Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1953M. 2 VASARIO

T U R I N Y S
 
 
Viršelyje — Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę ir Nežinomojo Kareivio Kapas Kaune.
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI
 
     Povilas Gaučys. PIETŲ KRYŽIAUS PADANGĖJE. Lotynų Amerikos rašytojų antologija. Kalbą žiūrėjo B. Babrauskas. Viršelis —- J. Pilipausko. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas, 2334 S. Oakley Ave., Chicago 8, 111. 480 psl., kaina $4.50.
 
     GABIJA, neperiodinis literatūros žurnalai nr. 3, 1952 m. Red. Stepas Zobarskas. 84 psl., kaina $1. Šiame numeryje yra prozos, poezijos ir straipsnių literatūrinėmis temomis šių autorių: V. Ramono, J. Krumino, A. Škėmos, Gr. Tulauskaitės, A. Barono, J. Rūtenio, P. Babicko, L. Dovydėno, Kl. Jur-gelionio, Ant. Gustaičio, J. Brazaičio, F. Kiršos, J. Stebeikio, B. Babrausko, V. Maciūno ir M. A. Buonarroti.
 
     D. Pilla. SIELA UŽ SIELĄ. Įdomi istorinė apysaka. Kaina $2. Galima gauti pas: Mr. E. Dambrauskas, 4501 S. Talman Ave., Chicago 32, 111.
 
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Yearly subscription two dollars. Single copy 20 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, III. Additional office of mailing in Putnam, Conn.
LAIŠKAI LIETUVIAMS leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį, išskyrus liepos - rugpiūčio dvi-mėnesinį. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, 111. Telefonas: HEmlock 4-1677. Metinės prenumeratos kaina du doleriai. Atskiras numeris 20 centų.
N. P. Seserų Spaustuvė, Putnam, Conn. Vinjetės Vl. Vijeikio
 
 

VASARIO 16-sios VAIZDAI

1953 m. Vasario mėn. Vol. IV, No. 2

“Kas iš mūsų nejaučia, kad patrijotizmas
yra šventas dalykas ir kad tautiškų vertybių
įžeidimas yra dalinai profanacija ir šventvagystė?

Nėra tobulo krikščionio, kurs tobulai nemylėtų savo tėvynės.’’

Kard. Mercier

Kankiniai

     Lietuviai, kurie nori išlikti tuo, kuo juos Dievas sutvėrė, t. y. lietuviais ir gina tai, ką jiems Dievas davė, t. y. tėvynę, okupanto yra vadinami plėšikais, žmogžudžiais ir kraugeriais. Tegul sau vadina. Tiesa nėra tokia, kokią žmonės padaro, bet tokia, kokia iš Dievo išeina. Tiesą ginti yra dieviškasis Įstatymas.

     “Neseniai manęs klausė vienas štabo karininkas”, rašo kard. Mercier, “ar kareivis, kuris nužudomas už tai, kad gina teisingą reikalą (o mūsų reikalai tokie yra), netampa kankiniu. Jis netampa kankiniu griežtai teologiška žodžio prasme, nes miršta su ginklu rankoje, o kankinys be gynimosi pasiduoda budeliui. Bet jei manęs paklaustų, ką aš manau apie išganymą narsaus vyro, sąžiningai atidavusio gyvybę, beginant savo šalį ir įžeistą teisybę, aš neabejočiau atsakyti, kad Kristus tikriausiai apvainikuoja tokį narsumą ir kad mirtis, priimta tokioje krikščioniškoje dvasioje, užtikrina sielos išganymą. Ir Išganytojas pasakė, kad niekas neturi didesnės meilės, kaip tas, kurs guldo gyvybę už savo draugus. Kareivis, kurs miršta, kad išgelbėtų savo brolius, apgintų šeimų židinius ir šalies altorius, pasiekia aukščiausią meilės laipsnį. Gal būt, jis nepadarė savo aukos vertės griežtos analizės, bet ar galime manyti, kad Dievas reikalauja iš paprasto kareivio mūšio įkarštyje metodiško teologų ar moralistų griežtumo?”

     Ką tad mes turime pasakyti apie mūsų partizanus, kovojančius milžinų kovą ir mirštančius žiauriausiuose kankinimuose? Aš klaupiu dvasioje prie jų nesuskaitomų kapų ir pagerbiu juos, kaip kankinius. Tiesa jiems buvo brangesnė negu savasis gyvenimas ir jos meilė didesnė negu budelių žiaurumas.

Išpažinėjai

     Lietuviškos kapinės Amerikoje. Čia ilsisi mūsų seneliai, kurie buvo priversti palikti savo gimtąjį, svetimųjų prislėgtą kraštą. Bet jo neužmiršo. Būdami nemokyti jie leido laikraščius, spausdino knygas, statė išdidžias bažnyčias ir pagaliau prakaitu aplaistytu skatiku padėjo Lietuvai išsikovoti laisvę. Jie buvo savo rūšies partizanai, kovoję už savo tautos gyvenimą.

Užsienių Reikalų Ministerijos rūmai Kaune. Kai kurie mūsų tautiečiai, išvažiavę iš Lietuvos dar prieš Nepriklausomybės laikus, mano, kad Lietuva ir paskutiniu metu buvo tokia nuskurdus, kaip ir pirmiau. Tai yra visiškai klaidinga. Tokių rūmų, kaip šitie, jau Lietuvoje buvo nemaža. Jais pasigėrėdavo ir į Lietuvą atvykę užsieniečiai.

     Bet jų vaikai? Ar jie tęsia tėvų pradėtąjį darbą, ar užima savo tėvų garbingas kovos vietas? Šiandien tiesa daug daugiau šaukiasi pagalbos. Ne vienas teisinasi: “aš amerikietis... aš čia gimęs... kas man?” Ar vertas pasiteisinimas? Pasakyk, bičiuli, kas yra amerikietis? Sakysi, žmogus gimęs Amerikoje. Neskubėk su sprendimais! Tu esi gimęs Amerikoje, o aš į ją atvažiavau. Bet ar tai jau būtinai reiškia, kad tu didesnis, tikresnis amerikietis už mane? Kai vienas lietuvis gyrėsi, kad jis esąs tikras amerikietis, nes esąs čia gimęs, ir išdidžiai žvelgė į dipuką, šis jam atrėžė: “Aš esu amerikietis, nes pats norėjau juo būti, o Tamsta juo tapai tik atsitiktinai, tik dėl to, kad čia gimei. Bet gimti čia ar kitur ne nuo Tamstos noro priklausė”.

 

Skaityti daugiau:

Vienintelė Tikėjimo Atrama?

Malonusis Pone Henrikai!

      Suprantu Jūsų galvoseną. Iš pat vaikystės dienų Jums buvo skiepijama mintis, jog vienintelė tikėjimo atrama, vienintelis vadovas išganyman yra Šv. Raštas ir niekas kitas. Taip šventai buvo įsitikinusi visa Jūsų aplinka, tai ir Jums buvo savaime suprantama.

      Gyvenimas nubloškė Jus tarp katalikų. Jus jaudina ir erzina tai, kad jie atmeta tokį Jums visai aiškų dėsnį. Norite žinoi, kodėl. Atsakau.

      Jei kiekviena tikėjimo tiesa turi būti randama Biblijoje, tai, be abejo, tenai turi būti ir protestantizmo skelbiamoji dogma, jog tik Šv. Raštas yra tikėjimo norma ir išganymas. Deja, Bičiuli, veltui versi lapą po lapo, veltui nagrinėsi kiekvieną eilutę — tos tiesos Biblijoje nerasi! Tad skelbdamas kaip nepaliečiamą tiesą tai, ko nėra Biblijoje, protestantizmas pats save sukerta, pats sau aiškiausiai prieštarauja. Kaip tik todėl kiekvienas nuosekliai galvojąs protestantas privalėtų šitą savo dogmą atmesti.

      Manau sutiksite, jog yra be galo didelės reikšmės skirtumas, ar kiekvienas žmogus turi rasti tikėjimą ir įeiti Dievo karalystėn, pats skaitydamas ir sau aiškindamas Šv. Raštą, ar priimdamas Kristaus siųstų, neklaidingų mokytojų skelbiamas ir aiškinamas tiesas. Jei Kristus buvo nusistatęs pirmuoju būdu gelbėti žmones, kodėl Jis to aiškiai nepasakė? Kodėl Jis pats nesiėmė rašyti tokio svarbaus veikalo? Kodėl Jis neįsakė ne apaštalams rašyti Biblijos, o liepė eiti ir mokyti visas tautas? Kodėl Jis įkūrė gyvą mokomąjį ir valdomąjį autoritetą, kodėl įsakė klausyti Jo žodžio net grasindamas amžina ugnimi neklaužadoms, jei pakanka turėti šv. Raštą ir tikėti taip, kaip jį kiekvienas supranta?

      Jei Šv. Raštas yra vienintelė tikėjimo norma ir vienintelis vadovas išganyman, tai kaip galėjo būti krikščionimis pirmųjų kone keturių šimtų metų Jėzaus mokiniai, kuriems Biblijos nė vardas nebuvo žinomas? Kaip galėjo Kristus palikti savo tikėjimo norma knygą kurios Jis pats niekada nematė? Juk tokia Biblija, kokia ji šiandieną yra žinoma protestantams ir katalikams, buvo Katalikų Bažnyčios sustatyta ir kaip Dievo apreikštas žodis patvirtinta tik 397 metais po Kristaus. Argi Jūs tvirtintumėte, kad iki to meto nebuvo pasaulyje tikrų krikščionių?

Skaityti daugiau:

Šv. Petro Kapas

 

     1952 m. birželio mėn. 25 d. turėjau progos su kitais 6 kunigais iš arti pamatyti tai, apie ką šiuo metu kalba visas pasaulis — šv. Petro kapą. Italo profesoriaus B. M. Apolloni Ghetti, vieno iš tų keturių archeologų, kurie vadovavo iškasimo darbams, vedami ir sekdami jo, kaip to dalyko žinovo, aiškinimus, skverbėmės ir mes per šimtmečius atgal į tuos laikus, kada Vatikano kalva buvo Romos užmiestis, kada ten nestovėjo jokie didingi rūmai ir negyveno jokie žmonės. Šalia tos kalvos tada tiesėsi vieškelis, vadinamas Via Cornelia; netoliese buvo Nerono cirkas ir imperatoriaus sodai. Kaip buvo romėnų įprasta laidoti mirusius už miesto sienų prie didesnių kelių, taip buvo galima spėti, kad ir čia netrūko mirusiųjų kapų. Ir nuo seniausių laikų buvo tikima, kad tos Vatikano kalvos šlaite esąs palaidotas pirmasis Kristaus Vietininkas žemėje šv. Petras. Bet naujaisiais laikais atsirado ir tokių iš kitatikių tarpo, kurie pradėjo abejoti ir net išdrįso neigti ilgų šimtmečių sutartinį tikėjimą. Žinoma, ne be tikslo. Jei nebūtų tiesa, ką katalikai skelbia apie šv. Petro kapą, tuo pačiu būtų galima abejoti ir apie jo kankinio mirtį ir net apie jo buvimą Romoje. Kai kurie net drįso iš to daryti išvadas apie Apaštalų Sosto tvirtumą ir tikėjosi sugriauti popiežiaus primatą. Nesunku jiems atsakyti dar iš pirmųjų krikščionybės laikų paliktais rašytais liudijimais. Bet visi žinojo, kad atrėmimas būtų dar galingesnis, jei galėtume jiems parodyti ir įrodyti patį faktą, sakysim šv. Petro palaidojimo vietą, ar ką nors panašaus. Tų ir kitų minčių vedamas, ne vienas mėgino gauti leidimą arčiau patyrinėti tą vietą, kur, sakoma, buvęs palaidotas šv. Petras. Tačiau popiežiai vis nenorėdavo sutikti, — iš pagarbos pirmajai Katalikų Bažnyčios Galvai, — kad kas liestų jo palaikus. Tik Pijus XII dar pirmaisiais savo popiežiavimo metais (1939 m. birželio mėn. 28 d.) davė leidimą daryti iškasimus po šv. Petro altoriumi, su sąlyga, kad visa tai būtų daroma atsargiai ir su reikiama pagarba. Tą darbą pavedė atlikti 4 archeologams: T. E. Kirschbaum su T. A. Ferrua, jėzuitams, ir p. E. Josi su p. B. M. Apolloni Ghetti, profesoriams pasauliečiams. Darbas buvo tuoj pradėtas ir be pertraukos tęsiamas paskutiniojo karo metu ir po jo iki 1950 m. Reikėjo tam didelio sumanumo ir atidumo, nes nieko vertingo nebuvo galima sugriauti ar sunaikinti. Didelio atsakomingumo jausmo vedami minėtieji asmens atliko šį darbą su mokslininkams įprastu kruopštumu ir tikslumu. Visų tų iškasimų vaisius jie paskelbė gražiai išleistame, gausiai iliustruotame dviejų tomų veikale “Esplora-zioni sotto la Confessione di S. Pietro in Vatxcano”, Citta del Vaticano 1951.

Žvilgsnis nuo Šv. Petro kapo į garsiosios Michelangelo kupolos vidų.

Per šimtmečių klodus

     Dabartinė šv. Petro bazilika Romoje yra didingiausi ir daugiausia maldininkų talpiną Dievo namai pasaulyje. Ji buvo pastatyta 16 šimtmetyje. Į ją įdėjo savo sugebėjimus didžiausi visų laikų architektai ir menininkai, kaip Bramantė, Rafaelis, Michelangelas, Jok. Della Porta, Maderno. Iš visų jos papuošimų bene įspūdingiausias yra Berninio sukurtas baldakimas virš šv. Petro Konfesijos (altorius su kankinio karstu). O viso ko vainikas yra garsioji Michelangelo kupola.

 

Skaityti daugiau:

Vaiko malda

1. Maldos esmė

     Malda yra žmogaus kalba su Dievu. Ji yra antgamtinės jėgos ir pagalbos šaltinis. Per maldą religija virsta gyvuoju santykiu su Aukščiausiuoju. Tas religingas, kas meldžiasi. Tas nereligingas, kas maldos nepraktikuoja. Malda yra esminis elementas religijoje ir religiniame gyvenime. Norint pažinti vaiko religinį gyvenimą, reikia pažinti jo maldos gyvenimą. Nežinant kaip vaikas meldžiasi, negalima jo auklėti maldai, jos praktikai. Juk pirmiau turi eiti diagnozės nustatymas, o po to gydymas, atseit auklėjimas.

     Kaip vaikai atlieka kasdienės, ryto ir vakaro, maldos pareigą? Kuriais atvejais ir kuriomis intencijomis jie meldžiasi? Kurią iš maldų jie labiausiai mėgsta? Dažniau meldžiasi savais, ar išmoktais žodžiais? Kaip jie vertina maldą prieš pamokas ir po pamoku? Štai klausimai, į kuriuos teks atsakyti, remiantis pravestos anketos daviniais.

2. Ryto ir vakaro maldos praktika

     Geras katalikas-ė pasimeldžia bent du kartus dienoje — vakare ir ryte. Kaip šitą pareigą atlieka vaikai ir paaugliai, matosi iš žemiau dedamos lentelės.

Ryto ir vakaro maldos praktika. Lentelė Nr. 1.

Vaikų ir paauglių skaičius

Meldėsi bent kartą dienoje

Rytą ir vakarą

Tik vakarą

Nė karto

Berniuku... 62

58

26

32

4

Mergaičių... 68

65

39

26

3

Bendr. skaičius 130

123

65

58

7

Nuošimčiais

94,6%

50%

44,6%

5,4%

     Gan didelis skaičius vaikų ir paauglių meldžiasi bent kartą dienoje ir tai vakare, prieš eidami gulti (94,6%). Kiek blogiau yra su ryto maldos praktika — ją atlieka tik pusė visų vaikų ir paauglių. Vėlyvas atsikėlimas, skubėjimas į mokyklą nebeleidžia pasimelsti. Skiepyti mintį, kad nors trumpai pasimelstų.

3. Kuriais atvejais ir kokiomis intencijomis meldžiamasi?

     Rytinės ir vakarinės maldos dar neišsemia visos maldos praktikos. Meldžiasi vaikai ir paaugliai sekmadienio pamaldose, eidami prie sakramentų, gegužės ir spalio mėn. pamaldose, užeidami į koplyčią ir bažnyčią.

Skaityti daugiau:

BLAIVUMAS

    Tikėjimo dalykuose vyras nuo moters skiriasi taip, kad vienam trūksta to, ko kitas turi per daug. Vyras labiau yra linkęs netikėti, o moteris — per greitai patiki. Vyrąs į antgamtinius reiškinius žvelgia su dideliu nepasitikėjimu, o moteris viską tuoiau pat ima už gryną pinigą. Vyrui antgamtinis reiškinys visuomet atrodys nenatūralus, o moteriai — natūraliausias. Didelis blaivumas vyro protą yra tartum išdžiovinęs, o moteris nuolat tenka perspėjinėti, kad jos nepasiduotu fantazijos svaiguliui, vis reikia joms priminti, kad būtu blaivios.

    Kas nuostabesnio beįvyktu, moterys tuoj pasiruošusios pulti ant kelių ir melstis. Naujoms pranašystėms ar tiesoms jų dvasios durys visada plačiai atdaros. Per jas netikrinamos gali įeiti ir tiesa ir nesąmonė — abi drauge. Moterys noriai ir silpnavališkai yra linkusios sekti kiekvieną, kurs prabiltų į jas, prisidengęs pranašo, apaštalo, ar angelo rūbu. Jos netgi ilgisi ir laukia pasakojimų apie pranašystes ir ateities spėjimus, stebuklus, stigmatizuotuosius, demoniškus apsireiškimus ir klaikius egzorcizmus, nuo kurių plaukai šiaušiasi. Neviena bodėdamasi nustumia į šalį Kalno Pamokslą, bet čiumpa skaityti, ir stačiai ryte ryja aprašymą apie velnio išvarymą. Skaitydamos Šventųjų Gyvenimus, moterys, vos pažvelgusios, perverčia puslapius, vaizduojančius jų paprastą dorovingąjį veikimą, ir įsidėmi tik tas vietas, kur kalbama apie keistus, dažnai net teologui mįslingus ir nesuprantamus dalykus.

    Savo akimis išvysti stebuklingų dalykų: kokį stigmatizuotąjį, ar stebuklingą paveikslą, ypatingai traukia lengvatikius. Tam tikslui jie mielai aukoja pinigus ir laiką, kad tik galėtų tapti stebuklo liudininkais. Po maldininkiškų kelionių jie grįžta namo tartum naujais žmonėmis: pagauti, sukrėsti, bet... ne ką tobulesni, kaip anksčiau. Ir galvoja jie tada: kokia būtų laimė patiems tokių aukštų ir šventų dalykų išgyventi! Padaryti stebuklą, regėti viziją, arba išgirsti dangišką balsą! Argi tai visiškai neįmanoma? Ar nenuostabu buvo, kai paskutinį sykį sapnavau Mariją? Arba ta mintis, kuri šiandien po Šv. Komunijos taip stipriai praėjo per sielą — ar nebuvo tai paties Išganytojo balsas, panašus į apreiškimą? Gal vertėtų visa tai aprašyti, ar pasitarti su savo nuodėmklausiu: jei taip, pavyzdžiui visa tai užfiksavus, kad po mirties artimieji paskelbtų? Ir tada visi stebėtųsi, kad toks nežymus pažiūrėti žmogus tokių didelių malonių buvo patyręs!

    Kiekvienas be vargo įžiūrės, kad po maldingumo apsiaustu čia slypi mieloji, kvailoji, meluojančioji tuštybė. Mat, norėtųsi būti įdomiu sau pačiam ir kitiems, pastebėtu, išskirtu, nors mažyte aureole apšviestu...

Skaityti daugiau:

SVAJONĖS APIE VEDYBAS

      Praėjusiųjų metų 2-rojo numerio anketoje buvo klausiama, ką jaunimas mano apie šeimos sukūrimą, apie vedybas. Koks turi būti tas asmuo, kurį vestum ar už kurio tekėtum? Kokios savybės yra būtinos ir kokios tik pageidautinos? Ar tokį asmenį jau esi numatęs?

      Tik vienas kitas atsakė, kad visai nemano sukurti šeimos. Taip atsakiusių buvo šiek tiek daugiau vyrų negu moterų. Jų visų amžius sukasi apie 25 metus. Kokios priežastys? Kai kurie jų visai nenurodo, kiti sako nenorį ant pečių užsidėti naštos, nenorį vargo. Vienas vyras atsako, kad labai norėtų sukurti šeimą, bet savo praėjusiu neskaisčiu gyvenimu yra pats sau kelią užsikirtęs, jau fiziškai negalįs būti tėvu. Jam patariame kreiptis į gydytoją, gal kaip nors padės, o jeigu jau nė gydytojas nieko negalės padaryti, tai telieka kantriai iš Dievo rankų priimti tą vienatvės kryžių, kaip atgailą už savo praeito gyvenimo nusižengimus. Jei tą kryžių kantriai neši, tavo gyvenimas nebus be prasmės. Turėdamas geros valios ir noro, galėsi žmonėms būti naudingas, ir neturėdamas savo šeimos.

Madonos palva (iš Leonardo da Vinci paveikslo “Apreiškimas”)

      Jeigu kas atsisako sukurti šeimą dėl aukštesnių motyvų, pvz., kad galėtų daugiau pasišvęsti mokslui, jaunimo auklėjimui, artimo tarnybai, yra kilnus dalykas. Bet jei kas bėga nuo šeimyninio gyvenimo tik iš baimės, kad nereikėtų vargti, aukotis, jeigu jis iš gyvenimo laukia tik malonumų, o nenori priimti jo teikiamų skausmų, toks žmogus nėra vertas garbės, jis yra gyvenimo dezertyras, jo motyvai yra blogi, egoistiški.

 

Kas daryti, sulaukus 30 metų?

      Tai yra klausimas, kurį statome ne mes, bet daugelis šią amžiaus ribą peržengusių vyrų. Praėjusių metų kovo mėn. numeryje buvo T. Venckaus straipsnis: “Už kokių vyrų mergaitės neturėtų tekėti?” Ten buvo, tarp kitko, pasakyta, kad mergaitė netekėtų už vyro, jau peršokusio trisdešimtuosius metus, nes ir patarlė sakanti: “Kas 30 metų nevedęs ir 40 metų neturtingas, tas ir mirs, neturėdamas nei žmonos nei pinigų”. Po šio straipsnio pradėjo plaukti į Redakciją nepatenkintų vyrų laiškai. Vienas rašo, kad iš protesto padaręs pasiryžimą daugiau į rankas “Laiškų Lietuviams” neimti. Kitas susinervinęs klausia: “Tad kur tuos trisdešimt metų peržengusius vyrus dėsite? Ar jiems liepsite vieniems trankytis po pasaulį? O gal juos reikėtų nugalabyti?” Dar kitas ilgu laišku atpasakojo visą savo biografiją, stengdamasis įrodyti, kad ne jo kaltė, jei iki šiol dar liko nevedęs.

Skaityti daugiau:

Mona Liza

Tur būt, apie jokį kitą meno kūrini nėra tiek rašyta ir kalbėta, kaip apie šią garsiąją Leonardo da Vinci “Monna Lisa” (La Gioconda).
MONNA LISA
 
     Žinomiausias Leonardo da Vinci tapybos kūrinys yra Madonna Lisa (La Gioconda), paprastai vadinama Monna Lisa. Tai gražios neapolietės Lisa Gherardini, ištekėjusios už florentiečio Zanobi del Giocondo, portretas, dabar esąs Louvro muziejuje.
 
     Tame pačiame Louvro muziejuje yra ir Milo Venera, graikų skulptūros pasididžiavimas. Tai moters kūniškojo grožio atvaizdavimas. Bet Monna Lisa yra dvasinio moters grožio ir sielos harmonijos šedevras. Sakoma, kad tame kambaryje, kur ią Leonardas piešė, nuolat grojo muzika ir iuokdariai msakoio linksmus anekdotus, kad Monna: Lisa veide nebūtų liūdnos melancholijos, bet švelni šypsena. Vasari sako, kad prieš šį paveikslą turi drebėti net ir žymiausi menininkai. Tai ne paveikslas, bet tartum gyva moteris. Jos šypsnį matome ir kituose vėlesniuose Leonardo bei jo mokinių kūriniuose.
 

 

FAKTAI ir idėjos

Bruno Markaitis, S. J.

* Istorinis Pijaus XII Nutarimas

     Apaštališkoji konstitucija “Kristus Viešpats(Christus Dominus) leidžia vakarines Šv. Mišias visame pasaulyje ir palengvina eucharistinį pasninką tiek kunigams tiek tikintiesiems.

     Vandens gėrimas ir vaistų ėmimas prieš Šv. Komunijąpagal Konstitucijąnebėra priešingas eucharistinio pasninko įsakymui.

     Vyskupai gauna teisę leisti vakarines Šv. Mišias, ir šiokiadieniais; vakarinės Mišios turėtų būti laikomos po 4 valandos po pietų.

     Kunigai gali pasistiprinti maistu skystoje formoje viena valanda prieš Šv. Mišias, jei: 1) jie turi laikyti Mišias po 9 valandos; 2) po sunkaus kunigiško darbo nuo ankstaus ryto; 3) po ilgos kelionės.

     Tikintiesiems galioja tas pats leidimas, jei: 1) jie turi sunkiai dirbti prieš Šv. Komuniją; 2) jei Komunija priimama po 9 valandos; 3) jei bažnyčia toli.

     Vakaro Mišių klausyti gali visi, nesvarbu kokiai žmonių klasei ar grupei jos būtų skiriamos. Tiek kunigai, tiek tikintieji, jei jie nori priimti Šv. Komuniją vakarinėse Mišiose, turi būti nevalgę tris valandas prieš Mišias. Tiek kunigai tiek tikintieji gali gerti (pieną ir pan.) viena valanda prieš vakarines Mišias.

     Popiežiaus pagrindinis motyvas, suteikiant kunigams ir tikintiesiems šias lengvatas, yra jo nuoširdus noras palengvinti sergantiems, liguistiems, darbininkams, šeimų motinoms ir vaikams išklausyti šv. Mišias ir priimti šv. Komuniją.Žiaurūs karai ir pergyvenimai’, sako Popiežius, “susilpnino mūsų laiko žmonių sveikatą ir jėgas. Būtų prieš Viešpaties Kristaus norą, jei mūsų laikų žmonės, dėl per griežtų eucharistinio pasninko įsakymų, susilaikytų nuo Šv. Mišių išklausymo ir Šv. Komunijos priėmimo

     Tie, kurie gali užlaikyti eucharistinio pasninko įsakymą visame griežtume, turėtų taip daryti. Vandens gėrimas nebėra prieš eucharistini pasninką ir gali būti geriamas bet kuriuo laiku ir bet kurio žmogaus.

     Kada kalbama apie maistą skystoje formoje (pienas, sriuba ir pan.), alkoholis visada išskiriamas.

     Apaštališkoji Konstitucija ypatingai atsižvelgia į misijonierius ir tikinčiuosius pagonių kraštuose ir į ligonis, darbininkus, motinas ir vaikus. Tikintieji, norį pasinaudoti suteiktomis lengvatomis, išskyrus vandens gėrimą, turėtų visada pasitarti su savo nuodėmklausiu.

Skaityti daugiau:

RYTŲ BAŽNYČIOS ATSKILIMAS

     Jau nekartą skaitytojai yra prašę parašyti “Laiškuose Lietuviams” apie kitas tikybas, apie įvairias protestantų sektas, nes gyvenant ir dažnai susitinkant su kitų tikybų žmonėmis, savaime užsimezga kalba ir apie religinius klausimus, bet nepažįstant tų tikybų ir jų mokslo, yra sunku diskutuoti. Apie tautines katalikų bažnyčias ir apie senuosius katalikus jau esame rašę praėjusiuose numeriuose. Gerb. T. J. Venckus, S. J., kurs netrukus žada išvažiuoti į Pietų Ameriką, paruošė visą seriją straipsnių šiais klausimais. Pirmiausia supažindinsime skaitytojus su pravoslavais, kitaip dar vadinamais stačiatikiais arba ortodoksais, o paskui rašysime apie svarbiausias protestantų sektas, labiau paplitusias Jungtinėse Amerikos Valstybėse.

Redakcija

     Marija, pasirodžiusi Fatimoje, kelis kartus paminėjo Rusijos atsivertimą arba Rusų Bažnyčios susivienijimą su Romos Bažnyčia. Kadangi šių dviejų bažnyčių susivienijimas buvo daug kartų mėgintas, bet laukiamų pasekmių niekad nedavė, tai tas Marijos pažadėjimas yra nepaprastai reikšmingas, ypatingai dabar, kai bolševizmas atrodo toks stiprus, kurs ne tik jokio suartėjimo su katalikais nenori, bet kiekvieną krikščionišką konfesiją rauja su šaknimis ne tik iš rusų tautos, bet ir iš kitų į jų vergiją patekusių tautų. Toji geležinė siena atrodo tokia aukšta ir stora, kad ne tik misijonieriai, bet net nė krikščioniškos idėjos negali pro ją prasiskverbti. Šiuo metu visai negalima įsivaizduoti, kaip tas susijungimas galėtų įvykti, bet jeigu Dievo Motina pažadėjo, tai mums nevertėtų abejoti, nors tas pažadėjimas yra sujungtas su sąlyga: jei žmonės liausis įžeidinėti jos dieviškąjį Sūnų.

     Mes katalikai tikime, kad Romos Popiežius yra šv. Petro įpėdinis, t. y. kad jis turi visas teises ir privilegijas, kurias Kristus davė šv. Petrui. Kristus padarė tik šv. Petrą, o ne kitus apaštalus, ta uola, ant kurios Jis sakė pastatysiąs savo Bažnyčią (Mat.16, 18), todėl pripažinti šv. Petrą ir kiekvieną jo įpėdinį Bažnyčios galva yra visų pareiga.

     Rusija krikščionybę gavo iš Bizantijos, kuri tada dar buvo vienybėje su Roma. Vėliau Bizantija nuo Romos atskilo, bet tai dar nereiškė, kad tuo pačiu turėjo atskilti ir Rusija.

     Bizantijos atskilimas nuo Romos, įvykęs 1054 m., liepos 16 d., yra vadinamas Didžiąja Rytų Schizma. Įdomus sutapimas, kad tą pačią mėnesio dieną (liepos 16) 1918 m. Eka-terinburge (dabar Svierdlovsk) nuo bolševikų žuvo Rusų Bažnyčios Galva ir visos Rusijos Imperatorius Ni-kalojus II.

Skilimo priežastys

     Daugelis stebisi ir nesupranta, kas privertė Rytų Bažnyčią atsiskirti nuo Vakarų ir kas kliudė vėliau joms vėl susijungti. Juk jokių dogmatinių skirtumų tarp šių dviejų Bažnyčių nebuvo. Abidvi turi septynis sakramentus ir juos vartoja tiksliu būdu, abiejų kunigystė nenutraukiamai tęsiasi nuo apaštalų laikų, abi lygiai teisingai kalba apie Kristaus asmenį, dėl kurio pirmaisiais amžiais buvo atsiradę tiek erezijų, abi turi labai gilų Marijos, Dievo Motinos, kultą. Viena save vadina Ortodoksiškąja (teisingai tikinčiąją) Bažnyčia, kita — Katalikiškąja (visuotinąja) Bažnyčia. Abudu vardai labai gražūs : pirmoji labiau išreiškia mintį, kad išlaikė ir išsaugojo teisingąjį Kristaus mokslą, o antroji daugiau pabrėžia organiškąją vienybę, visuotinumą, neklaidingumą. Kokios gi pagaliau buvo to skilimo priežastys?

Skaityti daugiau:

PASKUTINIS LAPAS

 KNYGA BESIRUOŠIANTIEMS ŠEIMOS GYVENIMUI, TĖVAMS, MOKYTOJAMS, KUNIGAMS, NORINTIEMS PAŽINTI VAIKO PSICHOLOGIJĄ. KNYGA KIEKVIENAI ŠEIMAI.

      Jau baigta spausdinti kun. dr. J. Gutausko knyga apie religinį vaiko auklėjimą ryšium su jo dvasine raida — “VAIKO DIEVAS IR RELIGIJA”. Knyga turi apie 300 psl. Kaina $3.

      Per keletą pastarųjų metų autorius visą laisvesnį laiką skyrė bendrosios ir religinės pedagogikos studijoms. 1950/51 m. dar pagilino pedagogines ir psichologines žinias Ouebeco Lavalio universitete. Čia parašė minėtą knygą, kurią universitetas įvertino labai gerai ir priėmė kaip dizertaciją pedagoginių mokslų daktaro laipsniui gauti.

Veikalas, be įvado, turi 4 dalis:

Pirmoji dalis vaiko kelias į pasaulį. Čia duodama dvasinė vaiko raida nuo gimimo iki brendimo pradžios. Tai vaiko psichologijos santrauka.

Antroji dalis — vaiko kelias į religiją arba religinė vaiko raida. Čia panaudota anketiniai tyrimai, liečia lietuvių tremtinių vaikų ir paauglių religinį gyvenimą.

Trečioji dalis — religinis auklėjimas. Mažutėlių vedimas į Dievą: religiniu veiksmu ir pavyzdžiu, religine aplinka ir pamokymu. Religinis auklėjimas antrojoje vaikystėje: per kūrinius į Kūrėją, per bažnytinius metus į Kristų Atpirkėją. Religinis auklėjimas pradžios mokykloje.

Ketvirtoji dalis — ypatingieji religinio auklėjimo uždaviniai: auklėjimas maldai, liturginis auklėjimas, paruošimas sakramentinei praktikai.

Pabaiga: išvados, bibliografija — daugiau kaip šimtas keliom kalbom veikalų religinio auklėjimo ir vaiko psichologijos klausimais.

Užsakymus siųsti:

Spaudos Bendrovė “Žiburiai’, 941 Dundas St. W., Toronto, Canada.

Skaityti daugiau: