Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1953M. 1 SAUSIO

T U R I N Y S
 
 
       Viršelio iliustracija: Prancūzų dailininko P. G. Dore “Pasaulio Sutvėrimas”. Paul Gustave Dore (1832-1883), atrodo, jau gimė su dailininko talentu. Pradėjo piešti, būdamas keturių metų amžiaus. Baigęs mokslus, daugiausia užsiėmė žurnalų ir knygų iliustravimu. Jo paveikslai pasižymi originalumu, puošnumu, gyva fantazija ir kartais lengvu humoru. Vienas paskutinių jo kūrinių yra Biblijos iliustravimas. Vieną kitą Biblijos iliustraciją turės progos pamatyti ir skaitytojai “Laiškų Lietuviams” viršeliuose.
 
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Yearly subscription two dollars.. Single copy 20 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, 111. Additional office of mailing in Putnam, Conn.
LAIŠKAI LIETUVIAMS leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį, išskyrus liepos - rugpiūčio dvimėnesinį. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, 111. Telefonas: HEmlock 4-1677. Metinės prenumeratos kaina du doleriai. Atskiras numeris 20 centų.
Vinjetės Vl. Vijeikio    N. P. Seserų Spaustuvė, Putnam, Conn.
 

KETVIRTIEJI METAI

 
Mielieji Skaitytojai,
 
     “Laiškai Lietuviams”, pradėdami ketvirtuosius metus, padidėja iki 32 puslapių ir pasipuošia klasikinio meno iliustracijomis. Nors kai kurie pageidauja šį laikraštį gauti du kartu į mėnesi, kad ir plonesnį, bet dabartinėse sąlygose dėl grynai techniškų sunkenybių mums tai yra neįmanoma. Tikime, kad ir iliustracijos bus skaitytojams naudingos, nes kartais yra sakoma, kad geras paveikslas nemažiau turi reikšmės už straipsnį. Kiekviename numeryje duosime keletą žymesniųjų menininkų kūrinių, pridėdami vieną kitą mintį apie patį menininką bei jo kūrybą.
 
     Stengsimės ir toliau vis tobulinti skaitytojų mėgiamus skyrius: “Prie šeimos židinio”, “Jaunimo paslaptys”, “Rūpimieji klausimai”. Įvedėme ir naują “Faktų ir idėjų” skyrių, kuriame kritišku žvilgsniu turėtų būti trumpai perbėgami svarbiausieji krikščioniškojo gyvenimo įvykiai. Laukiame ir šiam skyriui bendradarbių iš mokančių plunksną valdyti skaitytojų. Atsiunčiami dalykėliai turėtų būti įdomūs, aktualūs ir trumpi.
 
     Daugelis skaitytojų pageidauja, kad nedėtume ilgų moksliškų straipsnių, bet aiškiai ir trumpai nagrinėtume visiems naudingus gyvenimiškus klausimus. Toks ir yra mūsų pagrindinis tikslas. Bet kartais negalima išvengti ir vieno kito ilgesnio sunkiau suprantamo rašinio. Pasitaiko ir tokių skaitytojų, kurie kaip tik šitokių straipsnių laukia. Norėdami, kiek galima, labiau visus patenkinti, einame viduriniu keliu, taikydami “Laiškus Lietuviams” vidutinio išsilavinimo žmonėms.

Skaityti daugiau:

Naujas Žemes Žmogus

 

      Amžių judančioje srovėje žmogaus prigimtis esmingai nesikeičia. Jo nuodėmės ir dorybės yra senos ir maždaug tos pačios. Bet įtakos ir pasaulėžiūros, kurios judina žmogaus mintis ir jausmus, jei ne visada naujos, tai bent naujais vardais vadinamos.
 
      Dažnas XX-jį amžių pavadina technikos amžiumi, nepagalvodamas, kokie technikos amžiaus gilieji bruožai ir savybės. Šiandien techniškasis civilizacijos elementas ir kasdienė evoliucija siekia savo veiklos ir sėkmės viršūnes ir atidaro vartus į naujas ir beveik neribotas galimybes. Mašinos tobulumas ir jos darbingumo potencialas verčia žmogų rausti, pagalvojus apie savo ribotumą. Sakykime, Bell Telephone Laboratorijos pagamino lektroninę skaičiavimo mašiną, kuri gali atlikti 1,000,000 skaičiavimo veiksmų per sekundę. Mašinos ne tik tobulėja bet ir daugėja. Didžiųjų miestų susisiekimas sustoja ne dėl priemonių ar benzino stokos, bet dėl per didelio automobilių skaičiaus.
 
      Mašinos ne tik daugėja, bet pradeda nusikreipti prieš žmogų, pavergdamos jį savo negyvai precizijai ir automatiškam tobulumui. Žmogus, gal nesąmoningai, šiuos mašinos bruožus perkelia į auklėjimo ir auklėjimosi sferas. Kadangi jam sunku lygintis su mašinos automatiška precizija, jis bando sumechaninti savo minties ir judesio procesus ir pradeda kopijuoti mašiną tose sferose, kurios neturi nieko bendra su mechanizuota medžiaga. Tokiu būdu, raumenys, fizinis patvarumas ir automatiškos reakcijos tampa masinio žmogaus charakteringu bruožu ir nesąmoningu idealu.
 
Raumenys ir ... automatiškos reakcijos.
 
      Raumenys ir praktinis žmogaus protas įsijungia į mašinos ir pramonės ekspansiją. Didžiausiu žmogaus pasisekimo ir laimėjimo ženklu laikomas apčiuopiamas ir sumedžiagin-tas gėris arba — šiuo atveju — sumechanintas gėris. Kadangi technikos pasaulyje viską nulemia faktai, įrodyti sėkmingais eksperimentais, tai ir tiesos pagrindas tampa grynai fizinis, o abstraktusis proto elementas ir metafizinė tiesa laikomi abejingais protinių spekuliacijų gimdytojais ir miglotojo misticizmo šaltiniu.

Skaityti daugiau:

TIKĖJIMAS

     Vienam vyrui kalbėjo Dievo Sūnus: “Nebūk netikintis, bet tikintis!” Vyrams dažnai atrodo, kad tikėti yra labai nevyriškas dalykas, savotiškas proto ir valios pasidavimas silpnumui, aukštojo žmogiškumo pažeminimas, švelniajame danguje ir antgamtinėje tikrovėje prieglobsčio ieškojimas, norint pamiršti kietąją gamtą ir išvengti gyvenimo kovos.

     Bet apaštalas Jonas kitaip supranta tikėjimą. Jam tikėjimas nereiškia pasidavimo, bet — pasipriešinimą, kovingą pergalę. Viename savo laiške su šventu išdidumu jis rašo: “Mūsų tikėjimas — tai pergalė!” (1, Jono 5, 4).

     Ką gi jis laimi toje pergalėje? — Pasaulį. Apaštalas Jonas sako: “Mūsų tikėjimas, tai pasaulio užkariavimas.”

     Pasaulis, t. y. regimųjų ir liečiamųjų dalykų visuma, su didele jėga traukia į save mažąjį žmogų. Savo traukiamąja jėga jis supančioja netgi žmogaus dvasią. Kodėl daugeliui taip sunku yra įsivaizduoti, kad gali būti kitokių dėsnių, negu gamtos dėsniai, aukštesnių jėgų, negu gamtos jėgos, antgamtinis pasaulis — virš gamtinio? Gal ne vienas norėtų visa tai suprasti, gal ilgisi tikėjimo, kaip didžiausios gyvenimo prasmės ir paguodos, bet niekaip jo neįgyja, nes jo vaizduotėje netelpa, kad gali egzistuoti siela. Dievas, nemirtingumas ar stebuklai. Materializmas ir monizmas, racionalizmas ir pozityvizmas — tai moksliškieji pavadinimai jo ligos, kuri atsirado patekus jam į regimojo — medžiaginio pasaulio Įtakos sferą; jis klajoja tenai, kaip lunatikas, nepajėgdamas pakeiti akių ir širdies, nepajėgdamas pažvelgti savo protu ir širdimi į dangų.

     Tačiau kiekvienas kurs įstengia išsiveržti iš žemės pančių, prasiveržti anapus medžiaginio pasaulio ribos, ir, kaip laisvas žmogus — laisvoji siela, pakilti virš žemės, toks žmogus gali tarti: “Aš pergalėjau pasaulį!”

     Viena prasme jis tikrai bus pasaulį pergalėjęs. Pasaulį sudaro nevien negyvieji daiktai, bet ir žmonės, kurie jame gyvena. Šitaip suprastas pasaulis neturi tikėjimo ir nenori, kad kiti tikėtų. Iš kur kyla tas nenoras? Iš paslėpto pavydo, iš fanatiškumo mele, iš žmogiškojo aklumo, ar velniškojo piktumo? Kiekvienu atveju, pasaulis stengiasi atimti žmogui tai, ką dangus yra įžiebęs jo širdyje; jo kovos ginklai — ne kardas ir skydas, bet sofizmai, racionalistiškos žodinės formulės ir žmogaus sugestyvumo piktnaudojimas.

     Pasaulis kalba apie tikėjimą su didžiausiu “moksliškojo” įsitikinimo tikrumu ir atlaidžiai bei kantriai šypsosi į tikinčiuosius, kaip į naivius atsilikėlius. Gi savąjį netikėjimą demonstruoja išdidžiai, kaip savaime suprantamą dalyką, tartum tikinčiųjų tebūtų likę maža, nuskurdusi, išnykimui pasmerkta saujelė.

 

Skaityti daugiau:

MOZĖS STATULA

    Pasaulinio meno istorijoj Michelangelo yra laikomas vienas iš “trijų didžiųjų” šalia Leonardo da Vinci ir Raffaello. Jis buvo tikrai universalus menininkas, pasižymėjęs tiek tapyboje, tiek skulptūroje, tiek architektūroje. Jo kūryba yra, galima sakyti, pereinamasis tiltas nuo renesanso prie baroko. Žymiausi Michelangelo architektūros kūriniai Romoje: Šv. Petro bazilika, Porta Pia ir Campidoglio. Skulptūroje labiausiai vertinami: Pietas (šv. Petro bazilikoj) Dovydas (Florencijoj) ir Mozė (šv. Petro in Vincoli bažnyčioje). Didžiausias jo tapybos kūrinys yra Sikstinės koplyčios lubų ir didžiojo altoriaus sienos dekoravimas.
 
(S. Pietro in Vincoli, Roma)
 
MICHELANGELO BUONARROTI (1475 - 1565)
 
MOZĖS   STATULA
 
    Reikia pripažinti, kad klasikinis menas ir krikščioniškasis menas yra beveik sinonimai. Sugriauk bažnyčias, sudaužyk šventųjų statulas, sudegink religinius paveikslus, ir iš didžiausių pasaulio architektūros, skulptūros bei tapybos paminklų beveik nieko nebeliks.
 
    Šio puslapio iliustracijoje matome garsųjį Mozę. Ne tik Michelangelo, bet ir kiti menininkai dažnai Mozę vaizduoja su ragais. Įdomu, dėl ko ? Priežastį tokiam Mozės vaizdavimui davė neteisingas Šv. Rašto vertimas. Lotyniškame Vertime (Exod. 34, 29) yra pasakyta, kad, kai Mozė nužengė nuo kalno Sinai, nešdamasis Dievo įsakymų lentas, jo veidas buvo “raguotas” (facies cornuta). Bet originaliam hebraiškam tekste vietoj “cornuta” yra žodis “qaran”, kurs etimologiškai tikrai reiškia “cornutus — raguotas,” bet šis žodis hebrajų kalboje vartojamas metaforiškai ir reiškia “šviečiąs, spindintis”. Taigi, tą Šv. Rašto vietą reikia suprasti taip, kad, kai Mozė po pasikalbėjimo su Dievu nulipo nuo kalno Sinai, jo veidas spindėjo. Nieko bendra tai neturi su ragais...
 

VAIKO DIEVAS

     Vaiko Dievas? Argi Jis ne tas pats vaikui ir suaugusiam? Juk Dievas yra vienas. Taip, kalbant objektyviai, vaiko Dievas yra tas pats Dievas kaip ir suaugusių. Bet kadangi vaikas Dievą supranta, Jį išgyvena, su Juo santykiauja vaikiškai, tai yra pagal savo vaikišką psichiką, tad subjektyvia prasme ne tik galima, bet ir reikia kalbėti apie vaiko Dievą. Viena kita mintis jau buvo mesta tuo klausimu buvusiuose straipsniuose. Lieka tad šitas klausimas papildyti keletu svarstymų.

     Vaiko, kaip ir suaugusių žmonių, santykis su Dievu yra daugiau vidinis ryšys, pasireiškiąs tikėjimu, viltimi, meile, Jo valios vykdymu, išoriniai mažai pastebimas, dar sunkiau žodžiais išreiškiamas, ar tiksliau išmatuojamas. Mes niekados tiksliai nežinosime, kaip atskiro vaiko gilus tikėjimas, karšta meilė, stipri viltis, kaip tvirtas nusistatymas vykdyti Dievo valią. Didelę dalį vidinio gyvenimo dengia paslaptis. Ir pats vidinis santykis su Dievu vaikuose yra nelygus. Todėl tik apytikriai galime kalbėti apie tai, kaip vaikas Dievą vaizduojasi, ką jis apie Dievą galvoja, pagal savo psichologiją. Tam padeda tinkamas stebėjimas ir apklausinėjimas, vaiko atvirumas ir suaugusiu pasitikėjimas.

     “Ką Dievas daro?” Šitą klausimą H. Clavier 1913 m. davė 75 vaikams nuo 6 iki 10 m. amžiaus. Tą patį klausimą pakartojo 1924 m. 107 vaikams, kurie buvo 6-12 m. Vieni vaikai buvo katalikai, kiti protestantai, visi prancūzai. Leuba tą patį klausimą davė 175 vaikams JV-se. Abu tyrinėtojai priėjo prie tos pačios išvados : Dievą vaikai pirmiausia supranta kaip Sutvėrėją. Jis valdo gamtos reiškinius, teikia maisto ir apsivilkimo.

     Dievas vaiko sąmonėje iškyla ne tik kaip Sutvėrėjas, bet ir visko palaikytojas. Jei Dievas nepalaikytų, sugriūtų fizinė ir moralinė tvarka, būtų neįmanoma gyventi.

     “Kas atsitiktų, jei Dievas nieko nedarytų?” Tai antras klausimas, kurį patiekė įvairaus amžiaus vaikams tas pats H. Clavier. Gauta būdingų atsakymų: “Viskas sugriūtų” (9 m.). “Būtų blogai” (10 m.). “Blogis įsiviešpatautų, ir mes negalėtume daryti gera” (11 m.). “Niekas neišsigelbėtų” (11 m.).

Skaityti daugiau:

SERVICE IS MY BUSINESS

Tėvas Donatas Širmys pakėlė ranką, ir mėlynas taxi pradėjo judėti į jo pusę.

—    Illinois Central Stotis, — tarė T. Širmys, grimsdamas į automobilio sėdynę. Jo akys užkliuvo už automobilyje prikaltos lentelės ir žodžių: “Service is my business” — “patarnavimas yra mano biznis.”

—    Puiki diena, — sumurmėjo šoferis.

—    Šilta, kaip bobų vasarą, — atsakė Tėvas.

Tyla. Raudonų, geltonų, žalių šviesų žaismas, ir tūkstančiai automobilių.

—    Žinot, Tėve,, — prabilo šoferis, — aš esu katalikas, einu i bažnyčią, bet negaliu suprasti Bažnyčios ir kunigų laikysenos skyrybų atžvilgiu. Turiu draugą, kurį žmona neseniai pametė ir išėjo gyventi su kitu, gražesniu ir turtingesniu. Po 15-os metų šeimyninio gyvenimo. Ar mano draugas kaltas, kad gamta jam pagailėjo grožio, o aplinkybės — pinigo. Dabar jo žmona patogiai gyvena su kitu, o jis vargsta su vaikais.

—    Bet ką gi kalta Bažnyčia, kad žmonės pasiduoda pagundoms ir sulaužo duotą priesaiką, — tarė T. Širmys.

—    Bažnyčia galėtų leisti naujas vedybas.

—    Bet tai Dievo, ne Bažnyčios įsakymas.

—    Žinau, — sumurmėjo šoferis. — Bet jei žmona pameta vyrą arba vyras žmoną, Bažnyčia galėtu leisti naujas vedybas tokiu atveju.

—    Daleiskim, — tarė T. Širmys, — kad Bažnyčia sutiktų duoti leidimą naujoms vedyboms. Bet kas užtikrins, kad naujos vedybos bus laimingesnės ir tvers ilgiau už pirmąsias.

—    Paprastai antrosios vedybos būna laimingesnės už pirmąsias, — pasakė šoferis, lyg gindamasis.

Skaityti daugiau:

MENAS IR DOROVĖ

 

Igino Giordani

     Kad tarp meno ir dorovės yra tamprūs ryšiai, liudija sąžinė. Galima sakyti, tai pačios gamtos įrašyta prigimtyje (jei ji dar nesugadinta). Dažnai sukeisdami mes vartojame etiškus ir estetiškus terminus. Kai jaunyste šviečiančios mergaitės akyse pastebime skaistumo išraišką, sakome : “kokia graži”, nors estetiškai ji tokia ir nebūtų. Šiuo atveju estetiškasis epitetas kaip tik turi etiškojo vertę. Žmogaus veide pastebėję klastą ar kitokios aistros išraišką, sakome : “atstumiantis, negražus, biau-rus”. Taip pat kalbame apie “negražias” mintis, “biaurius” veiksmus, turėdami omenyje ne jų estetinę (grožinę), bet moralinę (dorovinę) vertę. Daugeliu atvejų dorovę palaikome grožiu ir grožį dorove. Taip elgėsi ir Sokratas, kuris nedarė skirtumo tarp “gero” ir “gražaus”, ir Platonas, kuris nesuprato meno, jei jis netarnavo jo etinei - religinei reformai. Šiuo keliu ėjo ir Bažnyčios tėvai, visų pirma šv. Augustinas.

     Krikščionybės moksle grožis yra gėrio išraiška. Taip Dievuje, kuris išreiškiamas kaip Būtis, Gyvenimas, Šviesa, Išmintis, Tiesa, Grožis, grožis laikomas kaip tiesos, išminties ir gyvenimo vainikas, nors Jo visos savybės nedalomai sujungtos.

     Kitaip ir negali būti. Dorovė yra gyvenimo norma, papročių įstatymas; ogi gyvenimas — menas.

     Galime turėti atskiras meno ir dorovės sąvokas ir jas skirti, kaip žmoguje skiriame smegenis ir širdį. Bet jei jame smegenis ir širdį atidalinsime, gausime lavoną. Jei kas meną įsivaizduoja (kaip pvz. filosofas Gentile) kaip kažkokį sapną, nepriklausantį nuo realaus pasaulio, vis tiek negali paneigti jo priklausomumo nuo dorovės, nes meno objektas esmėje dorovinis. Dėl beatodairinių pastangų atskirti menininko veiksmą nuo meno objekto ir iš menininko padaryti kažkokį neatsakomingą regėtoją, modernioji filosofija meną realiai atskyrė nuo gyvenimo ir italų tautoje sužlugdė kūrybines galias, kaip visi pastebime po Carducci, Pascoli ir Verdi laikų. Menininkas, kuris savo plunksną ar teptuką naudoja sieloms kenkti, ne mažiau pavojingas už nusikaltėlį, vartojantį svaiginančias priemones apiplėšimo tikslais. Negalima jo pateisinti, jei jis tai padarytų ir hipnozėj.

 

     Sikstinėje koplyčioje gerai išsilaikęs Michelangelo freskas “Adomo sutvėrimas”. “Jis vaizduoja Adomą, vos pradedantį pabusti iš nebūties miego naujam gyvenimui. Jis lėtai tiesia savo kairę ranką, lyg kokį vos pradėjusios plakti širdies pasiuntinį, į tą pusę, kur pasirodė kuriąs Dievo pirštas... Visą dešiniąją Adomo kūno pusę dar supa kažkoks negyvas žemės svoris ir šešėliai. Gyvybė atrodo dar nespėjusi apimti visų sąnarių. Bet akys jau plačiai atvertos. Jos kūdikišku paprastumu žvelgia į tą pusę, kur jo kairės rankos pirštas veda. Jo lūpos pusiau pravertos. Jos dar nekalba. Bet širdis, įkvėpta gyvybės, pro praviras akis ir ranką ieško Didžiosios Širdies ...

Nepaprasta ramybė, giedra ir kuklumas dvelkia iš viso šio kūrinio.”

(Kun. Dr. V. Cukuras, “Lux Christi” nr. 4)


 

     Visos valstybės turėjo įvesti spaudos ir kinematografijos kontrolę, nes visi žino kokią kenksmingą įtaką jaunimui gali turėti teatras ir dar daugiau kinas. Menas, turįs tokią didelę įtaką etikos srityje, negali nebūti tampriai surištas su pedagogija.

     Jeigu dorovė yra gyvenimo įstatymas, ji reikalauja ir leidėjo (visų pirma tai priklauso Bažnyčiai ir valstybei) ir administracijos. Iš čia kyla teisė į indeksą įtraukti kenksmingas dorovei knygas ir cenzūruoti priešdorovines filmas.

     Taigi, tarp meno ir dorovės yra tamprus teisiškas ir praktiškas ryšys.

Skaityti daugiau:

Kai Užaugsiu Didelis...

     —    Na, Algiuk, kelkis, skubėk, lipk iš lovos! — šaukia motina. — Šiandie sekmadienis. Tau reikia eiti į bažnyčią.
 
     Bet Algiukas taip nori miego. Lyg tyčia, tą dieną, kai nereikia eiti į mokyklą, turi eiti į bažnyčią. Ak, taip sunku keltis. Apsiverčia ant antro šono ir miega toliau.
 
     Tėvas, kuris buvo gretimame miegamajame, kiek palaukęs ir įsiklausęs, kad Algis dar nesiruošia keltis, rūsčiu balsu pertraukė įsiviešpatavusią tylą:
 
     —    Kelkis greičiau, tinginio panti ! Nelauk, kol aš ateisiu!
 
     Noromis nenoromis Algis atsisėda ir rąžydamasis nuleidžia kojas nuo lovos krašto. Kaip būtų gera, jei jam dabar nereiktų eiti į bažnyčią!
 
     —    Pasiskubink! — ragina motina. — kitaip pavėluosi. Klebonas nelauks, kol prisistatysi. Išeidamas nepamiršk pasakyti tėveliui labą rytą.
 
     Algiukas paklusniai pildo, ką liepia motina. Pravėręs miegamojo duris, nemažai nustemba, išvydęs savo tėtį tebegulintį lovoje. Patogiai išsitiesęs jis rūkė papirosą, o mama kaip tik jam atnešė prie lovos puodelį kavos.
 
     —    Tėte, argi tu neini į bažnyčią? — klausia sūnus.
 
     —    Tėvelis sunkiai dirbo visą savaitę — įsiterpia motina. — Tegul šiandie pasilsi kaip reikia.

Skaityti daugiau:

ATVIRUMAS

     Praėjusių metų 2-me numeryje buvusios anketos 9-tame klausime buvo teiraujamasi, ar mūsų jaunimas yra atviras, spręsdamas savo amžiaus problemas. Atsakymai labai įvairūs. Vis dėlto iš jų matyti, kad reikiamo atvirumo gerokai trūksta. Greičiausiai čia bus kalta klaidingo auklėjimo įtaka, nes daugelis senosios kartos auklėtojų manė ir tebemano, kad visos su jaunuolių brendimu surištos problemos yra blogos, todėl ir apie jas kalbėti yra nedora, pavojinga. Juo griežčiau tylėsi ir viską nuo vaikų slėpsi, juo bus geriau. Tai yra pasenusi visiškai klaidinga “prieštvaninės epochos” nuomonė. Teisingai modernioji pedagogika ją be pasigailėjimo smerkia. Visiems, kurie šiuo klausimu domisi, patartumėm pamatyti dabar Amerikoj rodomą italų pagamintą filmą “Tomorrow is to late” Tikrai, jeigu tėvai ir auklėtojai šiandien vaikams nenurodys tikrojo kelio ir nepadės savo atviru žodžiu atsakyti į juos varginančius klausimus, rytoj gali būti jau per vėlu, liūdnos pasekmės jau gali būti nepataisomos. Šis filmas yra labai naudingas tėvams bei auklėtojams, kurie užmiršo, kad ir jie buvo jauni, kurie neturi drąsos atvirai su jaunuoliais pasikalbėti jiems rūpimais klausimais. Jis yra naudingas ir jaunimui, kurs nedrįsta, susidūręs su neaiškumais, kreiptis į tėvus, į auklėtojus, į kunigą, bet leidžia “apšviečiamas” klaidingai išauklėtų draugų arba menkos vertės knygpalaikių .

Jaunuoliai apie save

     Pažiūrėkime, ką sako patys jaunuoliai apie savo atvirumą. Jų atvirumas mums paaiškėja ne tik iš atsakymų į 9-tąjį anketos klausimą, bet ir iš kitų atsakymų. O dar geriau apie tai galime spręsti iš viso laiško. Jau tik tas faktas, kad jie atsakė į anketą ir šį tą apie save parašė, kalba apie jų atvirumą. Visiškai savyje užsidariusių nė su kuolu nepriversi ką nors apie save parašyti ar pasisakyti.

     Buvo nemaža tokių, kurie sakosi esą labai neatviri, su niekuo apie savo problemas neturį drąsos kalbėti, bet laiške į visus net ir į labai intymius klausimus kuo atviriausiai atsakė. Ką tai reiškia? Manome, kad jie yra atviri, tik labai nedrąsūs. Rašyti jie gali, bet jeigu reikia akis į akį su kuo nors kalbėtis, atrodo, kad staiga dingsta visas atvirumas. Tas jaunatviškas nedrąsumas, ta perdėta, jokio rimto pagrindo neturinti baimė yra neabejotinai blogas dalykas, tikrai neigiama būdo ypatybė, kurią reikia nugalėti. Bet, norint nugalėti, reikia kovoti. Visų pripažintas ir išbandytas geriausias kovos metodas yra ofenzyva. Geriausios tam priemonės : “agere contra” — pasipriešinti, vartoti priešingas priemones ir atsiminti, kad “consuetudo consuetudine vincitur”—paprotys nugalimas tik kitu, priešingu papročiu. Todėl žinodamas, kad esi nedrąsus ir bailus, turi stengtis, pasitaikius progoms, tą savo nedrąsumą ir baimę nugalėti, o kartais ir pats ieškok progų. Dalyvauk organizaciniame gyvenime neatsisakyk, jei tave kviečia kur nors viešai pakalbėti, padeklamuoti, scenoje vaidinti. Gal iš pradžių bus labai sunku: kraujas muš į veidą, klius liežuvis, lūpos drebės, o širdis daužysis, lyg varpas bokšte. Stenkis į tai nekreipti dėmesio. Jei kartą išdrįsai — laimėjai ! Antrą kartą jau bus lengviau, tik vis pirmyn, tik vis stenkis nugalėti, tik nepasiduok tai vaikiškai baimei. Nebėk nuo žmonių, bet drąsiai eik pas juos. Jei nuo jų bėgsi — baimė tave vysis, o jei prie jų artinsies — baimė bėgs nuo tavęs.

Skaityti daugiau:

Šv. Agnietė,

     Šv. Agnietė, nukankinta IV amž. pradžioje, vos 14 m. amžiaus. Tai buvo jauniausia šventoji iki Marijos Goretti (1890-1902). Agnietė savo grožiu patraukė Romos didiko sūnaus širdį, kurs norėjo ją vesti. Bet Agnietė jau prieš keletą metų buvo padariusi skaistybės įžadą, todėl jam griežtai atsakė: “Jau su kitu esu susižiedavusi. Jį mylėdama, tampu vis nekaltesnė, su Juo susijungdama, nenustoju būti mergaitė, turėdama Jį savo Mylimuoju, niekados netapsiu našle”. Tada buvo liepta ją visiškai išrengti ir vedžioti po Romos gatves. Bet Agnietės gražūs ilgi plaukai dengė visą jos kūną nuo nedorų romėnų akių. Kai niekaip negalėjo išplėšti jos skaistybės, nukirto jai galvą.
 
     Paveiksle G. Ribera (1580-1652) atvaizduoja šv. Agnietę, kukliai dengiančią savo kūną. bet angeliukas ją stengiasi nudengti, stebėdamasis jos kūno skaistumu ir lyg norėdamas pasakyti, kad nėra reikalo slėpti to kūno, kurs kiekvienam gali sužadinti tik skaisčius jausmus.
 

SENIEJI KATALIKAI

     Senieji katalikai yra įvairios tikybinės grupės, atskilusios nuo Katalikų Bažnyčios. Senaisiais katalikais jie save vadina dėl to, kad mano tik jie vieni išpažįstu senąjį, tikrąjį, nesuklastotą, nuo apaštalų laikų paeinantį katalikų tikėjimą. Jie sako. kad dabartinė Katalikų Bažnyčia įvedė naujų tikybinių dalykų, kurių senovėje nebūta ir kurių negalima priimti. Tokių reiškinių yra ir Rytų Bažnyčioje. Kas nebus girdėjęs apie rusų “starovierus” (sentikius) ? Taigi, ir senieji katalikai yra mūsų Bažnyčios “sentikiai”. Kadangi senieji katalikai turi daug bendra su jansenistais, bus naudinga ir apie juos tarti vieną kitą žodį.

I. Jansenistai

     Dabar nedaug tenka girdėti apie jansenistus, nebent kalbant apie žmones, kurie pasižymi savo pažiūrų griežtumu. Kaip tuos žmones, kurie piktinasi dėl menkniekių ir fanatiškai kovoja prieš šokius, gėrimą ir rūkymą, vadiname puritonais (nuo lotyniško žodžio purus, reiškia skaistus, grynas), taip tuos, kurie iš perdėtos nuodėmės baimės draudžia žmonėms eiti Komunijos ir sako, kad jie tam yra visai neverti, vadiname jansenistais.

     Jansenistų vardas paeina nuo Kornelijaus Jansen, gimusio 1585 m. Olandijoje ir mirusio 1638 m. Belgijoje. Jis yra buvęs Louvain’o Universiteto teologijos profesorius. Sakėsi išpažįstąs gryną šv. Augustino mokslą. Jansen mokė ir rašė, kad žmogaus prigimtis yra visiškai gimtosios nuodėmės sugadinta, kad žmogus visai neturi laisvos valios. Taip pat jis tikėjo į predestinaciją, t. y., kad Dievas vienus išrenka ir paskiria išganymui, o kitus pražūčiai, visai nepriklausomai nuo žmogaus nuopelnų ir gerų darbų.

     Vėliau Jansenas buvo paskirtas Ypres vyskupu. Žymiausias jo veikalas “Augustinus, seu doctrina St. Augustini de humanae naturae sanitate, aegritudine, medicina” sukėlė didelį triukšmą visame anų laikų pasaulyje. Kai kurie istorikai sako, kad gal niekad Katalikų Bažnyčios dieviškumas ir ypatinga Dievo globa tiek nepasireiškė, kaip toje Bažnyčios kovoje prieš jansenizmą. Jansenizmo idėjomis buvo persisunkę didžiausi dvasiškijos sluogsniai. Jos įsiskverbė net į moterų vienuolynus. Katalikų tikėjimui jansenizmas buvo lyg kirmėlė, kuri įlenda į obuolio vidų ir jį graužia, nors iš viršaus tas obuolys gali atrodyti sveikas ir gražus. Popiežiai tą pavojų labai greitai suprato ir smarkiai reagavo.

     Jėzuitų teologai labai stipriai rėmė šv. Tėvą šitoje kovoje prieš klastingąjį priešą, kurs buvo tikras vilkas pamaldžios avelės kailyje. Trumpai sakant, klausimas buvo apie tai, ar tas Kristaus apreikštasis meilingasis gerasis Dievas pasiliks ateity Tėvas, kurs karštai myli savo vaikus, ar tik šaltas ir negailestingas Teisėjas. Tokio jansenistų vaizduojamo žiauraus Dievo žmonės bijojo ir šv. Komunijoje priimti.

     Didžiausią smūgį jansenizmui sudavė Jėzaus Širdies garbinimo praplitimas. Žmonėms buvo sakoma, kad Dievas juos myli. O jeigu Dievas žmogų myli, tai vienintelis žmogaus atsakymas Jam gali būti ne baimė, ne bėgimas nuo Jo, bet vien tik meilė. Kova pasidarė ypatingai arši, kai Popiežius Klemensas XI savo bule “Unigenitus” 1717 m. pasmerkė jansenistų mokslą, išreikštą 101 teze. Prieš Popiežių sukilo kai kurie universitetų profesoriai, vyskupai ir net kardinolai. Kitais metais (1718) Popiežius išleido kitą bulę “Pastoralis officii”, kurioje ragino maištininkus nusileisti ir pasiduoti Bažnyčios mokslui. Nepaklusniuosius atskyrė nuo Bažnyčios.

Skaityti daugiau:

Kalendoriaus Istorija

     Dažnai gyvenime atsitinka, kad nežinai net paprasčiausių, kasdien vartojamų dalykų kilmės. Panašiai yra ir su kalendoriumi: mes jį gal nuolat nešiojamės kišenėje, turime savo kambary ant stalo arba ant sienos, bet jo istorija tikriausiai ne visiems yra žinoma, todėl bus ne pro šalį bent trumpai su ja susipažinti.

     Kai kuriems laiko perijodams skaičiuoti pradžią davė pačios gamtos reiškiniai. Mėnesiui — mėnulio keitimasis nuo jauno iki delčios, metams — gamtos keitimasis nuo pavasario iki žiemos. Diena yra įvairiai skaičiuojama. Žydai dieną skaičiuoja nuo saulės nusileidimo iki kito nusileidimo. Kai kur buvo skaičiuojama nuo saulės užtekėjimo. Mes dabar dieną skaičiuojame nuo vieno iki kito vidunakčio. Šį laiko perijodą vadiname ir para. Tik savaitė nėra gamtos reiškiniais pagrįsta. Kai kurie mano, kad ji atsirado Mozės laikais, kuris liepė žydams švęsti kas septintą dieną. Kiti sako, kad savaitė yra įvesta, kiekvienai dienai paskiriant vieną iš septynių planetų. Dar ir dabar kai kurios tautos, pvz. italai, ispanai, savaitės dienas vadina planetų vardais.

Senovės tautų kalendoriai

     Tikslus metų ilgis yra 365 dienos, 48 minutės ir 46 sekundės. Pirmiau žmonės to tiksliai nežinojo, bet ir tada, kai sužinojo, nebuvo lengva sugalvoti sistemą, kuri be pakeitimų tiktų visiems laikams. Egiptiečių metai turėjo 365 dienas. Jie buvo skirstomi į 12 mėnesių, kurių kiekvienas turėjo 30 dienų. Gale metų dar pridėdavo 5 dienas. Jie nekreipdavo dėmesio į mėnulio pilnatis: metai ėjo sau, o mėnulis sau.

     Žydų metai buvo padalinti taip pat į 12 mėnesių, bet suderinti su mėnuliu. Kad neatsiliktų nuo mėnulio, įsprausdavo dienas mėnesio viduryje, dažniausiai 13-tą dieną. Taigi, vieni jų mėnesiai turėjo 29 dienas, kiti — 30. Žinoma, ir tai dar nebuvo tikslu, reikėjo ir kitokių pataisų, kad metai derintųsi su gamtos reiškiniais.

     Ir graikų metai dalinosi į 12 mėnesių, turinčių kartais 29, kartais 30 dienų. Romėnai metus dalino į 10 mėnesių, bet vėliau ir jie prisitaikė prie graikų, pridėdami dar du mėnesiu.

Skaityti daugiau:

KLAJOKLIO STYGOS

J. Baltrušaitis
Aš daug, jau daug išvaikščiojau dienų,
Dienos belaisvis, ir toliau einu 
Žmogaus skirties nubrėžtais man keliais,
Kiek eiti dar likimo saikas leis . . .
 
        Aš daug žiedų radau aušros darže,
        Daug jų sumindžiau eidamas ežia,
        Ir užėjau erškėčiu dar daugiau 
        Ir vien menkai laimėjau, ką rengiau . . .
 
Ir supratau, skausme ir ilgesy,
Kaip, žemės prote, aklas tu esi,
Nes štai nakčia stebiu spiečius žvaigždžių,
Bet kurčias, aš jų psalmės negirdžiu . . .
 
        Nes tu, žmogau, taip skaudžiai nežinai,
        Kas — valandai, kas trunka amžinai,
        Kur tu, lašeli jūros vandeny,
        Drebėti siųstas ir iš kur eini . . .
 
Todėl širdis taip alpsta ir todėl,
Ant žemės kniubęs, laukiu vėl ir vėl,
Ar kas pagalbos ranką man išties 
Nuvokti mįslei ryto ir nakties . . .
 

FAKTAI ir idėjos

Bruno Markaitis, S. J.
 
* 24 Raudonos Skrybėlės
 
     Pijus XII paskyrė 24 naujus kardinolus, atstovaujančius 12 tautų. Šventoji Kardinolų Kolegija dabar turės pilną skaičių: 70 narių. Naujieji kardinolai gaus iš Popiežiaus rankų raudonąsias skrybėles sausio 12 dieną, Konsistorijos apeigose.
 
* Keletas Įdomesnių Asmenybių
 
     Maurice FELTIN, Paryžiaus arkivyskupas, 69 metų. Prieš 3 metus užėmė mirusio kard. Suhard vietą. Pirmajame kare tarnavo sanitaru prie neštuvų. Už nepaprastą drąsą ir pasiaukojimą buvo apdovanotas Croix de Guerre, Medaille Militaire ir Garbės Legijono Kryžiumi. Garsus savo išsimokslinimu ir giliu socijalinių problemų supratimu.
 
     Paul Emile LEGER, Montreal arkivyskupas, 48 metų. Buvęs Kanadiečių Kolegijos rektoriumi Romoje. Dėstė Paryžiaus Grand Seminair. Būdamas Japonijoje 1933 metais įsteigė seminariją Fakuoka mieste. Gabus organizatorius.
 
     Stefan WYSZYNSKI, Gniezno ir Varšuvos arkivyskupas, 51 metų. Drąsus Bažnyčios gynėjas kovoje su komunistiška valdžia. 1951 metais buvo atvykęs į Romą tartis su Šv. Tėvu dėl sunkėjančios katalikų padėties Lenkijoje. Prieš metus, kalbėdamas apie Pijų XII, švenčiantį 50 metu kunigystės jubiliejų, pasmerkė komunistų spaudą už Popiežiaus įžeidimus ir šmeižtus.
 
     J. Francis McINTYRE, Los Angeles arkivyskupas, pirmasis Vakaru Amerikos kardinolas, 66 metų. Pradėjo dirbti, būdamas 13 metų. Pradėjęs studijuoti prekybą, po tėvo mirties tarnavo New York finansų departamente. Greitai tapo H. L. Horton & Co. prekybos vedėju. Vakarais lankydavo mokyklą. Tapęs kunigu, greitai iškilo dėl savo organizacinių ir administracinių gabumų. Aršus komunizmo priešas ir nepažįstąs katalikiškųjų mokyklų statytojas. Jo pastangomis katalikiškos mokyklos Kalifornijoje atleistos nuo valstybinių mokesčių.
 
     Celso CONST ANTINI, arkivyskupas, 76 metų. Pirmasis apaštališkasis delegatas Kinijai. Labai kuklus žmogus, bet nuostabi ir gili asmenybė. Didelis bažnytinio meno žinovas ir labai gabus administratorius.
 
     Giuseppe SIRI, Genuvos arkivyskupas, 46 metų. Kilęs iš darbininkų tėvų. Tapo vyskupu būdamas 38 metų. Puikus intelektualas. Gerai supranta šių dienų problemas ir nuo jų nebėga. Griežtokas arkivyskupijos kunigams, bet turi geros ir kilnios širdies Generalinį Vikarą, kuris situaciją išlygina. Išėjo labai gerą socijalinę ir administracinę mokyklą, būdamas mirusio kard. Boetto, S. J., pagelbininku. Labai geros širdies darbininkams ir vargšams. Parodė daug drąsos okupacijos metu susidūrimuose su vokiečiais ir komunistų partizanais. Išgelbėjo Genuvos miestą nuo sugriovimo. Labai galimas kandidatas į popiežius.
 
     Giacomo LERCARO, Bologna arkivyskupas, 61 metų. Labai demokratiškas žmogus. Karo metu važinėdavęs dviračiu, lankydamas arkivyskupiją. Nepaprastos energijos ir darbštumo. Gerai susipažinęs ir teigiamai nusiteikęs socijalinių problemų atžvilgiu. Galimas kandidatas į popiežius.

Skaityti daugiau:

PASKUTINIS LAPAS

Iliustruotas mėnesinis žurnalas, leidžiamas lietuvių ir anglų kalbomis, užsisakytinas visiems.

        “Lietuvių Dienos” duoda kiekviename numeryje bent 40 puošnių, įdomių ir aktualių nuotraukų iš viso pasaulio lietuvių gyvenimo ir veiklos.

 
      “Lietuvių Dienų” kiekviename numeryje skaitytojas ras įdomių ir aktualių straipsnių, beletristikos ir informacinės medžiagos iš pasaulio lietuvių gyvenimo.
 
      “Lietuvių Dienos” turi anglišką skyrių, parašai po nuotraukomis duodami abiem kalbom, todėl šis žurnalas prieinamas ir čia gimusiems bei kitataučiams.
 
      “Lietuvių Dienų” vienas numeris siunčiamas susipažinimui nemokamai, pri-siuntus savo adresą. Metinė prenumerata 4 dol. Administracijos adresas: “Lietuvių Dienos”, 9204 S. Broadway, Los Angeles 3, Calif.
 

ATSIŲSTA PAMINĖTI
 
      D. Pilla. SIELA UŽ SIELĄ. Įdomi, intriguojanti istorinė apysaka, paimta iš realių gyvenimo įvykių. Išvertė kun. A. Sabaliauskas, išleido Lietuvių Saleziečių gimnazija Italijoje Knyga yra 307 psl., su 43 paveikslais ir kietais viršeliais. Kaina $2. Ją galima gauti pas Mr. E. Dambrauską, 4501 S. Talman Avė., Chicago 32, 111.
 
      Romain Rolland. PETRAS IR LIUCIJA. Nobelio premijos laureato romanas. II laida. Išleido Gabija, 335 Union Ave., Brooklyn 11, N. Y. 112 psl., kaina $1.20.
 
      Liudas Dovydėnas. PER KLAUSUČIŲ ŪLYTĖLĘ. Lietuvoje valstybės literatūros premiją gavusio autoriaus apysaka. Išleido Gabija, 176 psl., kaina $2.20.
 
      KNYGOS BIČIULIS Nr. 1. Knygos Bičiulių Klubo neperijodinis leidinys. Siuntinėjamas nemokamai. Kreiptis: Gabija, 335 Union Ave., Brooklyn 11, N. Y.
 
      TAUTA BUDI. Skautų kalendorius. Išleido LSB Vadija. Bendradarbiavo Redakcinis Kolektyvas: ps. J. Gaižutis ir v. s. V. Skrinskas. Meninė priežiūra Vikt. Bričkaus, spaudė “Banga” Toronte. Kišeninio formato, 302 psl., kaina 50 centų. Užsakymus siųsti: V. Skrinskas, 230 Brunswick Ave., Toronto, Ont., Canada.

Skaityti daugiau: