Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1966m. 1 Sausis

Vol. XVII Nr. 1 SAUSIS / 1966 / JANUARY

* * *  GYVENIMUI TEKANT    2

V. Kleiza ARGI JIE NUMESTINI?    4

A. Liulevičius BAŽNYČIOS SUSIRINKIMAS    9

A. L.  ATSINAUJINANČIOJ BAŽNYČIOJ: Įtakingiausias teologas    13

K. T. Atsakymo beieškant    14

*  * * MARTIN BUBER    16

* * * THOMAS ELIOT    19

A. Grauslys MEILĖ GYVENIMO IR LITERATŪROS ŠVIESOJE    20

B. Krištanavičius, S. J.    VAIKŲ NAMAI    22

G. Ivaškienė    SAUSIO MĖNUO ŠEIMOJE    25

** *    ALBERT SCHWEITZER    26

* *    JOHANNES TILLICH    29

MOTERS PUOŠIMASIS:

J. Sav. Svarstant kraštutinius atvejus    30

K. Kon. Siekiant asmeninio pilnumo    32

G. Ivaškienė    ŠEIMOS KLAUSIMAIS    33

Pr. Razminas    A. JASMANTO GRUODAS    34

* * *    IŠKARPOS IŠ ANAPUS    35

A. Saulaitis, S. J.    LIETUVIŲ TAIKOS KORPAS    36

A. ir A. Liulevičiai    ŽYGIS Į JUNGTINES TAUTAS    38

EKRANO MIRGESY D. Lukienė Aukso žąsis    41

K. Bučmys, O.F.M. Kiti filmai    42

SKAITYTOJO ŽODIS    43

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Vyriausias redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J.

Redakcijos nariai Gediminas Kijauskas, S. J.

Dr. Arūnas Liulevičius Juozas Vaišnys, S. J.

Techninė redaktorė Birutė Bulotaitė

Foto redaktorius Algimantas Kezys, S. J, Administratorius Petras Kleinotas, S. J.

Viršelis ir vinjetės Algirdo Kurausko

Adresas 2345 W. 56th St., Chicago, 111. 60636 Telefonas REpublic 7-8400 Spaustuvė Immaculata Press, Putnam, Conn.

Prenumerata metams — 4 dol.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada,

Inc. Yearly subscription $4,00, single copy 40c.. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.

 

PRAĖJĘ METAI užleidžia vietą naujiems; mirę žmonėsgyviems. Būtu skaudu, jei pereiti metai dingtų visiškai, savo laiką tik praslampinėję. Būtų tiesiog tragiška, jei žmonės mirtų ir išnyktų, neispaudę gėrio pėdsakų pasilikusiems gyventi. Martynas Buberis, Thomas Eliotas, Albertas Schweitzeris, Paulius Tillichastai pasaulinio garso vardai pernai mirusiųjų, neišnykusių, bet žodžiu ir gyvenimu nutiesusių gėrio takus likusiems gyventi. Gyvenimu tapę žmoniškesniais, jie neišnyko mirę. Ieškoję ir suradę gyvenimo prasmę, jie paliko gėrio kelius mums toliau jais eiti (žr. šio “L. L.” numerio 16-19 ir 26-29 psl.).

Argi jie numestini kaip nebereikalingi ratai ?

VACLOVAS KLEIZA

Užjaučiantis žvilgsnis į senatvės sulaukusius

     Jei pažvelgsime aplink save ir atidžiau stebėsime aplinką, šio krašto civilizacijoje pajusime tris ryškius momentus. Pirmasis pasireiškia ypatingu jaunystės pabrėžimu ir garbinimu. Tuo pačiu Amerikos, o dabar jau dalinai ir Vakarų Europos, kultūra save atsiriboja nuo senatvės. Šio krašto bendruomenė akcentuoja darbo svarbumą. Tai antrasis aspektas, pasireiškiąs žmogaus vertinimu pagal jo produktyvumą ir pajėgumą. Trečiasis Amerikos bruožas sutinkamas kiekvieną dieną — tai pinigo reikšmė ir svarba žmogaus gyvenime. Pagal tai yra sprendžiamas žmogus, jam teikiama pagarba, jis iškeliamas ir statomas pavyzdžiu kitiems.

     Ir štai į šitą pragmatinę aplinką atžingsniuoja žmogus su trimis kojomis. Jis eina iš lėto, nesiskubindamas, sustodamas, pailsėdamas. Jis neturi kur skubėti, nes gyvenimas pro jį jau praskriejo. Dar nespėjo kaip reikiant pasikelti nuo keturių ant dviejų, o štai jau ir prireikia žingsniuoti su trimis kojomis, dviem nuosavom ir viena skolinta. Šis žmogus pasidaro nebereikalingas, visiems besimaišantis daiktas. Bent ligi šiol apie jį mažai kas rašė, jis neturėjo stipraus užnugario šio krašto valdinėse įstaigose ir jo reikalais nedaug kas domėjosi. Šis žmogus -— tai visa mūsų senoji karta. Jungtinėse Amerikos Valstybėse tokių žmonių jau priskaitoma ligi 18 milijonų. Ir tik dabar jais pradedame plačiau domėtis, nes politiniame gyvenime 18 milijonų balsų gali nulemti ne vienus rinkimus.

Skaityti daugiau:

BAŽNYČIOS SUSIRINKIMO KETVIRTOJI SESIJA

ARŪNAS LlULEVIČIUS

KAS VYKO SESIJOJE?

     Paskutiniajai dabartinio Bažnyčios Susirinkimo sesijai susirinko 2,252 vyskupai iš viso pasaulio kraštų. Tai didelis kontrastas Vatikano I Susirinkimui, kuris buvo pradėtas 1869 m. su 700 vyskupų, iš kurių tik saujelė buvo ne iš Europos. Šiame Susirinkime vien iš Pietų Amerikos dalyvauja virš 500 vyskupų. Dabartinis Susirinkimas jau vien savo dalyvių kilme yra visuotinis, tačiau jo svarstomi klausimai pasaulinę Bažnyčios apimtį dar labiau pabrėžia. Šis Susirinkimas nėra sušauktas ginti popiežiaus teisės nuo tautiškai atbundančios Italijos, kaip tai buvo prieš šimtą metų, bet šis Susirinkimas pasirašo taikos sutartį su pasauliu, kuris išsivystė per keturius šimtus metų. Daugiau — su šiuo Susirinkimu Bažnyčia nori grįžti prie žmogaus miesto statybos. Todėl Susirinkimas bando kalbėti visiems žmonėms nauja, šios dienos žmogui suprantama, kalba. Tas bandymas nevisuomet sekasi, nes juk visiems sunku keisti ne tik savo kalbėjimo, bet ir galvojimo būdą. Nuostabu ne tai, kad Susirinkime buvo daug nuomonių skirtumų, kad Susirinkimas nuolat linko į bendrybes, nes to galima buvo tikėtis — į Susirinkimą suvažiavo žmonės, kurie ilgus metus praleido administratorių darbą dirbdami, kurie savaime buvo atitolę nuo minties pasaulio. Nuostabu yra, kad Susirinkimas įstengė duoti užuomazgas naujam vystymuisi Bažnyčios gyvenime. Į Bažnyčios savivaldybę įvestas vyskupų kolegiškumo pradas, kuris ilgainiui padarys valdytojus jautresnius bendruomenės nuotaikoms ir troškimams. Šioje sesijoje priimtoji religinės laisvės deklaracija duoda rimtą pagrindą santykiams su kitų tikėjimų žmonėmis bei galimybę laisvėjimui pačioje Bažnyčioje. Deklaracija apie žydus galutinai sugriauna antisemitizmo pseudoreliginius pamatus. Šioje sesijoje priimti dokumentai, kuriuose raginama griebtis vienuolynų ir seminarijų reformų. Pastoracinė konstitucija "Bažnyčia ir modernusis pasaulis" rodo rūpestį tais klausimais, kurie slegia šių dienų žmogų. Šis dokumentas tuo įdomus, kad jame pirmą kartą Bažnyčia nebando pasaulio teisti ar pateikti užbaigtus sprendimus jo problemoms. Šiuo dokumentu Bažnyčia, tarp kitko, pasauliui sako, kad ji nori klausytis, mokytis, kartais net sekti. Bažnyčia nebėra atokiai nuo pasaulio sėdintis teisėjas — ji yra pasaulyje, kad galėtų žmonėms tarnauti.

Skaityti daugiau:

Įtakingiausias teologas Bažnyčiai atsinaujinant

    Kaip praeito šimtmečio Pirmasis Vatikano Susirinkimas būtų nesuprantamas, nežinant to meto politinės padėties Italijoje, taip Vatikano II Susirinkimas nebūtų suprantamas be didžiųjų teologų, kurie jam paruošė dirvą. Šių teologų centre stovi jaunas šveicaras Hans Kuengas.

    Jis gimė 1928 m. Studijavo Vokiečių Kolegijoje Romoje, Gregorianiškame Universitete, Katalikų Institute Paryžiuje ir Sorbonos Universitete. Į kunigus įšventintas 1955 m. Po penkių metų darbo parapijoje jis pakviestas profesoriauti katalikų teologijos fakultete Tuebingeno universitete. Savo pagrindiniuose moksliniuose veikaluose svarstė Bažnyčios struktūrą ir atsinaujinimą. Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo metu jis buvo oficialus teologijos patarėjas.

    Didieji mūsų laikų teologai yra lyg Šventojo Rašto pranašai — per juos kalba Dvasia. Tėvo Kuengo 1961 m. išleistoji knyga “Council, Reform and Reunion” šiandien skamba pranašiškai. Čia jis labai drąsiai kalba apie reikalą Bažnyčiai atsinaujinti — Bažnyčia niekuomet nėra atbaigta: laiko tėkmėjeji turi priimti naujus pavidalus, nes ji turi skelbti Kristaus gerąją žinią pagal laiko dvasią ir kultūrą. Kaip mes galim prisidėti prie Bažnyčios atsinaujinimo? “Mes galim kentėti, melstis, kritikuoti, o visų labiausia — veikti; ne dėl revoliucijos, ne vien dėl širdies pasikeitimo ar negerovių sutvarkymo, bet dėl kūrybingos viso Bažnyčios gyvenimo reformos”. Kuengas žvelgia į reformos bandymus praeityje bei dabartyje ir klausia: Ar Susirinkimas bus nusivylimas ar troškimų išpildymas? Jis nemato, kad šis Susirinkimas atstatytų krikščionių vienybę. Tačiau Susirinkimas galėtų prisidėti prie vienybės priartinimo, atstatydamas pirminę vyskupų pareigų vertę. Čia Kuengas užsimena rajonines vyskupų konferencijas, kurios galėtų prisidėti prie Bažnyčios valdžios decentralizavimo: jis siūlo, kad Susirinkimas tik nutartų kas reikia daryti, palikdamas laisvę tautinėms vyskupų konferencijoms, kaip bendrąjį nutarimą savo krašte įgyvendinti.

Skaityti daugiau:

Atsakymo beieškant prof. A. Maceinos klausimams

    Pasigesdamas aiškumo, kuo grindžiami pasauliečių ir kunigų santykiai Bažnyčioje, prof. Ant. Maceina “Aiduose” (1965 spalis) iškelia tris klausimus. Pirmasis klausimas — istorinis: “Ar pasauliečių pakvietimas apaštalauti yra dogmatinio ar grynai istorinio pobūdžio?” T. y. ar jis iškyla iš pačios Bažnyčios sąrangos ar tik iš dvasiškuos besikeičiančio istorinio nusistatymo? Antrasis klausimas — esminis: “Kame glūdi pasauliečių apaštalavimo šaltinis — Krikšto bei Sutvirtinimo (galima dar pridėti ir Moterystę) sakramentuose ar hierarchijos pa-vedime?” T. y. ar pakrikštytas žmogus savaime — ir be hierarchijos pavedimo — gali ir turi apaštalauti? Trečiasis klausimas — egzistencinis: “Kaip santykiauja pasauliečiai su dvasiškiais — kaip du luomai ar kaip dvejopi veikėjai toje pačioje Bažnyčioje?”

    Siekdamas užmegzti dialogą, prof. Ant. Maceina kvietė dvasiškius atsakyti į šluos klausimus.

TIK LAISVĖJE žmogus gali siekti gėrio. Mūsų bendralaikiai labai pabrėžia šią laisvę ir todėl jos teisingai ir siekia... Autentiška laisvė yra ypatingas žmogaus dieviškumo ženklas. Dėl to pagarba žmogui reikalauja, kad jis elgtųsi sąmoningai ir laisvai pasirinkdamas, nevaržomas aklo vidinio impulso ar išorinės prievartos.

Iš Konstitucijos apie Bažnyčią ir modernųjį pasaulį.

    Tuos klausimus profesoriui formuluojant, Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas dar nebuvo apsvarstęs ir galutinai priėmęs oficialaus dokumento apie pasauliečių apaštalavimą. Šiuo metu toks dokumentas jau yra paskelbtas. Tad vertėtų paieškoti atsakymo tame oficialiame rašte, nurodančiame pasauliečių apaštalavimo principus, gaires ir santykį su hierarchija.

Skaityti daugiau:

MARTIN BUBER

ŽMOGUI pasaulis yra dvilypis, nes į pasaulį jis žiūri dviem žvilgsniais.

Žmogaus žvilgsnis yra dvilypis, nes pirminiai žodžiai, kuriuos jis taria, yra dvilypio pobūdžio.

Pirminiai žodžiai yra ne atskiri žodžai, bet sujungti žodžiai.

Vienas iš jų yra pora Aš-Tu.

Kitas pirminis žodis yra Aš-Tai; čia, nepakeičiant pirminio žodžio prasmės, Jis arba Ji gali užimti Tai vietą.

Todėl žmogaus Aš yra taip pat dvilypis.

Nes Aš pirminiame žodyje Aš-Tu skiriasi nuo Aš-Tai.

Skaityti daugiau:

THOMAS STEARNS ELIOT

Palaiminta sesuo, šventoji motina, dvasia fontano, dvasia sodo,
Neleisk mums tyčiotis iš savęs melu.
Išmokyk mus sielotis ir nesisieloti.
Išmokyk mus ramiai sėdėti Net ir tarp šių uolų.
Mūsų ramybė ]o valioje Ir net tarp šių uolų.
Sesuo, motina
Ir dvasia upės, dvasia jūros,
Neleisk man būti atskirtam
Ir leisk mano šauksmui ateiti pas Tave.

T. S. Eliot, iš Ash Wednesday, 1930.

Skaityti daugiau:

MEILĖ GYVENIMO IR LITERATŪROS ŠVIESOJE

I - Įvadinis straipsnis

ALFONSAS GRAUSLYS

     Kiekvienas buvimas yra stebuklas, bet meilė — tai didžiausis stebuklas. Taip erotinę meilę apibūdina vienas pačių didžiųjų vokiečių rašytojų Th. Mannas. Šią mintį tartum pratęsdama ir papildydama, pasaulinio garso šokėja Iz. Duncan savo dienoraštyje rašo: “Meilės stebuklas glūdi jos temų ir tonų įvairume... Vieno vyro meilė, palyginus ją su kito, gali būti tokiame santykyje kaip Bethoveno muzika su Puccinio. Štai kodėl žmogaus vidaus pasauliu susidomėjusiems žmonėms meilė ir jai giminingi jausmai bus visada įdomiausio stebėjimo objektas. Todėl gerai parašyti, psichologiniai giliai pagrįsti meilės romanai bus visada rašomi ir skaitomi; jie nenusibos, nesikartos, nes kiekviena besimylinčiųjų pora, kiekvienas jos dalyvis, turėdamas kad ir skirtingą paveldėjimą ir išauklėjimą, išgyvens meilę kitaip. Kiekvieno jų meilė bus paslaptis, nes iš viso meilė yra gamtinė paslaptis, o juk paslaptys sukelia smalsumą jas pažinti. Tasai smalsumas niekada nenurims, nes “jokia knyga, joks scenos veikalas, joks eilėraštis negalės pilnai apimti tos paslapties. Tik patsai gyvenimas šią paslaptį talpina” (O. Gmelin). Ir todėl šis ilgesnis straipsnių ciklas įvardinamas “Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje”.

ŠIO KLAUSIMO SVARBA

     Šią temą svarstyti būtinai reikia, nes šiandien meilės sąvoka yra labai iškreipiama ir suteršiama. Meile šiandien vadinama paprasta savimeilė, kuri ieško tik malonumų sau ir temato vien kūną skirtingos lyties partneryje. O juk suterštos sąvokos, virsdamos gyvenimu, jį teršia ir doroviniai smukdo. Reikia tad tikros meilės sąvoką kelti ir ugdyti, nes šiandien kalbama ir rašoma bevelk vien tik apie seksualumą. Kalbėti apie tokią meilės sąvoką reiškia bandyti atsverti seksualinio tvano antplūdį ir gyvenime ir literatūroje. Tai įleisti gryno oro į sugadinto oro patalpą.

     Šis klausimas svarstytinas, nes tikroji meilė yra dvasinė vertybė (nes tik tokios vertybės yra tikros), o juk gyvename tokių vertybių nuvertinimo laikais. Kaip, pavyzdžiui, žūna grožio supratimas, jo branginimas ir ugdymas (nes dailininkų didelė dalis nelaiko sau uždaviniu kurti grožį, kaip buvo praeityje), taip žūna tikros meilės supratimas ir branginimas. Daugelio kraštų šiandieniniam jaunimui tikroji meilė yra tik sentimentas, iš kurio verta tik pasijuokti. Nesykį teko matyti ir girdėti, kaip jauni žmonės juokėsi, žiūrėdami į tikrą meilę vaizduojančius filmus.

Skaityti daugiau:

VAIKŲ NAMAI

BRONIUS KRIŠTANAVIČIUS, S. J.

     Pasidarbavęs 6 metus be jokių atostogų, taip išsėmiau savo jėgas, kad vieną dieną nuėjau pas gydytoją ir paklausiau, ką man daryti. Gydytojas patarė nutraukti darbą bent vieneriems metams ir bėgti iš Italijos, kol dar galiu pavilkti kojas. Ordino vyresnieji pageidavo, kad važiuočiau į Ameriką. Suradęs įpėdinį ir gavęs popiežiaus leidimą, 1950 m. geg. viduryje sėdau laivan ir pirmą kartą pasijutau neturįs jokių rūpesčių.

DON SALVATORE

     Iš tiesų, be rūpesčių buvau gal tik vieną valandą. Mat, bevaikščiodamas ant denio ir žiūrėdamas į atsisveikinančius keleivius, pamačiau atskubantį automobilį, iš kurio iššoko Don Salvatore, Šveicarijos “Caritas” delegatė Italijai ir keli berniukai. Tiesą sakant, nebegaliu atsiminti, kaip iš tiesų

     Don Salvatore vadinosi: Don Salvatore de Angelis, ar Don Angelo Salvatore. Bet labai gerai atsimenu atsisveikinimo sceną ir to kunigo nuveiktus darbus.

     Pirmą kartą Don Salvatore sutikau Casertoje, netoli Neapolio. Prašomas mūsų komisijos pirmininko, rodos, 1948 metais, aplankiau šešias vyskupijas tarnybos reikalais ir jau rengiausi važiuoti namo, kai mane netikėtai užklupo Don Salvatore. Jis prašė mane vykti kartu su juo į Maddalonį ir pasižiūrėti, ar ten bus galima įsteigti pastovią vaikų stovyklą. Kadangi Maddalonis nepriklausė mano darbo sričiai, patariau jam kreiptis į mano kolegą, kurį jis gerai pažino. Bet Don Salvatore buvo nepermaldaujamas. Iš mano kolegos jis nesitikėjo nieko gauti, o jo apylinkėje esą tiek daug našlaičių ir gatvės vaikų, kad jis jaučia sąžinės pareigą jiems ką nors daryti. Jam bus naudinga bent mano patarimas.

     Patarimas nieko nekaštuoja, o kadangi Don Salvatore man padarė gerą įspūdį, nuvažiavau pasižiūrėti, kokias jis turi patalpas.

     Patalpos buvo tikrai geros. Jos susidėjo iš erdvių ir gana naujų kareivinių, suriestų į keturkampį. Kareivinės buvo ilgą laiką nenaudotos, todėl atrodė apleistos ir nešvarios. Trūko daug langų ir durų. Viduje patalpos buvo tuščios. Bet, įdėjus šiek tiek pinigų, jas buvo galima greitai atremontuoti. Pinigų aš neturėjau, bet maisto produktais, drabužiais, lovomis ir patalinėmis galėjau tam kunigui padėti.

     Pabaigęs kareivines apžiūrėti, paklausiau Don Salvatore, kiek jis turi maisto produktų ir kada nori atidaryti stovyklą.

Skaityti daugiau:

SAUSIO MĖNESIO ŠVENTĖS ŠEIMOJE

ŠV. ŠEIMOS šventėje, kuri šiais metais yra sausio 9 d., pamąstykime apie Marijos ir Juozapo rūpestį, auginant Dieviškąjį Vaiką. Be abejo, jiedu žinojo, kad tai Dievo Sūnus, ir todėl buvo pasiruošę netikėtinumams. Tačiau, kadangi Jėzus augo paklusnus ir linksmas, kaip ir kiti kaimynų berniukai, jo žemiški tėvai spėjo primiršti jo specialią misiją. Būdamas 12 metų, jis pirmą kartą "nuvylė" juos. Negrįžo su visais maldininkais namo, o pasilikęs Jeruzalėje stebino moksložinovus savo išmintimi. Sunku buvo dailidei Juozapui ir Mergelei Marijai suprasti sūnaus atsakymą: "Argi nežinojote, kad turiu būti tuose dalykuose, kurie yra mano Tėvo?" Jie šį paaiškinimą tyliai priėmė ir pakluso. Pakluso ir Jėzus, Dievo Sūnus, savo žemiškiems tėvams.

Paskaitykime kartu su vaikais Šv. Šeimos sekmadienio evangeliją, aiškindami, kad net pats Dievas pakluso savo žemiškiems globėjams. Argi jie, žmonių vaikai, galėtų nesekti tuo pavyzdžiu? Tos dienos aprašomas įvykis moko ir tėvus. Nežiūrint, kaip esame prisirišę prie savo vaikų, bandykime suprasti, kad jie yra mums Dievo patikėti; tad, laikui atėjus, atsistos ant savo kojų ir išeis gyventi savo gyvenimo. Mylėkime juos jų nevaržančia meile ir kantriai diekime tikėjimą, meilę artimui, teisingumą, dorovę ir savarankiškumą.

Sausio 13 d. Katalikų Bažnyčia mini Jėzaus krikštą. Tai antras atvejis, kai apreiškiama Kristaus dievybė. Šį sykį tai įvyksta pačios Šv. Dvasios nusileidimu ant Jordano upėje krikštijamo Dievo Sūnaus.

Pagal žydų paprotį moteris, pagimdžiusi sūnų, po 40 dienų būdavo įvesdinama šventyklon. Šiamsenam įstatymui pakluso ir Mergelė Marija, šventykloje paaukodama du balandžiu, nes buvo neturtinga. Vasario 2 d. yra švenčiamas Švč. Marijos įvedybos ir Kūdikėlio Jėzaus paaukojimas. Tą dieną Katalikų Bažnyčioje šventinamos žvakės. Jų turėtų įsigyti šeimos — po vieną kiekvienam savo nariui. Šios žvakės gali būti deginamos ir džiaugsmingomis progomis, pvz. sukaktuvėse, vardinėse, gimtadieniuose. Šviesos simbolizmas bažnyčios liturgijoje nuolat naudojamas. Kodėl tad jo neperkelti ir namų atmosferon?

Gintarė Ivaškienė

ALBERT SCHWEITZER

“AŠ ESU gyvybė, norinti gyventi, apsupta gyvybės, norinčios gyventi”. Žmogus yra tikrai doras tik tada, kai jis paklusta akstinui, kiek tik gali, padėti visai gyvybei ir vengia pažeisti bet kokį gyvį. Gyvybė kaipo tokia jam yra šventa.

Man išgelbstint vabzdį iš balos, pati gyvybė pasišvenčia gyvybei, ir taip gyvybės pasidalinimas prieš save pačią panaikinamas. O kada pažeidžiu bet kokią gyvybę, turiu aiškiai žinoti, ar tai reikalinga. Neturiu pažeisti daugiau, negu reikia, net ir tame, kas atrodo labai nereikšminga. Ūkininkas, pievoje nupiovęs tūkstanti gėlių karvėms pašerti, pakeliui į namus turi būti atsargus bereikšmiu mostu nenukirsti nė vienos pakelės gėlės viršūnės.

Skaityti daugiau:

JOHANNES PAULUS TILLICH

AGAPĖ yra toji meilės savybė, kurioje meilės religinis elementas prašoka save. Jei meilė yra visu moralinių reikalavimų galutinis matas, tai agapė yra ta savybė, kuri nurodo moralinio istatymo transcendentinį pradą, nes agapė pranoksta žmogaus ribotumus. Paulius tai išreiškia savo didžiajame himne meilei (I Kor. 13), vadindamas agapę aukščiausiu dieviškosios Dvasios darbu ir amžinojo gyvenimo dalimi, kuri yra net virš tikėjimo ir vilties.

Meilė yra viena. Jos skirtingos savybės rišasi, nors jos gali atsiskirti ir tapti priešais. Visose situacijose apsprendžiaagapė, nes ji jungia teisingumą ir prašoka žmogiškosios meilės ribas. Todėl bet kokiame meilės savybių konflikte agapė yra lemianti. Tik šiuo pagrindu galima meilę laikyti moralinių reikalavimų galutiniu šaltiniu.

Skaityti daugiau:

MOTERS PUOŠIMASIS

J. Sav.svarstant kraštutinius atvejus

K. Kon.siekiant asmeninio pilnumo

     Klausimas yra įdomus, nors šiandien moterų dažymasis yra tapęs kasdieniniu reiškiniu. Kadangi jo problema yra sudėtinga, tenka plačiau paaiškinti.

Šiais laikais nedaug yra moterų, kuriosvienos daugiau, kitos mažiaunesidažytų. Darau tai ir aš. Tačiau, kartais ateina mintis: ar dera tai daryti? Juk tas užima laiko, kosmetika kainuoja. Kaip į tai žiūrėti iš moralės pusės?

— Aldona

Noras būti gražia yra teisėtas, tačiau būdas siekti to grožio gali būti ne.

     Kiekvienos moters jaunystėje yra laikas, kada veidrodis jai aiškiai pasako: “Tu graži, vidutinė, nepergražiausia, biauri”. Tos, kurioms veidrodis pasako, kad biaurios, dažniausia kapituliuoja. Bet kitos, net ir gražios, stengiasi dažymusi būti dar gražesnės, ar bent gražios. Ir štai tam patarnauja visas arsenalas pudrų, tepalų, dažų, spalvų ir kt.

ANKSČIAU IR DABAR

     Yra pastebėta, kad moterys mėgsta puoštis, dažyti veidą, o kartais ir visą kūną ryškiomis spalvomis net laukinėse tautose, kurių papuošalai gal tėra spalvoti akmenėliai, stiklo gabalėliai, dantys, gyvulių kauleliai, paukščių plunksnos, kriauklės ir kt. Mums atrodo keistai toks jų grožio supratimas ir skonis, tačiau jis rodo moters prigimtyje esamą palinkimą save pagražinti.

     Aukštesnio civilizacijos laipsnio pasiekusiose tautose ne tik šiandien, bet ir senovėje menas pasigražinti virto moterų privilegija. Yra įdomu stebėti senovės dokumentus, piešinius, paveikslus, šiandien gulinčius muziejuose ir tebeliudijančius, kaip amžių bėgyje vartota šimtai būdu moterų grožiui pakelti. Dažnai spalvos, akių, antakių, lūpų dažymas, šalia grožio, turėjo ir kitą reikšmę: iš dažymosi būdo, ypačiai spalvos, buvo galima atskirti vergę nuo ponios, mergaitę nuo ištekėjusios moters, patriciją nuo plebėjos. Senovėj turtingos patricijų ir aristokratų šeimos išleisdavo dideles pinigų sumas įsigyti visokių aliejų, balzamų, kvepalų, kosmetinių esencijų moterų grožiui padidinti ar palaikyti.

Skaityti daugiau:

Siekiant asmeninio pilnumo

Tikrasis moters puošnumas nesustoja ties išviršine išvaizda. Jis apima visą jos asmenį, jos vidinį gyvenimą, gilų dvasios suklestėjimą.

     Kalbant apie moters puošimąsi liečiamas labai jautrus klausimas. Ypatingai ši problema darosi sudėtinga mūsų laikais, kada reklamomis persunktoje civilizacijoje moters įgimtas noras puoštis išnaudojamas bizniui. Tą faktą ryškiai pabrėžia J. S. straipsnis apie moteriško dažymosi vertinimą. Ten autorius teisingai sprendžia apie perdėtas dažymosi procedūras bei su tuo susijusias išlaidas. Didesnė straipsnio dalis skirta negatyviam kraštutinio atvejo vertinimui, kur “grožio kankinė” neturi laiko savo šeimai nei neatsižvelgia į šeimos biudžetą.

GERA PUOŠTIS...

     Verta iškelti ir teigiamą grožio pusę. Tokiu atveju, žinoma, moters pasipuošimas yra saikus ir išmintingas. Kaipo toks jis gali prisidėti prie šeimos vienybės ir laimės. Kaip tai? Kartais moteris, pagyvenus ir apsipratus šeimoje, nebesirūpina namais nei savo pačios išvaizda. Nei tokie namai, nei tokia žmona nevilioja: sukurtoji dvasia atstumia vaikus, netraukia nė vyro. Išviršinis apsileidimas dažnai byloja jos vidinę netvarką bei dvasinį skurdą (nekalbama čia apie šeimas su dideliais būriais vaikų, kur vienam žmogui sunku visuomet palaikyti tvarką namuose). Gi mažas apsitvarkymas bei kuklus pasigražinimas ineštų daug šviesesnės, šventiškesnės bei giedresnės nuotaikos ne tik jai pačiai, bet ir visai šeimai, kur visiems būtų malonu ir jaukų gyventi.

Yra ir psichologinių motyvų, kodėl moteris puošiasi. Sutiksime ar ne — aplinka mus veikia. Kada visur priimta dažytis, puoštis — nes tokia mada, toks paprotys — tada vienai kuriai moteriai sakyti “aš to nedarysiu, galiu apsieiti be dažu” ne tik reikia tvirtos valios, savo individualybės, bet taip pat dažnai tenka pakęsti kitų žmonių badymą, gal net palaikymą keistuole. Visa tai veikia žmogaus asmenybės vystymąsi, sveiką brendimą. Kas užtikrins, kad toks veikimas bus tik pozityvus, kiekvienai moteriai pakeliamas?

Skaityti daugiau:

ĮVAIRIAIS ŠEIMOS KLAUSIMAIS

Tėti, ar mane myli?

Kai keletas tūkstančių paauglių buvo užklausti, kurio klausimo atsakymą jie labiausiai norėtų iš savo tėvų sužinoti, jis skambėjo taip: “Ar jūs tikrai mane mylite?” Atsakymo jie labiausiai tikėjosi iš tėvo. Pasirodo, kad net berniukams neužtenka tik drauge su tėvu pameškerioti ar beisbolą padaužyti, kad įsitikintų jo meile. Ir, kadangi vyrams dažniausiai sunkiai einasi, kai reikia žodžiu meilę išreikšti, dr. Paul Popenoe pataria jiems nesigėdyti savo sūnui bent per peti draugiškai patapšnoti ar saldžią “grūšią” pakaušin juokais skustelėti.

Motinos taip pat turėtų savo meilę išreikšti prisiderindamos prie vaikų charakterio, nes, kas vienam atrodo labai meilu, kitą gali net erzinti.

Platesniu žvilgsniu

Šiais laikais amerikiečių vaikai daugiau girdi ir žino apie užsienio kraštus, negu jų tėvai, kai buvo maži. Jiems padeda tėvų gerai atrinktos televizijos programos, vis daugėjančios knygos apie svetimus kraštus. Gaublio ar atlaso turėjimas namie ir pašto ženklų rinkimas ypatingai sukelia vaikų žingeidumą. Miestiečiai ar netoli didelių miestų gyvenantys vis dažniau atranda progų nuvesti savo vaikus į svetimšalių koncertus, parodas, net valgyklas.

Visa tai labai girtina, rašo Charles W. Yostas, Amerikos atstovas Jungtinėse Tautose. Juk, jei vaikai nuo mažens domėsis kitų tautų žmonėmis, jie ir užaugę liks labiau informuoti ir jautrūs pasaulinėms problemoms.

Skaityti daugiau:

ANTANO JASMANTO GRUODAS

PRANAS RAZMINAS

     Kaip sužinome iš “Gruode” atspausdinto Juozo Brazaičio išsamaus straipsnio, šios knygos kelias į skaitytojo rankas buvo ilgas ir vingiuotas. Tačiau ji dar atėjo laiku. Juk “Gruode” tiek maža silpnų vietų. Tai rinktinė gėlių puokštė, kur atskiruose žieduose, kaip veidrodyje, atsispindi amžinasis žmogaus rūpestis. Tai poezijos knyga, kurios vietą stengies atsimint, padėjęs ją tarp kitų knygų. Juk tikrai prie jos teks sugrįžti. Nedaug ko iš šios knygos be nuostolių galima būtų išbraukti. Ji parodo, kad žmogus gali būti apdovanotas ne vienu talentu, ne vienos kurios nors srities kūrybine jėga. Antano Jasmanto “Gruodas” sugriovė mūsuose klausimą: Kaip stiprus filosofas gali būti kartu ir stiprus poetas? Tokiuo junginiu vienam asmeny — poetu Ant. Jasmantų ir filosofu Ant. Maceina — galėtų didžiuotis bet kuri tauta.

    Jau toks mūsų polinkis: ieškoti itakų ir džiaugtis jų suradus. Neišvengė šio pasikėsinimo ir “Gruodo” autorius.

     Daugumas rinkinio eilėraščiu — tai vaizdo ir minties harmonija, iš kurios net prie amžinybės vartų padvelkia transcendentinė šiluma. Tai kažkas, ko lietuvių poezijoje seniai pasigesta.

     Kaip į kiekvieną žmogų, taip ir į poetą veikia išorinis pasaulis ir iššaukia tam tikrus būdingus jo kūrybai bruožus. Tačiau yra ir tokiu, kurie tarsi skendėja amžinose problemose, nerasdami laiko sugrįžti į gyvenamąjį momentą. Poetas Bradūnas skundėsi svetima duona, poetas Brazdžionis svetimais kalnais, tačiau Jasmantas pro tai praėjo visai negirdomis, skųsdamasis su visais kitais prie amžinybės slenksčio. Jis peršoko laiką ir įvykius, tarsi jie būtų buvę jam visai bereikšmiai. Jis prakeleivis, jis praskrendąs vakarų žarose nematytas paukštis. Kartais nebežinai, ar jis savo poetinėje kūryboje yra labiau poetas ar filosofas.

    O gal Jasmantas būtu tas, kuris sugebėtų sukurti skaitytojui kenčiančios tautos aukščiausios rūšies poetinį paveikslą, kurio jis (skaitytojas) vis dar tebelaukia iš lietuvių poetų.

Skaityti daugiau:

IŠKARPOS IŠ ANAPUS

1965 m. lapkričio 28 d. okupuotoje Lietuvoje leidžiamame laikraštyje "Komjaunimo Tiesoje" "Vaizdelių iš natūros" skyriuje buvo atpasakoti du atsitikimai "Kodėl Onutė jaudinosi?" ir "Pas mus drausmė geležinė". Žemiau perspausdiname tuos aprašymus, truputį sutrumpindami ir pakeisdami jų pavadinimus.

Tai kad... aš... ne... Ir visi pakėlė rankas.

     Onutė nuvažiavo į Kaušpė-džių tarybini ūkį ir nelinksmas dūmas dūmojo. Kišenėje — zootechniko diplomas. Bet kas iš to diplomo, jei jis nepadėjo Onutei likti mieste. Ir reikėjo gi taip atsitikti! Jau ir vieta buvo surasta parduotuvėje, kai staiga užgriuvo revizoriai iš Vilniaus. Ir viskas, kaip į vandenį. “Važiuok, Onute, į fermą — bekonų auginti”.

     Ir Onutė važiuoja. Niurna, bet važiuoja. Nevažiuosi — dar, ko gero, diplomą atims.

     Atvažiavo Onutė į tarybinį ūki. Apsidairė. Akutes pavartė. O Kaušpėdžių tarybiniame ūkyje jos jau laukia nesulaukia; juk reikia gi tradiciją palaikyti. O tradicija ši — ypatinga. Tuo labiau — madinga. Daugelyje vietų elgiamasi taip: vos tik į ūkį atvažiuoja jaunas specialistas, ir sekančią dieną jau išrenka vadovauti komjaunimo organizacijai. Girdi, nauja šluota visada geriau šluoja...

     Ir štai Onutę pakvietė į ūkio klubą, kur jau buvo susirinkę komjaunuoliai. Onutė, išgirdusi apie komjaunimo susirinkimą, bandė kažką aiškinti. Bet nedavę jai net prasižioti...

     —    Draugai, pasitarusi su ūkio vadovais, priėjau išvados, kad aš apleidau darbą, — pradėjo Dubleraitė (pirminės komjaunimo organizacijos sekretorė). — Bet kaip tik šiuo sunkiu metu į mūsų eiles įsijungė zootechnikė Onutė, kuriai aš siūlau patikėti garbingas jaunimo vadovo pareigas...

     Nuteškeno plojimai. Ir tuoj po to Onutė buvo išrinkta Kaušpėdžių tarybinio ūkio pirminės komjaunimo organizacijos sekretore. Po to jai suteikė žodį. Tribūnoje Onutė labai jaudinosi, nespėdama nusivalyti prakaituojančios kaktos. Pagaliau, susirinkimo dalyviams primygtinai reikalaujant, šiaip taip pralemeno:

     —    Tai, kad... aš... ne... komjaunuolė!

     Susirinkimas minutėlei sutriko. Bet tik minutėlei. Vėl visi pakėlė rankas. Dabar jau už tai, kad Onutė užpildytų anketą ir būtų priimta į VLKJS (komjaunimo) eiles...

Skaityti daugiau:

LIETUVIŲ JAUNIMO TAIKOS KORPAS

ANTANAS SAULAIT1S, S. J.

     Taikos korpo patraukli ir taikli mintis, iškelta prieš šešerius metus Amerikoj ir sukėlusi lig šiol trisdešimties tautu dėmėsį steigti savąsias tarnybas (kurių bent 12,000 narių šiuo metu tarnauja užsienyje), suprantamai palietė ir lietuvių visuomenę laisvajame pasaulyje. Jau keli savanoriai išvyko su amerikiečių taikos korpu į Turkiją, Afganistaną ir kitus kraštus. Tuo pačiu metu atsirado sumanymų pradėti lietuvių taikos korpą lietuvių reikalams: 1964 Lietuvių Romos Katalikų Federacijos tarybos suvažiavime ir 1964 Lietuvių Studentų Sąjungos suvažiavime, vėliau spaudoje (“Laiškai Lietuviams” 1964 nr. 11, 1965 nr. 3; “Mūsų Vytis” 1964 nr. 5; “Ateitis”, 1965 nr. 5 ir 6).

     Kad reikėtų didelės idėjos ir paskatinimo mūsų (ypač jaunimo) veiklai, niekas neabejoja, ypač 1966 Jaunimo Metais. Bendruomeninei tarnybai ar talkai steigti reikia daug paramos, bet, kad tai įmanoma, rodo jau pradedami darbai.

     Santraukos būdu pateikiami metmenys, aptarti Lietuvių Studentu Sąjungos visuotinio suvažiavimo (1965 XI 25-28, Clevelande) diskusiniame būrelyje.

     Pirmiausia tenka prisiminti jau veikiančius taikos korpus. J.A.V. Taikos Korpas, Kanados Universitetų Tarnyba Užjūryje (ir šešiolikos kitų kraštų) nariai vyksta į užsienio apleistus ar besisteigiančius kraštus statyti mokyklų, rūpintis sveikata, mokyti, plėsti žemės ūkio reformas ir kt. Ištarnavę dvejus metus, sugrįžta atgal, gavę mažą atlyginimą. Antros rūšies tarnyba — vietinė, pvz., Savanoriai tarnauti Amerikai, kurių narius įvairios įstaigos bei vietovės pasikviečia ypatingiesiems darbams miesto tankiai apgyvendintom vietom, apleistųjų ir neturingųjų tarpe, pas ligonius, vaikus, imigrantus. Tokius savanorių būrius valstybiniu mastu turi keturiolika kraštų (šalia privačiu organizacijų, kaip Popiežiaus Savanoriai Lotynų Amerikai, Čikagos apylinkių Pasauliečių Sąjūdis ir kt.).

Skaityti daugiau:

ĮSPŪDŽIŲ MOZAIKA IŠ ŽYGIO Į JUNGTINES TAUTAS

     Miestas baigia darbo savaitę. Vakaras užsidega auksu lietaus debesyse. Gęsta purpuru. Trys dideli autobusai prie Jaunimo Centro. Žmonės apsirūpina vietomis. Pro autobuso langą matyti, kad kažkas deda vainiką prie paminklo. Prieblandoje žaibuoja fotografų lemputės.

*  *  *

     Indianos lygumose miestelių šviesos. Autobuse nejuntamas lietus ir vėjas. Vakaruose žaibai apšviečia sunkius lietaus debesis. Iš autobuso priekio atplaukia daina. Prisidedam ir mes gale, nors motoro dūzgimas ją slopina. Toliau eis geriau. Ohio siena. Toledo. Stojame vakarienei. Po mūsų lieka tik apdegusi žemė. Nesinori lipti į autobusą, nors lauke vėjas taško vandeniu. Prie namo durų skarotas berželis. Vėliavos stiebo virvę tranko vėjas — stiebas iš aliuminijaus, skamba kaip ugnies varpas.

     Kalnai. Ant posūkių miegančiųjų galvos remiasi į šaltą stiklą. Tunelis po tunelio. Visa naktis kaip tunelis. Breezewood. Turime stoti, nes autobusas nori gerti. Senas pažįstamas, iš Vokietijos. Ar nepavargot? Ne, nors turėčiau teisę, su savo septyniasdešimt metu. Du jauni veidai — pirmą kartą i New Yorką. Ir senas vyras, ir jie kažko laukia. Gal tunelio galo.

*  *   *

     Švinta. Akyse rūkas, iš kurio išnyra plati, plati Susquehanna upė. Rūke medžiai tingiai pamojuoja rankomis, švysteli kelias, tiltas. Kopiame i dangų, kad persikeltume per Delaware upę. Prie Trentono, kaip Washingtonas. Elizabeth, Newark, pelkės, kurių vidury sala su Coca Colos reklama. Pulsas vėl greičiau plaka. Didelio miesto tempu. Priekinėj sėdynėj jaunuolis parašo ir prilipina ant lango: “Freedom 4 Lithuania”. Ir riedame per ispaniškai kalbantį New Yorką į Madisono Keturkampį Daržą.

*  *  *

     Į areną įžygiuoja raudonas ir baltas būrys. Tai, tur būt, Bostono šv. Petro mokyklos orkestras. Salė milžiniška — jie tik raudonas ir baltas lašelis po JAV, Estijos, Latvijos Ir Lietuvos vėliavomis, kurios driekiasi nuo salės lubų. Giedame himnus. Amerikos dar vis neišmokom. Meldžiamės kartu su prelatu Balkumi. Programą tvarkys Leo Cherne. Jo motina iš Vilniaus. Priklauso tautai, kuri daug kentėjo. Akis klaidžioja po salę. Spalvingi šokėjų rūbai. Fotografų daugybė — veik tiek, kiek šokėjų.

*  *  *

     Politikai svečiai kalba Įprastine retorika. Gaila jų ir mūsų. Kontrastas — jėzuito Swords malda: su juo prašome pagalbos ir jėgų, kad siekdami laisvės neskleistume neapykantos. Skaitoma rezoliucija. Po ja tikrai galime pasirašyti. Baigiame — leidžiamės žemyn eisenai. Pasigendame giesmės, kuri būtų mus visus sujungus. Kodėl ne “We Shall Overcome”? Juk civilinės teisės ir mūsų kraštų laisvė — tai dvi to paties troškimo apraiškos. Ta mintis nepalieka ir gatvėje:

     Aprašymas — Arūnas ir Aušrelė Liulevičiai Fotografijos — Algimantas Kezys, S. J.

Skaityti daugiau:

“AUKSO ŽĄSIS” FILMO EKRANE

     Birutė Pūkelevičiūtė, pasižymėjusi aktorė, režisorė ir rašytoja, išdrįso drauge su mažu kolegų būreliu žengti pirma, žingsni į iki šiol mūsų talentų neišmėgintą dirvą, būtent, filmo ekraną. “Aukso Žąsies” įamžinimas celiulozėje yra įvykis, kurio negalima praleisti nepaminėjus.

     Filmo sėkmingumui, kaip ir teatro scenai, pirmiausia reikalingas geras veikalas, efektingai pristatytas ir suvaidintas. Filmui tačiau dar reikia ypatingo sugebėjimo jo techniniam paruošimui ir perdavimui. Gerai tai atlikti reikia patirties ir subrendimo filmo statybos srityje.

     Mūsų filmo darbuotojai dar tik pradėjo, bet ir tai “Aukso Žąsies” pastatyme jau parodė didelius sugebėjimus. Yra ir trūkumų, kurių negalima praleisti nepaminėjus.

     Dėmesys krypsta į pati veikalą, kurį B. Pūkelevičiūtė yra pritaikiusi scenai, pasiremdama Brolių Grimų pasakų motyvais. Pasakos turinys santraukoje toks. Karalaitė liūdi savo tėvo pilyje. Niekas, net ir karaliaus juokdarys, jos pralinksminti negali. Su karalaite liūdi visa karalija. Karalius paskelbia kraštui, jog tas, kuris jo dukterį prajuokins, gaus ją už žmoną. Jaunikių daug, bet nė vieno tikrojo.

     Pilies astrologas žvaigždėse įskaitė, kad tik per žąsį išsivaduos karalija iš šio liūdesio.

     Juokdarys myli karalaitę, bet, nesitikėdamas jos rankos, nutaria iš karalystės išvykti. Pakeliui jis sutinka senutę, kuri jam už gerą širdį dovanoja auksinę žąsį. Ta žąsis nepaprasta: kas ją paliečia, prie jos prilimpa, o tokių atsiranda daug. Taip juokdarys su žąsim po ranka ir visa virtine prilipusių žmonių prajuokina karalaitę.

     Veikalo turinys paprastas ir tinkamas vaikams. Dainelės, teksto rimas ir kai kurie žaidimai tikrai puikūs vaikiškai širdžiai pradžiuginti. Tačiau įterpta satyros, matyt, norint pataikyti ir į suaugusiųjų širdis. Satyra vietomis visai gera, kaip, pavyzdžiui, skundimasis būtom ir nebūtom ligom, admirolo nualpimas dėl stiklelio, našlės Teodoros filosofavimas karaliui ir admirolui pasipiršus, na, ir niuansais pasirodąs karalaitės lepumas. Tik gaila, kad ši satyra vaiko mentalitetui nesuprantama ir jam tos vietos lieka neužpildytos ir nuobodžios.

Skaityti daugiau:

Ekrano mirgesy

THE RAILROAD MAN

     Pokariniame laikotarpyje, Romos filmavimo studijas Cinecitta pavertus išvietintųjų ir pabėgėlių stovyklomis, italų režisorių eilė kūrė savo filmus, pasinaudodami kasdieniško gyvenimo pateikiamais scenarijais. Tai nemažai atsispindėjo ir pačioje tematikoje, kai buvo bandoma nagrinėti eilinio žmogaus nuotaikas ir socialines sąlygas. Šios neorealistinės srovės kūrėju laikomas Roberto Rossellini. Tačiau šalia jo išryškėjo eilė kitų talentingų režisorių, tarp jų ir Pietro Germi. Iš ankstyvesnės jo kūrybos ši kontinentą yra pasiekęs tik 1949 m. gamybos filmas “In the Name of the Law”, gi paskutinių kelių metų laikotarpyje jis ypač patraukė kritikų ir plačios publikos dėmesį filmais “Divorce Italian Style” ir “Seduced and Abandoned”.

     “The Railroad Man” buvo pastatytas 1956 m. Jis išlaiko visas ankstyvesnei Germi kūrybai charakteringas žymes. Kai dažnai filmams metamas bendras kaltinimas, jog ekrane pavaizduojamas nerealus ir pernelyg fantastiškas gyvenimas, tai šį kartą žiūrovai turi puikią progra stebėti eilinio žmogaus kasdieniško gyvenimo iškarpą.

     Filmo įvykių eiga įrėminta vienų metų laikotarpyje. Greitojo traukinio inžinierius Andrea Kalėdų išvakarėse grįžta iš darbo ir sustoja su draugais smuklėje. Tas vyno dažnas ir gausus gurkšnojimas kaip tik ir tampa viena iš priežasčių, kodėl jo šeimos gyvenimas pakrypsta į nesėkmę. Vyresnysis sūnus pasinėręs azartiniuose lošimuose, gi duktė turi ištekėti iš reikalo už ne visai mylimo jaunuolio. Beirstančios šeimos jungtį bando išlaikyti motina, bet jos vienos gerų norų nepakanka. Beveik visi įvykiai pristatomi iš aštuonmečio sūnaus požvilgio. Nekaltu naivumu berniukas domisi suaugusiųjų problemomis ir nekartą prisideda prie teigiamo jų išsprendimo. Atomazgoje vėl stebima visa šeima, suartėjusi sekančių Kalėdų išvakarėse.

     Sėkmingai išvengdamas saldaus sentimentalumo, režisorius net keliais atvejais pasiekia gilaus dramatiškumo. Pietro Germi ne tik surežisavo ši filmą, kartu prisidėdamas ir prie originalaus teksto paruošimo, bet taip pat pasireiškė kaip gabus artistas pagrindinėje inžinieriaus rolėje. Jo sukurtas charakteris pilnas gyvenimiško nuoširdumo. Dukters vaidmenyje pasirodo Sylva Koscina, tuo metu dar vos pradedanti savo karjerą artistė. Filmui daug gyvumo suteikia mažametis Edoardo Nevola, nuoširdžiai besimaišąs suaugusių tarpe.

     Šis puikus filmas tinkamas suaugusiems ir vyresniam jaunimui.

Skaityti daugiau:

Skaitytojo žodis

KAS PRIE ŠIRDIES

     “L. L.” lapkričio mėn., nr. 10. Gyvai redaguojamas žurnalas ir naujame sąsiuvinyje pakloja apsčiai medžiagos, kuri atskirais savo puslapiais patrauks visokio amžiaus ir visokio polinkio skaitytojus. Kiekvienas tuoj pat galės susirasti, kas jam labiausiai prie širdies. Paskelbtųjų jaunimo metų potekstėje labai tinka čia prof, dr. V. Bieliausko straipsnis “Jaunimo vystymasis tarp dviejų kultūrų”, bet ypač aktualios, liečiančios dvi didžiąsias mūsų jaunimo organizacijas (ateitininkus ir skautus) Ant. Saulaičio, S. J., mintys. Būtu gera, kad jos neliktų tik straipsnio raidėmis, bet realizuotųsi pačiame gyvenime.

"Draugas", 1965 XII 18

      Su dideliu susidomėjimu perskaičiau Jūsų redaguojamo žurnalo “L. L.” žinias apie liūdną ir tragišką krikščionių bei jų bažnyčių būklę pavergtoje tėvynėje. Dėkoju ir už patalpintas žinutes apie evangelikus.    „ ,

Kun. P. Dilys (Mūsų Sparnų redaktorius

PRIE TAUTOS PROBLEMŲ

       Per eilę metų “L. L.” kėlė manyje vien apmaudą. Tai buvo žurnalas, iš kurio aš tikėjausi daugiausia, bet kuris mažiausiai davė. Todėl buvau nusprendęs išbraukti jį iš prenumeratos sąrašo, nors beveik kiekvieną lietuvišką leidinį skaitau.

     Mano giliu įsitikinimu šis žurnalas turėtų būti rinktinių minčių rezervuaru mūsų tautos akivaizdžių problemų aptarime, ypač toje labiausiai apleistoje srityje, kur tautybė susitinka su religija. Pasauliečiai, nors ir labai apkartę, dažniausiai nedrįsta stipriau pasisakyti šiuo reikalu, o dvasiniai vadovai skuba prabėgti pro šalį, kad jų nepastebėtų. “L. L.”, iki vėlesniųjų numerių, nesistengė giliau įžvelgti į mūsu gyvenamojo laikotarpio raidą ir aptarti laisvėje esančios tautos dalies kelius ir uždavinius. Jie smaguriaujančiai prabėgdavo pro šalį, daugiau domėdamiesi aptarimu vėliausių intriguojančių Holyvudo filmų negu mūsų lietuvišką gyvenimą grėsmingai naikinančių nutautinimo bangų ypač per bažnyčias ir su dideliu pasiaukojimu sukurtas mokslo, labdaros ir kitas institucijas. Mūsų išeivijos gyvenime yra eibės gyvybinių problemų ir išgyvenimų, nuo kurių “L. L.” ne tik neturėtų atsiriboti, bet aptarti ir į juos įsijungti misijonierišku uolumu.    

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

KONCERTAS

“Laiškų Lietuviams” 1966 m. metiniame parengime kovo 12 d., šeštadieni, Jaunimo Centre, rečitali išpildys Čikagoje dar niekada nekoncertavęs lyrinis tenoras Antanas Pavasaris, kuris, neseniai atvykęs iš Pietų Amerikos, šiuo metu gyvena Los Angeles. Solistas, 1946-1948 m. lankęs Valstybinę Muzikos Aukštąją Mokyklą Stuttgarte, persikėlęs į Venecuelą, 1953 m. baigė Caraco muzikos konservatoriją (Escuela Superior de Musica). Dainavo Caracas Miesto Operoje, atlikdamas tenoro roles “Figaro vestuvėse”, “Rigolleto”, “Traviata”, “Aida”, “Carmen” ir kitose operose. įvairiose radijo ir televizijos programose yra laimėjęs pirmąsias vietas. Nuo 1962 m. persikėlė į Los Angeles.

Didžiai vertindami paskelbtuosius Jaunimo Metus, “Laiškai Lietuviams” jungiasi i talką juos prasmingai paminėti. Tuo tikslu žurnalo redakcija skelbia rašinio konkursą tema “Jaunimo gyvoji atsakomybė dabarty” (atsakomybė apibūdinama gyvąja, kad jos aptarimu išryškėtų jos pagrindas ir praktika: 1) jos pagrindas, ją išvystant iš pačios jauno žmogaus būties bei jo bendravimo su kitais šeimoj, draugų rately, tautoj, išeivijoj, žmonijoj ir krikščioniškoj bendruomenėj; ir 2) jos praktika, ją svarstant konkrečiose gyvenimo situacijose).

KONKURSAS APIE JAUNIMĄ

Rašinys (straipsnis, beletristinis vaizdelis ir kt.) turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir išsiųstas kartu su atskirame vokelyje įdėta tikrąja autoriaus pavarde bei adresu “Laiškų Lietuviams” redakcijai, 2345 W. 56th St., Chicago, I1L 60636, U.SA. Konkurso terminas — 1966 m. vasario 1 d. (pašto antspaudo data). Atsiųsti rašiniai tampa žurnalo nuosavybe ir gali būti jame spausdinami. Skiriamos trys premijos; I — 70 dol., II — 40 dol. ir III — 30 dol.

Ta pačia tema skelbiamas rašinio konkursas ir jaunimui, ne vyresniam kaip 20 metų amžiaus (rašiniai turi būti pažymėti “jaunimo konkursui”). Skiriamos dvi premijos: I — 30 dol. ir II — 20 dol.

PLEČIAMAS JAUNIMO CENTRAS

Šiais Jaunimo Metais Tėvai Jėzuitai pasiryžo padidinti Jaunimo Centrą Čikagoje. Sumažinę praeities skolas, susipažinę su dabarties reikalavimais ir norėdami geriau patarnauti lietuvių visuomenei, ypač mūsų jaunimui, Tėvai Jėzuitai nutarė statyti papildomas Jaunimo Centro patalpas. Patalpų reikia skaityklai, knygynui, jaunimo pobūviams ir kavinei. Jaunimas jau seniai laukia sporto salės ir tikisi, kad ji bus įjungta į statybos planus. Tinkamų patalpų savo darbui laukia ir Pedagoginis Lituanistikos Institutas, Čiurlionio Galerija, Lietuvių Opera, Tautinių Šokių Ansamblis, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Archyvas ir Lietuvių Muzikologijos Archyvas vargsta laikinai priglausti Tėvų Jėzuitų Namuose. Abi institucijos būtinai reikalingos pastovių patalpų. Tėvai Jėzuitai pasitiki lietuvių visuomenės dosnia pagalba. Todėl jie kreipiasi i Jus, savo bičiulius, prašydami paramos šiam planui, kurio ivykdymas yra svarbus visai lietuvių bendruomenei, o ypač jaunimui. Visos aukos yra “tax exempt”. Aukas prašome siųsti: Tėvų Jėzuitų Statybos Fondui, 2345 W. 56th St., Chicago, 111. 60636.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

P. J. Naumiestiškis. BAISUSIS BIRŽELIS. Dramos: Baisusis Birželis, Varpinė, Šiaurės pašvaistė. 238 psl. 3.50 dol.

D. Čibas. ŽAIŽARAS. Pasaka mažiems, teisybė dideliems. 21 didelio formato psl. Iliustravo A. Korsakaitė. 1.50 dol.