Ar iš viso reikėjo rašyti apie “Playboy” žurnalo “filosofiją”? Jis nelaikytinas rimtu šaltiniu “Laiškams Lietuviams”. Mūsiškiai su tokia “filosofija” nesiskaito ir jos neskaito.

     “L. L.” gegužės mėn. numeryje pasiryžo pateikti medžiagos apie lytį ir meilę šiandien. Tai buvo lyg eksperimentinis bandymas ir, pasakyčiau, labai reikalingas bandymas, vienok, ar jis pavyko — tai kitas reikalas... Tik įvadiniai redaktoriaus žodžiai yra tvirti, logiški ir pagrįsti. Taip pat dėmesio vertas Romualdo Kriaučiūno tame skyriuje atspausdintas rašinys... Kita skyriuje patalpinta medžiaga — neoriginali, ištraukta ir sutrumpinta iš kitų šaltinių, dargi, deja, labai abejotinų šaltinių savo vertingumu, kaip “Playboy” žurnalo... Pirmuoju rašiniu dr. A. Liulevičius perduoda zoologo Kinsey pranešimo mintis... Deja, kaip ir pats Kinsey minčių santraukos autorius dr. A. Liulevi čius teigia, jog čia minimo asmens ir jo bendradarbių studijos nėra patikimos, nes susilaukia kritikos iš sociologų ir antropologų... Panašus reikalas išėjo ir su busimojo daktaro R. Šliažo apžvalginiu rašiniu apie “Playboy” žurnalą. Tiesa, galimas dalykas, kad minimas žurnalas yra populiarus tarp nemažo skaičiaus šio kontinento vyrų (gal ir moterų!)... Dėl viso šito “Playboy”, deja, nelaikytinas rimtu šaltiniu... Tiesa, pats R. Šliažas, perdavęs “Playboy” santrauką ir darydamas išvadą, pabrėžia, jog Hefnerio “filosofija” nėra joks sprendimas, ji esantį problemos simptomas, būtent, dabartinio sumišimo lyties gyvenime simptomas...

    Mūsiškiai su tokia “filosofija” ... visiškai nesiskaito ir jos neskaito... Taigi, čia dar kartą norėtųsi pakartoti, jog mums (mūsiškiams rimtam žurnale) tikrai nepakeliui su Hefnerio mintimis, kurios tinka tik “filosofija” vadinti, taip lygiai — ir su jo “viską gydančiais vaistais” — lytimi, todėl, abejotina, ar reikėjo tokią medžiagą nešti i “L. L.” puslapius, ir, nei iš šio, nei iš to, su “filosofu” Hefneriu vesti polemiką žurnalo skiltyse, kai tuo tarpu — netgi jis pats (Hefneris) nėra nei daręs iššūkio “L. L.” žurnalui leistis su juo į polemiką. Čia todėl dar norisi klausti: kodėl gi nerealus diskutantas buvo iškviestas į polemikos areną? Kodėl nebuvo pakalbėta plačiau, išsamiau, kad ir apie freudizmą, Freudo psichoanalizę, nurodant, ko iš tikrųjų vertas Freudo buvęs puoselėtas mokslas, kuris, kaip ten bebūtų, vis vien buvo skleidžiamas mokslo vardu?...

Pranys Alšėnas