ALBINAS BARANAUSKAS
Albinas Baranauskas 1956 m. laimėjo “Aidų” premiją “Sniego platumos” novelių rinkiniu, o 1964 m. — “Draugo” premiją savo romanu “Karklupėnuo-se”. Periodinėje spaudoje pasirodo ir jojo eiliuotos kūrybos.
Iliustracijos — Giedrės Žumbakienės.
1
Iš po nakties ties miestu dar truputis mėnulio:
Negyviem antenų, stagaram tai patsai švelniausiasis pjautuvas;
Niekad nepirkite, pirma neišmėginę.
Esame iš daugelio rasią vieninteliai, kurie dar gebam atsiminti
Kaip kino ekrane, kaip nučiupinėtuos knygų puslapiuos,
Atverstuose rudenį, kai pasidaro pilka gatvėse.
Arba taip, kaip vaikystę ant kalno.
Praeitis ant storo, neobliuoto stalo
Kreida užrašo vis intimesnius ženklus.
Vaiduokliškas apypietės laikrodis
Išmuša musių zirzėsi greitomis apleistose trobose.
Tvenkiniui atsimerkė saulėtekio akys.
2
Grindinys negailestingai kvepia šviežiai nukankinta žole. Jie
Pailsėdami atlipa į trečią aukštą, vaiduokliai.
Vaikai deda i šalį žaislus: kas kitas taip pralinksmins?
Jų veidai iškirpti iš klijus paleidusio albumo,
Plaukai kvepia pigesniuoju Nodelfeino brilijantinu,
Ir jie visai neturi rankų pasibelsti.
“ Žiūrėkime į vienas kito seną ilgesį
Aukštai šakose, po kuriom pravažiuoja vežimai”.
Bet leiskim tart žodį mirusiem, kurie mus taip gerai pažino.
Tą naktį staugė vilkai. Ji kliedėjo apie Petrines
Pašventory su baltu drabužiu. Už lango
Verkė senas kaimynas iš Pajevonio mėnulis.
Arba kai senos rankos, rankos drungno vėjo ir žarstomo smėlio,
Žarstė langą, pro kurį, kai dar nebuvo nukirsta akacija,
Ant grindų mėnesiena, lopšyje baimė.
Jis keldavosi imti kūdikio ant rankų,
Jo mirtis buvo viena nepabaigiama kankynė.
Tolimas kelias per kalvas bričkute,
Tolimas kelias vežėčiomis į pašventintas kapines,
Tolimas kelias.
4
Kas iš jūsų dar atmena, į kur vėjas pievaitėse lenkdavo žolę?
Dulka, dulka vėžės per kaimus, įrėžtos
Pritemusioje ispaniškos spalvos vizijoje.
Pas duris susėdę krautuvininkai tingėdavo, tau įėjus, atsikelti,
Iš tolo kvepėdavo jomarko lauktuvės.
Žolė.
Pro trobikės langus, beveik kaip ir užstotus alyvų,
Prieš iš baimės pabalusių vaikų akis,
Įįsmeigtas į ūkanotą tvankumos akiratį,
Dulkančiu keliu atrieda tankai.
Vėjas iš rytų, rytys skverbiasi pro pamatus, gatvėse sniegas.
5
Uždainavo užšalęs aludės langas,
Siūbuoja vakaras ant rogėm išvažinėto kiemo,
Ledo ašaros dainuoja tamsiais eglių balsais
Apie užpustytus išsekusius skruostus,
Apie sėdinėjimą užstalėse, veltui belaukiant,
Apie pasenusių, bedančių bėrių pas barjerą išbarstytas avižas.
Per ežerus ir pro vėjo malūnus, taip tyliai,
Aistiškinės girios dvelktelėjimas
6
(Dulkių alsavimas ir liepos žydėjimas.)
“Sudiev, sudiev, varpeliai žvanga,
Vežikas dedasi kepurėn Marschbefehl'į?'
