Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1966m. 11 Gruodis

Vol. XVII Nr. 11 GRUODIS / 1966 / DECEMBER

* * * GYVENIMUI TEKANT    442

A. Jurskis ĮŽIŪRĖJAU IŠMINTĮ IR TIESĄ    444

A. Grauslys KŪNAS IR DVASIA MEILĖJE    450

L. Urbonas KAIP Į NEŽINOMĄ ŠALĮ    452

K. Grigaitytė EILĖRAŠČIAI    458

A. Liulevičius ŠVIEŽIAI IŠ MASKVOS (II)    460

J. Ignatonis VAIDUOKLIAI    463

V. Šmaižienė VIETOJ BOTAGO SU MAZGU    467

L. Gražulienė KAI MUS STEBI JAUNIMAS    468

G. I. MEDICININĖ PAGALBA    469

G. Ivaškienė KAI ANT TAVĘS BARASI    470

J. Vaišnys, S. J. MIŠRIOS VEDYBOS    473

J. Vaišnys, S. J. ŠV. RAŠTAS IR REVOLIUCIJA    475

A. Rūta AMŽIAUS SUKAKTIS. “ŠVENTOJI AUKA” (rec.)    477

K. Trimakas, S. J. EKRANO MIRGESY    478

SKAITYTOJO ŽODIS    479

M. Banėnas MĖSA IR FIZIKA LIETUVOJ    480

1966 M. TURINYS    482

Dailės darbai: L. Urbonas (447, 453-454). Fotografijos: A.    Ke-zys, S. J. (441, 471-472).

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Vyriausias redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J.

Vyresnysis redaktorius Juozas Vaišnys, S. J.

Redakcijos nariai Gediminas Kijauskas, S. J.

Dr. Arūnas Liulevičius Techninė redaktorė Birutė Bulotaitė

Foto redaktorius Algimantas Kezys, S. J. Administratorius Petras Kleinotas, S. J.

Viršelis ir vinjetės Algirdo Kurausko

Adresas 2345 W. 56th St., Chicago, 111. 60636 Telefonas REpublic 7-8400 Spaustuvė Immaculata Press, Putnam, Conn.

Prenumerata metams — 4 dol.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $4.00, single copy 40c. Entered as second class matter sind 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.

KALĖDOS IR NAUJIEJI METAI

ne vien poilsio ir pasilinksminimo dienos, bet kelrodės šventės. Kalėdos nusako, jog Dangus užsigeidė žemės, kad žemė geistu dangaus. Vis augantys naujųjų metų skaitmenys liudija ne tik laiko tėkmę, bet ir visatos vystymąsi, kad žmogus ne atbulas praeity vaikščiotų, ne vietoj drybsotų, bet kiltų tobulėdamas aukštyn.

Pagal tų kelrodžių švenčių rodomą prasmę gyventi skaitytojams linki, juos sveikindami, “Laiškų Lietuviams” leidėjai Tėvai Jėzuitai, redakcija ir administracija.

 

GYVENIMUI TEKANT

■    Lynojimas ir daigai

     Jaunimo Kongresas buvo taikliai palygintas su "liepos mėnesio staigiu lietumi" (A. Liulevičius, "Aiduose", 1966, 7 nr., 290 psl.). Panašiai būtų galima palyginti Jaunimo Metus su ištęstu lynojimu...

     Kongresas staiga užėjo, stipriu įspūdžiu supurtė... ir praūžė. Jaunimo Metai gi, beveik nepastebimai prasidėję, užvaldė visuomenės dėmesį spaudos pranešimais, aukų rinkimu, pokongresiniais įspūdžių aprašymais, vertinimais, kritika... Ir, kaip lynojimas, Jaunimo Metai pasidarė įprasti, priimti, beveik nebepastebimi.

     Beveik nebepamatai, kada nustoja lynoti ir kiek primirko žemė. Taip beveik nebepastebim, kada Jaunimo Metai pasibaigia — mūsų dėmesį taip greitai užvaldo kiti dalykai. Ir gal net nepagalvosime ar net nesistengsime suvokti, kokias žymes tie metai paliko.

     Užbaigdami Jaunimo Metus, klausiame, kokius patvarius pėdsakus jie paliks tiems, kuriems jie buvo skirti — jaunimui. Ar bent organizuotoji jaunimo veikla pagyvės? Dviprasmį atsakymą mums nurodo du svarbūs faktai: 1) kad buvo visai nesistengta įgyvendinti Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos pasiūlytos Jaunimo Metų mėnesinių temų programos ir 2) kad dabar rimtai siekiama sudaryti jaunimo komitetus prie Lietuvių Bendruomenės visose gyvose lietuvių kolonijose laisvajame pasaulyje.

     Kongresan Čikagoje buvo atvykę veiklių jaunuolių iš įvairių kraštų. Iš jų ypač galima tikėtis pasišventusio darbo tokiuose komitetuose vietinei jaunimo veiklai išlaikyti, vystyti ir plėsti.

     Liepos audra praūžė... Baigiasi ir ilgiau užtrukęs lynojimas. Žemė sudrėko. Toliau stengiantis bus daigų.

■    Žygis bus ...

     Dar ne su visai aiškiu nusistatymu visuomenė sutinka lapkričio vidury spaudoj Moksleivių Ateitininkų Sąjungos skelbiamą žygį pas šventąjį Tėvą prašant jį leisti steigti lietuvių vyskupijas laisvajame pasaulyje.

Skaityti daugiau:

Įžiurėjau nelygstamą išmintį ir tiesą

ALFONSAS JURSKIS

     Kristus, kaip žmogus, būdamas tyruose alkanas ir gimdomas piktosios dvasios, tarė: "Žmogus yra gyvas ne vien duona..." (Mato 4, 1-4). Žvelgdami į žmogų ir pasaulį, matome, kad žmogaus žygiai ir mintys per amžius buvo nužymėti ne vien duonos ieškojimu, bet ir savęs pažinimu...

     Gyvename, sielojamės, mąstome, matome ir turime pasakyti, kad žmogaus praeities žygių kūriniai yra sukrauti į lentynas ne duonos kepalų pavidale nei jos gamybos priemonių ar įrankių, bet pavidale vienu ar kitu būdu bei priemone pavaizduotais, įrėžtais, įrašytais ar atspausdintais ženklais, kuriais įamžintas ne tik į dulkę pavirtusio žmogaus vardas, bet ir jo amžiais gyvos išminties bei proto pasireiškimai bei raida...

LEONAS URBONAS, “ATSIDAVĘS” (TAPYBA).

     Tebūna man čia leista kad ir netobula suglausta forma žvelgti ir savo žmogiška išmintimi susverti žmogaus ir visatos pažinimo sampročius...

     “Metu metais fizinio pasaulio horizontai darėsi platesni — su tikresne nuovoka dariau sprendimus apie neišmatuojama visatos sąrangą, kurioje įžiūrėjau nelygstamą išminti ir tiesą”, taip apie savo pasaulėžiūros vystymąsi pasisakė inž. Alfonsas Jurskis, buvos radistas ledlaužiuose, Kauno radijos stoties steigėjas ir vadovas, radijo katedros vedėjas Kauno universitete. Šįmet jam mirus, šio straipsnio mintys tampa jo idėjiniu testamentu.

     Mūsų gyvenimo laikotarpyje, sakysime, antram ir trečiam XX amžiaus ketvirtyje, mokslininkai — matematikai, fizikai, biologai, kosmologai - archeologai, astronomai, teologai ir visų pakraipų filosofai — veda prie faktų, kada fizika tiesia ranką metafizikai ir visatos raidos problemose įžiūri Genezės knygų idėjas apie visatos pradą, Dievo valia numatytą...

Skaityti daugiau:

KŪNAS IR DVASIA MEILĖJE

11 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje

ALFONSAS GRAUSLYS

     Tiems, kurie materialistiškai galvodami mano, kad yra tik vienas meilės šaltinis — kūnas ir kad tik jis spinduliuodamas sukelia meilę, šio straipsnio pavadinimas skamba nesuprantamai ir keistai. Juk šiais laikais eilinių žmonių dauguma meilę ir seksualumą tapatina tokiam laipsnyje, kad meilė, kaip savarankiškas jausmas, jų sąmonėje išnyksta, o lieka tik seksualumas. Teisingai tad netolimoje praeityje V. Solovjovas yra sakęs, kad “mūsų gyvenimiškoje tikrovėje pirmon vieton statoma tai, kas iš tikro turėtų būti paskutinėje vietoje, būtent, gyvuliškas fiziologinis ryšys. Jis pripažįstamas to viso dalyko pagrindu, kai tuo tarpu jis teturėtų būti tik atbaigimas”.

     Žmoguje yra du pradai, kūnas ir dvasia, kurie, kaip rodo patirtis, savitarpyje kovodami gimdo konfliktus ir kurių vienas ar kitas pradeda pirmauti, apspręsdamas paskirų žmonių gyvenime jų dorovinę padėtį. Ši kova randa savo atgarsį ir meilėje ir todėl, anot vieno mūsų laikų stebėtojo, “meilė yra dviprasmybė: siela nori vieno dalyko, kūnas gi atsako kitu”. Jei dvasinio prado žmoguje nebūtų arba jei, kaip mano materiallstai, jis būtų tiek bereikšmis, kad tebūtų vien kūno šešėlis, tada žmoguje nebūtų kankinančio dvilypumo nei vidaus įtampų. Tad kūno ir dvasios pradų žmoguje buvimas ir jų tarpusavio ryšio bei įtakos klausimas meilėje yra keltinas ir svarstytinas, nes tuos klausimus svarstyti reiškia tą patį, kaip doroviniai vertinti erotinį ir seksualinį žmonių gyvenimą.

     Kadangi kūnas ir dvasia gali įvairiopai pasireikšti meilėje, tai šį klausimą pasvarstysime ketveriopu atžvilgiu: 1) kūniškas pradas gali tiek įsiviešpatauti ir pirmauti meilės bendruomenėje, kad nebelieka vietos dvasiai, taigi nei pačiai meilei, kuri egoistinės kūno aistros sužlugdoma; 2) kūno ir dvasios pradai gali darniai reikštis meilėje greta, vienas kitą remdami ir palaikydami; 3) kūnas ir dvasia netapatinami, nes jie gali savarankiškai vienas be kito pasireikšti gyvenime; 4) tikroje meilėje dvasia turi pirmauti, nes dvasingumas budi meilės sargyboje.

     Čia dar reikia pastebėti, kad šiame straipsnyje kalbama apie įrėmintą, t. y. vedybinę meilę.

KŪNIŠKUMAS PIRMAUJA

     Didelis nuošimtis porų susituokia vien kūno aistros vedinį. Nemažos jų dalies jau prieš vedybas abipusiai išgyventa aistra yra tasai viliojantis veiksnys, kuris juos moterystėn ir suveda. Nors tiesa, visi tuokiasi meilės vardu, bet ne viskas yra auksas, kas atrodo kaip auksas. Todėl pas daugelį porų, bent pas jų vieną partnerį, pirmauja kūnas ir nekartą tik kūnas. Kadangi kūno aistra yra labiausiai egoistinis jausmas, tad tokioms poroms gresia nemažas pavojus, kad jų meilė žus, nes meilės šaltinis — dvasia ir tikra meilė yra altruistinė. Išaugusi, su jokiom priemonėm nesiskaitanti ir vien savo malonumo ieškanti aistra neišvengiamai, anksčiau ar vėliau, pažeidžia kitai pusei priklausančią artimo meilę ir pagarbą — net ir tuo atveju, jei abu partneriai, to paties egoizmo vedini, kiekvienas tik siektų savo malonumo. Juk vis vien du egoizmai, vienas šalia kito, negalės ilgesnį laiką sugyventi.

Skaityti daugiau:

EINI Į KŪRYBĄ KAIP Į NEŽINOMĄ ŠALĮ

Interviu su Leonu Urbonu

     Leonas Urbonas, gimęs Lietuvoje 1925 m., karo metu nublokštas Vokietijon, 1948 m. emigravęs Australijon, po trijų metų trumpai grįžęs Europon, apsistoja Australijoje ir per trumpą laiką spėja iškilti kaip vienas pirmaujančių to kontinento dailininkų. 1960 m. priimamas į Australijos Šiuolaikinio Meno Draugiją. 1964 m. suruošiamos jo dvi individualios parodos: Macquarie galerijoje, Sydnėjuje, ir Leveson Street galerijoje, Melbourne. 1965 m. laimėjo visą eilę premijų, jų tarpe pačią didžiausių Australijoje — "Fabric Fashion Award" su 1.500 dolerių suma ir aukso medaliu. Šiuo metu, kai Australijoje vyksta jo šeštoji individuali paroda, jis vieši Jungtinėse Amerikos Valstybėse, ruošdamas parodas Čiurlionio galerijoje Čikagoje (XI 5-13), Quantas galerijoje Niujorke ir Internacionalinėje galerijoje Clevelande. Savo originaliuose abstraktaus surrealizmo kūriniuose Leonas Urbonas vaizduoja ne išorės pasaulį, bet savo vidaus pasaulį, kurį jis siekia iškelti iš savo pasąmonės, leisdamas kūrybiniam impulsui nevaržomai vesti jo paties rankoj laikomą tep-tuką. Sekančiame interviu su dailininku išryškėja jo pažiūros į meną ir į jo paties kūrybą.

KLAUSIMAS: Stebint Jūsų kūrybos darbus, krenta į akis kažkoks jų spalvų ir formų "laisvumas". Galima nujausti, kad už tos nevaržomos kūrybinės išraiškos glūdi Jūsų kūrybos "filosofija"'. Kaip Jūs savo kūrybos "filosofiją" trumpai apibūdintumėte?

LEONAS URBONAS: Kurdamas aš negalvoju apie filosofiją. Jeigu būsi tai, kas nori, ir žinai, ko nori, pats procesas turi būti lengvas. Jis pasunkėja tik tada, kai žmogus bando kurti pagal anksčiau kilusias idėjas ir impulsus. Kiekvienas kūrybinis impulsas yra žmogaus to momento dvasinio stovio išdava. Jo veiksmas irgi yra to momento pajėgumo supratimo rezultatas. Kuo arčiau susiglaudžia šie du pagrindiniai kūrybos faktoriai, kuo mažesnis laiko tarpas tarp impulso ir veiksmo, tuo didesnė

LEONAS URBONAS, “LAISVAS” (TAPYBA).

Skaityti daugiau:

K. Grigaitytė EILĖRAŠČIAI

Nesusipratimas

KOTRYNA GRIGAITYTĖ

Kodėl jie meta pragaišties dulkes
Ant Tavo sukurto pasaulio,
Ant Tavo širdies! . . .
Suskaldytam akiraty
Jie nustūmė Tave i tolimiausią tašką.
Tave,
Kurs davei pačią akį?
Argi man negana, kad matyčiauTavy
Tą,
Kurs apdalino kiekvieną iš mūsų
Stebuklu!
Tai ar galiu abejoti amžinąja šviesa,
Besinešdama šviesą,
Kurią man įdavei gimstant.

Ateina vakaras

Raudonas saulės kamuolys
Virš girios rieda.
Praryt ji taikos,
Krokodilo nasrais išsišiepė-
-
Debesys.
Paukščių lietus sukrinta
Į vienišą skroblę laukuose.
Jie pranašauja vėją.

Tyli žegnonė nubanguoja
Kviečio želmenimis.
Ateina vakaras vėsą klodamas
Virš  įkaitusių stogų.

Žiūri absurdo akimis

Jie brenda beprasmybės liūnu
Vilkdami ant kojų
Praradimo maurus
—-   
 Žiūri absurdo akimis
                   į tuos, kurie
Jų pagimdytoj tamsoj
Nešasi žiburį

—    kurs niekad neužgęsta . . .
Kurį neš minios
Į akinančią šviesą
Visų ribų ribos.

Kotryna Grigaitytė-Graudienė, prozoj svarstanti meilės ir šeimos klausimus, o poezijoj besižavinti meile, gamta ir jaunyste, šiame eilėraščių pluošte rodo rūpestį šių laikų žmonių idėjiniu pasimetimu.

Skaityti daugiau:

ŠVIEŽIAI IŠ MASKVOS -ĮSPŪDŽIAI IR ANEKDOTAI

ARŪNAS LIULEVIČIUS
TĘSINYS IŠ PEREITO NUMERIO

     Ką reiškia gyventi Rusijoje, pajunti tik iš simbolinių incidentų. Štai pažįstamo anglo matematiko nuotykis. Išvykdamas į Maskvą, susitarė su žmona, kad ji rašys jam laiškus Anglijos ambasados adresu, nes buvo girdėjęs, kad tai sumažintų pavojų laiškams dingti. Po kelių dienų Maskvoje jis nutarė patelefonuoti ambasadai. Visa bėda, kad Maskvoje nesimato telefonų knygų. Mano draugas kreipėsi į “Intourist” atstovą, kuris tvarkė kongreso dalyvių bendrabutį. Šis skambina į telefonų centrinę, kuri jam atsako, kad numerio neturi. Jam vos padėjus ragelį, telefonas suskamba: balsas iš užsienio reikalų ministerijos reikalauja pasiaiškinti, kodėl jis norįs Anglijos ambasados numerio. Pareigūnas aiškinasi, kad numeris reikalingas ne jam, o britui matematikui. Balsas iš ragelio pareikalauja ir pareigūno ir brito matematiko pavardžių, o ambasados numerio vistiek neduoda — girdi, tegu britas nueina į universiteto “Intourist” informacijos biurą, ir šis jam numerį duos.

     Incidentą papasakojau pažįstamam partiečiui. Jis greitai atšovė — tai esą pačios ambasados naudai: jei numerį daug žmonių žinotų, visokie “krienai” skambintų ir ambasadai trukdytų...

     Įdomus universitetinės aplinkos Rusijoje ženklas šiom dienom — humoras. Anekdotų — gausybė, ir draugiškoj kompanijoj jų nesivaržoma pasakoti. Politinė kritika rimtu veidu dar neįmanoma, bet, kalbant su šypsena, galima daug ką pasakyti. Štai tuzinas geresnių anekdotų, šviežiai iš Maskvos:

     Rusijos liaudis turi vardus savo valdovams: Ivanas Žiaurusis, Petras Didysis. Turi vardus ir naujiesiems carams: Vladimiras Gudrusis, Stalinas Kietasis, Georgi Nevykėlis ir Nikita Kukurūznikas.

     Nikita lankosi Ukrainoj. Aišku, apsirengęs savo užsienyje siūtu kostiumu, su kaklaraiščiu, skrybėlėtas. Kolūkio darbininko klausia:

—    Kaip šįmet pas jus derlius?

—    Puikus! Grūdai į aruodus netelpa!

—    O kaip čia jūsų uždarbis?

—    Irgi nuostabus: perkam, taupom ir dar vis lieka.

Skaityti daugiau:

VAIDUOKLIAI

FELJETONAS

JERONIMAS IGNATONIS

Jeronimas Ignatonis yra laimėjęs 1958 m. “Draugo” literatūrinę premiją savo romanu “Ir nevesk į pagundą”.

     Sėdžiu prie lango ir galvoju, iš kur pasisemti išminties, kad išmokčiau visa ką uždirbu padėti į banką, o pragyvenimą sudaryčiau taip sau iš nieko. Iš oro. Ar tai nėra žmogaus tragedija, kad visa tai, ką uždirbi, pravalgai ir prageri!

     Aš ir nepajutau, kai tuo metu prie manęs tyliai prislinko žmona ir čia pat atsitūpė ant pirštu galų. O ji moka vaikščioti! Kai kada tyliai, kaip dvasia, o kai kada perkūnais ridinėja, trankosi!

—    Žinai ką, Simplicijau, išnuomokime butą! — sako ji.

—    Butą! — išsigandau ir pridėjau ranką prie žmonos kaktos, ar kartais ji nekarščioja. Tik su klebono rekomendacija gavome palėpėje tris skyles ir čia mes įsikūrėme, o dabar štai ji ką sugalvojo.

—    Galvoje tau negerai, ar ką! Kur mes pasidėsime? — imu gėdinti žmoną. O ji neatstoja:

—    Ale tik tu būk ramus. Pirma išklausyk, kaip aš galvoju, ir tada pradėk purkštauti. Žiūrėk, ar tau negaila, kai tu turi mokėti šeimininkui už tas tris skyles tiek daug. Ir dar labiau pikta, kad tau tie pinigai niekuomet nebegrįš. O ar tu negalėtumei atgauti ir dar su magaryčiomis tų pinigų! Tik išnuomok butą su baldais, ir tu daugiau gausi už jį, negu moki?

—    Bet kaip tu galvoji? Mudu vos prasilenkiame virtuvėje, o kaip bus, kada dar daugiau čia žmonių atsiras! — širstu ir raustu.

Skaityti daugiau:

VIETOJ BOTAGO SU MAZGU ANT GALO

MOTINOS LAIŠKAS IŠTEKĖJUSIAI DUKRAI

VIKTORIJA ŠMAIŽIENĖ

Brangi Dukra,

    Paimkim tavo vieną, bet kurią savaitės dieną.

    Nubudai. Atsikėlei. Išleidai einančius į mokyklą. Mažesnieji dar prie stalo. Ypatingai ilgai valgo keturmetė.

    Sustok ir peržvelk, kokią nuotaiką tu per tą trumpą laiką paskleidei namuose.

    Vyras jau buvo beišeinąs i darbą, kai tu, susivėlusi ir susiraukusi, išėjai iš miegamojo ir šuktelėjai jam:

    — Tik, žiūrėk, kad vėl neužmirštum parvežti gerosios duonos!

    Jis, neatsigręžęs, linktelėjo galva ir uždarė duris.

    Atšlepsenai i virtuvę.

    —    O kas jums leido šitos dešros imti?! — Kaip karštu vandeniu per liejai vaikus. — To tiktai betrūko!

    —    Aš irgi jau noriu valgyti, — taisosi prie stalo dar neapsirengusi Irutė.

    —    Pasitrauk! — pastumi ją. Skubiai vynioji į pergamentini popierių brangiąją dešrą ir dedi ją į šaldytuvą. — Sakau, nelysk, — dar kartą užrėki ant jos. — Tvarkos nežinai?

    Irutė pravirksta ir, skubiai nubėgusi, susirango savo mėgiamam kamputyje, už sofos.

Skaityti daugiau:

KAI MUS STEBI JAUNIMAS...

LILĖ GRAŽULIENĖ

    Jeigu teisingai prisimenu neseniai skaitytą statistiką, 1967 metais pusė Amerikos gyventojų bus nepasiekę 25 metų amžiaus. Tėvų - vaikų santykių problemos svarstymai turėtų klestėti. Gi tos problemos pasidaro dar įdomesnės, komplikuotesnės ir skaudesnės, kai jos ribojasi naujųjų ateivių karta ir jų santykiu su savo vaikais.

    Galima būtų daug prišnekėti apie tautinį auklėjimą, apie organizacijų rolę, apie šeštadienines mokyklas ir vadovėlių bei mokytojų stoką, bet juk visa tai pilstom iš tuščio į kiaurą jau eilę metų. Kalbame bendrybėm, kurios, jeigu būtų praktiškai įgyvendintos, turėtų nešti teigiamus rezultatus. Žodžiu, jeigu būtų vadovėlių ir mokytojų, jeigu organizacijos degtų idealais, jeigu tėvai vien tautiniu auklėjimu sirgtų, tada vaikai užaugtų geri ir neabejotinai tikri patriotai. Taigi, tik vis lieka tas nelaimingasis “jeigu”... Gal pagaliau būtų laikas sustoti ir bandyti suprasti, kokios yra to jauno žmogaus problemos: kaip jis tą klausimą stato ir kaip vyresniųjų nusiteikimai jį veikia. Ar nėra kartais taip, kad jis viena sako, o mes kita girdim; jis viena klausia, o mes visai kita atsakom?

Lilė Gražulienė, studijavusi anglų k. literatūrą, augina du vaikučius ir moko šeštadieninėj lituanistikas mokykloj Detroite.

    Tai krito akin, beklausant kartą diskusijų. Jas pravedęs kunigas buvo raštu paklaustas, ar būtų nuodėmė pasirinkti kitą tautybę. Iš klausimo buvo aišku, kad klausėjos buvo jaunuolės. Na, ir piestu stojo ginti lietuvybės grupėje dalyvavusios “mamos”: “Jeigu Dievas leido gimti lietuviu, koks begali būti pasirinkimas?... Tokia Jo aiški valia... Išsižadėti praeities vis tiek negali.. Tėvai yra lietuviai, ir jų turi klausyti...” ir t. t. Bijau, kad tos jaunuolės iš salės išėjo, pasijutę didžiai nesuprastos, nes jų klausimas iššaukė visą mažumos išsiugdytą defensyvą už būvį, visai nesvarsčius, ko jos klausė ir kas po tais keliais žodžiais slepiasi.

Skaityti daugiau:

MEDICININĖ PAGALBA

     Labiausiai medicininės pagalbos Amerikoje stinga vaikams ir paaugliams. Šioje srityje tas atradimų ir nepavejamos technikinės pažangos kraštas yra toli atsilikęs nuo Europos kraštų. Dabar, pavyzdžiui, naujagimių mirtingume Amerika stovi... 11-oje vietoje. Taigi, daug vaikų, dar neišvydę dienos šviesos, yra jau medicinos apleisti. Tiesa, dauguma jų yra negrų, puertorikiečių ar kitų neturtingųjų vaikai.

     Tačiau nepakankamai prižiūrimi ir viduriniosios socialinės - ekonominės grupės vaikai. Kol tėvai nepastebi kurio nors simptomo, tol neveda pas gydytoją. O kartais, net ir pastebėję, dar ilgai delsia. Todėl šiame krašte daug  silpnaregių, puskurčių ir protiniai atsilikusių vaikų, kurie iš tikro tokiais tapo tik dėl menkos, laiku nepastebėtos priežasties.

     Jaunuoliai taip pat labai retai tenueina pas gydytoją. Jie drovūs, o be to, pasiskundimas tėvams ar gydytojui kokiu skausmeliu, ar niežtėjimu, ar kuriuo kitu simptomu yra “lepšiška”. Taip ir įsibėgėja jų organizmuose įvairūs užkrėtimai ar funkciniai sutrikimai, o jau apie dantų sugedimą — nėra ko ir bekalbėti.

     Susirūpinusieji šiuo žemu jaunuolių sveikatingumo lygiu siūlo įvesti medicinos pagalbos “Medicare” programą nepasiturinčių tėvų vaikams.

Paruošė G. I.

KAI VISI ANT TAVĘS BARASI.

GINTARĖ IVAŠKIENĖ

    Šio rašinio pavadinime žodis “visi” reiškia tavo namiškius.

    Taigi, kartais, rodos, net pats dangus tau grūmoja. Barasi tėtis, barasi mama, erzinasi brolis ir sesuo. Jei kartu gyvena senelis ir močiutė, prisideda dar ir jie... Vienu žodžiu, atrodo, kad visi ant tavęs “užsisėdę” ir jokiu būdu nepraleidžia nepastebėję nei vienos tavo netobulybės.

    Šią nemalonią namų atmosferą gali tu pats gana greitai atitaisyti. Tačiau tai pastangai reikės nemaža subrendimo. Jei esi netoli 15 metų, turėtum galėti tai įvykdyti.

    Pasiruošęs?

Būk visiškai sau atviras

    Susirask ramų kampą, kur net pats mažasis broliukas negalėtų prilįsti, ir ramiai pagalvok. Visiškai atvirai. Tavo sugebėjimas tai padaryti įrodys tau pačiam, kiek jau esi suaugęs.

    Pirmiausia — ar tikrai, nuoširdžiai nori, kad pasibaigtų toji kankynė namie?

    Juokingas klausimas? — Visai ne. Žinok, kad yra tavo amžiaus paauglių, gal net tavo draugų tarpe, kurie yra tapę šeimos “kabliuku” (tai įrankėlis, ant kurio visi sukabina savo nepasitenkinimus. Jie net nenori to išvengti. Jiems patinka gailėtis savęs.

    Vaizduoja kankinius, ir beveik su pasigyrimo tonu skundžiasi draugams: “Namie visi manęs nemėgsta”.

    Tokie žmonės ir užaugę gailisi savęs. Kaltina visus kitus, ir nieko gyvenime nepasiekia. Todėl, jei esi patenkintas būdamas “kabliuku”, geriau susirūpink. (Apie tai bus galima pakalbėti kitą kartą).

    Bet, sakykim, tu tikrai nesi “kabliukas”. Kodėl vis tiek namiškiai už tavęs užkliūva?

    Nemaloni namų atmosfera gali susidaryti dėl daugelio priežasčių. Gali, pavyzdžiui, būti tai, kad tėvai ypatingai susirūpinę dėl ko nors ir todėl irzlesni. Gal tėveliui darbe nesiseka? Gal močiutė sunkiai serga? Gal yra visai mažų broliuku ir sesučiu, aplink kuriuos betriūsdama mama nebetenka kantrybės? Gal — pagaliau — tavo mama yra jai sunkiame gyvenimo pasikeitimo amžiuje? Ypač tada tu gali ją geriau suprasti, negu kiti. Būdamas paauglys ir tu pats eini per tam tikrus fiziologinius ir psichologinius pasikeitimus.

Skaityti daugiau:

Lietuvių Kalėdų eglutės programa Mokslo ir Pramonės muziejuje Čikagoje

Lietuvių Kalėdų eglutės programa Mokslo ir Pramonės muziejuje Čikagoje šįmet švenčia 25 m. sukakti. Šio “L. L,” numerio 441,471 ir 472 psl. iliustracijos vaizduoja Kalėdų eglučių papuošalus iš 1965 m. parodos, suruoštos vadovaujant Pr. Zapaliui tos Kalėdų eglutės programos metu. (Šiame puslapyje — Liucijos Tijūnėlienės projektas).

Skaityti daugiau:

MIŠRIOS VEDYBOS

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

     “Laiškų Lietuviams” ekumeninėj anketoj buvo paprašyta skaitytojų pasisakyti, kokiu klausimų jie turi ekumeninėj srity. Erika Dilytė paprašė paaiškinti apie mišrias vedybas (žr. liepos nr., 295 psl.). Jai čia atsako J. Vaišnys, S. J., svarstydamas mišrių vedybų klausima tiek religiniu, tiek tautiniu požiūriu.

     Dabar mums, lietuviams, gyvenantiems svetimuose kraštuose ir susitinkantiems su įvairių tautybių bei įvairių religijų žmonėmis, mišrių vedybų klausimas labai aktualus. Paprastai mišriomis mes vadiname tokias vedybas, kur ne abudu jaunavedžiai yra tos pačios tautybės arba tos pačios religijos. Kiekvienos vedybos yra tam tikra rizika. Nors berniukas ir mergaitė prieš vedybas ilgai draugautų ir galvotų, kad jau vienas kitą gerai pažįsta, vis tiek po vedybų vienas kitame pastebės tokių charakterio bruožų ir atras tokių ypatybių, kurių prieš vedybas visai nematė. Galima drąsiai teigti, kad tos vedybos bus laimingesnės, kur tarp susituokiančiųjų nebus didelio pasaulėžiūrinio skirtumo. Skirtingi papročiai, interesai, išsiauklėjimas, religija ir tautybė gali būti šeimoje įvairių nesklandumų priežastys. Kuo daugiau bus bendrų siūlų, tuo stipriau jaunavedžiai vienas su kitu bus surišti vienybės, santaikos ir meilės ryšiais.

SKIRTINGA TAUTYBĖ

     “Sūnau, jeigu tu vesi svetimtautę, tai aš tau sprandą nusuksiu!... Dukrele, jeigu tu tekėsi už svetimtaučio, tai daugiau neperžengsi mūsų namų slenksčio!” Tai neišgalvoti, bet girdėti žodžiai iš ne vieno tėvo ar motinos. Deja, tokiais grasinimais paprastai nieko nepasiekiama. Štai, žiūrėk, tas sūnus jau vedė vokietukę, ir vis dar tebevaikščioja su nuosavu sprandu, o duktė ištekėjo už italo, ir jau nekartą peržengė savo tėvų slenkstį. Žinoma, ne visuomet taip būna, kartais tėvų neišmintingumas nueina dar toliau, ir jie tikrai neleidžia jaunavedžiams peržengti savo namų slenksčio, nuolat pyksta, kankinasi, verkia, kad juos ištiko tokia skaudi nelaimė, tokia baisi gėda. įsivaizduoja, kad juos visi pirštais bado ir iš jų juokiasi sakydami: “Štai koki jie “patriotai”, štai kaip jie išaugino savo vaikus!”

Skaityti daugiau:

EVOLIUCIJA IR ŠV. RAŠTAS

Gerbiamoji Redakcija,

     Šv. Raštas sako, kad pirmasis Dievo sutvertas žmogus buvo Adomas, o pirmoji moteris — Ieva. Archeologai sako, kad yra iškastų iš žemės žmogaus kaulų arba bent labai panašaus gyvūno į žmogų, kuris gyvenęs žemėje milijonus metų prieš Adomą. Bet, logiškai galvojant, atrodo, kad jeigu Tvėrėjas būtų leidęs žmogui išsivystyti iš žemesnių gyvūnų, tai jis nebūtų tiesioginiai tvėręs pirmųjų žmonių žemėje — Adomo ir Ievos.

     Žemesni gyvūnai neturi nemirtingos sielos, dėl to Tvėrėjas pirmuosius žmones sutvėrė tiesioginiai ir jiems davė tai, ko kiti gyvūnai neturi — nemirtingą sielą. Tad iš Adomo ir Ievos prasidėjo žemėje visa žmonija. Šv. Raštas sako, kad Adomas nusidėjo, dėl to buvo siųstas Dievo Sūnus atpirkti žmonijos iš nuodėmės, kurią jai buvo užtraukęs pirmasis žmogus Adomas.

     Čia noriu pastebėti, ką mokslininkai apie žmogaus evoliuciją sako. Kaip žinome, 1959 m. rudenį Čikagos universitete įvyko viso pasaulio mokslininkų suvažiavimas paminėti Darwino 100 metų sukakčiai ir jo dviem knygom: “Gyvūnų rūšių išsivystymas evoliucijos keliu” ir “Žmogaus išsivystymas iš žemesnių gyvūnų evoliucijos keliu”. Tame suvažiavime dalyvavo 2,500 mokslininkų. Dalyvavo taip pat ir įvairių religijų atstovai. Ir štai, kas tame suvažiavime įvyko: “Gyvūnų rūšių išsivystymo” knygą visi vienbalsiai priėmė, o antrosios Darwino knygos visai nelietė. Tai taip tie mokslininkai pasielgė su “žmogaus evoliucijos teorija”... įdomu, kad ir žmogaus evoliucijos šalininkai nutylėjo...

     Prašyčiau šį mano laiškutį įdėti į “Laiškus Lietuviams”.

P. Deltuva

Gerbiamas Pone Deltuva,

     Jūsų laišką spausdiname tik dėl to, kad prašėte. Jame yra daug netikslumų. Kai kurie čia Jūsų paminėti neaiškumai jau buvo praeityje “Laiškuose Lietuviams” išaiškinti. Na, bet šia proga dar kartą trumpai paaiškinsime, kaip suderinti Šv. Raštą su evoliucija.

     Charles Robert Darwin gimė 1809 m., o mirė 1882 m. “The Origin of Species” jis parašė 1859 m., o “The Descent of Man” — 1871 m. Tad 1959 m. suvažiavime buvo minima ne 100 metų nuo Darwino mirties, o 150 m. nuo jo gimimo ir 100 m. nuo knygos “The Origin of Species” pasirodymo. Dėl to, manau, Jums paaiškės, dėl ko nebuvo minima jo antroji knyga. Gal ji bus minima 1971 metais, kai sueis šimtmetis nuo jos pasirodymo.

Skaityti daugiau:

A. Rūta AMŽIAUS SUKAKTIS. “ŠVENTOJI AUKA” (rec.)

ALĖ RŪTA

AMŽIAUS SUKAKTIS

     Arti dešimties knygų autorius, laimėjęs keturias tūkstantines premijas už romaną ir ketvirčio tūkstanties už “Dirvos” premijuotą novelę, šiemet suėjo šešiasdešimt metų. Tai Jurgis Gliauda, vaikystę praleidęs Sibire (tremtinio sūnus), teisininko diplomą ir erudito žymes įsigijęs Lietuvoje, į neeilinius rašytojus išėjęs Amerikoje. J. Gliauda yra žmogaus problemų narpliotojas, mąstytojo sunkų stilių jau sugebėjęs pakeisti į suskaldytus, trumpus, grakščius sakinius. Jo geriausiomis knygomis laikomos romanas “Namai ant smėlio” (išverstas į anglų kalbą), “Šikšnosparnių sostas”, “Ikaro Sonata” (jau leidžiama anglų kalba), bet ir kitos jo knygos yra įdomios, šviežios tema, patrauklios skaityti ir sugestyvios.

IŠTRAUKA

     Tai buvo mintis, kad aš pergyvenau savo gyvenimą nelaisvas. Ta drąsi mintis dabar buvo baigmė visų sutramdytų manyje polėkių, visų neapreikštų mano gyvenime poelgių, visų neatbaigtų susimąstymų. Niekad neprieidavau prie tos minties, kol buvau apglobtas savo namų sienų — nei Lietuvoje, nei svetur. Buvau klusnus drausmingam kompromisui, kada greta savęs jutau Karusės buvimą.

     Dabar menko viešbučio kambaryje ta mintis iškilo taip ryškiai, taip negailestingai ir taip apkaltinančiai, kad aš net jutau jos glušinančius smūgius. Į tą mintį, kad aš neišgyvenau savo gyvenimo taip, kaip turėjau išgyventi, atsižvelgdamas į mano dvasios prigimti, aš atsakiau pasiteisinimais, kurie tebuvo stiprūs kazuistika.

     — Aš išgyvenau savo gyvenimą laimėje, — atsakiau aš minčiai, — nes aš buvau mylimas moters. Kompromisus, išduodančius mano dvasios prigimti, aš dovanojau jai, kaip dovanojamos brangiausios dovanos mylimai moteriai. Aš esu savo poelgių viešpats: vienodai aš galiu puoselėti palinkimus, vienodai galiu triuškinti savo dvasios esmės daigus. Šį kartą tas polinkių triuškinimas buvo mano dovana meilei.

Skaityti daugiau:

Ekrano mirgesy

GOSPEL ACCORDING TO SAINT MATTHEW

     Filmas, vaizduojąs Kristaus gyvenimą pažodžiui pagal šv. Mato Evangeliją... Režisorius — komunistas... Apdovanojamas Tarptautinės Katalikų Filmų Įstaigos premija, daugelio laikomas meniškai geriausiai pasisekusiu Kristaus gyvenimą vaizduojančiu filmu.

     Visi šie faktai, rodos, negalėtų sueiti į viena... O vis dėlto juos į viena suveda Pier Paolo Pasolinio filmas “The Gospel According To St. Matthew”. Šio filmo vaizdinė galia glūdi tame, kad Evangelija vaizduojama ne rafinuotai, teatrališkai ar pietistiškai, bet paprastai, natūraliai, tiesioginiai. Tada patys įvykiai, be ekstravagantiško apdaro, žiūrovui kalba tiesiai ir įtikinančiai.

     Siekdamas to paprastumo, režisorius atitinkamai parinko viską: tekstą, vaizduojamus įvykius, vaidintojus, aplinką, muziką ir net filmavimo būdą.

     Tekstas ir vaizduojamieji įvykiai yra paimti iš Mato Evangelijos, nes ji, Pasolinio žodžiais, yra “istoriškai sąmoningiausia”. Filme nėra priedų: nėra nei iškreipimų, nei nukrypimų (yra tik išleista, tačiau tai padaryta ne dėl kitos priežasties, o tik sutrumpinti. Pavaizduojami visi Mato Evangelijos esminiai įvykiai, net ir stebuklai, pvz. Kristaus vaikščiojimas ant vandens, duonos ir žuvų padauginimas, prisikėlimas. Dialoge taip pat nėra nė kiek pridėta — žmonės kalba tik tiek, kiek Evangelijoje parašyta.

     Daugumas šiame filme vaidinančiųjų yra ne profesionalai artistai, bet paprasti žmonės, parinkti dėl savo charakteringų bruožų: pvz. Margherita Caruso kaip ramiom akim jaunutė Marija, Susanna Pasolini kaip giliom raukšlėm išvagotu veidu senoji Marija, pliktelėjęs Marcelo Morante kaip Juozapas, Settimo Di Porto, Giacomo Morante ir Alfonso Gato kaip jauni, švieži ir entuziastingi apaštalai, Petras, Jonas ir Andriejus.

     Filmas buvo suktas kalnuotoje Pietų Italijoje, savo gamtovaizdžiais ir kaimais primenančioje Palestiną. Muzika — parinkta ne pietistiniams jausmams sukelti, bet vaizduojamo ivykio nuotaikai ir prasmei atkurti. Ji ivairauja nuo Bacho šv. Mato Pasijos iki amerikiečių negrų religinių dainų (“spirituals”) ir giedamos “Missa Luba”, palydimos kongoliečių muzikos instrumentais. Nuotaika gal sėkmingiausiai išgaunama epizode, kur girgždanti muzika derinasi su luošojo iškrypusią eisena; gilaus išgyvenimo lyg nesukelia Alyvų darželio agoniją lydinti muzika.

    Filmavimo būdas — tiesioginis, be naujoviškų mandry-bių. Dažnai veidai ir įvykiams reikšmingi daiktai parodomi iš arti, taip neleidžiant dėmesiui blaškytis. Vykusiai vaizduojami kasdienos darbais užsiėmusieji, Kristui vaikščiojant ir skelbiant savo mokslą.

     Filmo centrinė figūra yra Kristus, vaizduojamas ne profesionalo artisto, bet ekonomijos studento ispano Enrique Irazoquio, susilaukusio skirtingo įvertinimo iš meno kritikų: “nepamirštamas uolumo ir jautrumo pavaizdavimas” (“New York Times”); “radikalus ir, kaip daugelis radikaliųjų, piktas, kampuotas, dažnai įžūlūs ir egocentriškas” (“Life”); “Irazoqui turį pabalusią, beveik ligotą išvaizdą ir, deja, su siauromis ir apgaulingomis akimis. Atrodo, kad savo vaidmeny jis sumaišo įtikinantį mokymą su paprastu šukavimu, autoritetą su įžulumu, nors taip gal buvo režisoriaus tyčia norėta” (“Chicago Tribune”). Į tokius ir panašius atsiliepimus režisorius atsakė dar Italijoj, kad filme “nėra siekiama Kristaus suprastinti”.

Skaityti daugiau:

Skaitytojo žodis

NELAIMINGAS

     Sveikinu už “L. L.” drąsą vienu švelniu, bet labai giliu ir daug pasakančiu žodžiu pabrėžti, kad, deja, Šiluvos koplyčios vardo parinkimas, bent evangelikų - katalikų sugyvenimo požiūriu, yra nelaimingas. Iš mūsų pačių katalikų lūpų teko girdėti, kad vis dėlto to vardo sumanytojai ir proteguotojai bent jau privačiai galėjo patyrinėti ir mūsų brolių krikščionių, ne katalikų, nuomones. Ar tai būtų lėmę galutini vardo parinkimą, šiandien čia nespręskime, bet, be jokios abejonės, toks mostas bent būtų teigiamai prisidėjęs prie palaikymo ir ugdymo taip mums visiems reikalingos ekumeninės dvasios. Bet... bet, ką kalbėti apie nuomonių atsiklausimą dėl vardo parinkimo kitų, ne katalikų, jei dėl to paties vardo nebuvo paisoma net ir labai konkrečių, pozityvių ir tautiniai itin svarbių motyvų iš nemažos dalies pačių katalikų pusės.

Al. Gimantas

     Pavadinti "nelaimingu" (evangelikų - katalikų sugyvenimo požiūriu) Šiluvos vardo parinkimą Washing-tono koplyčiai neskaitome drąsa, bet apgailestavimu nelaimės, kurią išanksto vargiai kas galėjo pramatyti.   — Red.

NEISTORIŠKA

     “Laiškai Lietuviams”, 1966 m., rugsėjo mėn., nr. 8. Žurnalas su kiekvienu numeriu ne tik nepraranda ištvermingo gyvumo bei patrauklumo savo estetine išvaizda ir turiniu, bet vis kiekvieną kartą atranda tai naują temą, tai šviežią puslapio sulaužymą, tai parinktą meniškos nuotraukos vietą. Tačiau kartais tam tikro apdairumo ir trūksta. Sakysim, kad ir šitame numeryje Vincentas Pupinis, S. J., rašydamas apie stačiatikių Bažnyčią, dar vis kaip tikrą faktą mini tariamuosius stačiatikių tris kankinius, neva Algirdo įsakymu nužudytus Vilniuje 1347 metais. Tuo tarpu specialistai istorikai visa tai laiko tik legenda, atsiradusia daug vėliau — XVI amžiuje, kada buvo sukurta legenda ir apie lietuvių kilmę iš romėnų. Anot istorikų, stačiatikių kankinių ir dar ankstesnių pranciškonų kankinių vilnie-tiškos legendos tiek teturi tikrovės, kaip ir romėniškoji lietuvių kilmės teorija.

Skaityti daugiau:

MĖSA, FIZIKA IR IŠBROKUOTI RADIATORIAI LIETUVOJ

MINDAUGAS BANĖNAS

MĖSA

     Nors pagal “Tiesą” (š. m. lapkričio 5), Lietuvoje šiais metais užauginta ir pristatyta valstybei ketvirtadaliu daugiau mėsos, negu pernai, nors tvartai pilni gyvulių, tačiau daugelyje vietų Lietuvoje sunku gauti šviežios mėsos. Mėsos kokybė žema, pasirinkimas mažas. Prie mėsinių, kurių Lietuvoje pagal tą patį pranešimą yra nepakankamai, nuo ankstyvo ryto susidaro eilės žmonių.

    “Tuščios pasirodė mano pastangos gauti pirkti avienos Kapsuke (Marijampolėje), Prienuose, Alytuje taip pat teko nusivilti. Apvažiavęs penkis rajonus, jos pagaliau radau Šakiuose.

     Pasirinkimu nepaikina pirkėjų ir Kėdainių prekybininkai. Naujosios Akmenės parduotuvėje Nr. 5 patikrinimo metu nerasta mėsos, išskyrus pusę kilogramo lašinių. Ukmergiečiai nusiskundžia, kad jų mieste neretai sunku gauti net paprasčiausios dešros. Ir dargi užsukęs Tauragėn, nors čia pašonėje puikus mėsos kombinatas, ne visada gausi pageidaujamos mėsos ir jos gaminių. Ne visose mėsos parduotuvėse gausi maltos mėsos. O jau paklaustos apie šviežios mėsos pusfabrikačius, šviežias dešras, daugelis rajonų šeimininkių iš jūsų tik pasijuoks — tokių įmantrybių reta.

     Štai Jonavos mėsos parduotuvėje ant prekystalio — riebi nepatraukli mėsa. Patikrinus šaldytuvą paaiškėjo, kad turima gražios, šviežios mėsos.

     —    Kodėl nepardavinėjote?

    —    Reikia juk ir šitą kaip nors parduoti...

    O būna ir taip, kad sandėliuose laikoma pigesnė mėsa bei kiti mėsos produktai, o pardavinėjama tik brangesnė. Taip daroma didesnė apyvarta. Prekybininkams šitokia prekyba naudinga, už ją jie gauna premijas, o pirkėjai skriaudžiami.

    Balbieriškio maisto produktų parduotuvėje matėme mėsą atvežtą čia prieš kelias dienas. Pardavėjos skundėsi, kad mėsos nenori pirkti. Žvilgterėjome į mėsą — riebi, jau gerokai susenusi, kaip pasakė viena pirkėja, “labai jau nesimpatiška”. Panašiai yra ir Veiveriuose”.

    Kodėl Lietuvos gyventojai prastai aprūpinami mėsa ir jos produktais, jei mėsos gamyba yra pakilusi visu ketvirčiu?! Dalį atsakymų duoda “Tiesa”. Mažai mėsinių, parduotuvėse trūksta šaldytuvų, neužtenkamai dažnas tiekimas, biurokratiškais pagrindais suorganizuotas mėsos apdirbimo įmonių ir parduotuvių tinklas yra nejautrus, o gal ir negali veiksmingiau atsiliepti į žmonių pareikalavimus. Juk svarbiausia gamybą atlikti pagal tam tikrą ideologinį principą, o kad dėl to nukenčia žmonės, tai atrodo yra antraeilis dalykas.

    “Tiesa”, žinoma, negalėjo nei iš tolo užsiminti, kad geresnės mėsos sunku gauti dar ir dėl to, kad savo geriausius maisto produktus Lietuva yra priversta eksportuoti “didesniems broliams”.

Skaityti daugiau:

1966 METŲ TURINYS

ĮVAIRŪS STRAIPSNIAI

 
AKIRAČIUS PLEČIANT
 
 
ATSINAUJINANČIOJ BAŽNYČIOJ
 
 
GYVENIMO IŠMINTIS
 
 
JAUNYSTĖS KRYŽKELĖS
 
 
SIELOS LABIRINTAI
 
 
RAIDŽIU RINKTINĖS
 
 
PRIE ŠEIMOS ŽIDINIO
 
 
 
“Laiškai Lietuviams”, Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas. Vyriausias redaktorius — Kęstutis Trimakas, S. J.
 

Paskutinis lapas

LEIDĖJŲ ŽODIS SKAITYTOJAMS

Užsibaigia 1966 metai. Kasmet bandą tobulėti, ir šiais metais “Laiškai Lietuviams” gerėjo savo turiniu ir išvaizda. Tikimės, kad jie tobulės ir toliau bendradarbių bei skaitytojų pagalba. Skaitytojų prašome remti žurnalo pastangas ir naudotis tų pastangų vaisiais: remti, prenumeruojant žurnalą toliau, surandant naujų skaitytojų ar atsiunčiant auką; naudotis, skaitant ir pareiškiant savo nuomonę bei pageidavimus.

Nemaža skaitytojų yra dar neužsimokėjusių prenumeratos už besibaigiančius metus. Užmokėjus būtų sumažinti nuostoliai leidėjams. Administracijai gi padėtų, jei skaitytojai prenumeratą atsiųstų naujųjų metų pradžioje.

PADĖKA

“Laiškų Lietuviams” leidėjai Tėvai Jėzuitai nuoširdžiai dėkoja visiems skaitytojams, auka parėmusiems žurnalo leidimą. 20 dol. paaukojo J. ir K. Vėžiai (Čikaga); po 5 dol. — J. Kavaliauskienė ir V. Naudžius (abu iš Čikagos); 4.40 dol. — L. Gaigalas (Australija); po 4 dol. — K. Mažrimienė (Čikaga) ir V. Jasaitis (Lewiston); po 3 dol. — J. Miečius, K. Jurgėla ir kun. A. Šeštokas (visi iš Čikagos), A. Zaparackas (Royal Oak, Mich.), P. Domkus (Los Angeles), S. Stašaitienė (Dorchester); po 2 dol. — V. Uznys, J. Stankus, J. Jurkšaitis, Br. Konauka, J. Juodvalkis, J. Jurienė, St. Daržinskas, R. Rinkevičienė, P. Balčiūnas, A. Eiva (visi iš Čikagos), I. Valančius (East Chicago), P. Mikšys (Cleveland), V. Bubrevičienė (Calif.), M. Gudaitienė (Toronto), St. Tumosienė (Evergreen Park, 111.), kun. A. Kardas (New York), P. Lanys (Elizabeth, N. J.), S. Kamarauskienė (Highland Park, Ill.), J. Karaliūnas (Hamilton), L. Remeikis (Sudbury).

A.L.R.K. MOTERŲ SĄJUNGA. Amerikos Lietuvių Romos Katalikių Moterų Sąjungos 50 m. jubiliejinis leidinys. Gausiai iliustruota 50 m. veiklos apžvalga.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

J. Kačinskas. FOUR MINIATURES. For flute, clarinet and cello. Keturios miniatiūros. Išleido J. Vasyliūnas, savo neapmokamais koncertais telkdamas lėšas išleisti lietuvių kompozitorių kūrinius (K. V. Banaičio, J. Gaidelio, J. Kačinsko, VI. Jakubėno, St. Šimkaus).

Dr. D. Jasaitis. SVEIKATOS DRAUDIMAS IR SOCIALINIS TEISINGUMAS. Atspaudas iš L.K.M. Akademijos Metraščio II tomo, 209-264 psl.

J. Balys, LIETUVIŲ LIAUDIES PASAULĖJAUTA tikėjimų ir papročių šviesoje. Išleido Pedagoginis Lituanistikos Institutas. Mecenatas: Lietuvių Tautinis Akademinis Sambūris.

AIDAI. Mėnesinis kultūros žurnalas. Rugsėjis. Specialus numeris apie Jaunimo Kongresą. Sutelkta labai vertinga medžiaga: paskaitos, simpoziumų santraukos, apžvalga ir vertinimas.

M. Vaitkus. DIENORAŠTIS. 1946 m. eilėraščiai, suskirstyti pagal mėnesius. Spaud. Immaculata spaustuvė. 160 psl.

MOTERIS. Lietuvių moterų žurnalas. Rugsėjis-spalis. Leidžia Kanados Lietuvių Katalikių Moterų Draugija.