Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1953M. 12 GRUODŽIO

T U R I N Y S
 
 
Viršelyje: W. A. Bouguereau (1825-1905) “Angelų giesmė”.
 
AMERIKOS LIETUVIŲ VARDYNAS
 
      Jau iš spaudos išėjo seniai lauktas leidinys, kuriame duodamos trumpos žinomesnių Amerikos lietuvių biografinės žinios. Leidinys, žinoma, labai nepilnas. Redakcija paaiškina, dėl ko daugelis žymesniųjų lietuvių nesutiko duoti savo biografinių žinių. Mūsų nuomone, svarbiausia priežastis yra ta, kad pradžioje buvo kalbama apie “žymiuosius lietuvius”. Kai ateidavo Redakcijos laiškas su klausimu “kuo Tamsta esi žymus?”, daugelis mesdavo tą laišką į krepšį, manydami, kad nekuklu apie savo “žymumą” rašyti. Jeigu būtų buvę prašomos biografinės žinios tik “Lietuvių Vardynui”, neminint jokių “žymumų”, Redakcija būtų gavusi bent dvigubai daugiau atsakymų.
      Knygą išleido “Lietuvių Dienos”, 9204 So. Broadway, Los Angeles 3, Calif., 280 psl., kaina $5.
 
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Yearly subscription two dollars. Single copy 20 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, 111. Additional office of mailing in Putnam, Conn.
LAIŠKAI LIETUVIAMS leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį, išskyrus liepos - rugpiūčio dvi-mėnesinį. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, 111. Telefonas: HEmlock 4-1677. Metinės prenumeratos kaina du doleriai. Atskiras numeris 20 centų.
Vinjetės Vl. Vijeikio    N. P. Seserų Spaustuvė, Putnam, Conn.
 

BETLIEJAUS VIZIJOS

1953 m. Gruodžio (Dec.) mėn. Vol. IV, No. 12

      Amžiai ateina ir praeina. Revoliucija seka revoliuciją. Nors laikas nuolatos juda, bet amžinybė stovi vietoje. Ir tarp visų pasikeitimų mūsų tikėjimas, kuris yra amžinybės atstovas žemėje, niekada nesikeičia. Tas tikėjimo pastovumas teikia tikrąjį poilsį gyvenimo audrų blaškomai sielai.

      Stebuklingos nakties Betliejaus istorija, kada amžinasis Žodis gulėjo tvarte tarp gyvulių, niekada nepasikeitė ir neišnyko iš tikinčiųjų atminties. Nors Betliejus atrodo tyro džiaugsmo šventovė, joje netrūksta nei liūdesio nei gilaus skausmo. Ir virš Betliejaus namelio kabo tamsus perkūnijos debesis. Mes niekada pilnai nesuprasime dieviškojo Kūdikio paslapties, kol neįžvelgsime tarp Betliejaus džiaugsmų Jo gilaus skausmo.

      Joks dailininkas nepajėgs išreikšti to, kas glūdi tikinčiojo širdyje, kai Kalėdų varpai suskamba tylų žiemos vidunaktį. Dievas guli ant drėgnų šiaudų. Blizga gyvulių akys prieblandoje. Neramus vėjas blaško raudoną lempos liepsną Juozapo rankoje, kai prieš mūsų akis atsiskleidžia nuostabūs vaizdai. Iš tamsos mūsų vaizduotėje išnyra praeitis, žydų tautos ir pagonijos amžiai, dar negimusios ateities kartos, kurių mįslingus veidus supa tamsūs netikrumo šešėliai.

      Mes regime Romą, giliai miegančią po cirko žaidimų, kraujo ir vyno. Atėnuose graikų filosofai ir išminčiai budi prie knygų, ieškodami nežinomojo dievo. Štai Aleksandrijos didingas miestas, supamas faraonų kapų ir sfinksų, savo mirgančiomis šviesomis dieną pavertė į naktį. Tarp balto smėlio dykumų ir miegančių palmių vaikščioja mirusi Babilonijos ir Persijos garbė, dienos miražuose pasirodo mirusiųjų pasaulio užkariautojų šešėliai. Mes matome paslaptingus Kinų imperijos miestus, saugomus storų mūro sienų, ir puošniąsias Indijos šventyklas, pilnas stabų garbintojų. Ant kalnų viršūnių išdidžiai stiepiasi persų saulės šventovės. Nuo žiauriųjų Meksikos aukurų kyla juodi dūmai, ir milžiniškos stabų rankos laiko apgniaužusios kraujuojančias paaukotų žmonių širdis.

Skaityti daugiau:

Lietuviškoji kultūra

      Materialistinė sociologija kultūros dažniausiai neskiria nuo civilizacijos. Katalikiškoje, ypač europinėje, filosofijoje kultūra griežčiau skiriama nuo civilizacijos. Kultūra ten suprantama kaip dvasinė žmogaus pažanga su jos sukurtomis mokslo, meno, filosofijos, religijos, moralės ir socialinio gyvenimo vertybėmis. Kultūra ten laikoma visa tai, ką žmogus sukuria, tenkindamas savo dvasinius reikalus, būtent: savo linkimą į tiesą, į gėrį, į grožį, į šventumą. Civilizacija katalikų filosofijoje suprantama kaip materialinė pažanga, kuri tenkina jau ne dvasinius siekimus, o biologinius reikalavimus, kaip maitinimąsi, aprangą, apsigyvenimą, techniškuosius pritaikymus, pramonę, prekybą, susisiekimą ir įvairius kitus žmogaus gyvenimo patogumus. Kultūra ir civilizacija, kaip dvasinės ir materialinės pažangos sritys, dažniausiai eina drauge, viena kitą paremdamos bei papildydamos, tačiau jos nėra viena nuo kitos visiškai priklausomos. Gali būti pasiekta didelių dvasinių vertybių be atitinkamai didelės materialinės pažangos. Lygiai gali būti pasiekta didelė materialinė pažanga, visiškai nesirūpinant dvasiniais reikalais bei siekimais.

      Kultūrinė pažanga vyksta, daugiau ar mažiau bendradarbiaujant daugeliui pažangesnių tautų, ir mūsų naudojamos kultūrinės vertybės, kaip mokslas ar menas, yra sukurtos daugelio tautų per daug amžių. Tačiau kiekviena tauta tas bendrąsias kultūros vertybes kiek kitaip ir daugiau ar mažiau savarankiškai kuria, savaip jas priima, savaip jas pergyvena. Kiekviena tauta, kaip etninė grupė su skirtingomis etniškomis savybėmis, savaip pergyvena savo santykius su Dievu, savaip formuluoja savo išmintį, savaip pergyvena ir savaip išreiškia grožį, savaip pasisavina ir perduoda savo žinojimą, savaip tvarko šeimos bei visuomeninius santykius. Iš tokio savotiško vertybių pasisavinimo bei savarankiškumo pergyvenimo ir susidaro tai, kad vienos tautos kultūra yra skirtinga nuo kitų tautų. Kiekvienos tautos kultūra paprastai yra suprantama tai, kąji yra savo sukūrusi ir kuo ji savo dvasinėmis vertybėmis skiriasi nuo kitų tautų. Pagal tai, lietuviška tautine kultūra turime laikyti visas tas formas, kuriomis lietuviai išreiškia savo religinius santykius, savo grožinius pergyvenimus, tas idėjas, kuriomis formulavo savo mąstymą ir pasaulio pažinimą, idėjas, pagal kurias ugdė savyje žmogų, auklėjo savo jaunimą ir tvarkė tarpusavio santykius. Taigi, lietuvių tautos kultūrą sudaro jos žmonių religinis sąmoningumas, jų moralinis lygis, jų papročiai, jų šviesumo laipsnis ir mokslinis pažangumas, žmonių santykių darnumas ir visa tai, ką gero ir gražaus lietuviai yra sukūrę ir išlaikę.

Skaityti daugiau:

PERUGINO

PERUGINO

(1446—1524)

MADONA

Galleria Uffizi, Florencija

VEIDAS AR KAUKĖ?

      Vartau iliustruotus žurnalus. Krinta į akis kosmetikos reklama: du standartizuoti gražuolių veidai, o pačioje klausimas: “Ar jūs galite atskirti, kuri motina ir kuri duktė?” Atskirti iš tikro sunku. “Ir jūs atrodysite tokia pat jauna ir graži, jei vartosite muilą LUX.” Kiekviename šių žurnalų yra “moterų skyrelis”, kur svarstomi įvairūs madų ir kosmetikos klausimai. Diplomuotos grožio specialistės, pasenusios filmų žvaigždės, šokėjos ir žurnalistės duoda visokius, dažnai prieštaraujančius pamokymus, kaip įsigyti ir apsaugoti “amžiną jaunystę”. Visoms moterims patariama įsidėmėti žodžiai: “to make the most of your face”, t. y. kuo daugiausia išspausti iš savo veido. Ir reikia stebėtis, kaip savaime suprantama ir neginčytina atrodo šioms grožio specialistėms, kad tinkamas ir patraukiantis yra tik “gražus veidas”, t. y. gražus filmų artisčių modelių ir “pin up girls” prasme.

      Šis grožis suimamas į nedaugelį klišių: minkšta oda, šviežia veido spalva, spindinčiai balti dantys ir nustatytiems centimetrams atitinkanti figūra. Tai pasiekti gali beveik kiekviena moteris, jei tik turi užtektinai laiko, kantrybės ir pinigų.

      Bet ar tai grožis? Vienas pagrindinių grožio reikalavimų yra harmonija tarp formos ir turinio, tarp medžiagos ir tikslo. Mes nevertiname ir nelaikome marmuru tos medinės sienos, kuri yra tik taip išdažyta, kad atrodytų lyg marmuras; suprantame, kiek vertas yra popierinis lagaminas, kurs taip pagamintas, kad iš viršaus atrodo lyg odinis. Tiek vertas ir tos motinos grožis, kuri “nesiskiria nuo dukters”.

      Idealiai minkšta ir švelni oda pritinka jaunai mergaitei jos gyvenimo pavasarį, kai jos dar nėra palietusi grubi gyvenimo ranka, bet nejauku žiūrėti į senesnės moters rūpestingai “pagražintą” veidą, kur kosmetinės priemonės ir chirurgo peilis ištrynė visus pergyvenimo pėdsakus: gerumo ir sielos džiaugsmo atspindį, kančios ir išsižadėjimo raukšles, dvasios turtingumo ir brandumo antspaudą. Tada nejučiomis savęs klausi: ar ši moteris nėra mylėjusi ir kentėjusi, gimdžiusi vaikus ir verkusi prie artimųjų kapo? Ar ji niekad nieko nėra jautusi, galvojusi, išgyvenusi? Ir minkštasis, švelnusis veidas atsako: “Ne!” Jame neišskaitysi daugiau nieko, kaip tik nervingą kovą dėl praeinančios jaunystės ir pastebėsi grožio specialistės apsukrumo pėdsakus. Gal būt, Marlene Dietrich, “amžinai jaunos bobutės” laiko nepaliestas veidas iš tikro yra kosmetikos ir chirurgijos stebuklas, bet man jis kelia tik pasišlykštėjimą. Jis primena fabrike padarytą lėlę, o ne gyvą žmogų.

Skaityti daugiau:

Kražių skerdynės

      Šių metų lapkričio mėn. 11 dieną suėjo lygiai 60 metų nuo Kražių skerdynių, kur lietuviai parodė didelį heroizmą, gindami savo bažnyčią ir savo tikėjimą. Čikagoje teko sutikti moteriškę, kuri būdama 12 metų mergaitė, savo akimis matė tą įvykį. Čia paduodame jos atpasakojimą.

Redakcija

      Atsimenu, kad Kražių bažnyčia buvo labai graži ir puošni. Prie jos stovėjo seselių benediktinių vienuolynas, kur mano sesutė Juozapa tarnavo už virėją. Kartą ji parėjusi pasakė, jog seselės gavę žinią, kad valdžia jas norinti iškelti į Kauną. Ta žinia seseles labai sujaudino, nes jos numanė, kad jeigu Kražiuose jų nebus, tai nebus nė bažnyčios. Seselės prašė valdžios, kad jas paliktų čia baigti savo amžių, bet prašymai nieko nepadėjo, ir jos visos buvo išvežtos į Kauną. Žmonės pradėjo kalbėti, kad rusai atims ir  bažnyčią.

      Spalių mėn. pradžioje pasklido žinia, kad naktį išneš iš bažnyčios Švenčiausiąjį Sakramentą. Tada keli vyrai ir moterys susirinko į bažnyčią ir pasiliko per naktį melstis. Nakties metu jie truputį užsnūdo, todėl nepastebėjo, kaip kunigas atėjo ir paėmė iš altoriaus Švenč. sakramentą. Nešdamas jį per bažnyčią, tarė: “Klaupkitės, nešu Švenčiausiąjį!” Tada žmonės iš visų bažnyčios kampų subėgo prie kunigo ir liepė nešti Švenčiausiąjį atgal. Kunigas atsakė negalįs to daryti, nes jis gavęs įsakymą išnešti. Tada kažkoks vyras paėmė iš kunigo Švenčiausiąjį ir nunešė atgal į altorių.

      Nuo tos dienos žmonės neišėjo iš bažnyčios: dieną ir naktį ten giedojo ir meldėsi. Kiti jiems atnešdavo valgyti. O kai pajusdavo, kad atvažiavo gubernatorius, tai keturi vyrai, apsivilkę kamžomis, stovėdavo prie durų; du iš jų laikydavo rankose karaliaus paveikslą, o kiti du kryžių. Kai gubernatorius su palydovais ateidavo prie bažnyčios durų, tai vyrai sakydavo: “Jei tau karaliaus yra įsakyta atimti bažnyčią, tai sudraskyk karaliaus paveikslą ir sulaužyk kryžių, tada mes eisim šalin, o kitaip neįleisime į bažnyčią. Tokiais atvejais gubernatorius trupučiuką pastovėdavo ir nueidavo. Taip tęsėsi per visą mėnesį, žmonės bažnyčioje budėjo dieną ir naktį.

Skaityti daugiau:

FILIPPINO LIPPI (1457-1504)

FILIPPINO LIPPI (1457-1504)

ANGELIUKAI

     Šių metų “L. L.” iliustracijos daugiausia buvo paimtos iš italų klasikų. Pirmiausia pažvelgėme į tris meno didžiūnus: Michelangelo, Leonardo da Vinci, Raffaello. Po to chronologiškai sekėme italų renesanso išsivystymą iki šių trijų didžiųjų, pradedant Cimabue ir Giotto. Dviejų šimtmečių laikotarpy mūsų akis galėjo užkliūti bent už pačių žymiausių ir charakteringiausių šio periodo tapytojų.

      Šiame numeryje duodame po vieną kūrinį kitų trijų penkioliktojo amžiaus pabaigos ir šešioliktojo pradžios menininkų: jau praėjusiame numeryje minėto Filippino Lippi, Raffaello mokytojo Perugino ir “Padovos mokyklos” atstovo Correggio. Šis pastarasis labai meistriškai sugebėjo kombinuoti spalvas ir šešėlius. Gal būt, tik Rembrandt šioje srityje jam gali prilygti. Iš Correggio kūrinių trykšta elegancija, gyvybė ir džiaugsmas. Jis turėjo didelės įtakos ir kitiems naujesniųjų laikų menininkams.

 

Lysenko ar Mendelis?

 (Sovietų Biologija)

 

      Dar ne taip seniai spaudoje buvo kilę triukšmingi ginčai Europos ir Amerikos biologų su Sovietų biologais. Kad komunistai persekioja religiją, kankina ir žudo visus tuos, kurie aklai neseka Stalino ir Lenino mokslo, tai galima suprasti, nes tai atitinka proletarijato diktatūrą. Kad jie savo kovai laimėti vartoja melą, prie to jau seniai pripratome. Bet kad 1948 m. Rusų Komunistų partija pasmerkė Mendelizmą, kurio per trisdešimt egzistencijos metų niekas nelietė ir neužkabino, tai ne vienas labai nustebo. Juk Mendelizmas, kaip mokslinis biologinis dalykas, nieko bendra neturi nei su politika nei su religija. Antra vertus, Mendelizmas turi tokios didelės reikšmės medicinoje ir biologijoje, kad atrodo labai negudru pradėti prieš jį kovą. Kokia būtų komunistams nauda, jeigu jie sugriautų Mendelizmą? Ką jo vietoje pastatytų ar pasiūlytų. Šiame straipsnyje trupučiuką panagrinėsime šituos klausimus.

Mendelizmas

      Nemanome čia plačiau nagrinėti Mendelizmo, apie tai galima pasiskaityti 1950 m. “Laiškuose Lietuviams” (83-85 ir 97-99 psl.). Trumpai priminsime tik tai, kad šią sistemą sukūrė Grigalius Mendelis (1822-1884). Jis buvo katalikų kunigas, vienuolis augustinijonas. Gimė Čekoslovakijoje, mokslus ėjo Vienos Universitete. Jo biologiniai eksperimentai pasižymi dideliu paprastumu, bet kartu ir nepaprastu geniališkumu. Mendeliui kilo klausimas: “Ar vaikai gali paveldėti bet kokias ypatybes iš tėvų; jei gali, tai pagal kokias taisykles ?”

      Mendelis savo tyrimams pasirinko labai tinkamą augalą — žirnį. Žirnio žiede labai gerai yra atskirti vyriški ir moteriški elementai. Vienus nuo kitų galima labai lengvai atidalinti ir tada be jokio vargo galima pernešti dulkeles nuo vieno žiedo ant kito. Mendelis vartojo baltai ir raudonai žydinčius žirnius. Šias dvi rūšis jis sukryžiavo. Nupešė dulkelių organus nuo vieno žiedo, kad jis neapsivaisintų savo paties dulkelėmis, ir šepetuku pernešė ant jo kitos spalvos žiedo dulkeles. Kad vėjas neatneštų svetimo žiedo dulkių, augalai buvo apdengti. Mendelis visa tai darė labai kruopščiai, viską gerai apskaičiavo ir šiuos tyrimus tęsė septynerius metus (1856-1864) savo vienuolyno darželyje, išaugindamas apie dešimt tūkstančių augalų.

      Sukryžiavus baltus žirnius su raudonais, visa pirmoji generacija buvo raudonais žiedais, nežiūrint to, kad tėvas buvo baltais žiedais. Iš čia pirmasis dėsnis: pirmoji generacija yra visados vienodos spalvos. Spalva, kuri “nugali” kitą spalvą, vadinama dominuojančioji spalva.

      Antrosios generacijos Mendelis jau nebekrvžiavo, bet leido laisvai žirniams apsivaisinti. Kas įvyko? Šioje antrojoje generacijoje vieni žirniai buvo raudonais žiedais, kiti — baltais. Štai ir protėvis pasirodė! Santykis tarp raudonų ir baltų žiedų buvo pastovus: trys raudoni ir vienas baltas. Tai antrasis dėsnis, vadinamas segregacijos (pasiskirstymo) principu.

Skaityti daugiau:

MADONA SU KŪDIKIU

CORREGGIO

(1494—1534)

MADONA SU KŪDIKIU

Pinakoteka, Parma

CHRISTIAN SCIENCE

      Amerikos protestantai yra suskilę daugiau kaip į du šimtu sektų. Tarp tų sektų kartais pasitaiko labai keistų. Gal ne vienam jau teko girdėti ar skaityti kad koks nors asmuo susirgęs griežtai atsisakė kviesti gydytoją, nes pagal jo religiją išgijimo reikia laukti tik iš Kristaus, kuris tikriausiai išgydys, jeigu tik tvirtai tikėsi. Net ir policija dažnai galvoja, ar nekviesti gydytojo prieš to asmens valią. Bet kadangi gydytojo nenorima prisileisti iš religinių įsitikinimų, tai bijoma kas nors daryti, kad paskui nepradėtų šaukti, jog varžoma religinė laisvė. Šita sekta yra vadinama “Christian Science”.

      Kartais stotyse ar kitose viešose vietose tenka pastebėti leidinius, pavadintus “Christian Science Sentinel”, “The Christian Science Monitor”, “The Christian Science Journal” ir kitokiais vardais. Kiekvienas supras, kad toji sekta turi būti labai turtinga, nes gali išleisti tokias sumas pinigų spaudai ir propagandai. Jos nariai yra labai uolūs ir pasišventę, kad tiek laiko randa apaštalauti, vaikščiodami po gatves ir po namus ir piršdami savo literatūrą bei sakydami pamokslus.

Kilmė

      Pasakojama, kad 1866 m. Lynn mieste visai netikėtai išgijusi serganti moteris Mary Baker Eddy. Ji pagijusi, skaitydama šv. Mato evangeliją (9, 1-8), kur aprašoma, kaip Kristus pagydė stabo ištiktą žmogų. Kristus jam atleido nuodėmes ir išgydė iš ligos, nes jis Kristumi pasitikėjo. Ta moteriškė pradėjo galvoti, kad ir dabar Kristus taip pat atleistų nuodėmes ir išgydytų žmones iš ligų, jeigu tik Juo žmogus pasitikėtų. Tokiu būdu ir kilo “The Church of Christ, Scientist” arba “Christian Science”. Ponia Eddy šią sektą vadina “dieviškąja metafizika” arba “moksliškąja dieviškojo gydymo sistema”. Bendrai, šita sekta mėgsta vartoti labai skambius, moksliškus žodžius ir terminus.

      Eddy parašė knygą, pavadintą “Science and Health with the Key to the Scriptures”, kuri tapo lyg antroji jų sektos evangelija. Pradžioje ta moteris nemanė sukurti atskiros tikybos, bet galvojo glaustis jau prie esamų sektų. Tačiau greitai suprato, kad geriau eiti savais keliais, jei nori turėti daugiau laisvės plėstis ir organizuotis. Pirmoji jų bažnyčia susikūrė 1879 m. Bostone, kuri dabar vadinama motiniškoji bažnyčia.

Skaityti daugiau:

Šviesos šventė

      Kas metai, gruodžio 25 dieną, Romėnai švęsdavo Saulės Šventę, minėdami šviesos pergalę prieš tamsą. Tuo metų laiku naktys pradėdavo trumpėti, dienos ilgėti, ir žmonės džiaugdavosi, kad saulė nenugalima, kad jos šviesa trumpina tamsos valandas. Mat, saulė jiems buvo gimdytoja, o šviesajos kūdikis, kuris turėjo tapti pergalės dievaičiu. Tokios buvo Romėnų mintys Saulės Šventėje.

      Pirmieji krikščionys, kurie pradėjo tikėjimo paslaptis minėti šventėmis, ir Viešpaties Gimimą pradėjo iškilmingai švęsti Romoje Saulės Šventės dieną. Jie galėjo Romėnams pakartoti Šv. Povilo žodžius, pasakytus Graikams Atėnuose: “Aš matau, kad jūs, visais atžvilgiais, esate per daug dievobaimingi. Praeidamas ir žiūrėdamas į jūsų dievą statulas, radau aukurą su įrašu: Nežinomam Dievui. Ką jūs garbinate nežinodami, tą aš jums skelbiu.”

      Romėnai susitiko su Nežinomo Dievo paslaptimi saulėje bei jos šviesoje. Jiesavo nežinojimetikėjo, ką krikščionys sąmoningai skelbė, būtent, kad Dievas yra Šviesa. Kaip saulė gimdo šviesą, taip Dievas pagimdė savo vienatinį Sūnų amžinybėje. Kaip saulės šviesa nepasilieka saulės orbitos kalinė, taip ir Dievo Sūnus neužsidarė amžinybėje. Amžinas Sūnaus gimimas Šv. Trejybėje, kaip saulės šviesa, pasiekė žemę. Sūnus panoro tapti šios žemės vaikas ir užgimė Dievo Motinos rankose. Tai buvo Kalėdos: DievoŠviesos Šventė žemėje.

Skaityti daugiau:

Hilaire Belloc (1870 - 1953)

      Vėl vienas gigantas, kuris 55 metus stebino pasaulį savo stiliumi, mintimi, plika teisybe ir genijaliu universalumu, atsigulė i kapus. Nors mūsų era darosi abejinga Dante, Da Vinci ir Michelangelo genijams, bet literatą rinktinis būrys, susirinkęs paminėti 71-jį Hilaire Belloc gimtadienį, nebuvo nei abejingas, nei šykštus, liaupsindamas Belloc universalą genijų ir laimėjimus.

      Pusšimčio metų bėgyje iš Belloc amžinai kūrybingos plunksnos pylėsi, kaip iš gausybės rago, pirmos rūšies straipsniai, vaizdingi ir originalūs kelionių aprašymai ir aštri satyra. Lygiu meistriškumu jis rašė knygas vaikams ir politines bei ekonomines studijas. Net metęsis į žurnalizmą, jis netapo bespalviu ir nevaisingu faktų rekorduotoju, bet pasirodė minties virtuozu, valdančiu žodį, kaip čempijonas gladijatorius kardą. Literatūros kritikas Desmond McCarthy pastebėjo, kad jis nežinąs kito didelio Anglų rašytojo, išskyrus Defoe, kuris būtų pasiekęs Belloc virtuoziškumo ir šaunaus stiliaus nesvyruojančio vienodumo. Nesvarbu, koks žanras, kokia tema, kokia skaitytojų publika

Belloc rašė meistriškai, gyvai ir pagaunančiai. Jis ne tik žodį, mintį, stilių valdė. Jo žinių gilumas, platumas ir universalumas prilygo jo literatiniam genijui. Geriausias pavyzdys yra jo raštai apie karinę strategiją, kurią jis patiekė skaitytojų ignorantiškai masei taip aiškiai ir paprastai, kad karo štabų komplikuoti planai ir strateginė akrobatika atsirišo prieš skaitytojų akis, kaip perkirstas Gordijaus mazgas.

      Belloc raštai ekonominiais ir socijaliniais klausimais, nors drąsūs, gilūs ir įkvepiantys, nesusilaukė platesnio pripažinimo ir gausesnio skaitytojų skaičiaus. Panašus likimas ištiko ir jo noveles, nes Belloc daugiau dėmesio kreipė į idėją ir mažiau į formą.

Skaityti daugiau:

Iš filmų pasaulio

MARTIN LUTHER

      Vienas iš sunkiausių uždaviniųtiek rašytojams, tiek aktoriamsyra pilnai, teisingai ir gyvai pavaizduoti didelę ir komplikuotą asmenybę. Ypač filme, kur laikas apribojamas minimumu, didelės sunkenybės tampa milžiniškomis. Tai vienas faktorius, kuris bijografinio tipo filmą gali lengvai paversti į karikatūrą, tendencingą faktų parinkimą ir neskanią propagandą.

      Panašus Įspūdis susidarys žiūrovui, nuėjusiam pasižiūrėti “Martin Luther” filmo. Katalikas greitai įsitikins, kad filmas nukreiptas prieš katalikus. Nekatalikas pagalvos, kad katalikai buvo ir yra primityvūs ir menkos inteligencijos žmonės.

      Liuteris vaizduojamas ne toks, kokį jį pažįsta istorikai, neišskiriant nei protestantų; jis neturi verdančios energijos, aistringos ir kovingos ugnies ir įspūdingo “furor teutoni-cus”. Ekrane pasirodo asmuo, kuris primena ne tiek Liuterį, kiek blankų, nors užsispyrusį pradžios mokyklos mokytoją Anglijoje arba Skandinavijoje.

      Filmas skubotai ir paviršutiniškai paliečia Liuterio gyvenimo faktus, kurie buvo kertiniai akmenys jo pergyvenimuose, kovose, krizėse, nepasisekimuose ir laimėjimuose. Nė žodžionors portestantų istorikai aiškiai pažymikad Liuteris buvo giliai įaugęs į viduramžių religinį gyvenimą, kad jis buvo daug gavęs iš didžiųjų Vokiečių mistikų, kurie buvo katalikai. Nė žodžio apie Liuterio maištą prieš tradiciją, prieš sistematinę filosofiją ir intelektualizmą. Nė žodžio apie pagrindinį Liuterio nusistatymą, kuris rėmėsi vokišku nacijonalizmu, nukreiptu prieš Bažnyčios internacijonalinį charakterį.

      Liuteris vaizduojamas laisvės kovotoju. Į jo burną dedami revoliuciniai žodžiai: “Nebūti jokio žmogiško autoriteto vergu; išpažinti tik tai, kas man atrodo teisinga, ir pasitikėti individo sąžine." Deja, istorija liudija priešingai. Liuteris pasirodė žiauriai negailestingas. Vokiečių ūkininkams—• kumečiams, kurie sukilo prieš savo ponus, “nenorėdami būti žmogiško autoriteto vergais ir pasitikėdami individualia sąžine." Liuterio mokslas neigė teisę priešintis net tironams. Iš kitos pusės, tiek Liuteris, tiek Kalvinas, atmesdami Katalikų Bažnyčios tradicinį Šv. Rašto aiškinimą, jokiu būdu nesutiko, kad kiekvienas individas galėtų aiškintis Šv. Raštą, kaip patinkamas. Ši praktika pasiekė protestantizmą, prasidėjus skaldymuisi į sektas. Protestantų istorikai iškelia ši faktą ir neapdengia jo nei nutylėjimu, nei dviprasmiškumu.

Skaityti daugiau:

1953 M. TURINYS

ĮVAIRŪS STRAIPSNIAI
 
 
PRIE ŠEIMOS ŽIDINIO
 
 
JAUNIMO PASLAPTYS
 
 
 
RŪPIMIEJI KLAUSIMAI
 
 
 
EILĖRAŠČIAI
 
 
 
FAKTAI IR IDĖJOS
 
 
 
 
 

PASKUTINIS LAPAS

 

      Visą sausio mėnesį vyksta Amerikoje “Dešimtukų vajus”. Paremkime ir mes savo auka šį kultūringą darbą. Milijonais dolerių kasmet skaičiuojamos išlaidos, kovojant su vaikų paralyžium, kurs tūkstančius berniukų ir mergaičių nuvaro į kapus arba padaro nelaimingus visam gyvenimui.

Skaityti daugiau: