Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1966m. 8 Rugsėjis

Vol. XVII Nr. 8 RUGSĖJIS / 1966 / SEPTEMBER

* * *    GYVENIMUI TEKANT    310

V. Damijonaitis ir A. Žilinskas ATVERIAME TAU SAVO ŠIRDŽIŲ RYŽTĄ    312

B. Markaitis, S. J.    IŠ KRISTAUS SEMIAMĖS...    314

Dekretas    VIENYBĖS ATSTATYMAS (II)    318

V. Pupinis, S. J.    ŽVILGSNIS Į RYTUS    322

A. Grauslys    EROTINEI MEILEI MIRŠTANT    326

B. Auginas    EILĖRAŠČIAI    335

A. Liulevičius, Z. Vanagaitė, J. Šulcas ŠIŲ DIENŲ JAUNIMO IEŠKOJIMAI ... IR KRISTUS    338

B. Mažeikienė    AR VAIKAI... PROBLEMA?    341

E. Vaišnienė    OBUOLIUKAI (eil.)    342

G. Ivaškienė    JEI ESI 16 METŲ...    343

M. F. C. Caron    TAVO DRAUGAS — VYRAS    345

A. Grauslys    BRONZOS BLOKAS    346

D. Hammarskjöld    MINTYS IŠ DIENORAŠČIO    347

ATSINAUJINAN. BAŽNYČIOJ:

A. L.    Šv. Rašto studijų vakaras    348

A. Bačkis    Mūsų jaunimo pareigos    349

J. Vaišnys, S. J.    KLAUSIMAI — ATSAKYMAI    350

*  * *    IŠKARPOS IŠ ANAPUS    351

SKAITYTOJO ŽODIS    352

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Vyriausias redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J.

Vyresnysis redaktorius Juozas Vaišnys, S. J.

Redakcijos nariai Gediminas Kijauskas, S. J.

Dr. Arūnas Liulevičius Techninė redaktorė Birutė Bulotaitė

Foto redaktorius Algimantas Kezys, S. J. Administratorius Petras Kleinotas, S. J.

Viršelis ir vinjetės Algirdo Kurausko

Adresas 2345 W. 56th St., Chicago, Ill. 60636 Telefonas REpublic 7-8400 Spaustuvė Immaculata Press, Putnam, Conn.

Prenumerata metams — 4 dol.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $4.00, single copy 40c. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.

JAUNIMO METAIjaunų lietuvių susitikimo metai. Iš skirtingiausių kraštų susitiko jie stovyklose, Kongrese, Dainų šventėje, pajusdami, kad jie nėra vieni, kad ir kituose kraštuosetoli ir artigyvena panašiai kaip ir jie lietuviškai apsisprendusių jaunuolių. Dar plačiausklinda tas pajutimas ir tarp tų, kurie negalėjo į Kongresą atvykti. Pagaliau net okupuotoj tėvynėj jaunimas stebi laisvajame pasaulyje besireiškiančius savo brolius ir seses.

(Susitikimas Dainavos stovyklojenuotrauka Gedimino Naujokaičio)

GYVENIMUI TEKANT

■    Religinis momentas Kongrese...

     Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongresas buvo sušauktas ir pravestas pirmoj eilėj tautinėje dvasioje, tačiau jis, pagal galimybes, apėmė įvairias jaunimą liečiančias sritis — jų tarpe ir religiją. Norėdami atkurti to Kongreso religinį momentą, spausdiname Kongreso programos religinį palikimą: jaunųjų kunigų invokacijas (be jų, banketo metu invokacijas skaitė katalikų vyskupas Pranas Brazys, M.I.C., ir evangelikų superintendentas Stasys Neimanas), tėv. Bruno Markaičio, S. J., ir prel. Audrio Bačkio pamokslus (vėlai paprašius, evangelikų pamaldose sakyto pamokslo nepavyko gauti) ir religinio simpoziumo dalyvių pasisakymus apie šių laikų jaunimo ieškojimus ir Kristų.

     Raštu suteikdamas apaštališkąjį palaiminimą Jaunimo Kongresui, popiežius Paulius VI pareiškė: "Ilga Lietuvos istorija yra pilna religinių ir kultūrinių laimėjimų. Todėl yra verta juos persvarstyti, kad būtų užsidegama nauju įkvėpimu toliau plėtoti šias labai svarbias sritis". To naujo įkvėpimo gal gali įžiebti Jaunimo Kongrese paskleistos ir šiame žurnalo numeryje sutelktos gaivios religinės mintys.

■    ...ir Jaunimo Metų programoje

     Jaunimo Metų pradžioje Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Centro Valdyba paskelbė Jaunimo Metų programą, kurioje kiekvienam tų metų mėnesiui skiriama tam tikra jaunimą liečianti sritis — ją panagrinėti, pagyvinti ar puoselėti.

     Deja, daugelis tų mėnesių praėjo beveik be jokių pastangų tai programai įgyvendinti. Programos gi lieka ant popierio tol, kol jos neįvykdomos.

     Jaunimo Metų paskutinis mėnuo skiriamas kelti jaunimo religiniam momentui. Jaunimo Kongreso religinio simpoziumo diskusijose buvo prieita išvada, kad jaunimo tarpe diskusijos yra viena geriausių priemonių tiek religinėms tiesoms apsvarstyti, tiek jas pritaikyti konkrečiam gyvenimui.

Skaityti daugiau:

ATVERIAME TAU SAVO JAUNŲ ŠIRDŽIŲ RYŽTĄ

     Invokacijas, skaitytos dviejų jaunų kunigų Pasaulio Lietuviu Jaunimo Kongrese Čikagoje: katalikų kunigo Vingaudo Damijonaičio, dirbančio pastoracinį darbą lietuvių išeivių tarpe Vokietijoje, ir evangelikų kunigo Algimanto Žilinsko, vedančio evangelikų liuteronų parapiją Toronte, Kanadoje. Vaizde matosi grupė jaunimo, suvažiavusio iš visų pasaulio kraštų į Dainavos stovyklą prie Detroito, JAV.

(nuotr. Gedimino Naujokaičio).

     Visagali Pasaulio Valdove., iš visų žemės kraštų susirinkę lietuvių tautos sūnūs ir dukterys, pradėdami ši viso pasaulio lietuvių jaunimo kongresą, atveriame Tau savo jaunų širdžių padėką ir sielvartą, prašymą ir ryžtą.

     Pirmiausia dėkojame Tau, kad savo Apvaizdoj skyrei mus būti lietuvių tautos vaikais. Nelaikom savęs vertesniais už kitus žmones, tačiau šios Tavo dovanos nenorim keisti į jokią kitą. Dėkojame, kad esame jauni ir mūsų rankose dar yra neaprėpiamos galimybės. Dėkojame taip pat už tai, kad esame laisvigyventi, kurti ir Tave garbinti. Dėkojame ir už tai, kad galėjome susirinkti čia, šioje laisvoje ir svetingoje šalyje.

     Mums, Viešpatie, yra tačiau skaudu, kad viso pasaulio lietuvių jaunimas negali susirinkti savo tėvynėje, nes ji sukaustyta nelaisvės grandinėmis. Suvažiavome čia iš visur, tik iš tėvynės jaunimas negali laisvai atvykti. O mes skausmingu ilgesiu veržiamės būti drauge su jais, mūsų jaunaisiais broliais ir sesėmis tėvynėje, kurių širdys dega ta pačia meile Lietuvai. Mes čia garbinam Tave,... o ten iš jaunų protų ir širdžių yra prievarta raunamas Tavo vardas ir sėjama panieka bei neapykanta Tau.

Skaityti daugiau:

Iš Kristaus semiames visa...

BRUNO MARKAITIS, S. J.

Pamokslas Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongreso proga 1966 m. liepos 3 d. Šv. Kryžiaus bažnyčioje Čikagoje. Bruno Markaitis, S. ]., yra išeivijoj esančiųjų lietuvių jėzuitų vyresnysis.

"Kur du ar trys mano vardu, ten ir aš jų tarpe"— Viešpaties Kristaus žodžiai Evangelijoje. Įvairiai šie žodžiai interpretuojami. Bet bendrai paėmus, Viešpats Kristus mūsų tarpe gali ypatingai reikšti mus įkvepiantį ir paskatinantį ryžtą pasišvęsti Dievo ir žmogaus tarnybai. Ir iš tikrųjų matome, kad mes, suvažiavę iš įvairių pasaulio šalių ir kraštų, randame ir bendrą kalbą, ir bendrus tikslus. Jei Viešpats mūsų tarpe, jei jo dvasia mus veikia, tai kas ta mūsų bendra kalba ir kas tie mūsų bendri tikslai?

BENDRA KALBA

1.    Nors esame gimę ir užaugę įvairiuose kraštuose, mus jungia bendra kalba. Bet ar vien žodžio kalba? O gal greičiau bendra dvasia, tautinis veidas ir kultūrinis palikimas, kurie mus savotiškai išskiria, kurie mus paženklina, kurie mus praturtina ir kurie mus įgalina atiduoti savo duoklę ne tik tėvų žemei, bet ir žmonijos bendruomenei, kurios gyva ir veikli dalis mes esame.

2.    Bendra dvasia, kuri peršoka kalbos skiriančias sienas ir jos ribotumus, kuri remiasi kalba, bet ja nesiriboja. Bendra dvasia, kuri išeina į plačiuosius vieškelius, yra atvira visų kultūrų laimėjimams ir naujoms idėjoms, ypač tada, kai jos uždega kūrybinę ugnį ir vaizduotei duoda sparnus. Ta bendra dvasia, kuri yra tikrai katalikiška ne Romos ritualo prasme, bet tuo širdies gerumu ir platumu, kuris visus apkabina, visus bando suprasti, su visais bando bendrą kalbą rasti.

3.    Tautinis veidas, mūsų nuomone, nėra nacionalistinis nusistatymas, su įtarimu ar su draugiškumo stoka žiūrįs į kitas tautas. Ir ne per daug siaurai suprastas patriotizmas, kuris mus apsupa geto sienomis ir mūsų žvilgsnį užkrečia trumparegiškumu. Tautinis veidas — tai specifinis mūsų asmens identitetas, kuriame teigiamai, veiksningai ir kūrybiningai pasireiškia gerieji lietuvio bruožai.

4. Prie bendros dvasios ir tautinio veido turime būtinai prijungti kultūrinį palikimą, kuris tiek mūsų asmeniui, tiek mūsų kūrybai duoda savitą turinį ir sunkiai išsemiamą minties bei formos lobyną. Kur mes begyventume, kurios kultūros įtakoje galvotume ir kurtume, mūsų kultūrinis palikimas yra ir įgimtas turtas ir tampriai su mūsų kūryba surištas įkvėpimo šaltinis. Kaip tik dėl šio kultūrinio palikimo mes esame turtingesni. Be jo gi — ne vienas pajustume ir spragą ir reikalą dairytis, ieškoti pakaitalo.

Skaityti daugiau:

Vienybės atstatymas

Tęsinys Visuotiniame Bažnyčios Susirinkime priimto Dekreto apie Ekumenizmą (išleidžiamas skyrius apie Rytų Bažnyčias).

II. EKUMENINIO UŽDAVINIO VYKDYMAS

     Vienybės atstatymas yra visos Bažnyčios rūpestis — tiek tikinčiųjų, tiek ganytojų. Jis yra kiekvieno reikalas pagal turimus sugebėjimus — ar susivienijimo būtų siekiama kasdieniniu krikščionišku gyvenimu, ar teologinėmis ir istorinėmis studijomis. Jau pats šis rūpestis savo būdu atskleidžia visus krikščionis jungiantį ryšį ir veda į pilną, tobulą, maloningojo Dievo norimą vienybę.

Bažnyčios atsinaujinimas

     Kiekvieno Bažnyčios atsinaujinimo esmė yra didesnė ištikimybė savo pašaukimui. Toji ištikimybė neabejotinai yra vienybės siekimo pagrindas. Keliaujanti Bažnyčia yra Kristaus šaukiama imtis šio nuolatinio reformavimosi, kuris jai, kaip žmogiškai ir žemiškai institucijai, yra visuomet reikalingas. Jei tad, atsižvelgus į esamas aplinkybes, doriniame gyvenime, bažnytinėje drausmėje arba net mokslo perteikimo būde — kurį reikia griežtai skirti nuo paties tikėjimo lobio — kai kurie dalykai bėra mažiau tikslūs, jie turi būti tinkamu metu reikiamai atnaujinti.

     Šis atsinaujinimas turi svarbią ekumeninę reikšmę. Įvairias Bažnyčios gyvenimo apraiškas, kuriomis jau atsinaujinama — biblinį ir liturginį sąjūdį, Dievo žodžio skelbimą ir katekizaciją, pasauliečių apaštalavimą, naujas vienuolinio gyvenimo formas, tobulybės siekimą vedybų luomu. Bažnyčios mokslą ir veiklą visuomeninėje srityje — reikia laikyti daug žadančiu būsimos ekumenizmo pažangos laidu ir ženklu.

Vidinis pakitimas

     Nėra tikro ekumenizmo be vidinio pakitimo. Juk vienybės troškimas gimsta ir auga iš dvasios atsinaujinimo (plg. Efez. 4, 23), savęs išsižadėjimo ir grynos, dosnios meilės. Todėl turime dieviškąją Dvasią melsti malonės atvirai savęs išsižadėti, nuolankiai ir romiai tarnauti, pasižymėti brolišku dosnumu kitiems. "Aš kalinys Viešpatyje", sako tautų apaštalas, "raginu jus taip gyventi, kad būtute verti savo pašaukimo. Būkite visiškai nuolankūs, romūs, kantrūs; mielai vienas kitam padėkite ir rūpestingai stenkitės išlaikyti dvasios vienybę taikos ryšiais" (Efez. 4, 1-3). Šis raginimas ypač liečia tuos, kurie yra gavę šventimus būti Kristaus misijos tęsėjais. O jis pas mus "neatėjo tam, kad būtų aptarnaujamas, bet kad tarnautų" (Mt. 20, 28).

Skaityti daugiau:

ŽVILGSNIS Į RYTUS

VINCENTAS PUPINIS, S, J.

ISTORINĖ APŽVALGA

     Lietuviams krikščionių vienybės klausimai ne naujiena. Jau tais laikais, kai lietuviai dar buvo pagonys, jie pažino ir jautė krikščionių susiskaldymo problemas: jų kaimynai buvo iš vienos pusės rusai stačiatikiai, iš kitos kryžiuočiai ir lenkai katalikai. Ir suprantama: Lietuvos kunigaikščiai tais laikais neturėjo jokio intereso, kad krikščionys susivienytų.

Specialiame "Laiškų Lietuviams" liepos-rugpiūčio numeryje įvairiu požiūriu buvo svarstomos katalikų-protestantų sugyvenimo pastangos. Šiuo straipsniu praeities ir dabarties katalikų-stačiatikių ryšius nagrinėja Sao Paulo, Brazilijoj, rusų išeivių tarpe pastoracijoj dirbąs lietuvis katalikas kunigas. Vincentas Pupinis, S. ]., yra Įšventintas kunigu bizantinų-slavų apeigose Romoje, norėjęs, bet negalėjęs apaštalauti Rusijoje.

     Be abejo, stačiatikių įtaka Lietuvoj buvo didelė: Algirdo ir kitų kunigaikščių žmonos buvo stačiatikės, plačiuose lietuvių valdomuose rytų kraštuose gyveno stačiatikiai. Ir ne vienas lietuvis, gal iš įsitikinimo, o gal šeimyniniais ar politiniais sumetimais, jau buvo priėmęs stačiatikių krikštą.

     Tarp kitko čia galima paminėti, kad ir pirmieji lietuviai šventieji, mirę kankiniais už krikščionių tikėjimą, buvo stačiatikiai. Prie kunigaikščio dvaro tarnavusieji Antanas, Jonas ir Eustafijus, Algirdo žmonos palydovų tarpe esančio šventiko pakrikštyti, tapo uoliais krikščionimis, gal net krikščionybės platintojais; dėl to, pagonims reikalaujant, Algirdas įsakęs nubausti juos mirtimi 1347 metais. Greit jie jau buvo laikomi šventaisiais, ir Maskvos metropolitas Aleksiejus įvedė jų šventę. Jų palaikai visą laiką buvo Vilniuj. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo išvežti į Rusiją, o po paskutinio karo vėl grąžinti į Vilnių. Taigi, pirmieji lietuviai šventieji priklausė Rytų Bažnyčiai. Bet kadangi tuo laiku Rusų Bažnyčia oficialiai ir juridiškai nebuvo atsiskyrusi nuo Romos (nors tikrumoj jokių santykių neturėjo) ir kadangi per Florencijos Uniją (1439 m.) Maskvos metropolitas Izidorius atvirai tapo kataliku ir tuo būdu įjungė į katalikų istoriją ir savo metropolijos praeitį, pagal dabartinę Šventojo Sosto praktiką visi rusų šventieji, mirę prieš Florencijos Uniją, yra skaitomi katalikais ir gali būti garbinami kaip katalikų šventieji. Taigi ir tie trys lietuviai, krikščionybės kankiniai, gali būti garbinami kaip katalikų šventieji. Ukrainiečiai bei baltgudžiai katalikai - unitai juos ir garbina, o jų vardai randasi Vatikano išleistose liturginėse knygose. Kodėl negarbinti jų ir lietuviams krikščionių vienybės dvasioje?

Skaityti daugiau:

EROTINEI MEILEI MIRŠTANT

8 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje

ALFONSAS GRAUSLYS

     “Yra iliuzijų taip atkaklių, kad jos išlaikomos iki mirties slenksčio. Meilė nėra šių iliuzijų tarpe” — taip sako gyvenimiško patyrimo išmintis. Ja norima pasakyti, kad meilė nėra tokia pastovi, apdrausta nuo žuvimo vertybė, kuria per visą savo gyvenimą žmogus gali saugiai džiaugtis, ir kad, visam kam mirštant, miršta ir meilė. Kaip, spalvoms rudenį blunkant, vysta gėlė, taip ir kiekvienas grožis, taigi ir meilė, kuria širdis gaivinasi, išnyksta.

     Čia bus kalbama apie tretįjį meilės tarpsnį, apie tą paskirų asmenų konkrečios meilės mirimą jiems patiems dar ir toliau gyvenant, bet ne apie tą meilės užgesimą, kuris sutampa su žmogaus gyvenimo pabaiga.

KAS YRA MEILĖS MIRIMAS?

     Kaip pulso sustojimas įrodo žmogaus mirtį, taip ir buvusios meilės partnerių nesidomėjimas vienas kitu ir visiškas abejingumas vienas kitam įrodo meilės mirimą. Klaidingai tad manytų tie, kurie šį mirimą norėtų matyti meilės dalyvių neapykantoje vienas kitam, nes šis jausmas tėra atvirkščioj i meilės pusė. To negana: tie, kurie vienas kito nekenčia jau tuo pačiu įdomaujasi vienas kitu ir judviejų meilė dar nėra pilnai pasibaigusi. Pilna gi meilės mirtis — tai abipusis abejingumas ir tasai vienas kito atžvilgiu svetimumas, kuris nusileidžia į abiejų širdį. Nekartą tad, abipusei meilei mirus, juodu pasidaro svetimesni už visai nepažįstamus žmones. Dar vakar vienas kitą mylėjusieji ir vienas kitam buvusieji viskas, jie šiandien virsta nieko nesakančiais vardais. “Meilei praėjus, iš mylėto žmogaus lieka tik vardas dar jam nemirus” (M. Proustas).

     Tą meilės mirimo išgyvenimą liesdama, vokiečių rašytoja R. Huch aprašo dar taip neseniai mylėjusį vyrą, kuris jau nebegali net įsivaizduoti, kad kadaise ją mylėjo. Jam atrodė, kad “ji ėjo nuo jo vis tolyn ir tolyn, virsdama begalinėje tolumoje mažu juodu tašku, kurio jis niekada negalės prisišaukti, niekada pavyti, niekada paliesti...” Ji taip pat jautė, kad “tarp jų yra bedugnė, kuri jiems kliudo vienas kitam rankas paduoti”. Reiškia, meilei sykį pilnai mirus, ji jau neprisikelia, nes “negalima antrą sykį pamilti to asmens, kurį tikrai nustojome mylėti” (La Rochefoucauld). Reikia tačiau pastebėti, kad vos gimusi, dar nesubrendusi ir aplinkybių sutrukdyta meilė gali vėl atgimti, bet tik todėl, kad ji niekada dar nebuvo mirusi.

     Šis meilės mirimas kartais nebūtinai reiškia visišką meilės žuvimą vienas kitam abejingumu ir svetimumu, bet jos turinio pasikeitimą, kai jau tenka kalbėti apie erotinės meilės sutemas ar vakarą. Tokiais atvejais meilė vedybose virsta draugyste, kuri atremta į bendro gyvenimo papratimą ir reikalą nebūti vienam. Krikščioniškai nusiteikusių asmenų mirusi erotinė meilė gali virsti artimo meile ir žmoniškumu vienas kitam.

Skaityti daugiau:

Washingtone įrengtos Šiluvos koplyčios dailės darbai

329-332 psl. iliustruojami JAV krašto šventovėje Washingtone įrengtos Šiluvos koplyčios dailės darbais.

329 psl. — koplyčios altorius (Kašubos kūrinys).

Šiluvos koplyčios kairioji siena — V. K. Jonyno kūrinys.

Skaityti daugiau:

B. Auginas EILĖRAŠČIAI

VESPERES

BALYS AUGINAS

Mėlynais pelenais
Smilks liepsna
Židinėly dienos,
Ir vijokliais lapos
Vienuma - -
O gyvens
Uždarytas narvely širdies
Ilgesys,
Kol patvinusios
Liūtys rudens
Užusems ir užlies
Ir žėruojančią
Rusvą žariją širdies
Užgesys - - -

Balys Auginas — jau nuo 1933 m. kaupiąs eiles, pluoštą po pluošto, periodinėje spaudoje ir savo poezijos rinkiniuose.

L A U D E S

V iešpatie,
Paukščio man įkvėpei sielą,
Dovanojai ir lopšį giesmių,
Kad ir verkiančio debesio gėlą,
Ir lašėjimą saulės versmių.
Aš dainuočiau su paukščiais kartu

 Kad širdis nepavirstų grumstu.

Ir sparnų kol nūnai nesuglaudęs,
Aš gyvybės dar ritmą jaučiu

Giesmėse mano skamba Tau L a u d e s,
Tavo Delne giedosiu paukščiu

Būsiu nerimo šauksmas genčių - - -

Skaityti daugiau:

ŠIŲ DIENŲ JAUNIMO IEŠKOJIMAI... IR KRISTUS

Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongrese liepos 2 d. simpoziume buvo svarstoma tema "Kristus ir šių laikų jaunimo ieškojimai". To simpoziumo moderatoriui dr.Arūnui Liulevičiui padarius trumpą įvadą, čia ta pačia tema pasisako du to simpoziumo dalyviai: Zuzana Vanagaitė iš Argentinos ir Jonas Šulcas iš Italijos. Zuzana yra Argentinos Lietuvių Spaudos ir Organizacijų Tarybos sekretorė, lituanistinės mokyklos ir argentiniečių vyskupijos katekistų paruošiamųjų kursų mokytoja; Jonas Šulcas yra salezietis studentas, besiruošiąs tapti kunigu.

Šiais pasisakymais norime pažvelgti į šių dienų jaunimo ieškojimus ir jų ryšį su gyvuoju Kristaus žodžiu. Jaunuolis pasaulyje mato žmogaus žmogui daromas neteisybes, mato žmogų alkaną ir vargstantį. Jaunuolį sukrečia baisūs kontrastai: visame pasaulyje kalbama apie laisvę, o tačiau ištisi kraštai pavergiami; daug prakalbų sakoma apie taiką, o tačiau visos valstybės įtemptai ruošiasi karui. Jaunuolis trokšte trokšta atiduoti savo jėgas, kad pasaulis taptų tokiu, kuriame žmogui gera gyventi, nes jaunuolis tiki, kad yra įmanomas pasaulis, kuriame žmogus žmogui būtų broliu, kuriame nebūtų pralobusių ir neturtingų tautų, kuriame būtų įmanoma pastovi taika.

Bandysime suprasti, kokį ryšį turi Kristaus žodžiai su šiais jauno žmogaus ieškojimais. Kristus, kuris savo mokiniams dažnai kalbėjo apie kiekvieno žmogaus vertę paties Dievo akyse, kuris kvietė savo mokinius tapti tarnais — Kristus kalba ir šių dienų jaunuoliui. Jis kalba ne tik Naujojo Testamento puslapiuose, bet taip pat ir per savo mokinių bendruomenę — šių dienų Bažnyčią. Ir čia mes turime savęs klausti — kiek progų tikinčiųjų bendruomenė duoda jaunuoliui tarnauti? Kiek kartų ji kviečia jaunuolį ieškoti geresnio pasaulio?

Arūnas Liulevičius

Jaunas žmogus atsistoja prieš mįslę: kodėl protingi žmonės taip neprotingai elgiasi.

    Jaunas žmogus mato neteisybes pasaulyje. Tai natūralu, nes jaunas žmogus yra idealistas, ir ieško idealų, ir jų pasigenda šiais laikais, nes mato tiek daug neteisybės: toks skirtumas tarp klasių, turtingų ir vargšų, tarp rasių, tarp tautų, tarp kartų; ir kyla visai natūralus klausimas: Kodėl tokia nelygybė ir neteisybė? Jaunas žmogus atsistoja prieš mįslę: kodėl protingi žmonės taip neprotingai elgiasi. Kodėl lenktyniaujama užkariauti erdves ir kodėl du trečdaliai žmonijos gyvena pusbadžiu?! Ar ne geriau būtų pirma sutvarkyti žmonijos problemas žemėje, o tik paskui svajoti apie mėnulį?!

    Todėl jauno žmogaus dvasia sukyla prieš šią neteisybę, kaip anuomet sukilo Vengrijos  jaunimas prieš tironiją ir verčiau mirė kovos lauke, negu nusileido prieš tironus, pavergėjus. Tos pačios minties vedami, viso pasaulio lietuvių jaunimas subruzdo rinkti parašus Tėvynei išlaisvinti.

Skaityti daugiau:

AR VAIKAI YRA TĖVŲ PROBLEMA, AR TĖVAI VAIKŲ?

BIRUTĖ MAŽEIKIENĖ

    Tiek mokytojai, tiek jaunimo organizacijų darbuotojai, tiek kiti, kurie susiduria ir turi reikalų su jaunimu, pasakys, kad nėra jokių ypatingų jaunimo problemų. Yra tik tėvų problema.

     Štai, motina ir tėvas dirba ir visą savo energiją bei laiką atiduoda “geresnio” gyvenimo kūrimui. Vaikas turi viską: ir patogius namus, ir paskutinės mados drabužius, ir pramogas, ir vis dėlto jis lieka vienišas. Jis nepritampa nei prie tėvų, nei prie draugų, nei prie lietuviškų organizacijų. Jo visa gyvenimo filosofija suformuota televizijos ir reklamų; jokio idealizmo, pasiaukojimo, visuomeniškumo pavyzdžių jis iš savo tėvų nemato. Nemoka jis, aišku, nei lietuviškai, nes tai nenaudinga ir nepelninga. Pamėgina jis įsijungti į organizacijas, bet čia jam viskas svetima. Čia nėra daug “fun”. Čia yra darbas, ryžtas siekti abstrakčių vertybių, kas jam svetima ir negirdėta.

     Kita grupė tėvų supranta, kad vien pinigų neužtenka, reikia duot vaikui be mokslo žinių ir kultūros, meno supratimo ir pajautimo, kad jis būtų pilnesnis žmogus. Bet dažnai šių dalykų siekiama ne dėl jų pačių, bet dėl gyvenimo padėties. Kaip dažnai tenka girdėti: “Aš to neturėjau, negalėjau pasiekt, bet mano vaikai turės ir pasieks”. Kaip daug mamyčių tuos vargšus vaikus moko ir muzikos, ir baleto, ir čiuožimo, ir plaukimo, ir sporto ne todėl, kad vaikas turi tam gabumų, pamėgimų ar malonumų, bet tam, kad galėtų prieš kitus ir mama, ir vaikas pasididžiuoti. Kaip tas vargšas vaikas apkrautas ir kiek daug iš jo reikalaujama! Neužtenka, kad jis mokytųsi muzikos dėl malonumo ir tiek, kiek jis sugeba, bet reikia jo mokėjimą palyginti su kitais vaikais ir versti neatsilikti. Neužtenka, kad jis pačiuožia ant ledo dėl malonumo, reikia jam imti reguliarias pamokas ir taip jį spausti, kad jis pasidarytų žvaigždė ir patektų į laikraščius. Dabar susirinkę vaikai gatvėj nepamėto ir nepaspardo futbolo. Jie turi priklausyti reguliarioms komandoms, kurių tikslas laimėti bet kokiom priemonėm. O kur dar mokslas! Čia irgi vaikas turi būti pirmasis. Dažnai tėvai atsisako organizacijų, bet kokių pramogų vaikams, kad tik tas visą laiką pašvęstų prie knygų ir atsineštų aukščiausius pažymius. Niekas neginčija gerų pažymių reikšmės dabartinėj sistemoj, nors, ačiū Dievui, vis daugiau pasigirsta balsų už panaikinimą pažymių ir jų knygeliu, bet reikia atsiminti, kad gabiausi, garsiausi žmonės niekad nebuvo geri mokiniai. Neseniai vienas rašytojas rašė: “Visi aukščiausiais pažymiais baigę mano bendraklasiai yra arba įstaigų darbininkai, arba senmergės. Mokslininkai, rašytojai ir išskirtinų gabumų žmonės niekad nebuvo mokytojų numylėtiniai”. Čia yra daug tiesos. Gamta nesudeda į žmogų visų gabumų. Juo jis gabesnis vienam dalykui, juo negabesnis kitam. Tik be jokių ypatingų gabumų, bet labai darbštūs žmonės gali pasiekti aukščiausius pažymius. Gi dažniausiai turįs pvz. literatūrinių sugebėjimų vaikas yra negabus matematikoj, ir atvirkščiai, gabus matematikas negabus kalboms ir pan. Todėl nesistengti lavinti ir skatinti vaiko toj srity, kur jis rodo gabumų, o versti jį per jėgą būti ir geru virėju, ir sportininku, ir matematiku, gali priversti tik prie visiško vaiko pasipriešinimo, visiško praradimo entuziazmo moksle. Dar blogiau, kai tėvai apsprendžia jaunuolio profesiją ne pagal jo gabumus ir palinkimus, bet pagal savo įsitikinimus. Pvz. lietuviai žino tik dvi inteligentų profesijas: daktarus ir inžinierius. Kitokių daugumas tėvų nežino ir nepripažįsta. O šiais laikais koks pasirinkimas! Bet tėvai vaiką stumia būti daktaru ar inžinierium, nes jie apie naujus socialinius, psichoterapinius, bibliotekinius mokslus nė negirdėjo. Paskui vaikas neparodo noro mokslui, neišlaiko egzaminų, ir rezultate — abipusė širdgėla, kaltinimai.

Skaityti daugiau:

OBUOLIUKAI

ELONA VAIŠNIENĖ

 

Mamyt! Žiūrėk!
Aš jau iki dangaus!
Ir už tave didesnis.
Ir už tėtę!
Aš pats didžiausias! - -

 

Krykštė obuoliukas,
ir jo pilni skruosteliai
saulėje žibėjo
didžiai obelies laimei.

 

 

JEI ESI ŠEŠIOLIKOS METŲ .

GINTARĖ IVAŠKIENĖ

     Jei esi šešiolikos metų amerikiečių vidurinės mokyklos mokinys, tai 1/3 visų tavo draugų vairuoja mašinas; 1/3 rūko, ir 1/2 vartoja alkoholinius gėrimus! Visa tai yra nustatyta statistikos būdu. Šią informaciją pateikia mergaitėms skirtas žurnalas “IN”.

     Tačiau tu esi to paties amžiaus lietuvis jaunuolis, ir bent pusė tavo draugų lietuviai. Tokiu atveju gali kiek sumažinti anas statistikas, kai taikysi jas savo draugams.

     Taigi, jei tėvai tau neleidžia vairuoti, rūkyti, ar gerti, nesakyk jiems: “Bet mano visi draugai taip daro!”. Tai bus netiesa.

     Bet jei per kokią nelaimę esi pakliuvęs tokion draugi1/3 jon, kuri tikrai šimtu procentų rūko, geria, automobiliais važinėja ir dar daugiau išdarinėja, — spruk iš jos kuo greičiausiai ir ieškok kitų draugų. Pirma — esi patekęs pavojingon grupėn, kuri tau gresia fiziniu ir moraliniu pavojumi. Antra — kaip baisiai neįdomu priklausyti būriui, kur visi vienodai galvoja, viską vienodai gali ir viską vienodai daro.

*  *  *

     Tu labai nepatenkintas, net įsižeidi, jei tėvai nustato draudimo laiką, tai yra valandą, kada vakare turi namo grįžti. Tau atrodo, kad tai prieštaravimas laisvės principui. Jautiesi skriaudžiamas. Tavo argumentas: “Jei tikrai norėčiau ką nors blogo padaryti, sugebėčiau tai atlikti ir prieš 10 val. vakaro”. Gryna tiesa. Amerikoje yra 720,000 tokių jaunuoliu, kurie sugeba ką nors blogo padaryti ir dienos šviesoje.

     Ne apie tai eina kalba. Tėvai rūpinasi tavo vėlyvu buvojimu todėl, kad žino, jog naktį bėdon ikliūva kaip tik tie, kurie mažiausiai to norėjo.

     Taigi, nežiūrėk į draudimo laiką kaip į suvaržymą, kaip į nepasitikėjimą tavo taurumu. Bent sykį žvilgtelk ir iš kitos pusės. Pamatysi, kaip ta griežtai nustatyta valanda gali tau padėti, ar net tave išgelbėti.

Skaityti daugiau:

TAVO GERIAUSIAS DRAUGAS - VYRAS

MARIE F. C. CARON

     Visu pirma aš norėčiau, kad tu nemanytumei, jog vyras niekuomet negali būti moters priešu: jis neįsivaizduoja moters kaipo priešininkės, su kuria reikia būti atsargiam, jei ji nesudaro tam pagrindo. Priešingai, negali būti geresnio ir ištikimesnio draugo moteriai, kaip vyras. Tačiau priklauso nuo moters, ar susidarys sąlygos tokiai draugystei gimti.

     Aš gerai žinau, kad kartais yra sunku, ypač jaunai moteriai, kad instinktyviai ji nemėgintų pirmiausiai patikti; tai yra normalus reiškinys, dėl kurio nieko negalima kaltinti ir aš pažįstu labai gražias ir pastovias draugystes, kurios prasidėjo tokiu būdu. Bet tai, ko aš nenorėčiau, kad tu žiūrėtum į vyrus tik iš šito aspekto, kad tu matytum juose tik galimus gerbėjus, kad tu planuotum tarpusavio santykius tik iš sentimentališko taško.

     Vyrų atžvilgiu būk nuoširdi ir atvira. Nemėgink su jais žaisti: jei tu laimėsi, jie tavęs norės; jei tu pralaimėsi, jie tavęs neapkęs. Visokiais būdais jie sužinos, kad tavimi negalima pasitikėti, ir, būdama net jų tarpe, tu pasiliksi viena.

     Priešingai, įsitikink, kad jie atiduos tau tai, ką jie turi brangiausio — savo asmenybę, jei tu elgsiesi taip, kad jie pasitikėtų tavim, kad jie žinotu, jog šalia jų tu negalvoji vien tik apie tai, ką jie mano apie tave, bet apie tai, kas gali juos interesuoti apart tavęs — ar tai būtų jų darbas, jų draugai, jų pramogos; kad jie suprastu, jog jie gali su tavim apie visa tai kalbėti ir tu negalvosi, kad jie yra indiferentiški tavo atžvilgiu. Aš norėčiau, kad tu jaustumeis daugiau išdidi laimėjusi jų draugystę, negu jų meilę, nes tu negali žinoti, kiek ištikimybės turi savyje žodis “draugystė” vyrų mintyse.

     Betgi tuo pačiu momentu tau atsiras sunkus uždavinys išlikti vertai jų pasitikėjimo: laikyk savy tas paslaptis, kurias jie tau išpažins; nesigirk dėl patarimų, kurių jie tavęs paklaus. Niekuomet vyras nedovanoja moteriai jos nesantūrumo ar apkalbėjimo ir nėra didesnio moters priešo kaip vyras, kurį apvylė. Neapvilk jų niekuomet. Gerbk tą tylų susitarimą, po kuriuo tu pasirašei, sutikdama būti jiems lygi.

     Atkreipk ypatingą dėmesį į tą pasitikėjimą daugiau, negu į nuomonę moterų, kurios tave supa. Jis tau atvers tiesą.

Skaityti daugiau:

BRONZOS BLOKAS

ALFONSAS GRAUSLY S

Dag Hammarskjoldo penkerių metų mirties proga

     1961 m. rugsėjo 18 d. slaptingomis aplinkybėmis, lėktuvui prie Kongo-Katangos ribų Rodezijos teritorijoje nukritus, tragiškai žuvo Jungtinių Tautų generalinis sekretorius švedas Dag Hammarskjoldas su sayo palydovais.

     Gimęs 1905 m. liepos 29 d. Švedijoje senoje švedų aristokratų šeimoje, Hammarskjoldas ėjo eilę svarbių valstybinių ir visuomeninių pareigų savame krašte, kol 1953 m. buvo išrinktas Jungtinių Tautų sekretoriumi. 1957 m. jis perrenkamas toms pačioms pareigoms dar penkeriems metams. To penkmečio nebaigęs žuvo, iš Leopoldvillės aerodromo lėktuvu vykdamas padėti išspręsti Kongo-Katangos krizės.

     Dag Hammarskjoldas, kaip politikas - visuomeninkas ir kaip žmogus, buvo didelė asmenybė. Kaip privačiame, taip ir viešame savo gyvenime jis vadovavosi krikščioniška sąžine bei krikščionybės principais. Neliesdami čia klausimo, ar jis krikščioniškai bažnyčiai oficialiai priklausė ir kokie buvo jo ryšiai su ta bažnyčia, tesuminėsime, kad jis buvo giliai religingas, ir todėl religiniai klausimai bei visuomeninė veikla krikščioniško teisingumo dvasioje jam nuolat labai rūpėjo. Tai rodo jo paliktas ir jau atspausdintas gilus ir dvasingas dienoraštis, kuriame jis be kompromiso ir be pataikavimų kalba su savim ir savo Dievu. Tai tartum naujų laikų dvasioje parašyti šv. Augustino pasikalbėjimai su savimi vienatvėje ir Dievo akivaizdoje.

     Jau kaip jaunuolis, o vėliau kaip subrendęs vyras ir visuomeninkas, jis buvo kitoks kaip visi, išsiskirdamas savo minties gilumu, susitelkusiu prie esmingiausių gyvenimo klausimų ir savo sąžinės, krikščioniškais principais ir bandymu juos taikyti tiek savam, tiek ir viešam gyvenimui. Būdamas kitoks negu kiti, jis artimų ir pastovių draugysčių neturėjo ir pasiliko nevedęs. Vienintelė moteris, su kuria jis buvo tikrai suartėjęs, buvo jo motina. Kai didžiųjų pareigų vykdytojų daugumas tegyvena įspūdžiais ir dienos aktualijomis, jis gyveno savo dvasios gelmėmis ir į gyvenimo reikalus žiūrėjo pagal amžinuosius principus.

Skaityti daugiau:

Mintys iš Dag Hammarskjoldo dienoraščio

 (Dienoraščio įžangoje įdėti švedų poeto žodžiai: “Tik ranka, kuri išbraukia, gali teisingai rašyti”. Gal tai reikštų, kad per klaidas, per jų pažinimą ir jomis prisipažinimą einama į tiesą?! — A.G.)

Gamtos reginys gali dainuoti apie Dievą, kūnas — apie dvasią.

Švarų rūbą pažeidžia mažiausia dėmė. Didžioje aukštumoje neapsižiūrėjimo akimirka gali reikšti mirtį.

Tavo padėtis neduoda tau teisės įsakinėti. Turi pareigą taip gyventi, kad tavo įsakymą galėtų kiti priimti, nesijausdami pažeminti.

Kaip degina atsiminimas kiekvienos valandos, kurią tuščiai praleidau.

Grožis buvo tas vėjas, kuris atvėsino keleivį.

Nesirūpink, kur paskiri žingsniai veda tave: tik tas, kuris žiūri į tolį, orientuojasi.

Tylėjimas — tai kiekvieno darbo ir kiekvienos žmonių bendruomenės erdvė. Draugystei nereikia žodžių — ji yra vienatvė, laisva nuo vienatvės baimės.

Tu negali žaisti su gyvuliu tavyje, netapdamas visiškai gyvuliu; nei su melu, nenustodamas teisės į tiesą; nei su žiaurumu, neprarasdamas dvasios švelnumo. Kas nori savo sodą išlaikyti švarų, privalo neužleisti nė jokio žemės sklypelio piktžolėms.

Mano tėvynė aistrų šalyje — tai troškulys; troškulys bendruomenės, troškulys teisingumo — bendruomenės, sukurtos teisingumo, ir teisingumo, bendruomenės laimėto.

Ar gyvenimas neturtingas? Ar gal labiau tavo ranka per maža, ar tavo akių vyzdžiai per drumzlini? Tu esi tas, kuris privalo augti.

Skaityti daugiau:

Šventojo Rašto studijų vakaras

Birželio 4 d. Čikagos Jaunimo centre ekumeninių studijų būrelis suruošė evangelikams ir katalikams bendrą Šventojo Rašto studijų vakarą, kuriame paskaitas “Šventasis Raštas ir modernusis žmogus” skaitė katalikų kun. Vytautas Bagdanavičius, M.I.C., iš Čikagos ir evangelikų kun. prof. Algirdas Jurėnas iš Macon, Georgia. Čia pateikiame jų minčių santraukas.

*  *  *

    Kun. Bagdanavičiui Šv. Raštas yra nuostabus dėl to, kad juo apsireiškia Dievas žmogui kaip asmuo. Jis myli kaip asmuo, jis pažįsta kaip asmuo. Jis daro sutartį kaip asmuo. Tuo būdu Šv. Raštas parodo, kad Dievas, visagalis pasaulio kūrėjas, nėra vien akla jėga ar dėsnių bei formulių centras. Apreiškimas taip pat daug sako apie žmogų, būtent, kad žemėje nėra didesnės realybės kaip žmogus.

    Nors Šv. Raštas yra Dievo knyga, bet jis yra ir žmogaus knyga. Žmogus čia yra atvaizduotas su visais savo polinkiais, aistromis, nuodėmėmis, bet kartu ir su aukščiausia galia išgirsti Dievo žodį, jo klausytis dienos triukšme ir kovoti už ištikimybę Dievo žodžiui iš kartos į kartą.

    Kai mes sugretiname dvi mintis: raštą, kuris yra žmogaus išradimas, ir Dievą, kuris naudojasi šiuo žmogaus išradimu, kad pilniau žmonijai apsireikštų, mes gauname labai krikščionišką įspūdį. Kodėl sakome: krikščionišką įspūdį? Dėl to, kad būdingiausias krikščionijos reiškinys yra Dievo Žodžio įsijungimas žmonių tarpan. Šv. Rašte mes turime taip pat Dievo žodį, tik priėmusį ne žmogaus kūną, bet jo kultūrinį kūną, raštiją. Dėl to Šv. Rašte mes turime visų pirma savotišką žmogaus kultūrinių pastangų įvertinimą iš Dievo pusės. Dievas naudojasi šiuo žmogaus išradimu kaip savo apsireiškimo priemone.

Skaityti daugiau:

Mūsų jaunimo pareigos

Santrauka Vatikano atstovybės San Jose Costa Ricoje sekretoriaus prel. Audrio Pačkio pamokslo, pasakyto Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongreso proga Marijos Gimimo bažnyčioje liepos 3 d. Čikagoje.

MŪSŲ PAREIGOS DIEVUI IR BAŽNYČIAI. Visi priklausome vienai Bažnyčiai; Bažnyčiai, kuri savo skelbiamu mokslu gina žmonių ir tautų laisvę; Bažnyčiai, kuri mus moko, jog tėvynės meilė yra iš prigimties plaukianti pareiga ir kad piliečio pareigos valstybei yra sąžinės reikalas.

Bažnyčia, o ypatingai paskutinieji popiežiai aiškiai yra pabrėžę tautinės bendruomenės teisę laisvai apsispręsti, pasirinkti laisvai valdžią, sukurti valstybę, kurioje kiekvienas pilietis galėtų siekti pilnutinio asmens ugdymosi ir kuri sudarytų savo piliečiams reikiamas sąlygas asmens ugdymui religinėje, kultūrinėje, socialinėje  bei ekonominėje srityje.

    O mūsų Lietuva, per trumpą nepriklausomybės laikotarpi, yra įrodžiusi, jog pajėgė tokias sąlygas sudaryti.

    Priklausome tautai, kurioje Bažnyčia persekiojama, kur bandoma išrauti Dievo vardą iš šeimų, o ypatingai iš jaunimo širdžių bei lūpų.

    Mes, gyvenantys laisvėje, neturime užmiršti tylinčios, kenčiančios Bažnyčios. Tai kiekvieno krikščionio pareiga, o    mūsų — ypatinga pareiga, nes tie, kurie šiandien persekiojami, yra mūsų kraujo broliai ir seserys.

    Išgirskime jų skausmo kupiną balsą. Ar supratome Sibiro maldaknygės dvasios šauksmą į mus? Kasdien savo maldose prisiminkime brolius tėvynėje. Ir jei nerandame savo širdyse tinkamų žodžių, atverkime tą maldaknygę ir kartokime bent ten esančius žodžius.

    O gal esame per dideli “realistai”, gal paskendę šių dienų pasaulio gyvenimo patogumuose, per mažai įvertiname maldos ir Dievo malonės reikšmę? Ar netinka mums poeto Milašiaus žodžiai, jog kartais per daug vertiname tiesą, o per mažai — malonę?

    Jaunime, Bažnyčia daug yra davusi mūsų tautai. Bet ar mes atidavėme savo duoklę Bažnyčiai?

Skaityti daugiau:

KLAUSIMAI - ATSAKYMAI

Kokią pareigą turi tikintieji paklusti Bažnyčios vyresnybes potvarkiams?

     Pasitaiko žmonių, kurie sako: “Aš pripažįstu Dievą, pripažįstu Kristų, bet nenoriu pilnai paklusti Bažnyčios potvarkiams, ne viską tikiu, ką Bažnyčia moko”. Tokius žmones reikėtų aiškiau paklausti: “Tad kaip pagaliau — ar pripažįsti Bažnyčią, ar visiškai jos autoritetą atmeti?” Jeigu pripažįsti Kristų, tai turi pripažinti ir Jo mokslą. Iš evangelijų, kuriose yra surašytas Kristaus mokslas, galima gana aiškiai įrodyti Bažnyčios įsteigimą ir suteikimą galios mokyti, leisti įsakymus, “surišti ir išrišti”. Tad Bažnyčios vyresnybė moko ir leidžia įvairius įstatymus bei potvarkius ne savo, o Kristaus vardu. Bažnyčia nėra gavusi iš Kristaus teisės kurti naują doktriną ir naujus įstatymus, ji gali tik aiškinti Kristaus paskelbtąjį mokslą ir leisti tokius įstatymus, kurie su tuo mokslu derinasi.

     Bet yra būtina nustatyti, kas yra toji Bažnyčios vyresnybė ir apie kokius jos potvarkius mes kalbame. Niekas nemėgins įrodinėti, kad negali kokių nors su Kristaus mokslu nesiderinančių potvarkių paskelbti atskiras vyskupas ar klebonas, bet Bažnyčia moko, kad negali klaidingų tikėjimo tiesų paskelbti popiežius arba visi vyskupai, kai jie Bažnyčios Visuotiniame susirinkime ar kokiu nors kitokiu būdu drauge su popiežium pasisako esminiais tikėjimo ir doros klausimais.

     Taip pat niekas nemėgina irodyti, kad Bažnyčios vyresnybė negali suklysti disciplinariniuose, politiniuose ar astronominiuose klausimuose. Jeigu popiežius ar vyskupai skelbtų kokias nors klaidingas savo nuomones gamtos, astronomijos ar politikos klausimais, katalikai nėra įpareigoti su tomis nuomonėmis sutikti. Tačiau disciplinariniuose tikėjimo, papročių, ar liturgijos klausimuose, nors jie tikintiesiems nepatiktu, reikia vis tiek prisiderinti prie Bažnyčios vyresnybės nustatytos tvarkos. To reikalaujama kiekvienoje    organizuotoje bendruomenėje, jeigu nenorima, kad joje įsiviešpatautų suirutė ir anarchija. Iš istorijos matome, kad Bažnyčios vyresnybė dažnai tokius potvarkius yra keitusi ir keičia, jeigu pamato, kad jie yra netinkami ir nesiderina su besikeičiančiais laikais.

Kas yra tikėjimo tiesa ir kas yra dogma? Aš tikiu tikėjimo tiesas, bet negaliu tikėti kai kurių dogmų, pvz. negaliu tikėti popiežiaus neklaidingumu, kai jis smerkė Galilėjų ir skelbė klaidingą mokslą apie saulę bei mėnulį.

     Į šį klausimą jau bent dalinai yra atsakyta ankstyvesnio klausimo atsakyme. Atrodo, kad čia klausėjas mano, jog tikėjimo tiesa ir dogma yra du skirtingi dalykai. Tiesa jis yra linkęs laikyti Kristaus paskelbtas tikėjimo tiesas, o dogma — popiežių pasisakymus kitais įvairiais klausimais. Tai yra klaidingas galvojimas. Tikėjimo tiesa ir dogma yra tas pats dalykas. Bažnyčia niekad negali skelbti tokių tiesų ar dogmų, kurių nebūtų paskelbęs Kristus. Paprastiems tikintiesiems, pakankamai nesusipažinusiems su Šventraščio mokslu ir su senosiomis kalbomis, kartais iš Šv. Rašto sunku patiems suprasti visas tikėjimo tiesas, kurias Kristus yra apreiškęs, tad Bažnyčia savo mokomuoju autoritetu, viską gerai išstudijavusi ir aptarusi, tas tiesas iškilmingai paskelbia tikintiesiems. Ji skelbia, kad ta ar kita dogma, t. y. tikėjimo tiesa, yra paties Kristaus apreikšta, todėl visiems tikėtina.

     Galilėjaus pasmerkimas ir kiti panašūs klausimai nieko bendra su tikėjimu neturi. Gaila, kad kai kurie popiežiai ir kardinolai per daug tais astronominiais ir gamtiniais klausimais užsiiminėjo ir juos kartais net mėgino maišyti su tikėjimo dalykais. Tačiau nei saulės, nei mėnulio, nei kitais panašiais klausimais Bažnyčia nėra paskelbusi jokios dogmos, nes tai ne tikėjimo sritis. Visas Galilėjaus pasmerkimo klausimas buvo grynai disciplinarinio pobūdžio. Dabar mes matome, kad kai kurie Bažnyčios atstovai čia labai klydo, nes kišosi ne į savo sritį.

Juozas Vaišnys, S. J.

IŠKARPOS IŠ ANAPUS

Einama ne su atvirom akim

Komunistinėje šalyje mokyklose kiekvienas dėstomasis dalykas panaudojamas ateistinei propagandai, pradedant fizika ir baigiant literatūra. Kadangi nei mokslas, nei menas neįrodo nei neiliustruoja ateizmo, nesistebėtina, kad juos tenka "pritaikyti", iškraipyti. Tada moksle nustojama tikslumo, o mene nuoširdumo.

Be abejo, sveikos galvosenos žmoguje tas mokslo ir literatūros išprievartavimas sukelia reakciją. Tokia sveika reakcija užtinkama Lietuvos TSR rašytojų sąjungos organe, literatūros, meno ir kritikos žurnale "Pergalėje" (1966, VI) L. Abraitytės straipsnyje "Už gilų jausmą ir brandžią mintį", svarstančiame respublikos moksleivių kūrybos konkursą.

     Ir į gyvenimą, ir į literatūrą einama ne su atvirom akim, pasirengusiom priimti tai, kaip plačius į jokius rėmus netelpančius reiškinius, o einama su moralizavimo, didaktikos masteliu rankose... Sakysime, rašinyje “Kuo man patinka Jūras Tarutis”... apskritai gana teisingi samprotavimai skamba įkyriai ir didaktiškai: “Juras dirbo su užsidegimu... Tai puikus bruožas, kuris taip reikalingas didžiosiose šių laikų statybose ir neaprėpiamuose laukų baruose. Šiam bruožui vystytis padeda skaitomas “Žemės maitintojos” veikėjas Juras Tarutis. Jei Juras ir Monika gyventų dabar, tai, įveikę kai kurias blogąsias savo ydas, būtų puikūs komunizmo statytojai”.

     Tasai sausas moralizavimas įsigėręs kone į kiekvieną rašinį...

     Į analizuojamą kūrinį kartais įdedamas visiškai neatitinkantis jo esmę turinys. Poetiškas Krėvės pasakojimas apie Grainio liepą komentuojamas kone kaip revoliucinis įvykis: “Protestuodamos lūžinėjo šakos. Ir prakeiks sengalvėlės lapeliai ir Grainį... Teišgirs visas pasaulis, teišgirs milijonai, kaip gyveno ir vargo kadaise kaimietis lietuvis...”

     Be to, tasai “patinka” ar “nepatinka” taip pat ne visada savarankiškas. Dažnai ir į jį prasiskverbia jau žinoma, iš anksto paruošta formulė. Kalbėdama apie Krizą (Donelaičio “Metų” būrą — “L.L.” Red.), mokinė aiškina, kokia graži jo troba, kaip viskas tvarkinga, kaip Krizas ir pats piemenavęs, tarnavęs ir tik nagingumo, darbštumo dėka prasimušęs į gaspadorius, ir staiga pareiškia: “Man Krizas labai nepatiko”. Išvada aiškiai nemotyvuota, išvada išmokta. Nes taip jau reikia — juk Krizo asmenyje jau ryškėjo busimojo buožės bruožai. Bet tai neįrodoma, nepajaučiama, tik užantspauduojama — “nepatinka!”

Skaityti daugiau:

Skaitytojo žodis

NEPAMIRŠT VIDUTINIŲJŲ

Man atrodo, kad žurnalas daro klaidą sukdamas “aukštyn”... “Laiškų” svarba lietuvių gyvenime kaip tik ir buvo ta, kad tai buvo žurnalas, prieinamas eiliniam lietuviui. O tai reiškė — kas liečia vyresniuosius — mažo išsilavinimo, monotonišką darbą dirbančius, mažai angliškų žurnalų ar laikraščių pažįstančius. Sakyčiau — šeštadieninę mokyklą lankančių vaikų tėvams. Ir dabar — jaunos, “vidutinės” šeimos. Mūsų rimtai šviesuomenei “L. L.” niekad nereikėjo ir jų nereikės, brutaliai kalbant. “L. L.” nieko nepasakys, ko negalėtume rasti amerikiečių žurnaluose ir netgi lietuviškais klausimais — sekdami spaudą. Tad

— jaunoji lietuviškoji “šviesuomenė” “L. L.” gali naudot kaip formą savo mintimis, ar skaitymais, ar žiniomis p a s i d a l i n t  — perduot supopuliarintai visų ten ekumeninių žinių ir gimdymo kontrolės statistikas.

Ką konkrečiai siūlyčiau? Kiekvieną numerį redaguodami, pagalvokit, ar tai įdomauja kasdienybėj gyvenantį, labai jau vidutinio išsilavinimo žmogų, geros valios žmogų. Žinoma, reikia po truputį visų akiračius plėst, sielą gilint, bet tai vadovaujantis dėsniu “from the known to the unknown”, kiekvienam gal net straipsny... Intelektualą liečia visos problemos, bet bendrai žmogų tik tos, kurios arba jį patį, jo artimuosius ar jo pažįstamus liečia.

Rašau “iš peties”, esu pasiryžus ir atsiimt kai kurias mintis ir atsiprašyt, nors nemanau, kad pastarojo reikėtų. “L. L.”, manau, žinot, yra man labai arti širdies. Bendrai, man atrodo, kad, tur būt, kaip ir visur, ir mūsuose, visuomenės didžiausioji dalis — ta geros valios, siauro akiračio dalis — labiausiai užmiršta. Bet ji, man bent, svarbesnė už elitą, kuris pajėgus save ir šviesa ir tiesa apsirūpint.

Čia dedame nenorinčios savo vardą viešai skelbti moters laiško ištrauką.

Vėliau kitame laiške šių minčių autorė atsiliepė apie gegužės numerį: "Vėl puikus "L. L." numeris."

KLAIDA

“L. L.” birželio nr. 253 psl. klaidingai atspausdinta: “Šakenis lėtai pasakė: — Man atrodo, mes turėtume nesipriešinti”.

Turėtų būti: — “Man atrodo, mes turėtume pasipriešinti”.

Paskutinis lapas

GIEDOTINIŲ LIETUVIŠKŲ MIŠIŲ KONKURSAS

Liturginiam Bažnyčios atsinaujinimui tebevykstant, jausdami liturginės muzikos stoką lietuvių visuomenėje, Jaunimo Metų proga “Laiškai Lietuviams” skelbia konkursą sukurti jaunimui pritaikytas lietuviškai giedamas Mišias.

Sąlygos: 1) Muzika turi būti parašyta sekančioms Mišių dalims: “Viešpatie, pasigailėk”, “Garbė Dievui aukštybėse”, “Tikiu vieną Dievą”, “Šventas, šventas”, “Tėve mūsų” ir “Dievo Avinėli”. 2) Turi būti naudojamas 1965 m. gruodžio 3 d. Liturginės Tarybos Romoje patvirtintas Mišių tekstas (randamas “Draugo” spausdintoje knygelėje, vardu “Šventos Mišios lietuviškai”; tik išpažinime “Tikiu vieną Dievą” turi būti atitaisytos dvi klaidos: vietoj “amžių amžiais gimusi iš Tėvo” turi būti “amžių amžiais gimstanti iš Tėvo” ir vietoj “gimusi, bet nesutvertą” turi būti “gimstanti, bet ne tveriamą”; “Draugo” adresas: 4545 W. 63rd St., Chicago, Illinois 60629, U.S.A.). 3) Mišių nuotaika turi būti lietuviška savo dvasia ir melodijomis. 4) Harmoninės ir kompozicinės priemonės turi būti modernios. 5) Mišios turi būti vienbalsės, bendram giedojimui, patogios eilinio balso apimčiai, bet taip parašytos, kad galėtų būti giedamos ir su mišriu choru, jei toks choras yra. Tačiau tiek choro partija, tiek vargonų palyda turi būti nesudėtingos ir nesunkiai išpildomos. 6) Mišios turi būti pritaikytos jaunimui, t. y. gyvos ir džiaugsmingos.

Rankraščiai pasirašomi slapyvardžiu ir su atskirame voke užrašyta tikrąja autoriaus pavarde bei adresu pasiunčiami: “Laiškai Lietuviams”, Mišių konkursui, 2345 W. 56th St., Chicago, Illinois 60636, U.S.A. Skiriamos dvi premijos: I — 200 dolerių ir II — 100 dolerių. Mecenatai: dr. L. Kriaučeliūnas (100 dol.) ir V. Kuliešius (100 dol.).

Konkurso jury komisiją sudaro; Petras Armonas, Balys Chomskis, Alice Stephens, Leonardas Šimutis Jr. ir Juozas Žilevičius. Konkurso terminas: gruodžio 15 d. (pašto anspaudo data; prieš pat terminą prašom siųsti oro paštu, ypač jei ne iš JAV).

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Lietuvių Studentų Sąjungos 1966 m. METRAŠTIS. Išleido LSS Centro Valdyba. Redaktorius M. Drunga. Sutelkta informacinė ir idėjinė medžiaga iš LSS ir kitų studentų organizacijų veiklos, o taip pat žiupsnelis studentų žodinės kūrybos. Gausiai iliustruotas. Labai sveikintinas jaunimo leidinys.

Kun. dr. J. Bičiūnas. PIRMIEJI JĖZUITAI VILNIUJE. Atspaudas iš “Tautos Praeities”, II tomo, 2 knygos.

SPORTAS. Šiaurės Amerikos lietuvių sporto žurnalas. Nr. 1 (16). Liepa. Red. K. Čerkeliūnas.

J. Gliauda. ŠV. KAZIMIERO PARAPIJA. Gausiai iliustruota Los Angeles lietuvių parapijos 1941-1966 m. istorinė apžvalga.

Juozas Eretas. MAŽOSIOS TAUTOS IR VALSTYBĖS. Jų reikšmė Europai. Išleido “Šaltinis” Anglijoje.

D. Velička. KONSPEKTINĖ LIETUVIŲ KALBOS METODIKA. II d. Grožinio skaitymo pamokos. Išleido Pedagoginis Lituanistikos Institutas.

RAUDONDVARIO PADANGĖJ. 1965-1966 m. Putnamo mergaičių bendrabučio leidinys.