Dirbdama su jaunimu, jau kelinti metai pastebiu, kad vaikai į organizacijas ir lietuviškas mokyklas ateina iš namų, vis silpniau ir silpniau mokėdami lietuviškai. Kai kurie visiškai lietuviškai nekalba, bet tėvai vis tiek juos veža į organizacijas ir mokyklas, labai naiviai manydami, kad ten per kelias valandas juos išmokys lietuviškai. Ypač lietuvių kalbos nemokėjimas pasireiškia tose vietovėse, kur yra mažiau lietuvių ir lietuviškos veiklos, kur abu tėvai dirba. Manyčiau, kad dabar į mūsų organizacijas ateina apie 20% vaikų, beveik nemokančių lietuviškai. Atrodo, kad metai iš metų ši problema didės. Tad ką daryti?
Kiekvienas sveikai galvojąs žmogus turi sutikti, kad vienintelė vieta išmokti tėvų kalbos yra šeima. Mokyklos ir organizacijos yra tik pagelbinės priemonės. Bet ne visi tėvai sugeba išmokyti vaikus lietuviškai. Kai kurie jaučiasi pralaimėję. Jiems jau nusibodo visą laiką kartoti: "Kalbėk lietuviškai!" Tad daugiau jau to nebekartoja ir su vaikais kalba angliškai.
Tad mokytojams ir organizacijų vadovams dabar kyla tokie sunkiai išsprendžiami klausimai: "Ką mes su tokiais, lietuviškai nemokančiais, vaikais darysim? Ar jų į organizacijas ir mokyklas nepriimsim ir nuo lietuvių bendruomenės juos visai nurašysim? Ar su jais pradėsim mokyklose ir organizacijų susirinkimuose kalbėtis angliškai? Ar kas galvoja parašyti specialių vadovėlių tokiam jaunimui? Ar mes ruošiamės ateičiai?"
Mums išeivijoje kiekvienas lietuvis yra svarbus, ypač turime saugoti ir gelbėti jaunimą. Čia mūsų pastangos turi būti pirmiausia nukreiptos į tėvus. Reikia stengtis juo įsąmoninti, kad tik šeimoje, kalbantis su vaikais lietuviškai nuo pat mažens, galima juos išmokyti gražiai lietuviškai kalbėti. Tačiau kaip nors turime gelbėti ir tą jaunimą, kuris, dažniausiai dėl tėvų kaltės, jau lietuviškai nebekalba. Atstumti tą jaunimą nuo lietuviškos veiklos mes neturime teisės. Vis dėlto turime pripažinti, kad yra nemaža tokių lietuvių, kurie savo širdyje yra labai lietuviški, nors ir nemoka savo tėvų kalbos. Kaip juos išlaikyti mūsų bendruomenėje? Labai lauktume mūsų visuomenininkų pasisakymų šiuo kebliu, bet labai svarbiu klausimu. Ar apie tai galvoja Švietimo Taryba? Ar kas nors šioje srityje yra daroma?
Labai susirūpinusi LM
Gerbiamoji Ponia,
Jūsų iškeltas klausimas tikrai labai aktualus. Jau ne kartą teko spaudoje matyti, kad ne visi mūsų visuomenininkai vienodai žiūri į tėvų kalbos mokėjimą. Kai kurie sako, kad kalba neesminis dalykas, daug svarbiau dvasia, nusistatymas, įsitikinimas.
Jie pateikia ir pavyzdžių, kur tėvų kalbos visai nemokąs lietuvių kilmės pilietis vienu ar kitu atveju daug padėjęs lietuviškam reikalui. Kiti tai visiškai neigia, sakydami, kad kalba yra pagrindinis dalykas; jeigu nekalbi lietuviškai, tu nesi lietuvis, iš tavęs lietuvybei nėra jokios naudos.
Tiesa visuomet yra viduryje, tad jos reikia ieškoti kur nors tarp šių dviejų kraštutinių nuomonių. Negalima neigti, kad kalba yra vienas pagrindinių tautybės išlaikymo veiksnių, bet reikia taip pat sutikti, kad pasitaiko ir tokių lietuviškos kilmės žmonių, kurie visiškai nemoka lietuviškai, bet supranta, kad jie yra lietuviai, jie sielojasi lietuviškais reikalais ir, kiek gali, stengiasi savo broliams padėti. Žinoma, tai yra išimtys. Tokių išimčių mes turėjome ir tebeturime. Mes jais didžiuojamės, bet vis tiek turime pripažinti, kad išimtis lieka išimtimi, ji nėra taisyklė. Tokios išimtys paprastai yra laikinės. Tėvas ar motina gal šiai išimčiai priklausys, lietuviškais reikalais domėsis, bet jų vaikai gal jau visiškai apie tai negalvos. Tad išimtimis remtis mes negalime, turime stengtis, kad išliktų gyva lietuvių kalba išeivijoje. Jeigu išeivijoje lietuvių kalba išnyks, tai netrukus išnyks ir tos retos išimtys.
Labai teisingai Jūs, Ponia, galvojate, kad vienintelė ir pati pirmoji lietuvių kalbos mokykla yra šeima. Tad jeigu vaikai nekalba lietuviškai, reikia kaltinti tik šeimą. Nors Jūs rašote, kad sunkiau vaikus išmokyti lietuviškai mažesnėse vietovėse, kur vaikai neturi draugų, bet ir čia yra labai daug išimčių. Teko pažinti daug šeimų, gyvenančių visiškoje diasporoje, kur nėra jokios kitos lietuviškos šeimos, o vaikai labai gražiai kalbėjo lietuviškai, nes šeimoje buvo su jais kalbama tik lietuviškai. Deja, teko pažinti ir tokių šeimų, kurios gyvena lietuviškiausiose kolonijose, kurių tėvai yra patriotai, veikėjai, visuomenininkai, o vaikai tik vieną kitą lietuvišką žodį šiaip taip sušvebeldžiuoja. Tad buvo, yra ir bus neginčijama tiesa, kad čia viskas priklauso tik nuo tėvų.
Na, bet kas bebūtų kaltas, vis tiek nemokančio lietuviškai jaunimo turime, tad ką su juo daryti? Ar organizacijos ir lietuviškosios mokyklos juos turi priimti, ar atstumti? Klausimas yra sunkus, bet reikia kaip nors jį spręsti. Tokius vaikus priimti į organizacijas bei mokyklas ir tada ten vartoti tik anglų kalbą — būtų nesąmonė. Juos atstumti — lietuvybei būtų žala. Tad reikėtų mokyklose organizuoti jiems atskiras klases, o organizacijose — atskiras grupes. Su jais pradžioje, be abejo, reikėtų kalbėti angliškai, bet pamažu stengtis pereiti prie lietuvių kalbos.
Šiam tikslui iki šiol teturime vieną, bet labai gerą kelių lituanistų paruoštą vadovėlį "Introduction to Modern Lithuanian". Žinoma, reikėtų ir daugiau paprastesnių vadovėlių. Reikėtų atitinkamiems organams tuo susirūpinti, nes kiekvienas nutrupėjimas nuo mūsų mažutės lietuvių bendruomenės yra labai skaudus.
Redakcija
