T U R I N Y S
 
 
Viršelyje — Vl. Vijeikio “Prisikėlimas”
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI
 
      Adomas Mickevičius. KONRADAS VALENRODAS. Lietuvių ir prūsų žygių istorinė apysaka. Vertė V. Mykolaitis - Putinas. Iliustracijos iš originalo, 1851 m. Paryžiaus leidinio — dail. J. Tysiewicz. Išleido Gabija, 335 Union Ave., Brooklyn 11, N. Y. 108 psl., kaina $1.50.
      Šis Ad. Mickevičiaus kūrinys įdomus ne tik kaip epochinis dokumentas, bet jis žavi ir šių dienų skaitytoją kaip kūrybine ugnim plazdantis aukštos vertės meno veikalas. Lietuviams jis brangus tuo, kad jo poetiškoj šviesoj pamatome šlovingą mūsų istorijos vaizdą. Ad. Mickevičius laikė save Lietuvos sūnumi, mylėjo Lietuvą ir žavėjosi jos praeitimi. Šiuos jausmus jis įkvėpė ir į savo kūrinį.
 
      LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Yearly subscription two dollars. Single copy 20 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, 111. Additional office of mailing in Putnam, Conn.
LAIŠKAI LIETUVIAMS leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį, išskyrus liepos - rugpiūčio dvi-mėnesinį. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius Petras Kleiuotas, S. J. Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, 111. Telefonas: HEmlock 4-1677. Metinės prenumeratos kaina du doleriai. Atskiras numeris 20 centų.
Vinjetės VI. Vijeikio         N. P. Seserų Spaustuvė, Putnam, Conn.
 

1953 m. Balandžio (April) mėn. Vol. IV, No. 4

      Velykos — didžiausia bažnytinė šventė. Mus žavi ir Kalėdos, jos yra taip mielos, nes į žemę Kristus ateina. Bet kas mums iš Kalėdų, jei nebūtų Velykų! Jei Kristus nebūtų nugalėjęs mirties, jei būtų neprisikėlęs, tuščias būtų mūsų tikėjimas, kaip sako apaštalas. Tik per pirmąsias Velykas žmogus po tūkstančių metų vėl pasijuto žmogus, Dievo vaikas, Dangaus paveldėtojas. Tamsa, taip ilgai gaubusi žemę, pranyko. Sušvito džiaugsmingas rytas, suskambėjo Aleliuja, ir nuo žmogaus rankų pančiai nukrito. Jis buvo vergas, o dabar — karalaitis, amžinosios karalystės garbingo sosto Įpėdinis. Jis buvo piktosios dvasios valdžioj, o dabar — nė angelams neturi ko pavydėti.

      Bet visa tai be mažiausio žmogaus nuopelno. Tik Dievo gerumas, tik Jo meilė, tik Jo malonė tuos stebuklus padarė. Žmogus nė vienu centu, nė mažiausiu rankos mostu prie to neprisidėjo. Bet dabar kaip jis turtingas, garbingas, pilnas laimės. Be jokių savo pastangų visa tai gavo, ne savo jėga į tą aukštą kalną įkopė — jis buvo įkeltas, galingų ir meilių rankų. Bet jei dabar nori ten stovėti ir nenukristi žemyn, jau reikia pastangų. Kartais reikia su audromis kovoti, reikia stipriai laikytis, nes tik truputis apsileidimo, ir štai — jau nukritęs žemyn!

      Tu, lietuvi katalike, toje aukštumoje turi išsilaikyti. Kitaip — nesvajok nei apie laikiną nei apie amžiną Tėvynę. Jei ten stovėsi ir drąsiai kovosi, jokie pavojai, jokie priešai tau baisūs nebus. O jei ir apniks tave priešai, iš ten tavo balsas bus išgirstas, tikrai susilauksi pagalbos. Ir mūsų poetė sako:

Juk tu žinai, mano brangus lietuvi,
Kad nuo kalnų varpai toliausia plinta
Net akmenys, kurie pakalnėj guli,
Pamato kalnuose liepsnojantį žibintą.

(J. Aug. - Vaičiūnienė)

      Dabar mums liūdėti nėra ko. Kova jau laimėta. Jei kartais dar ir tenka sutikti priešo būrelius, tai, stovint po kryžiaus vėliava, pergalė užtikrinta. Po Kristaus prisikėlimo pranyko nusiminimas ir liūdesys, jų vietą užėmė pasitikėjimas ir viltis. Kilnūs ir drąsūs žmonės nežūsta, todėl jei Velykos mums bus tikrojo dvasinio prisikėlimo šventė, netrukus išauš ir kitų Velykų rytas, tas rytas, kai virš kryžių ir smūtkelių žemės iškils pergalės ir prisikėlimo vėliava.

REDAKCIJA

      Visas Kristaus gyvenimas turi tris fazes. Tikėti į Kristų tik fiziniame gyvenime būtų klaidinga. Naujo Testamento negalima apriboti vien tik Evangelijomis, kurios mums aprašo fizinį Kristų. Prie jų reikia pridėti Apaštalų darbus, Apaštalų laiškus ir Šv. Jono Apreiškimą. Juose visuose glūdi fizinio ir mistinio Kristaus istorija, Jo pilnumas.

      Jei Kristus yra Bažnyčios galva ir pilnuma, kokie yra galvos ir pilnumos santykiai, ir kaip galva veikia į kūną? Kristus turi dvi prigimtis: dievišką ir žmogišką. Dieviškasis Jo asmuo paslaptingu būdu sujungia abi prigimtis į vieną būtybę. Todėl visi Kristaus veiksmai yra dievažmogio veiksmai. Ir Bažnyčioje yra du elementai : žmogiškasis ir dieviškasis. Mes esame žmogiškasis elementas, o garbingasis Kristus yra ne tik dieviškasis elementas, bet dieviškojo ir žmogiškojo elemento jungtis. Todėl Šv. Povilas sako “pilnutinis Kristus”, o Šv. Augustinas — “totus Christus, visas Kristus.”

      Kai Kristus - žmogus laimindavo vaikus, Dievas laimindavo vaikus, nes visa, ką Kristus darė kaip žmogus, reikia priskirti Jo Dieviškajam asmeniui. Kai Petras krikštija ir nuodėmes atleidžia, Kristus krikštija ir Kristus atleidžia. Žmogiškieji elementai Bažnyčioje yra priemonės ir įrankiai neregimo Kristaus rankose, kuriais vykdomas ir tęsiamas atpirkimo darbas.

      Vadinasi, Bažnyčia nėra vien tik organizacija. Ji nebuvo sudaryta iš žmonių, suburtų išpažinti bendrus įsitikinimus. Bažnyčios pradinis branduolys nebuvo plytos, sumestos į krūvą, iš kurių iškilo pastatas. Ji gimė tada, kai Kristaus Dieviškasis gyvenimas išsiveržė, kaip galinga kalnų upė, ir pradėjo tekėti į kiekvieną žmogų, į kiekvieną mistinio kūno celę. Bažnyčią sukūrė ne tikintieji, bet Kristus, suburdamas tikinčiuosius. Todėl Bažnyčia buvo prieš Petrą ir Joną. Ji prasidėjo tą momentą, kai Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.

      Koks trumpas ir trapus gyvenimas šioje žemėje, tartum lietaus lašo riedėjimas nuo puraus ir pūkuoto lapo. Iš pradžių vos vos matomai, paskui greityn ir greityn, ir pagaliau įsismaginęs visu savo greitumu atsimuša į žemę ir sudūžta. Tai, rodos, tik akimirka, ir šios žemės džiaugsmas ir vargai pasibaigia.

      O ar galima įsivaizduoti gyvenimą, kuriame nebūtų nei vienos ašaros, nei vieno skundo, nei skausmo?

      Visais laikais ši skaudi tiesa atsispindėjo žmonių sąmonėj, rašytojų, menininkų ir filosofų raštuose.

      “Nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų laimingas”, skundžiasi Solonas, vienas iš septynių išmintingųjų Atėnų juristų. Sofoklis, garsus graikų tragedijos rašytojas dejuoja: “Vargas tau, mirtingųjų gimine, nes mūsų gyvenimas lygus niekybei! Niekas neturi kitos laimės, kaip tik jos iliuziją”. Beviltiška ir baisi desperacija dvelkia iš ciniško romėnų juoko: “Gerkime ir valgykime, nes rytoj mirsime”. O ir garsus moderniųjų laikų poetas Rainer Maria Rilke, kalbėdamas apie žmogaus gyvenimą, tikisi rasiąs išsilaisvinimą tik mūsų laimės griuvėsiuose.

      Pažvelkime į tuos, kurie gyvena prabangoje, naudodamiesi visomis žemės gėrybėmis, pamatysime ir jų veidu prabėgantį skausmo šešėlį, nes ne žemės turtuose yra žmogaus laimės ir džiaugsmo esmė.

      Gyvenimas yra nuolatinis mirimas; kiekviena pragyventa minutė mus artina prie mirties, nuo kurios neišgelbės jokios žemiškos galybės: nei turtai, nei artimi žmonės, nei valdovo karūna, nei pasaulio garbė. Ir žmogus tai jaučia, ir jį nenorom ima siaubas. Ko vertas yra gyvenimas, visi jo džiaugsmai bei vargas, jei jie nueina į pražūtį, jei viskas laikina? Kam gyvent, kam augint vaikus, kam statyt namus, miestus bei valstybes, jei viskas mirtim pasibaigia? Kokia to prasmė? O amžinumo troškimas žmogui yra įgimtas.

      Motinos, augindamos vaikus, mato juose lyg savo gyvenimo pratęsimą. Kaip dažnai tenka išgirst jas sakant: “Aš nieko nepadariau, bet jie padarys”. Menininkai, rašydami poemas, statydami bažnyčias, piešdami paveikslus, kurdami simfonijas, mėgina sukurt kūrinius, didesnius už save. Valstybių vadai, karaliai, mokslininkai siekia pasaulinio garso ir garbės. Ir visa tai vien tik tam, kad įamžintų savo gyvenimą, kad pratęstų savo buvimą, kad po jų mirties bent jų vardas pasiliktų gyventi, nes visi žino, kad gyvenimas šioje žemėje yra laikinas.

      Neseniai suėjo keturi šimtai metų nuo šio didžiojo šventojo ir nenuilstamo tautų apaštalo mirties (Pranciškus Ksaveras mirė 1552 m. gruodžio 2d.). Šia proga norėtume šiek tiek pakalbėti apie jo darbus Japonijos misijose.

      Žvejų burės, žėrinčios saulėje ir lengvai slystančios tamsiai žydriomis bangomis. Žalsvos kalvelės, pasipuošusios drungnomis rudens spalvomis. Gražūs mediniai nameliai su ryžių šiaudų stogais. Raudonos pagodos. Besiartinąs kinietiškas laivelis, nuvargęs po septynių savaičių pavojingos kelionės. Palengva prisiartina įlankos fone salos aukštumos su savo neramiais vulkanais. Pamažu pasirodo tarp ryžių laukų terasos, vyšnių ir apelsinų pavėsy taikingi nameliukai. Dar vienas vairo posūkis, ir štai kalvų grandinės papėdėje iškyla šiaudinių stogų ir sodų, krautuvių, pagodų ir bonzų konventų mišinys...

      1549 metų rugpjūčio 15 d., Švenč. Panelės Marijos Dangun Ėmimo šventė. Pranciškus Ksaveras, pirmasis Japonijos misijonierius, išlipa Kagoshima vietovėje. Atsiranda visiškai naujas, savotiškas pasaulis. Neįprasta kalba, žmonės, papročiai. Gatvėse įvairiaspalviai popieriniai žibintai, vyrai ir berniukai apsiginklavę kardais ir durklais, moterys trypčiojančios savo gražiuose gėlėtuose drabužiuose, tarsi iš peteliškių sparnų audinio. Šalti bonzai su vėduoklėmis ir indeliais išmaldai.

      Paskui Pranciškus pateko į Povilo, jo paties prieš porą metų Indijoje apkrikštyto, namus. Čia teko palaukti, kol tarp daugybės nusilenkimų, priklaupimų ir ceremonijų, po visos eilės atsiprašinėjimų buvo atnešta arbatos, ryžių, daržovių ir vaisių. Čia su Povilo pagalba teko atsakinėti į daugybę klausimų smalsiems, naujienų ištroškusiems svečiams.

      Shamazu Takahisa, vietos kunigaikštis, maloniai užsieniečius priėmė ir leido jiems skelbti naująjį mokslą. Povilo atneštos žinios apie tolimą nuostabios Indijos šalį buvo nuolatinė pokalbių tema. Nuo ryto iki vakaro lankytojai būriavosi, norėdami pamatyti baltuosius “bonzus”. Gana greitai daugiau negu šimtas asmenų priėmė krikštą, ir Tėvas Pranciškus, pilnas džiaugsmo, lapkričio mėnesį rašo į namus: “Tai geriausias iki šiol surastas kraštas, ir man atrodo, kad tarp netikinčiųjų neatsiras kito, kurs viršytų japonus”.

      Kai lankytojų minia išsiskirstydavo, misijonieriai su Povilu dar ilgas valandas pasilikdavo aplink ugniakurą nublukusioje popierinių žibintų šviesoje, studijuodami sunkią japonų kalbą ir paruošdami reikalingiausius vertimus. Tėvas Pranciškus, Povilo padedamas, rašė japoniškai krikščioniškojo mokslo išaiškinimą, kurį paskui kasdien nuo terasos skaitydavo gausiai susirinkusiems žmonėms.

      Evangelija skverbėsi vis giliau ir sklido vis plačiau. Tačiau bonzai tuoj tapo didžiausi misijų priešai. Kova darėsi vis smarkesnė, kol pagaliau virto tikru persekiojimu. Buvo grasinama vietos kunigaikščiui dievų kerštu ir sosto praradimu. Tada kunigaikštis mirties bausme uždraudė kiekvieną krikštą. Todėl šventasis, vienerius metus pasidarbavęs Kagoshima mieste, iškeliavo į šiaurės sostinę Meaco, apie kurią buvo girdėjęs daug įvairių pasakojimų. Jau seniai jo širdis troško pasiekti šį miestą. Jame buvo apie 90 tūkstančių namų. Tai buvo karaliaus, Japonijos viešpaties, sostinė. Ten buvo didelis universitetas su penkiomis kolegijomis ir daugiau negu du šimtai vienuolynų. Kiti keturi universitetai buvo miesto apylinkėse, kiekviename jų buvo apie 3500 studentų.

Motinos laiškas neturimam kūdikiui

Sūneli brangus,

      Kunigas per misijas sakė, kad aš tave turėčiau turėti, bet juk tu žinai, kad aš esu apsigalvojanti moteris. Aš taip pat ilgai galvojau, kol susilaukiau savo pirmojo vaiko — Vytuko. Tada buvo praėję jau treji metai nuo vestuvių. Koks gražus tas mūsų Vytukas ! Be to, toks protingas ir vikrus. Iš proto išeičiau, jeigu jo netekčiau. Po keletos metų susilaukiau ir Birutės. Tai tikras angeliukas! Plaukučiai geltoni, garbiniuoti. Jau praėjo dešimt metų, kai aš gyvenu su Kaziu, savo vyru, Vytuko ir Birutės tėvu. Dabar kunigas sako, kad aš turėčiau turėti ir tave — trečiąjį. Aš dar nežinau, kaip tave, vaikuti, vadinčiau, jeigu tu ateitum pas mus. Turiu pasakyti, kad aš nieko prieš tave, vaikeli, neturiu. Priešingai — tave myliu iš visos širdies, kaip tik motina gali mylėti, bet aš tave protingai myliu. Kaip tik dėl tos protingos ir gerai apgalvotos meilės aš ir nenoriu, kad tu gimtumei.

      Žiūrėk ir pagalvok, vaikeli, kas būtų, jeigu aš ir tavo tėvas sugalvotume tave turėti. Gyvenimo sąlygos tuojau pasikeistų. Namuose reikėtų susispausti. Tu gal negalėtum eiti nė aukštesnio mokslo, bet turėtum pasitenkinti žemesne vieta ir mažesniu atlyginimu. Argi tu norėtum tokio gyvenimo? Galvokime dar toliau. Jeigu tu ateitum į šį pasaulį, pakenktum ir Vytukui su Birute. Kažin ar galėtume ir juodu leisti į universitetą. Gal turėtų greit ieškoti kokio nors darbo, kad galėtume visi pragyventi. Juk tu, vaikuti, tikrai nenori Vytukui ir Birutei pastoti kelio į laimingesnį gyvenimą, ar netiesa?

      Bet aš dar ne viską pasakiau. Mūsų svajonė yra įsigyti nuosavus namus. Jau viskas apskaičiuota. Namukas bus toks jaukus, šalia gražus sodelis... Kazys sako, kad jeigu tu gimtumei, tai taip greitai pirkti namų negalėtume. Argi toks galvojimas neprotingas? Jur reikia pagalvoti ir apie Vytuko su Birute ateitį.

      Prieš keletą mėnesių Kazys nusipirko automobilį. Kasdien važiuojant į darbą, jo būtinai reikėjo. Pradėjome taupyti, dėjome centą prie cento, ir nusipirkome. Žinai, vaikeli, jeigu aš tave turėčiau, jau susitrukdytų ir darbas, negalėčiau vyrui padėti. Juk čia Amerikoje yra viskas kitaip negu Lietuvoje. Nedirbsi — negyvensi. Kai tu gimtum, man reikėtų eiti į ligoninę. O kaip būtų su sąskaitom? Kas jas apmokėtų? Tai jau būtų ir po namų ir po automobilio! Argi tu pats to norėtum? Juk, manau, tu mus myli, kaip ir mes tave. Ar tu norėtum, kad mes gyventume be radijo, be televizijos? Kur būtų tavo meilė broliukui ir sesutei, kurie taip mėgsta į televiziją žiūrėti! Be to, mūsų vedybinio gyvenimo dešimties metų proga Kazys nori man gražius kailinius įtaisyti. Ar tu, vaikuti, įsivaizduoji, kiek jie kainuos? Kad gyventume Lietuvoje, tai būtų kitas klausimas, o dabar nėra tiek pinigų, kad galėtume turėti ir namus, ir automobilį, ir televiziją, ir dar tave.

  GIOTTO  (1267— 1337)

KRISTAUS NUĖMIMAS NUO KRYŽIAUS

Visi laidotuvių dalyviai atvaizduoti skausmo išraiškoj.

Brangioji Birutėle!

      Tikrai nemokėčiau išreikšti žodžiais to, ką pajutau, gavusi Tavo palaužto gyvenimo liūdesiu persunktą laišką. Gaila, kad taip trumpai terašai, nors suprantu, jog Tau nelengva susikoncentruoti, bestovint gyvenimo kryžkelėje. Norėčiau Tau patėti, paimti Tavo naštos dalį, bet kaip?

      Rašai kad Judviejų gyvenimas nebepataisomas, nebeįmanomas, nebepakeliamas — viskas įkyrėję, trokšti tiktai ramybės. Ramini save, jog nesi nei pirma, nei paskutinė, esi sveika ir pelnysi sau ir vaikams duoną. Pagaliau žadi kreiptis į teismą ir pasinaudoti šio krašto įstatymų palengvinimais.

      Pirmiausia norėčiau maldauti Tave poilsio ir mažos permainos. Jei turi galimybės išvyk pas savo artimuosius, dorus, religingus bei išmintingus žmones. Darbą ir rūpesčius palik namie. Surask laiko ir prisiversk užmiršti, jog be Tavęs namų tvarka, fabriko darbas, ar kišenė nukentės. Visi šitie dalykai yra lengvai pataisomi ir išlyginami.

      Jei neturėtum kur kitur nuvykti, tai atvažiuok tiesiai pas mane. Išsiblaškysi, pasilsėsi, pasiilgsi savo namų ir savųjų. Nesantaika, panašiai kaip raugas, plečiasi kaip ant mielių pervargusių nervų, nusibodusioje ir iki gyvo kaulo įkyrėjusioje atmosferoje. Tokioje atmosferoje ir blaiviai pagalvoti neįmanoma.

      Kitas patarimas būtų: nepamiršk, tuojau pat, pačioje pradžioje, pasitarti su savo nuodėmklausiu! Jei būtų galima, dalyvauti uždarose moterų rekolekcijose. Rekolekcijų atmosfera yra pati geriausia spręsti rimtiems klausimams.

      Žodžiu, pirma atgaivink sielą, sustiprink kūną, tada bus galima realiau ir objektyviau vadovautis šiose nelengvose problemose.

      Brangioji Birutėle, man yra žinomi šio krašto įstatymai šeimos ir moterystės reikalais. Vieni jų tvarko taip plačiai ir negarbingai pagarsėjusį “divorsą”. Teisėjas radęs rimtų, ar bent tariamai rimtų davinių, išskiria porą legaliai ir jie, praėjus po bylos skirtam laikui, įstatymiškai yra du svetimi žmonės. Kiti įstatymai tvarko taip vadinamą “separaciją”, arba laikinį išskyrimą. Juomi dažniausiai naudojasi moterys, jei vyras būna blogo charakterio, neužlaiko šeimos, arba jei yra kenksmingas ir net pavojingas žmonai ir vaikučiams. Jei priežastys pasirodo gana rimtos, kaltąją pusę izoliuoja nuo šeimos gyvenimo. Šiuo įstatymu norįs pasinaudoti katalikas, kreipiasi pirma per savo kleboną į vietos vyskupą leidimui gauti.

      Pradėjus nuodugniau gilintis į nesugyvenimo priežastis, reikia pasakyti, brangioji Birutėle, kad tikrai rimtų, išsiskyrimą pateisinančių priežasčių yra tik mikroskopiškai mažas nuošimtis. Teismo įsikišimas į šeimos reikalus yra tikra ir rimta chirurginė operacija. Kad ir labai suskaudėjus rankai ar kojai, eiti tuojau pat pas chirurgą ir prašyti ją amputuoti, neišbandžius visų kitų galimybių... argi išmintinga?

      Antrame šių metų numeryje buvo ištrauka iš aštuoniolikos metų mergaitės Teresės laiško. Ten ji paliečia kai kurias šių dienų jaunimo problemas ir prašo to paties jaunimo atsakymo. Jau į redakciją atėjo keletas laiškų, kurių svarbesnes mintis čia paduosime.

J. Papartis rašo:

      Iš Tavo laiško, mieloji Terese, atrodo, kad būsi viena iš Tumo-Vaižganto ieškomų “deimančiukų”, kurių šiandien ir su žiburiu būtų sunku rasti. Esi jau aštuoniolikos metų, pasiekusi savo žydėjimo laikotarpį, ir sugebėjai išlaikyti mergaitės dorybių žiedą — kuklumą, jau nekalbant apie tai, kad iki šiol apsiėjai be “simpatijų” ir kitų “nuotykių”. Mergaitės pasisekimo raktas yra kuklumas, kuris lygiai traukia ir žavi tiek rimtą, tiek “nuotykių” kelią išėjusį jaunuolį. O kad kartais, būdama kukli, lieki mažiau pastebėta, tai tuo geriau: mažiau bus progų nusvilti sparnelius lyg tam drugeliui, aklai puolančiam į liepsną. Kai Tave puoš kuklumas, rečiau pervers širdį nuodingos apsivylimo strėlės, kurių prisilietimas ne tik sugriauna laimę, bet labai dažnai baigiasi ir didesne tragedija. Be to, argi rimtas gyvenimo problemas norėtum spręsti pasilinksminimų salėse? Suklvstum, mieloji. Ten ne rimti gyvenimo klausimai sprendžiami, bet vien lengvai leidžiamas laikas, prisakant daug gražių žodžių ir komplimentų.

      Jei Tavo troškimas yra įsigysi profesiją ir sukurti lietuvišką šeimą, tai ne ten Tavo vieta. Jei gyvenimo draugo tik pasilinksminimų salėse ieškosi — nusivilsi.

      Tapti “širdies karaliene” vienam vakarui, savaitei, ar net mėnesiui, nėra didelė problema, atitinkamai pasitepliojus veidą ir mokant pavartyti akis. Bet tapti gera žmona, pavyzdinga motina — jokios kosmetikos nepadės, reikia turėti dorybių: Tavo minėto kuklumo, skaistumo, darbštumo ir pareigos supratimo. Šių dorybių už pinigus nenupirksi, ir tik linksmam laiko praleidimui jos visai nereikalingos. Jei Tu, pasipuošusi ne madingiausiomis sukniomis, bet minėtomis dorybėmis, trumpalaikiui pasismaginimui netiksi, tai nėra ko dėl to liūdėti. Turėtum tik džiaugtis, nes rimtas vyras, kurio tikslas ne akimirksnio malonumas, bet šeimos laimė, ieško ne “vakaro karalienės”, ne “skraidančio drugelio”, ne “kylančios ar krintančios žvaigždės”, bet rimtos ir kuklios mergaitės.

      “Senas be maldos, o jaunas be pasilinksminimo — niekam netinka”, sako priežodis. Jaunimui reikia linksmintis, bet būtų klaidinga manyti, kad linksmas gali būti tik šokių salėse. Daug džiaugsmo gali rasti, lankydamas muziejus, rimtus koncertus, užsiiminėdamas literatūra, muzika, sportu. O kiek gaivinančio džiaugsmo duoda gamta! Juk tik tas joje neranda grožio, nesistebi jos stebuklais ir nesemia sau iš jos jėgų, kieno sąžinė nerami. Koks salių papuošimas gali prilygti įvairiaspalvėmis gėlėmis nusėtai pievai, kokios dekoracijos vingiuojančiom upių pakrantėm, kokia džazo muzika miško ar jūros ošimui ?

CIMABUE (1240— 1303)

S. Maria Novella — Florencijoj

MARIJA SU VAIKELIU, APSUPTA ANGELŲ

      Beveik nuo krikščionybės pradžios iki 13 amžiaus tapyboje viešpatavęs bizantiškasis stilius buvo turtingas turiniu, bet labai vargingas forma. Tiesių, sustingusių linijų paveiksluose nebuvo jokios gyvybės. Nauja tapybos era prasidėjo Italijoj 13 amž. pabaigoje. Šio naujojo gotiškojo stiliaus pirmūnas buvo Cimabue, kurs, stebėdamas natūralų gamtos gyvenimą, stengėsi duoti gyvybės ir savo paveikslams. Tuo pačiu keliu pasuko ir kiti jo amžininkai, ypač Duccio (1278-1320) ir Pietro Cavallini (žiūr. 125 psl.). Jų pramintu keliu dar drąsiau pradėjo žengti garsusis Giotto, kuris iki šiol tylinčiai, negyvai bizantiškajai kūrybai įkvėpė gyvybės ir dvasios, leido jai atgyti ir prakalbėti.

      Liuteronai yra Martyno Liuterio sekėjai. Šitas žodis pirmą kartą buvo pavartotas paties popiežiaus bulėje, kuria jis 1521 m. ekskomunikavo Liuterį. Žodis “liuteronas” dar pakartojamas oficialiuose popiežiaus raštuose ir vėliau, bet jis jau apima ne tik Liuterio, bet ir Zvinglio sekėjus. Patys protestantai ilgai to žodžio nevartojo, jie mėgo išsireiškimą: “mūsų reformuotoji bažnyčia — unsere reformierte Kirche”. Tik vėliau, kai prasidėjo ginčai su Kalvinu, kai jau buvo aišku, kad protestantizmas eina dviem kryptim, buvo pradėta vartoti išsireiškimai: “Liuteronų Bažnyčia” ir “Reformatų Bažnyčia”. Reformatai yra vadinami ir Kalvinistais.

      Pats Liuteris nemėgo žodžio “liuteronas”, bet norėjo, kad jo sekėjai būtų vadinami krikščionimis (“christ-lich”). Ir dabar kai kurios jų bažnyčios vengia šio vardo. Pvz. Prancūzijoje liuteronai yra vadinami “Augsburgo Konfesijos Bažnyčia”. Kai kur jie yra tiesiog vadinami krašto vardu, pvz. Švedijos, Norvegijos, Danijos, Suomijos bažnyčios. Mat, šiose šalyse jie sudaro didžiumą, todėl nėra pavojaus, kad būtų sumaišyti su kitomis tikybomis. Pati valstybė šiose šalyse Liuteronų Bažnyčią laiko savo Bažnyčia.

      Liuteronai taip nesiskaldė į sektas, kaip anglikonai. Jie stengėsi susijungti ir su Reformatais. Prūsijoje liuteronai ir reformatai buvo sudarę konfederaciją (1785 m.) ir pasivadinę bendru “evangelikų” vardu.

      Dėl liuteronų atsiskyrimo Katalikų Bažnyčia, be abejo, liūdi. Panašiai, kaip motina, jeigu nuo jos pabėga dukra. Kad ir kaip bebūtų kalta duktė, motina ir save kartais kaltina, sau priekaištauja. Mano, kad jei nebūtų sakiusi vieno ar kito žodžio, jei nebūtų jos, nors ir užpelnytai, baudusi, gal ji ir nebūtų pabėgusi, gal būtų pasilikusi gyventi vienybėje. Vienas Liuteris, be abejo, nebūtų tiek žmonių nuo Katalikų Bažnyčios atitraukęs, jei nebūtų buvusi tam paruošta dirva. Tiesą sakant, toje dirvoje ir pats Liuteris išaugo. Pažvelkime į vieną kitą istorikų nurodytą faktorių, padedantį mums suprasti protestantizmo kilmę.

Katalikų Bažnyčios būklė Viduramžiuose

      Viduramžiuose Bažnyčia buvo tokia galinga ir savo įtaka taip persunkusi visas valstybes bei jų gyvenimo formas, kad nebuvo reikalo ypatingai budėti ar bijoti pavojų. Atrodė, kad tada krikščionys galėjo bijoti tik mongolų, turkų ar kitų barbarų, bet tur būt, nedaug kam į galvą atėjo, kad didžiausias pavojus glūdėjo pačioje Bažnyčioje, jos dvasiškijoje. Šiandien gal mums nuostabu, kaip tas pats Liuteris taip greitai galėjo tapti kunigu. Vos tik pradėjo savo teologines studijas, ir štai po poros metų jau kunigas! Per tokį trumpą laiką buvo neįmanoma įsigyti tinkamą teologinį išsilavinimą ir bažnytinę bei asketinę dvasią. Panašiai buvo ir su kitais tų laikų kunigais. Dvasiškijos išsilavinimas ir drausmė labai šlubavo. Tik po Tridento susirinkimo buvo padaryta tinkamų reformų.

PIETRO CAVALLINI   (1285— 1308)

KRISTUS

(Iš “Paskutinio Teismo)

Šv. Cecilijos vienuolyne Romoje

 

GIOTTO KŪRYBA

      Giotto, važinėdamas po Įvairius Italijos miestus, dekoravo bažnyčias ir didikų rūmus religinio turinio freskais. Tuose jo freskuose matome visai naują vaizdavimo būdą. Pirmiau paveikslai būdavo visi panašūs, šabloniški, negyvi ir plokšti. Jis stengėsi atvaizduoti gyvus žmones, mąstančius ir jaučiančius. Jis pirmasis pradėjo vaizduoti ne plokščius paveikslus, bet esančius erdvėje, įvedė į tapybą trečiąjį matavimą. Giotto yra vienas pagrindinių bažnytinio meno kūrėjų. Jo įtaka to meto dailininkams buvo labai didelė. Visi 14 amžiaus menininkai aklai jį sekė. Meno istorijoj keturioliktąjį amžių galime teisingai vadinti Giotto amžiumi. Giotto mokiniai nieko naujo į meną neįnešė, bet aklai kopijavo savo mokytojo stilių. Paskutinis “giotti-ninkų” atstovas buvo Spinello Aretino (1333-1410). Penkioliktojo amžiaus pradžioje prasidėjo nauja renesanso srovė, kurios pirmūnu galime skaityti Masaccio (1401-1428).

Bruno Markaitis, S. J.

      * Laisvosios Europos Radijas

      Sovietai labai stengiasi nušluoti Katalikų Bažnyčią nuo žemės paviršiaus. Bet jų pastangos neneša norimų vaisių. Laisvosios Europos Radijo Tinklas Miunchene, Vokietijoje, stovi raudonosios propagandos kelyje. Kasdienėmis transliacijomis į Čekoslovakiją, Lenkiją ir Vengriją ir savaitinėmisi Rumuniją, Bulgariją ir Albaniją Laisvosios Europos Radijas sėkmingai vairuoja tikinčiųjų orientaciją ir skelbia Dievo įkvepiantį žodį tiems, kurių bažnyčios uždarytos, kunigai kalėjimuose, o religinė laisvė trypiama bedieviško cinizmo kojomis...

      LE Radijas patiekia dienos žinias ir informacijas ir palaiko tautinių kultūrų gyvybę, o svarbiausiaduoda tremtiniams kunigams, pastoriams ir rabinams progą prabilti į savo žmones už Geležinės Uždangos.

      Kun. Aleksandras Heidler, čekas, yra viena centrinių figūrų LE Radijo Tinkle. Kiekvieną sekmadienį jis transliuoja Mišias į Čekoslovakiją, kurių metu giedamos tradicinės ir visiems čekams žinomos giesmės. (Čekai jau nuo seno turi Romos suteiktą privilegiją laikyti Mišias čekų kalba). Mišios transliuojamos čekų kalba ir dėl to, kad dalis klausytojų nėra katalikai, ir lotynų kalba jiems yra neįprasta.

      Trumpas pamokslas, skelbiąs tik Dievo žodi, yra priešingybė propagandiniams pamokslams, kuriuos transliuoja čekų komunistų vadovaujamos tautinės bažnyčios valdininkai.

Savaitės bėgyje kun. Heidler kalba praktinėmis religinėmis temomis, supažindina klausytojus su katalikiškojo pasaulio žiniomis, aiškina K. Bažnyčios mokslą, problemas ir veiklos metodus.

      Jis duoda patarimus Čekoslovakijoje dirbantiems kunigams, kaip išvengti nereikalingų ir pražūtingų kompromisų su komunistine valdžia. Būdamas gerai informuotas apie padėtį ir įvykius Čekoslovakijoje, kun. Heidler įspėja kunigus apie gresiančius pavojus, pinkles ir viliones. Be to, jis atsako į dabarties religines problemas ir supažindina kunigus su K. Bažnyčios instrukcijomis. Tokiu būdu, kunigai už Geležinės Uždangos žino, kuriuo keliu eiti ir kur pasinaudoti kompromisu.

      Sovietai jau nekartą mėgino nutildyti Laisvosios Europos Radiją, siūlydami dideles pinigų sumas ir žadėdami paleisti Čekoslovakijoje kalinamus Amerikos piliečius. Bet Laisvosios Europos Radijas tebeskelbia tiesą tiems, kurie už ją miršta ir kenčia, o taip pat ir tiems, kurie prieš ją kovoja.

KĄ REIŠKIA MIŠIŲ MALDOSE MINIMA “MELCHIZEDEKO BŪDU PAAUKOTA AUKA”?

      Kad Dievas teikiasi priimti iš žmogaus aukas, yra nepaprasta Jo gerumo paslaptis. Šv. Mišių aukoje Bažnyčia nori išreikšti tą žmogaus menkumą: kad mūsų aukas ir dovanas Dievas priima — tai Jo malonė. Mes galime aukoti, bet nesame tikri, ar Dievas į mūsų dovanas maloninga akimi pažvelgs. Senajame Testamente girdime kietus pranašų žodžius, kuriais Dievas atmeta Izraelio aukas, nes gyvulių kraujas be žmogaus gyvenimo aukos Jam nepatinka. Nors Mišių auka yra visų švenčiausia ir Kristus yra pirmutinis Kunigas, bet ją drauge aukoja visi tikintieji, kurie gali būti neverti ir nenori drauge Dievui aukoti savo širdžių.

      Todėl Bažnyčia savo maldoje “Supra quae”, einančioje tuoj po pakylėjimo, primena Dievui garbingus Senojo Testamento asmenis ir jų aukas, kurios kilo į dangų. Yra minimi trys asmenys: teisusis Abelis, kuris aukojo Dievui geriausius savo bandos avinėlius ir krito savo brolio pavydo auka. Toliau minimas Abraomas, mūsų patriarchas, visų tikinčiųjų tėvas, kuris nesigailėjo Dievui aukoti savo vienturčio sūnaus. Pagaliau

T. Juozas Venckus, S. J., uolus “Laiškų Lietuviams” bendradarbis,  neseniai išvykęs i Urugvajų.

 

DAR TRŪKSTA LĖŠŲ

      Tėvas Jonas Bružikas, S. J., laikinai iš Urugvajaus atvažiavęs į Ameriką, labai nuoširdžiai dėkoja visiems, savo aukomis prisidėjusiems prie lietuvių parapijinės bažnyčios statymo Urugvajuje, Montevideo mieste.

      Bažnyčiai kertinis akmuo jau padėtas, bet dar trūksta lėšų, kad būtų galima drąsiai imtis statybos darbų. Tikimės, kad geraširdžiai mūsų tautiečiai, kiek galėdami, rems ir toliau šį kilnų darbą Bažnyčiai ir Tėvynei. Už visus geradarius yra dažnai laikomos Mišios. Jų vardai bus įrašyti ir specialioje marmoro lentoje prie bažnyčios.

      Dabar Urugvajuje darbuojasi T. Vl. Mikalauskas, S. J. ir T.

J. Giedrys, S. J. Neseniai jiems į pagalbą nuvyko ir T. J. Venckus, S. J.

      Bažnyčios statymui aukas geriausia yra siųsti šiuo adresu:

Misijonieriams, 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Ill.