaikščiai ir didikai nebuvo pajėgę pramatyti savo valstybės ateities. Teisingai rašė Ignas Skrupskelis Židinyje prieš 28 metus. "... mūsų Lietuvos valdovai nebuvo linkę ieškoti tautos pašaukimo prasmės. Jie, atrodo, ir valstybę kūrė ne tam, kad jos sudarytose sąlygose galėtų geriau tarpti tautinė kultūra; jie siekė vis didesnių plotų, vis didesnės valstybės galybės, o pamiršo pačius valstybės pagrindus, tautinę idėją ir kultūrą".

     Išeivijos lietuvis privalo stipriau ir uoliau koncentruotis į savo kultūrinių vertybių ugdymą ir brandinimą. Savo politiniais sugebėjimais pasaulio nenustebinsime, tačiau kultūriniu įnašu turime galimybę atkreipti į save kitų žvilgsnį. Mūsų tautinis pašaukimas pasireiškia per mūsų tautinės dvasinės kultūros laimėjimus. Šioje srityje mums visi keliai ir galimumai neriboti. "Savo dvasine kultūra tautos kaip tik ryškiausiai išsiskiria iš kitų tautų tarpo", tęsia I. Skrupskelis. "Jeigu tokį pat, o gal dar patvaresnį pastatą ar tiltą gali pastatyti lietuvis ir vokietis inžinierius, nors jų kūriniai ir skirsis šiek tiek savo stiliumi, tai vis dėlto niekas kitas pasaulyje negali tarti tokio lietuviško žodžio, kokį jį gali tarti lietuvis. Pasaulis vienos kalbos melodija bus skurdesnis, jeigu, Dieve neduok, kada nors ateitų laikai, kada lietuvių kalba šiame žemės kampelyje nebeskambėtų..."

Skaityti daugiau:

PSICHOTERAPIJA - PAGALBOS PROCESAS II

Pirmoji straipsnio dalis buvo birželio numeryje.

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

PARAMOS IR KRYPTIES TERAPIJOS

     Psichotikams, išgyvenusiems pilną psichinį lūžį, terapijos tikslas nėra atidengti pasąmonės jėgas — jie jau yra jomis persisunkę — bet atstatyti svarbius santykius su kitais žmonėmis. Šiuo atveju terapistas gali nieko daugiau nedaryti, kaip tik reguliariai sueiti su savyje užsidariusiu psichotiku ir karts nuo karto padaryti draugiškas pastabas. Vėliau, pacientui pradedant reaguoti, terapistas su juo apkalba kasdienines problemas, priima jo jausmus ir svajones, nesiknisdamas po priežasčių šaknis, jį užjaučia ir teikia praktiškus pasiūlymus. Šitokia yra paramos psichoterapija. Tik su pacientais, kurių realybės pajutimas tebėra pusėtinas arba jau atstatytas, kartais naudojamas analitinis metodas.

     Kai kurie terapistai įsiterpia gana tiesiogiai, patardami pakeisti gyvenimo būdą, kad palengvinus jaučiamą įtampą. Jie siūlo naujus veiksmo būdus hipnozės pagalba arba be jos, kartais pamokydami įtampą palengvinančių pratimų. Tie, kurie yra įsitikinę, kad neurozė yra pluoštas išmoktų atoveiksmių, siekia tuos išmoktus atoveiksmius pakeisti į tokius, kurie panaikintų nerimą. Dar kiti terapistai praktikuoja vaidybos metodą pacientui suteikti progą pajusti naujas galimybes sunkiose situacijose.

     Joks terapinis priėjimas negali būti pritaikomas urmu. Kaip jau buvo minėta, ne visada ilga psichoanalizė ar "gelmių" terapija yra geriausias "vaistas". Ji gali būti net kenksminga tiems, kurie nėra užtektinai pajėgūs tvarkytis su tuo, kas atidengiama. Kiti, vietoj atakavę savas problemas, analizę gali naudoti vien protinei mankštai. Svarbu yra susirasti tokį terapijos būdą, kuris yra tinkamiausias esamoms problemoms išrišti. Tai gali būti trumpalaikė arba ilgalaikė terapija, paramos arba analitinė.

     Šiuo metu paramos psichoterapijos mintis turi daug įtakos protinių ligoninių vedime. Pažangesnėse ligoninėse visas personalas — nuo vyriausio psichiatro iki šlaviko, nuo užsiėmimų pravedėjo iki kavinės padavėjo — pacientus. priima su draugiškumu, pagarba ir paslaugiu nusiteikimu. Psichotikas, jausdamas tokį traktavimą, netrukus pradeda mažiau bijoti normalių vyrų ir moterų ir ilgainiui esti ištraukiamas iš savo sapnų karalystės. Sukūrimas situacijos, kur bendruomenės ir aplinkos įtakos yra sutelkiamos pacientui pagerinti, yra trumpai vadinama aplinkos terapija.

Skaityti daugiau:

TARTUM PASAKOJE...

ALFONSAS GRAUSLYS

6 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje

     Abipusei meilei gimus, prasideda žydintis meilės pavasaris, taigi, pirmasis jos tarpsnis. Jis gali tęstis vienus kitus metus, o jei besimylintieji nesiveda, jei per arti vienas kito negyvena ir todėl kasdien nesusitinka, tasai meilės tarpsnis gali trukti net visą eilę metų.

     Po to seka antrasis — meilės brendimo ir subrendimo tarpsnis, kai meilė abipusėm aukom įrodoma ir kai, jau pažįstant vienas kito neigiamybes, nenustojama mylėti. Tai meilės vasaros ir jos tikrumo išbandymo laikas.

     Tretysis meilės tarpsnis tai jos silpnėjimo, merdėjimo ir net mirimo laikas. Jei meilė buvo didelė, jos mirimas pasireiškia labiau pasikeitimu iš erotinės į artimo meilę ir dėkingumu už gražias praeities dienas. Tai meilės ruduo, kuris daugumui, jei meilė nebuvo didelė, virsta žiema, taigi, abejingumu vienas kitam.

     Jei pirmame tarpsnyje vyravo optimistinė romantika, meilės ekstazė ir laimės jausmas, tai antrame mylima realistiškiau, blaiviau, o trečiame žmogus nurimsta, atsiduodamas melancholijai, o kartais ir pasinerdamas liūdesyje.

     Pirmuose šios serijos straipsniuose, svarstydami meilės supratimą, iškėlėme optimistų, realistų ir pesimistų pažiūras į meilę. Čia pradėdami nagrinėti meilės vystymosi eigą, turime pabrėžti, kad jie visi turėjo pagrindo, nes optimistų meilės supratimas labiau atitiko pirmąjį meilės tarpsnį, o realistų ir pesimistų — antrąjį ir tretįjį. Be abejo, ne visi tuose tarpsniuose meilę vienodai išgyvena. To išgyvenimo stiprumas ir dramatiškumas (ar net tragiškumas!) priklauso nuo meilės stiprumo, nuo partnerių būdo, išsiauklėjimo ir jautrumo.

     Trijuose straipsniuose svarstysime tais trimis tarpsniais besivystančią konkrečios meilės eigą. Giliais nepatirtais jausmais turtingas naujas vidaus pasaulis, kuris skęsta romantiško, svaiginančio grožio šviesoje — štai tie du pagrindiniai pirmojo meilės tarpsnio bruožai. Šiais bruožais, šiuo žydinčiu pavasariu išsiskleidžiantį pirmąjį meilės tarpsni, bent netolimoje praeityje, išgyvendavo daugumas Vakarų kultūros besimylinčiųjų. Per šitokią meilę jie pasijusdavo atsiradę pasakų karalystės pasaulyje. Suprantama tad, kodėl ir šio meilės tarpsnio nagrinėjimas turi vardą: “Tartum pasakoje”.

Skaityti daugiau:

Vl. Šlaitas EILĖRAŠČIAI

VLADAS ŠLAITAS

SENI ŠALIGATVIAI

Seni šaligatviai pilni nuovargio.

Ypač naktį,
kada niekas nevaikšto.
Tik vaikystėje
nepastebėjau šaligatvių nuovargio,
nes gyvenimas
man atrodė tada
(pagal nuosavą mano kūną)
grakštus ir jaunas.
Tačiau šiandieną
pavėlavę ir skubūs žingsniai mane pagauna
kaip kraupus įspėjimas:
Skubėkim!
Ypač naktį,
kai seno miesto kreivais šaligatviais
tik policija
(miesto katės)
per naktį vaikšto.
Vieni metai ūmai ateina ir vėl nueina,
ir dangaus atminimuose
anei ženklo nelieka,
tiktai mano širdy amžinam ir graudžiam atminimui
baisiai sunkūs ir išlankstyti pėdsakai lieka.
Skubėkim!
Ak,
bet kaip man skubėti,
jeigu reikia kas trečias žingsnis i sieną remtis?
Ypač naktį,
kai seno miesto kreivais šaligatviais
tik policija
(miesto katės)
per naktį vaikšto.

Vladas Šlaitas — naktį atsiskyrimo ir nykaus kintamumo šaligatviais vaikštąs poetas; vis dėlto kartais prasiskverbia ryžtas ir viltis. Neseniai spaudoj pasirodė penktasis jo poezijos rinkinys “Širdies paguodai”. Šiame “L. L.” numeryje jo eilėraščiai — šiame ir 245 puslapyje.

 

Skaityti daugiau:

MAN NEPATINKA...

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Milašius mėgdavo sakyti, kad lietuviai, kaip ir kiti šiaurės kraštu gyventojai, labiau vertina protą negu malonę. Vadinas, lietuviai yra racionalistai; Bet pasitaiko nemaža ir tokių, kurie savo religiniame gyvenime dar labiau vertina jausmus negu protą ir malonę. Jie yra sentimentalistai. Be to, visi sutinka, kad lietuviai dar yra ir individualistai. Visa tai prisiminus, labai lengva suprasti, dėl ko pasitaiko nemaža mūsų tautiečių, savotiškai žiūrinčių į mišias ir visiškai nesugebančių ar nenorinčių prisitaikyti prie dabartinių liturginių reformų. Racionalistas priima tik tai, ką suvokia savo protu. Malonė jam yra visai negyvenimiška ir nereali sąvoka. Sentimentalistui daro įspūdį tik tai, ką jis pajunta savo jausmais. O individualistui religija yra grynai jo asmeniškas santykis su Dievu, visiškai nekreipiant dėmesio į socialinį religijos pobūdį. Tačiau religiniame gyvenime turi dalyvauti visas žmogus su savo protu, valia ir jausmais, gyvenąs ir veikiąs savo artimųjų bendruomenėje ir gerai suprantąs, kad visiems jo veiksmams antgamtinę prasmę ir vertę duoda tik Dievo malonė.

     “Laiškų Lietuviams” liturginė anketa, apie kurios rezultatus plačiau buvo rašyta šių metų vasario mėn. numeryje, tas tris minėtas mūsų tautiečių ypatybes labai aiškiai patvirtina. Bet reikia džiaugtis, kad jaunoji ir jaunesnioji karta jau pradeda tomis ypatybėmis nusikratyti, kaip galima lengvai pastebėti iš atsakymų į anketos klausimus. Tik žymiai mažesnė visų atsakiusiųjų dalis į pateiktus klausimus, ar patinka liturginės reformos, atsakė: “Man nepatinka”.

     Vieni jų (palinkusieji į racionalizmą), atrodo, visai nė negalvoja apie mišių esmę. Mišių išklausymas jiems yra tik paprastas užėjimas į bažnyčią pasimelsti. Jie nežino, kad pagrindinė mišių vertė nepriklauso nei nuo jų, nei nuo kunigo asmeniškų pastangų, bet nuo Kristaus nuopelnų. Juk mišios yra ne tik paskutinės vakarienės ir Kristaus aukos ant Kalvarijos kalno prisiminimas, bet šių dviejų įvykių tikras atnaujinimas.

     Kiti (sentimentalistai), nors ir supranta, kad mišios yra skirtingos nuo paprastos maldos, bet mano, kad jų vertė priklauso nuo to, ką žmogus jaučia, kokia yra jo dvasinė nuotaika, kurią gali sukelti puošnus altorius, gražus kunigas, meniška muzika. Bet visa tai yra tik išorinė aplinka, visiškai nekeičianti nei mišių esmės, nei vertės.

Skaityti daugiau:

EVOLIUCIJA IR ŠVENTASIS RAŠTAS

     “Laiškų Lietuviams” praėjusių metų gruodžio numeryje buvo paskelbtas įdomus Jono Kubiliaus, S. J., straipsnis “Teilhard de Chardin”, kur tas žymus prancūzas jėzuitas mokslininkas nedviprasmiškai pasisako už evoliuciją teigdamas, kaip straipsnio autorius rašo, kad “pati pirmoji gyvybė prasidėjo susijungiant atomams į molekules, molekulėms į celes”. Toliau Jonas Kubilius, S. J., pastebi, kad “šiandien tokia evoliucija yra bendrai mokslininkų priimta, net ir Bažnyčia yra pasisakiusi už tokią galimybę”.

     Žinoma, ta evoliucija turėjo tęstis milijonus ir milijonus metų. Kaip tada tą Teilhardo de Chardino mokslą suderinti su šv. Rašto tvirtinimu, kad žmogus buvęs sukurtas 4.000 — 6.000 metų prieš Kristų?

Su pagarba

Vyt. Alantas

     Pasaulio evoliucijos teorija, turinti tvirto mokslinio pagrindo, nesikerta su šv. Rašto tiesomis panašiai, kaip ir Ga-liliejaus tvirtinimas ne saulę sukantis apie žemę, bet žemę apie saulę. Tariami šv. Rašto ir mokslo nesusipratimai kyla ne iš šv. Rašto ar mokslo, bet iš vieno arba net iš abiejų tųjų dalykų nesupratimo.

     Niekur pačiame šv. Rašte nėra tvirtinama, kad žmogus buvęs sukurtas 4000-6000 metų prieš Kristų. Tik senovės žydai sprendė apie žmonijos amžių sudedami Senajame Testamente minimų viens po kito gyvenusių asmenų amžius. Taip skaičiuojant padaromos kelios prielaidos: 1) kad visos šv. Rašto knygos yra tiksliai istorinės, 2) kad visi pasirinktos genealogijos žmonės šv. Rašte suminėti, 3) kad visi amžių skaičiai tikslūs, pagaliau 4) kad skaičiuojantys sugebės tiksliai viską išnagrinėti (pvz. juk klaidinga prie tėvo amžiaus pridėti pilną sūnaus amžių, bet reikia prie tėvo amžiaus pridėti sūnaus išgyventus metus tik po tėvo mirties; o iš kur visa tai sužinosi?).

Skaityti daugiau:

Alė Rūta “AGONIJA”, “KĄ LAUMĖS LĖMĖ”, “AUKSO ŽĄSIS” (rec.)

ALE RŪTA

GLIAUDOS “AGONIJA”

     Ši knyga, autoriaus ir kaikurių recenzentų vadinama romanu, yra nepaprastai įdomus skaitinys vyresnei ir jaunajai kartai apie Lietuvos valstybės sužlugdymą, komunistams to panorėjus ir istorinėms aplinkybėms jiems padedant. Vyresnioji karta iki paskutinio egzemplioriaus išgrobstė šią knygą, dėl jos kruopščiai surinktos medžiagos aktualumo; medžiaga skaitytojui žinoma, bet saldžiai ir skaudžiai masinanti; išbėgęs iš gaisro, į sudegusius namus juk vis dar nori atsigręžęs pažvelgti. Be to, knieti sužinoti: kodėl. Kodėl taip atsitiko? Kas buvo kaltas? Jaunesnei kartai ši knyga perskaitytina, kad žinotų, ką išgyveno jų tėvai Tėvynėje ir kodėl atsidūrė, prieš savo norą, išeivijos plotuose. Jaunoji karta ir svetimieji (jei ši knyga būtų išversta į kitas kalbas), žinoma, nepasigėrės to laiko valdžios viršūnėmis, kurios buvo, toli gražu, ne herojiškos ir ne iškiliausio mentaliteto. Bent taip atvaizduota knygoje.

     “Agonija”, mano supratimu, nėra joks romanas, nors parašyta vaizdingai, literatūriškai ir talpina buitinių bei istorinių asmenų gyvų apybraižų. Grožinio literatūros veikalo pagrinde yra žmogus; šio veikalo esmė yra Lietuvos valstybė, jos suverenumo praradimas; reiškia, istorinio veikalo objektas. “Agonijoje” įvykiai aprašyti reportažiniu tikslumu, nors padailinti romanisto plunksna ir papildyti autoriaus sąmojum bei politinės nuovokos paskatintomis išvadomis.

     Ar “Agonijos” personažai yra išbaigti ir literatūriški, kaip turėtų būti romane, kad ir neprasimanytame (non fictional)? Visi šios knygos veikėjai buvo tais laikais egzistavę žmonės, išskyrus porą autoriaus sukurtų, kurie reprezentavo tam tikrą visuomenės dalį ir jos opiniją dėl tirštų istorinių įvykių. Ar tų istorinių veikėjų charakteriai pilni ir iš esmės teisingi? Aš nedrįsčiau tvirtinti, kad jie klaidingi, nes daugumos tų asmenų nepažinojau. Bet ar autorius galėtų tvirtinti, kad, pavyzdžiui, neigiamo atspalvio charakteriai knygoje iš tikro buvo tokie ir gyvenime? Jei Bizauskas posėdyje pasikarščiavo, jei Merkys gal buvo pritrenktas Maskvos vizito ir atrodė neišmanėlio stagnacijoj posėdy ir tų lemiamų dienų bėgy, — ar mūsų atminime ir turi pasilikti apie juos tie šešėliai? Klaustukus galime dėti ir apie kitus knygoje aprašomus asmenis. Galime kritikuoti ir neigti tų žmonių klaidas Lietuvos politiniame gyvenime, bet būtu per daug iš knygos puslapių nusipiešti savo vaizduotėje tokius šių asmenų paveikslus, kuriuos autorius sugestionuoja. Tie žmonės nebegali “literatūrinių paveikslų” jų asmeniui ištrinti, nes dauguma jų mirę, dauguma — kankinių mirtimi. Istoriniam romanui (pavyzdžiui, su prezidento biografijos tendencija) reikėtų daugiau ir tikresnių, vispusiškesnių bruožų; be to, veikalas būtų buvęs panašesnis į romaną siužetu, jei būtų tiktai knygos branduolys, be įvadinių “žalių” protokolų ir be miglotos pabaigos apie užsienius.

Skaityti daugiau:

MAN RŪPI KIEKVIENAS JŲ ŽINGSNIS

Leokadija Bagdonaitė - Gailiušienė, Kaune studijavusi lietuviu kalbą, literatūrą bei ekonomiją, šiuo metu, gyvendama Clevelande (JAV), reiškiasi visuomeniniame gyvenime. Daug dirbo ir tebedirba su jaunimu. Yra rašiusi “Moteryje” ir “Pasaulyje”, “Mūsų Krašte”, “Moteryje”.

LEOKADIJA GAILIUŠIENĖ

     Turiu vaikų ir nuo pat mažens jų neišleidau iš savo akių. Man rūpi kiekvienas jų žingsnis, ištartas žodis, pasakyta mintis ir t. t. Jų parneštos naujienos iš mokyklos, kai jie ją pradėjo lankyti, pasipasakojimai apie savo draugus ir drauges lygiai taip pat rūpėjo. Iš tų pasisakymų aš sprendžiu, su kuo susitinka ir apie ką eina pasikalbėjimai. Per ilgesnį laiką galima suprasti, kokie jų draugų tėvai ir kokią itaka daro vienokiu ar kitokiu atžvilgiu. Į visus pasisakymus reikia kreipti atitinkamą dėmesį. Ir taip, nepaleisdami vaikų iš akių, tėvai pasieks, ko norės.

     Kai vaikai mato tėvų rūpestingumą, jie laikosi tėvų nurodyto kelio. Taip išvengiama daugelio nesusipratimu. Leidžiant vaikams daryti, kas jiems malonu ar patinka, jie eis, kur ir kaip beišmanys. Negerumus pastebėjus, bet į juos nereagavus, po kiek laiko gali būti per vėlu juos taisyti.

     Bloga draugų ir aplinkos įtaka greičiau paveikia, negu gera. Laikytis tam tikros tvarkos visada yra sunku. Vaikai, nuo mažens pripratę prie tvarkingo gyvenimo, ir paaugę, būdami gimnazijoje ar kolegijoje, tokios tvarkos laikysis. Jeigu tėvai, vaikams būnant dar tik pradžios mokykloje, iš jų mokosi svetimos kalbos (čia kalbama apie ateivių vaikų tėvus), taikosi prie jų, pildo jų užgaidas ir dar juos laiko išmintingesniais už save, tai ko galima tikėtis iš vaikų, kada jie bus gimnazijoj ar kolegijoj. Bus taip, kad vaikai tėvus valdys, o ne tėvai vaikus. Šiuo atveju tėvai padaro daugiausia klaidų. Duktė tvarko motiną, sūnus tėvą. Nuo čia ir prasideda įtempti tėvu santykiai su vaikais.

     Jei motina pastebi, kad jos duktė jau blogai mokosi, nesilaiko namuose nustatytos tvarkos, nesisako, kur buvo, kur eina, ji turėtų būtinai kuo greičiausiai sužinoti ir sudrausti dukterį. Dažnai motinos bijo klausti, nes skaito savo dukras už save išmintingesnėmis, mat, jos moderniškesnės, be to, jau ir “amerikonės”. Sūnus ar duktė tuo atveju pajunta, kas namuose autoritetas, ir jiems to tik tereikia.

Skaityti daugiau:

KAIP TINKAMIAU ŠVĘSTI JUNGTUVIŲ SUKAKTĮ?

     Visose tautose yra paprotys paminėti žymesniuosius gyvenimo įvykius tam tikromis iškilmėmis. Svarbesnieji gyvenimo įvykiai: gimimo (teisingiau, krikšto) data, visuomeninės veiklos sukaktys, o ypačiai luomo pasirinkimo, kaip kunigystės, vienuoliškų įžadų ir santuokos.

     Kartais yra švenčiamos, paminimos sukaktys tik kaip proga draugus pasikviesti, pasivaišinti: metinės, kaip namas ar automobilis įsigytas, kai vaikas mokyklą baigė ir pan. Kartą teko dalyvauti viename “jubiliejuje”, kur buvo minima metinės, kai sūnelis apautas kelnytėmis... Žinoma, tai jokie jubiliejai, jokios rimtai minėtinos sukaktys.

     Santuoka yra religinis aktas, sakramentas, laisvai susituokusiųjų priimtas, kuriuo pradedamas naujas gyvenimo tarpsnis. Tad šio įvykio paminėjimas tam tikram laikui praslinkus yra prasmingas ir gražus. Paprastai yra švenčiama 25 metų santuokos sukaktis, paskui 50 metų, na, ir gana reti atvejai — 75 metų. Kasmet iškilmingai švęsti vedybų sukakti nėra priimta; tik abu susituokusieji tą dieną prisimena, vienas kitą pasveikindami, mažą dovanėlę įteikdami (vyras būtinai žmonai gėlių nuperka), be didesnių iškilmių, be svečių ir vaišių.

     Čia pakalbėsime apie vadinamų sidabrinių vedybų sukakti (po 25 metų).

     Rengiantis švęsti 25 metų vedybų sukaktį, tenka išspręsti tris klausimus: pamaldos bažnyčioje, kviestini svečiai ir pagaliau dovanos.

     B a ž n y č i o j e .  Besirengiantieji švęsti jungtuvių jubiliejų, iš anksto susitaria su vietos klebonu dėl pamaldų — padėkos Mišių, tą dieną jų intencija laikomų. Susitarus su klebonu, galima tam pasikviesti kunigą šeimos draugą (kartais net tą, kuris prieš 25 metus juos sutuokė). Kartais nuvykstama į tą pačią bažnyčią, kur vienas kitam prieš altorių prisiekė amžiną meilę. Neseniai patvirtintame Šv. Sosto lietuviškame rituale yra gražios apeigos švenčiant 25 metų vedybų sukaktį. Jų metu pakartojama seniai padarytoji priesaika, lyg ir atnaujinamas vienas kitam padarytasis ištikimybės ir meilės pareiškimas.

Skaityti daugiau:

ATSAKOMYBĖ MYLĖTI DIEVĄ, TĖVYNĘ IR ARTIMĄ

1965 - 19j66 m. "Laiškų Lietuviams” straipsnio konkurso jaunimo grupėje trečiąją premiją laimėjęs rašinys.

Viktutė Jurgaitytė

 

Viktutė Jurgaitytė, 15 m. amžiaus Mykolo ir Elenos Jurgaičių duktė. Gimė 1950 m. Čikagoje. Lietuviškai išmoko “mamytės vargo mokyklėlėje”. Paskui lankė Čikagos Aukštesniąja Lituanistikos Mokyklą. Dabar lanko Putnamo Katalikų Akademiją ir gyvena mergaičių bendrabutyje Putname. Mėgsta skaityti, skambinti pianinu, piešti. Baigus gimnaziją, planuoja lankyti kolegiją.

     Dabarties jaunimas yra labai tankiai kritikuojamas senesnės kartos. Ypač daug yra kalbama apie jaunuolių atsakomybę arba jos trūkumą.

Žinoma, nėra teisinga sakyti, kaip dalis suaugusiųjų sako, kad šių dienų jaunimas visiškai neturi atsakomybės jausmo. Bet taipogi nėra teisinga tą priekaištą atmesti vien teigiant, kad esame jauni tik vieną kartą, tai tegul jaunimas pasidžiaugia gyvenimu, kol gali.

     Tarp tų dviejų kraštutinių sprendimų apie jaunimo atsakomybę ir jos stoką yra tikrasis vidurio kelias. Aplamai visas jaunimas negali būti pasmerktas dėl kai kurių jaunuolių; tai būtų tokia pat nesąmonė, kaip nužudyti žmogų dėl to, kad turi kreivą koją.

Betgi jaunuoliai taip pat negali būti apgyvendinti kokiame atskirame pasaulyje, kuriame be rūpesčių, vargų ar atsakomybės linksmai gyventų iki to amžiaus, kai yra visuomenės jau laikomi “suaugę” ir “subrendę”; tokie jaunuoliai būtų išmesti iš to vaikiško pasaulio į šaltą, kietą vargo gyvenimą. Vaikas nuo mažens turi būti pripratintas dirbti ir, savotiškai, vargti; kad gerai ir pilnai subręstų. Bet svarbiausia, turi priprasti prie atsakomybės, nes iš tikrųjų kiekvienas — ar jaunas, ar senas — turi vieną svarbią atsakomybę. Tai atsakomybė mylėti.

     Mūsų tikslas šiame pasaulyje yra gyventi taip, kad užsipelnytume sau tikrą džiaugsmą po mirties danguje. Jį pasiekti turime tiktai mylėti. Be meilės nieko nėra, ir tik mylėdami mes prisiartinsim prie Kristaus, visos meilės šaltinio.

     Mylėti yra ir jaunimo, ir vyresniųjų atsakomybė. Ji yra trejopa. Mes visi turime mylėti Dievą, tėvynę ir artimą ir savo gyvenimu išreikšti tą meilę. Ir ta meilės praktika yra jaunimo (ir visų) gyvoji atsakomybė dabartyje ir visados.

Skaityti daugiau:

MOTERIS - KITU KELIU

Rašinyje cituojami Nekaltai Pradėtosios Marijos Kongregacijos jaunųjų vienuolių ir kandidačių pasisakymai.

SESUO M. JURGITA

     Jaunimo Metų gegužės mėnuo skirtas lietuviškai šeimai, o tos šeimos centre yra motina: “gerai pasiruošusios jaunos lietuvės motinos reikšmė tautiškumui lietuviškoje šeimoje”. Kaip puiku būtų ir bus, jeigu dabartinės gimnazistės ir studentės sieks “pasiruošusios jaunos lietuvės motinos” idealo. Tai didele dalimi išspręstų nutautėjimo problemą — ir daug kitų problemų.

     Viena lietuviško jaunimo dalis, kad ir maža, yra pasirinkusi kitaip siekti moters idealo. Rimtu juodu rūbu apsirengusios, bet gyvos ir linksmos, jos ruošiasi savo dalį atiduoti lietuvių Tautai ir visiems, su kuriais gyvenime susitiks.

     “Mes esam jaunos, atėjom iš jaunųjų tarpo. Mes darėm tuos pačius dalykus, kuriuos jaunimas dabar daro: ėjom į mokslus, priklausėm organizacijom, buvom stovyklose, kursuose, susitikom ir bendradarbiavom su draugais, ėjom į šokius...” Tada gyvenimas pasuko kitur arba jos pasuko gyvenimą: išsiskyrė iš draugų tarpo, kad, pasiruošusios, galėtų už keleto metų grįžti kaip vienuolės. Vėl mokslas, organizacijos, stovyklos, kursai, veikla, bendradarbiavimas, bet jau tam, kad darytų Kristaus vardu. “Buvo pirma vasara vienuolyne, pirma diena stovyklos. Staiga jaučiau, lyg kažkokia baimė perėjo per širdį... ir staiga buvo daug veidukų su giliu pasitikėjimu akyse, ir ėjau pirmyn”. Tie veidukai neturėjo jos bruožų, kaip vaikas turi motinos — to ji atsisakė; bet ji dirba ir myli, kad vaikų širdyse būtų Kristaus bruožai: gerumas, atvirumas, dosnumas, kuriuos tiktai moteris gali vaiko širdyje įrašyti.

     Gal tai kartojimasis? Gera motina stengiasi savo vaiką padaryti atviru, geru, dosniu. Bet juk žmonijai reikia ne vien gerų atskirų vienetų, bet ir bendros dvasios, bendros šeimos, apimančios daug mažesnių šeimų. Šeima, pajėgi ar nepajėgi, nėra izoliuota nuo kitų, neturi remtis vien savimi, bet yra dalis žmonijos, stengiančios tobulėti. Čia reikia asmenų, nepririštų prie savo vieneto, bet turinčių laiko, ir jėgų, ir noro priklausyti visiems, padėti visiems — ne savo išmintimi, bet krikščioniška meile. “Vienuolė eina pas kitus mylėdama Dievą, mylėdama juos. Ji eina pas juos su visom savo galiom, kaip ta, kuri jaučiasi pažįstanti Dievą ir tuo norinti pasidalinti. Ji eina kaip moteris, kuri myli žmogų, kiekvieną žmogų, tik taip, kaip moteris gali mylėti — tik meilė skiriasi nuo kitų moterų tuo, kad ji betarpiškai priklauso Dievui ir tam kitam žmogui, kuriuo rūpinasi”. Ji yra tam, “kad visi galėtų ateiti, ir sesuo vis turėtų ką duoti, ką paaukoti”.

Skaityti daugiau:

IŠKARPA IŠ ANAPUS

Kai kuriems gyvenime, rodos, sekte sekasi. Nieko prieš, jei tą pasisekimą lemia nekalta likimo šypsena sakytume, sekasi žmogui, ir gana. Bet jei kitus skriaudžiančiam piktadariui pasiseka be niekur nieko, neužkliūvant, slidinėti nuo vienos piktadarystės prie kitos machinacijų pagalba, kada už jį užstoja organizacinės viršūnės, tada tai jau blogai. O taip pasitaiko, ir, kaip atrodo, neperrečiausiai okupuotoje Lietuvoje taip vadinamiems "nepareigybiniams asmenims'', teisiškai neliečiamiems, su rusiškomis pavardėmis. Jie, rodos, gali sukti, o nebus, kaip nusipelno, nubausti, tik dėl akių "įspėti''... Ir greičiau uždarys dirbtuvę, negu kad jų vardą "suteps". (Žemiau spausdinama iškarpa yra iš "Komjaunimo Tiesos", šių metų balandžio 20 d., tęsinys iš 1965 m. gruodžio 12 d. tame pačiame laikraštyje spausdinto aprašymo "Nepareigybi-nis asmuo", perspausdinto "L. L." vasario nr. 83 psl.).

NEĮVEIKIAMA ASMENYBĖ

     “Komjaunimo tiesos” praėjusių metų gruodžio mėn. 12 d. numeryje buvo išspausdintas A. Jazdausko feljetonas “Nepareigybinis asmuo”. Jame buvo rašoma apie Zarasų rajono buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato elektros variklių pervyniojimo cecho meistrą N. Sorkiną. Už kyšį priėmęs į darbą J. Konyševą ir žadėjęs išmokyti jį elektromonterio amato, kelis mėnesius iš vaikino priedo dar ėmė beveik visą atlyginimą. Panašiai buvo apgaudinėjama ir kita darbininkė komjaunuolė J. Andrijauskaitė. Rajono vykdomasis komitetas buvo informuojamas apie N. Sorkino suktybes, bet priemonių ilgai nesiėmė. Vėliau iškelta baudžiamoji byla prokuratūros kažkodėl buvo nutraukta.

     Redakcija gavo atsakymą iš Zarasų rajono vykdomojo komiteto pirmininko E. Lazausko. Feljetone “Nepareigybinis asmuo” išdėstyti faktai teisingi, rašo drg. Lazauskas. Žmonių laiškai apie Sorkino nesąžiningumą buvo tikrinami paviršutiniškai, neįsigilinant į jų esmę. Darbuotojai, blogai atlikę savo pareigas, įspėti.

     Vadinasi, rajono vykdomasis komitetas savo klaidas pripažino. Na, o ką rašo LTSR Prokuratūra, kuri turėjo įstatymiškai įvertinti N. Sorkino darbelius?

Skaityti daugiau:

BENDRO DARBO VAISIAI

PETRAS PAKALNIS

     Kasdieną matome žmones, gyvenančius šeimos, tautos ir valstybės bendruomenėse. Dirbdamas kartu su kitais, žmogus užsidirba maistą, drabužius, pastogę ir kitus gyvenimui būtinus dalykus. Bet kokiu principu ar dėsniu remdamiesi žmonės pasidalina žemės turtais ir bendro darbo vaisiais? Kas iš tiesų nustato, kam ir kiek turi priklausyti, kai žmogus dirba su kitais ir siekia savo ekonominės gerovės?

     Į šį pagrindinį socialinio gyvenimo klausimą įvairios ekonomijos teorijos duoda vis kitokį atsakymą. Taip, pavyzdžiui, Adam Smith tvirtino, kad geriausias ekonominio gyvenimo reguliatorius yra įgimtas žmogaus egoizmas. Pagal aną kapitalistų patriarchą, kiekvienas žmogus siekia tik savo interesų ir, taip darydamas, pasiekia bendruomenės gerovės. Todėl, jo nuomone, valdžia turi saugoti privačią nuosavybę ir duoti žmonėms kiek galima daugiau ekonominės laisvės. Tiesa, žmonių interesai kartais yra vieni kitiems priešingi, bet pasiūlymo ir paklausos keliu jie savaime išsilygina rinkoje, panašiai, kaip gamtoje gyvulių ar augalų rūšys. Taigi, individo egoizmas yra geriausias turto reguliatorius ir neribota žmogaus laisvė atneša tautos gerovę.

     Karolius Marksas buvo priešingos nuomonės. Jo nuomone, ne individas, bet kolektyvas turi būti visų produktyvių priemonių savininkas ir privalo apspręsti visą produkcijos procesą bei padalinti jo vaisius. Individo egoizmas nežino ribų ir taip sukoncetruoja kapitalą, kad vienoje pusėje stovi proletarų armija, o kitoje pusėje turtuolių saujelė. Šie, turėdami kapitalą savo rankose, kontroliuoja ne tik ekonomini, bet ir politini bei kultūrini gyvenimą. Jie pasilaiko sau dalį darbininkų uždarbio ir tunka iš svetimo prakaito, Tik revoliucijos keliu galima išsprukti iš kapitalistų replių ir palaužti jų valdžią.

Skaityti daugiau:

Ekrano mirgesy

THE SHOP ON MAIN STREET

    Bedalijant akademijos premijas, viena Oscaro statulėlė atiteko čekoslovakų filmui “The Shop on Main Street”, kaip geriausiam filmui svetima kalba. Tai natūralus, be pretenzijų, puikiai suvaidintas filmas.

    Filme parodomas gyvenimas mažame Čekoslovakijos miestelyje vokiečių okupacijos metu 1942 m. Vaizduojamas baisus sugedimas, kuris prasidėjo paprastu godumu, o, nepažabotai augdamas, išsiliejo masinėmis žudynėmis. Staigus perėjimas iš komedijos į tragediją tuo labiau išryškina jo baisumą. Momentais lyg aidu atsitrenkia “The Diary of Anne Frank” filmo atgarsiai. Čia lyg išgraviruotas visas hitlerizmo siaubas, lyg išskaptuotas tik vienas baisios tragedijos epizodas iš ilgosios istorijos lapų apie žmogaus nežmoniškumą žmogui.

Šiame nacių okupacijos fone pinasi dviejų žmonių gyvenimas. Stalius, vardu Tono, turįs šunį ir ambicingą, nuolat burbuliuojančią zirzlę žmoną, visiškai nesidomi politika. Jis ir savo kvailą svainį niekina dėl asmeniškų priežasčių, o ne dėl to, kad šis yra vietinio fašistinio dalinio pareigūnas-gauleiteris. Svainis paskiria Tono “arijų kontrolieriumi” mažos krautuvėlės, kurios savininkė yra pusiau žliba, pusiau kurčia žydė. Šios senos našlės parduotuvė yra tokioje blogoje finansinėje padėtyje, kad kiti žydai ją išlaiko. Švelnus, protingas ir jautrus vyras pamėgsta nepaprastai švelnią senutę. Ar jis mėgina ją išgelbėti? Tragiškoji ranka paliečia ją, neaplenkia net jo.

    Beveik per du trečdaliu filmo režisoriai Jan Kadar ir Elmar Klos, atrodo, rutuliuoja tylu, bet efektingą susikirtimą tarp nacių ir žydų. Tačiau humoras aštriai pasisuka teroro link, kai kariai rankioja visus tuos, kurie dėvi Dovydo žvaigždę.

    Pasižymėjusi žydų aktorė Ida Kaminska paliečia net labiausiai abejingą žydams širdį savo subtiliai puikiu charakterizavimu. Betgi Tono (Josef Kzoner) išgyvena visą tragediją žmogaus, pakliuvusio į civilizacijos dvasinių, moralinių ir politinių nenuoseklumų pinkles. Kromer — nepamirštamas. Jo sukurtasis Tono yra paprastas kaimietis; tai nenusimanąs kvailys, tai šviečiąs išminčius; čia teisingas maištininkas, Čia vėl nekalta auka, kankinys ir tikras žmogus.

    Parašai anglų kalba.

Skaityti daugiau:

Skaitytojo žodis

KOKS PASAULIETIS

    Su įdomumu skaičiau “Laiškų Lietuviams” konkurso dalyvių pasisakymus “Kokį aš noriu matyti kunigą”. Dabar aš norėčiau paskaityti — žinoma, ypač tų pačių autorių — straipsnius, kokį jie norėtų matytį ir koks turėtų būti pasaulietis, ypatingai šiuo laiku, kada pasaulietis braunasi į Bažnyčią apaštalauti.

Petras Pagojus, Detroitas RIMTAS VIRŠELIS

    Noriu pasveikinti Jus dėl labai vykusio pakeitimo viršelio Jūsų “Laiškuose Lietuviams”. Šis naujas viršelis yra labai estetiškas ir rimtas.

Kun. Leonardas Gižinskas

SU JAUNIMU

    Manau, kad ateityje “L. L.” bus dar daugiau skaitomi, nes jie apima ir sprendžia visus gyvenimo klausimus, o jaunimas jame plačiai bendradarbiauja ir gali laisvai pareikšti savo nuomonę kartu su vyresniojo amžiaus žmonėmis.

SesuoM. Aloyza Gonzaga, Prancūzija

TIESUS ŽODIS

    Tiesus ir nesvyruojantis žodis yra jėga, kuri daugeliui mūsų padeda rasti tiesų kelią į gėrio ieškančio žmogaus širdį. Tegul mūsų kilmingųjų ir tauriųjų lietuvių pralietas kraujas, kaip a. a. arkivyskupo Reinio, vyskupo Borisevičiaus bei šiandien už tiesą ir savąją tautą kenčiančio kardinolo Mindszenty ir kardinolo Višinskio pasiaukojimas, tebūnie tie šviesiausi švyturiai Jūsų skleidžiamoms idėjoms bei mintims.

St. Juras, Čikaga

Paskutinis lapas

JUNGTINIŲ AMERIKOS VALSTYBIŲ IR KANADOS LIETUVIŲ BENDRUOMENĖ RUOŠIA

TREČIĄJĄ DAINŲ ŠVENTĘ

TARPTAUTINIAME AMFITEATRE ČIKAGOJE 1966 — VII — 3; 3 VAL. P. P.

JAUNIMO KONGRESAS

1966, Jaunimo Metų vasara bus viena iš reikšmingiausių laikotarpių ne tik lietuvių jaunimui, bet ir visai lietuvių visuomenei. Į sekančius įvykius suplauks jaunimas iš daug kraštų. Birželio 19-25 d. Dainavos stovykloje vyksta Jaunimo Vadovų Studijų savaitė. Birželio 25-30 d. bus Pasaulio Lietuvių jaunimo stovykla Dainavoje.

Birželio 30 d., 7:30 val. vak. — PLJ Kongreso atidarymas; paskaita “Jaunimo reikšmė tautoje ir išeivijoje”; 9:00 val. “Miss Lithuania” rinkimai, 10:00 val. šokiai.

Liepos 1 d. — 9:00 ved. ryto pranešimai iš kitų kraštų; 11:00 val. paskaita “Kaip mes keičiamės svetimoj aplinkoj”; 2:30 - 5:00 val. po pietų — sekcijos: 1. “American Lithuanians in U.S.A.” (anglų kalba), 2. sporto sekcija, 3. simpoziumas “Jaunimas, jo organizacijos ir visuomenė”, 4. “Laisvinimo darbas ir jaunoji karta”, 5. moksleivių sekcija, 6. religinė sekcija: simpoziumas “Kristus ir šių laikų jaunimo ieškojimai”, 7. lituanistinių mokslų sekcija, 8. sekcija apie komunizmo metodiką, 9. karių ir veteranų sekcija. 8:00 -10:00 val. vak. — meninė vakaro programa. 10:00 val. vak. — šokiai.

Liepos 2 d. 9:30 val. ryto paskaita “Žvilgsnis į pavergtą Lietuvą; 10:30 val. simpoziumai: 1. “Lietuvos ir Rytų Europos padėtis”, “Gyvenimas Lietuvoje” ir 3. Kultūrinis ir religinis pasireiškimas krašte”. Po pietų 1:30 val. — sporto rungtynės. Marquette parke; simpoziumas “Tautinė ištikimybė svetur” ir paskaita “BencTruome-nės išeivijoje”. 4 val. po pietų — PLJ Kongreso uždarymas su paskaita “Lietuvių Jaunimas pasaulio idėjų plotmėj”. 7:00 val. vak. — PLJ Kongreso banketas su šokiais.

Liepos 3d. — 10:00 val. ryto Mišios šv. Kryžiaus parapijos bažnyčioje ir 10:15 val. ryto Mišios Marijos Gimimo parapijos bažnyčioje. 10:00 val. ryto evangelikų pamaldos Tėviškės parapijoje. 3:00 val. po pietų — Trečioji Dainų šventė Tarptautiniame Amfiteatre (International Amphitheatre).

AUKOJO

“Laiškų Lietuviams” leidėjai Tėvai Jėzuitai dėkoja visiems skaitytojams, auka parėmusiems žurnalo leidimą. 7 dol. aukojo O. Uselienė (Čikaga); po 6 dol. — B. Galvanauskas (Cicero), V. Lukoševičius (Čikaga); 4 dol. — J. Jusys (Worcester); po3 dol. — J. Sadūnas, A. Balčytis, A. Reivytis (visi iš Čikagos); po 2 dol. — D. Kriaučiūnienė, dr. J. Kižys, S. Charžauskas (visi iš Čikagos), A. Kubilius (Cicero), A. Baltrukėnas (Akron), P. Graužinienė (Los Angeles), P. Mikalauskas (Omaha), V. Daugėla (Washington).

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Ant. Maceina. DIEVO AVINĖLIS. Kristus Rytų Bažnyčios įžvalgose ir pergyvenimuose. Savo lėšomis išleido prel. Pr. Juras. Spaudė Immaculata Press.

SKAUTŲ AIDAS. Balandis. Oficialus Lietuvių Skautų Sąjungos organas. Redaguoja Ant. Saulaitis.

ATEITIS. Lietuvių katalikiškojo jaunimo žurnalas. Balandis. Red. S. Radvila.

J. Kapačinskas. SIAUBINGOS DIENOS. 1944-1950 m. atsiminimai. Čikagos Lietuvių Literatūros Draugijos leidinys. 1965. Autoriaus surašyti netolimos praeities pabėgėlių gyvenimo aprašymas.

TRIJŲ KRYŽIŲ ŠVENTOVĖ. (Shrine of the Crosses). Day-tono (JAV) lietuvių Trijų Kryžių šventovės iliustruotas albumėlis.