1971 / LAPKRITIS - NOVEMBER / VOLUME XXII, NO. 10
LAPKRIČIO MINTYS Juozas Vaišnys, S. J. 327
SOVIETINĖ SĄŽINĖS BEI TIKĖJIMO LAISVĖS SĄVOKA Kazimieras C. Gečys 328
SPAUDA, REDAKTORIAI, SKAITYTOJAI... Vytautas Kasniūnas 333
ŽVILGSNIS Į MENĄ (VII) Feliksas Jucevičius 337
VAIKŲ PARUOŠIMAS MOKYKLAI Birutė Vindašienė 340
RELIGIJA IR DOROVĖ Redakcija 345
KALBA Juozas Vaišnys, S. J. 349
PARTIZANIŠKAS ROMANAS JAUNIMUI D. Bindokienė 351
TĖVYNĖJE Danutė Bindokienė 352
Šio numerio iliustracijos — V. K. Jonyno darbų nuotraukos iš Šv. Kazimiero kapinių Šv. Onos koplyčios Amsterdame, N. Y. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio. 336 psl. užsklanda — Jūratės Eidukaitės. Viršelis ir skyrių vinjetės — Algirdo Kurausko.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Redakcijos nariai: Dalia Aleknienė, Danutė Bindokienė, Algirdas Grigaitis, Eglė Juodvalkyte, Vytautas Kasniūnas, Virgilijus Kaulius, S. J., Algimantas Kezys, S. J., Marija Smilgaitė, Nijolė Užubalienė.
Administracija: Petras Kleinotas, S. J. ir A. Likanderienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina — 50 centų.
STATEMENT OF OWNERSHIP, MANAGEMENT AND CIRCULATION “Laiškai Lietuviams” (Letters to Lithuanians) is published monthly except July and August, when bi-monthly. Its publishers and owners are the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. a non-profit religious society approved by the Roman Catholic Church. The editor is Juozas Vaisnys, S. J. The managing editor is Petras Kleinotas, S. J. The offices of editors, publishers, and management are located at 2345 W. 56th Street, Chicago, Ill. 60636. In the preceding 12 months “Laiškai Lietuviams” averaged a press run of 3480 copies. 3432 copies were distributed to paid individual subscribers by mail, free distribution — 48 copies. None (0) sold through dealers, none (0) distributed to news agents. Total paid circulation — 3377, left-over copies 55. Actual number of copies of single issue nearest filing date: press run — 3480, mail subscription — 3432, free distribution — 48, total distribution — 3377, left over copies — 55. Yearly subscription — $5.00; single copy — .50. Second class postage paid at Chicago, Illinois and additional mailing offices.
BEMIEGIS LAIKAS DIRBA PAMAŽU
IR RODO MUMS DIDINGĄ SAVO MENĄ.
BET TAI, KAS AKIAI MIELA IR GRAŽU,
ŠIAME PASAULY NEILGAI GYVENA.
ŽIŪRĖK, PIRMŲJŲ ŠALČIŲ GENAMA,
ŽALIOJI VASARA NUO MŪSŲ BĖGA . . .
JAU ATSLENKA TYLOM GLŪDI ŽIEMA
IR BERIA MUMS Į VEIDĄ ŠAIŽŲ SNIEGĄ.
TIKTAI KVAPSNIŲ ŽIEDŲ LAKI DVASIA,
MAŽOJ STIKLINĖJ CELĖJ UŽDARYTA,
TAU PRIMENA KAS VAKARĄ, KAS RYTĄ,
KAIP TU DŽIAUGEISI SAULE LAUKUOSE.
PRARADO GĖLĖS GROŽĮ TRUMPALAIKI,
BET SIELĄ JO NEVYSTANČIĄ IŠLAIKĖ.
(Iš "Šekspyro Sonetų". Išvertė Aleksys Churginas)
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Kad lapkričio vėjas apnuogina medžių šakas ir pakelėse sklaido sudžiūvusius lapus, kai mėlyną dangų apgaubia pilki debesys ir vis rečiau leidžia prasiskverbti saulės spinduliui, visa gamta lyg surimtėja, susimasto. Susimąsto ir žmogus. Nėra pavasario pumpurų nė vasaros žiedų. Medžių šakose paukščių lizdai riogso, vėjo pešiojami, be jokios gyvybės. Parke dunkso vienišas, dulkėmis apneštas suoliukas. Niekas ant jo neatsisėda... Nėra nei džiaugsmo, nei gyvybės. Liūdna vienišam žmogui. Pro jo ausis švilpia vėjas laidotuvių maršo akordais ir neša mintis į kapines, kur tiek daug žmonių nukeliavo, kur kada nors ir jis keliaus. Taip, tikrai keliaus — nori, ar nenori. Argi pilnas būtų žmogaus gyvenimas be nukritusių rudens lapų, be kelionės į kitus kraštus? Juk ir paukščiai rudenį į šiltus kraštus iškeliauja.
Nukrinta medžių lapai, kad ataugtų gražesni. Užgęsta žmogaus gyvenimas, kad prašvistų laimingesnis. Argi galėtume džiaugtis pavasariu, jei nebūtų rudens? Ar triumfuotų prisikėlimas, jeigu iš gyvenimo būtų išvyta mirtis? Gimusi gyvybė baigiasi mirtimi, bet iš mirties gimsta nemirštanti gyvybė. Ateities nematančiam trumparegiui ruduo labai liūdnas, bet kas laukia pavasario, tas ir plikuose stagaruose jau mato pumpurus ir žiedus. Kam šis gyvenimas yra tikslas, tam mirtis — didžiausia katastrofa, bet jei kuris čia tik keliauja — tas gimsta mirtyje.
Rimta rudens nuotaika priverčia ne vieną susimąstyti. Nukritę medžių lapai daugeliui nukloja kelią į kapus, kur guli nuo gyvenimo medžio nukritę lapai — mūsų mirusieji. Žvarbus rudens vėjas plačiai atidaro kapinių vartus, ir susirenka ten gyvieji tarp mirusiųjų. Apsiniaukęs lapkričio dangus priverčia uždegti žvakutes, kad šviesiau atrodytų mūsų mylimųjų kapai. O tiems, kurių tik relikvijos čia guli, dar daugiau šviesos suteikia žvakutės mūsų širdyse. Tos žvakutės, kurios dega Amžinąja Šviesa. Tai yra tos Šviesos atspindžiai — iš jos išeina ir į ją grįžta.
KAZIMIERAS C. GEČYS
MARKSISTINĖS RELIGIJOS DOKTRINA
Marksizmas yra ne vien tik ekonominė ar politinė teorija; tai yra visuotinė pasaulėžiūra, filosofinė sistema, kuri apima žmogaus visumą ir nustato jo visus žmogiškus santykius. Istoriškai pagrindinis žmogaus rūpestis yra jo santykis su Dievu — religija.
Bet kokia religija Marksui ir Engelsui buvo išnaudojimo ir priespaudos įrankis. Jų pagrindinė aksioma buvo, kad religija bendrai, ir ypač krikščionybė, yra viena žmogiško veiksmo paneigimo formų, dvasinė priespauda, kuri visur slegia darbui kitiems pajungtas mases. Jau net 1848 metais jie paskelbė, kad "komunizmas pašalino amžinas tiesas; jis pašalino visas religijas ir visą moralę" (žr. Komunistų manifestą).
Buvo laikas, dar prieš Spalio revoliuciją, kada Leninas savo revoliuciniams tikslams panaudojo platų protestą prieš caro religinę priespaudą. Tuo metu jis reiškė savo pažiūrą demokratiška dvasia. "Kiekvienas turi būti visiškai laisvas", sakė jis, "ne tik priklausyti bet kokiai religijai, bet ir skelbti savo religiją ir keisti savo religiją. Joks pareigūnas neturi turėti teisės klausti bet ką apie jo religiją; tai yra žmogaus sąžinės reikalas, ir niekas neturi teisės į tai kištis" (Lenin, Selected Works, 1943 ed., II, 284).
Būdamas tikras marksistas, Leninas netikėjo tuo, ką sakė. Tai buvo grynai politinis ėjimas. Vėliau, nors ir nieko naujo į Markso teoriją neįnešė, jis išreiškė savo priešiškumą religijai griežtesniais žodžiais; jis pavadino religiją "tam tikru dvasiniu spiritu, kuriuo kapitalizmo vergai skandina savo žmogišką esmę"- Jo priešiškumas religijai nebuvo vien pasyvus, bet pasireiškė konkrečia kova prieš visus kultus:
"Mes turime kovoti prieš visas religijas. Tai yra viso materializmo ir marksizmo abėcėlė. Kova prieš religiją turi būti sujungta su klasių judėjimu, kuris siekia pašalinti visas religijos socialines šaknis".
Lenino praktiškas nusistatymas religijos atveju buvo apspręstas keturių principų: ateizmas yra integrali marksizmo dalis; partijos nariai yra užsiangažavę kovingam ateizmui; antireliginė propaganda turi būti skleidžiama kuo plačiau per mokslą ir mokymą; ir darbo masės galų gale turi būti atpalaiduotos nuo religinių prietarų. Kai kurie šių principų aspektai buvo įrašyti, tiesioginiai ar netiesioginiai, ir į Sovietų Sąjungos Konstitucijos 124 straipsnį:
"Užtikrinti piliečių sąžinės laisvę. Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungoje bažnyčia yra atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo bažnyčios. Tikėjimo laisvė ir laisvė antireliginei propagandai yra pripažinta visiems piliečiams".
Skaityti daugiau: SOVIETINĖ SĄŽINĖS BEI TIKĖJIMO LAISVĖS SĄVOKA IR JOS PRAKTINĖ REIKŠMĖ
VYTAUTAS KASNIŪNAS
"Spauda yra Dievo pasiuntinys žemėje ir parodo, kaip jis ją valdo", sako anglų teologas J. Newton. Būtų bergždžia šiandien kalbėti apie spaudos reikšmę ir galybę, nes ta tiesa yra priimta pirmame rašliavos pasirodymo amžiuje. Tada ji, puošta dar labai primityviškai, vėliau jau pynė sau vainikus iš tų žiedų, kuriuos ji pati pasirinkdavo — iš gražių pačius gražiausius. Ji, pirmoji eidama gyvenimo keliu, nenorinčius jai pripažinti galybės šlavė nuo žemės paviršiaus, pasirinkdama tuos, kurie lenkė prieš ją galvą. Tad ne veltui Napoleonas šaukė, kad trijų laikraščių jis daugiau bijo, negu šimto tūkstančių gerai apginkluotų karių. Ir jeigu mūsų karaliai bei kunigaikščiai būtų savo žygiuose nešę savo spausdintą žodį, mes nebūtume išgyvenę tragiškų istorinių dienų. Be spaudos gyvenome tamsumoje, o su ja apsiginklavę, prisikėlėme naujam tautiniam atgimimui. Šimtmečiais pasivėlavome, pripažindami spaudos reikšmę ir galybę, bet ir tai supratę, dar turėjome kartoti, kad tik laukinis žmogus spaudos neskaito.
Ir šiandien mums reikėtų, prie to reikšmingo pasakymo pridėjus kelis žodžius, belstis į daugelio lietuvių namus ir šaukti, kad be savos spaudos mes esame laukiniai savo veikloje bei mąstysenoje ir, jos neremdami, kertame šakas savo lietuviško ąžuolo, simbolizuojančio stiprybę ir ištvermę. Be jos mus gali paguldyti su šešiomis lentomis amžinai ramybei tautiniame kapinyne.
Jei sakome, kad spauda yra vienos dienos pasaulio istorija, tai mūsų lietuviški spausdinti žodžiai yra mūsų visuomeninio bei kultūrinio gyvenimo formuotojai ir tautinės ištikimybės bei išminties didieji pasiuntiniai.
Kalbėdami apie santykius tarp spaudos ir skaitytojų, turėtume pirmiausia prisiminti ir įvykdyti Jean Dixon pasakymą (kurį vėliau vartojo John Kennedy), kad neturime klausti, ką ji mums duoda, bet ką mes jai duodame. Prenumeravimas ir skaitymas yra pirmoji mūsų šventa pareiga. Po to jau eina atsilyginimas, kad nebūtume spaudos vagys. Pasisavinę kelerių metų prenumeratą, vėliau dažnai ramia sąžine atsisakome nuo jos. O kad toks darbas sąžinės negraužtų, imame pasiteisinimui ieškoti įvairių priežasčių. Dažnai griebiamės to taip labai įsivyravusio pasakymo, kad tas ar kitas straipsnis prieštarauja mano nuomonei. Ir sudie! Nei už paštą, nei už popierių, nei už dažus nesumokėta. Kas spausdino — gali kaulus graužti; kas redagavo — tam juodos duonos užtenka; o kas rašė — gali už straipsnio išspausdinimą sumokėti.
Ši prenumeratos atsisakymo liga taip smarkiai paplito, kad net ir vadinamieji didieji, net viešai kalbėdami, didžiuojasi atsisakę prenumeratos. Pasaldinimui dar prideda, kad ir skolos nemokės. O kai obuolys nuo obels toli nerieda, tai, iš tėvų paveldėję, tai praktikuoja ir kai kurie jaunieji akademikai, nors finansiškai tėvus gerokai pralenkia.
Skaityti daugiau: SPAUDA, REDAKTORIAI, SKAITYTOJAI IR ŽURNALSTO ETIKA BEI LAISVĖ
ADA KARVELYTĖ
|
NETIKĖJIMAS
Gal bus tau keista
Ir tai tikrai
Auksiniai rudenys nueina |
DUŽLUS GYVENIMAS
Dužlus gyvenimas,
Nespėja džiaugsmas
Nieko netrokštu,
Manoji siela alksta |
FELIKSAS JUCEVIČIUS
VII. MEDŽIAGA, RANKA IR ĮRANKIS
Nei platonistų, nei Tomo Akviniečio, nei Stephen Dedalus samprotavimai pilnai neatskleidžia meno kūrinio paslapties. Kaip svarbi bebūtų grožio metafizika, atbaigtinumo, darnos ir formos dialektika, bet vis dėlto jos neišsako visos meno kūrinio tikrovės. Norėdami suprasti kūrybos aktą ir meno kūrinį visumoje, mes negalime pamiršti medžiagos. Menininkas nėra dievaitis — jis nekuria ex nihilo, o iš medžiagos. Kaip stalius, kuris daro baldus, ar puodžius, kuris išlieja puodus, taip ir menininkas naudoja medžiagą, kurią jis vienaip ar kitaip sutvarko. Antikinių laikų žmogui medžiaga atrodė toks svarbus dalykas, jog jis skirstė menus pagal tai, ar jie buvo padaryti iš medžiagos, ar buvo minties konstrukcijos, t, y., ar jie reikalavo fizinio darbo, ar ne. Graikai ir romėnai pripažino dvi menų klases — laisvuosius menus ir vergiškuosius menus- Skulptūra ir dailė priklausė prie vergiškųjų menų, kai tuo tarpu muzika, aritmetika ir logika — laisvųjų menų pasauliui.
Plačiame meno pasaulyje susiduriame su skirtingomis medžiagomis. Šičia žodis medžiaga pažymi ne tik medžiaginius daiktus, o visa tai, ką menininkas panaudoja kurdamas, visa tai, kas įeina į meno kūrinio sandarą. Pagrindinė medžiaga skulptūroje yra marmuras, akmuo ir medis, literatūroje — žodis, muzikoje — garsas. Nuo XV šimtmečio dailėje įsigalėjo aliejiniai dažai. Skysti ir kartu stangrūs, paklusnūs rankos užminoms, su jais yra malonu dirbti ir yra gražūs pažiūrėti.
Gamtoje medžiaga paveikia formą. Mene taip pat. Menininkas turi skaitytis su medžiaga, kai nori realizuoti kūrinio idėją. Partenono architektai būtų turėję planuoti visai kitaip, jei jie būtų turėję granitą marmuro vietoj. Net tai pačiai formai skirtinga medžiaga suteikia skirtingą pobūdį. Imkime, pavyzdžiui, trijų bažnyčių interjerus — Paryžiaus Notre-Dame, Montrealio NotreDame ir Šv. Onos Vilniuje. Visose trijose dominuoja gotika, ir vis dėlto visose trijose susiduriame su trimis skirtingais pasauliais. Tie patys esminiai gotiniai elementai — ogivos ir laužtinės arkos — alsuoja skirtingu gyvenimu granite, medyje ir plytoje. Medis teikia skulptūrai vieną pobūdį, o marmuras kitą. Ko galima pasiekti aliejiniais dažais, to niekada nepavyks padaryti tempera ar vandeniniais dažais. Žinoma, technikos meistrai pajėgia išgauti panašius efektus, nors ir naudoja skirtingas medžiagas. Kai kurie dailininkai turi, sakykim, polinkį akvarelei. Instinktyviai jie dirba greitai, liedami plačiai lengvai sklindančius dažus. Turner yra vienas iš tokių. Jis įgijo akvarelisto mokslą, o akvarelisto techniką pasilaikė, dirbdamas aliejiniais dažais. Todėl visa jo kūryba pasižymi lengvumu ir vaiskumu.
BIRUTĖ VINDAŠIENĖ
"Lenk medį, kol jis jaunas", sako sena lietuviška patarlė. Ir jaunas žmogus, tarsi medelis, pavestas sodininko priežiūrai. Sodininkas jį tiesina, laisto, tręšia ir prižiūri, kad jis užaugtų tiesus, gražus ir aukštas.
Tėvų priežiūrai, auklėjimui ir tiesioginei atsakomybei yra pavesti jų vaikai. Tėvų pareiga juos globoti, ugdyti ir auklėti, kad užaugtų sveikais, dorais ir naudingais žmonėmis. Nuo vaiko išauklėjimo priklauso tiek vaiko, tiek tėvų tolimesnio gyvenimo gerovė ir laimė.
Kadangi šis uždavinys yra gana didelis ir svarbus, tai ir vaiko auklėjimas turi būti pradėtas nuo pat gimimo valandos. Mažas kūdikis motinos rankose turi pajusti meilės šilumą, globą ir priklausomybę. Priklausomybę motinai, tėvui ir mažų broliukų ar sesučių besišypsantiems veidams. Kūdikio pristatymas šeimai yra labai svarbus dalykas. Jis neprivalo būti našta vyresniesiems vaikams ar pavydo objektas mažesniesiems. Jis yra lygiateisis šeimos narys, kuriam reikia daugiau dėmesio, kol jis visai mažas, bet šis dėmesys turi būti su meile ir noriai duodamas, bet nereikalaujamas iš vyresnių vaikų. Gal būt, ir neblogas būdas: pavesti kai kuriuos mažiau atsakingus pagalbinius darbus atlikti vyresniems vaikams, o pasiūlyti pasidalyti žaisliukais ir tuo pačiu motinos dėmesiu mažesniesiems.
Ir štai vaikas auga. Jis viską nori pažinti: jis liečia, spaudžia, kramto, ragauja. Jam augant reikia daug perspėti, saugoti o kartu ir supažindinti su nuosavybės pagarba. "Šis žaisliukas tavo, o anas Aldutės. Šį tu gali turėti, o ano ne". Kartu su nuosavybės pagarba turi augti ir atsakomybės jausmas. Kiekvienas vaikas turi būti mokomas ne tik neliesti kito vaiko žaislų, bet ir savuosius nelaužyti ir pažaidus sudėti į jiems- skirtą vietą. Vaiko smalsumas negali būti pateisinimu žaislų laužymui. Laužomi ir netvarkomi žaislai išugdo naikinimo malonumą ir netaupumą.
Noras užaugti ir daryti, ką kiti daro, yra labai didelis. Vyresnieji vaikai rašo — ir mažasis nori rašyti, tik, deja, nemoka. Jis dar per mažas išmokti raides ir dar per silpni maži piršteliai išlaikyti pieštuką. Čia į pagalbą ateina spalvavimo knygelės ir spalvoti pieštukai. Kada visi vaikai ruošia pamokas, ir mažasis spalvoja. Jo kantrybė trumpa, kaip ir jo amželis, tad ateikite jam padėti. Jam reikia pavyzdžio, kaip gražiai išspalvoti paveikslėlį. Suaugęs privalo pamokyti, kaip daryti, kad neiškryptų iš nurodytų linijų, kaip teisingai laikyti pieštuką, kaip užpildyti dažais nurodytas vietas. Tai išmokys rašymo principų, dėmesio, susikaupimo ir kantrybės. Nepatartina leisti vaikui klajoti po knygelę. Reikia pamokyti, patraukti vaiko dėmesį taip, kad dažytų iš eilės, t. y., vieną užbaigęs, pradėtų kitą. Tai išmoko nuosaikumo ir tvarkingumo, o taip pat lavina ir rankos raumenų koordinaciją.
Būtinai reikia atkreipti dėmesį ir į gerai atliktą darbą. Tai ugdo moralinį pasitenkinimą. Šis moralinis pasitenkinimas yra kiekvieno gyvo žmogaus pagrindinis principas, o dažnai ir jo laimės šaltinis.
Šio numerio 326, 342 ir 343 psl. iliustracijos yra dail. V. K. Jonyno kūrinių nuotraukos iš Šv. Onos koplyčios, kuri, V. K. Jonyno suprojektuota ir meniškomis skulptūromis išpuošta, yra Amsterdamo, N. Y., Šv. Kazimiero lietuvių parapijos kapinėse. Šią koplyčią pastatė J. Y. Kiškis savo žmonos Onos atminimui. Šv. Kazimiero parapijos klebonas dabar yra kun. R. K. Balčys.
REDAKCIJA
Šių metų birželio mėn. "Laiškuose Lietuviams" buvo pateikta keletas minčių iš jaunimo simpoziumo religijos ir dorovės klausimais. Tiems svarstymams jaunimas buvo pasirinkęs dvi temas: 1. Institucinė Bažnyčia ir 2. Priešvedybinis santykiavimas. Kai kurie vyresnieji, perskaitę šiais klausimais jaunimo pasisakymus, buvo apstulbę iš nustebimo, jie nenorėjo tikėti, kad būtų tokia dabartinio jaunimo galvosena. Bet tas mintis į žurnalą ir dėjome ypač dėl to, kad atsivertų vyresniųjų akys, nes daugumas jų nepažįsta nei dabartinio mūsų jaunimo, nei savo vaikų. Ten pat paminėjome, kad ne visas jaunimas taip galvoja, bet vis dėlto tie pasisakymai atstovauja didokai jaunimo daliai.
Tą simpoziumo aprašymą baigėme tokiais žodžiais: "Būtų labai įdomu ir naudinga, kad kiti, pasiskaičiusieji čia pateiktas mintis, parašytų, ką jie galvoja. Būtų gera susilaukti ir ilgesnių išsamesnių straipsnių šiais klausimais. Jau vienas kitas kompetentingas asmuo yra prašytas parašyti. Tikrai ateityje šiuos klausimus teks plačiau paliesti ir paaiškinti".
Tų skaitytojų pasisakymų ir straipsnių laukėme iki šiol. Atsiliepė tik du vyresnio amžiaus asmenys: vienas pasaulietis, kitas dvasiškis. Tie "kompetentingi asmenys", į kuriuos buvo specialiai kreiptasi, visai nereagavo. Šia proga gal būtų pravartu keliais sakiniais stabtelti prie šio klausimo. Dažnai tenka nugirsti ar laikraščiuose skaityti kitų kritikas, kad mūsų religinėje spaudoje per maža rašoma religiniais klausimais. Tačiau, čia pritaikant prezidento Kennedy pasakytą mintį, reikėtų labai aiškiai visiems tiems kritikams pasakyti: "Nežiūrėk, ką tau duoda mūsų laikraščiai ir žurnalai, bet pažiūrėk, ką tu jiems duodi!" Redaktoriai yra apsikrovę įvairiais darbais — jie vieni negali viso laikraščio prirašyti ir visais klausimais pasisakyti. Sugebančių rašyti žmonių mes turime, tik, deja, daugumas dažniausiai savo plunksną vartoja rašyti kritikoms, kelti ginčams, kitų suniekinimui. Tai yra viena didžiausių mūsų visuomenės ydų ir nelaimių. Mes turime nemaža pakankamai išsilavinusių ir apsiskaičiusių pasauliečių, turime kunigų, teologų, pasipuošusių įvairiais akademiniais laipsniais, bet tik retkarčiais spaudoje tenka užtikti vieno ar kito pavardę.
Tad ir į šitą minėtą degančią jaunimo problemą teatsiliepė du asmenys. Čia pateiksime jų pareikštas mintis, tikėdamiesi, kad kada nors ir kiti prisidės — juk niekad nevėlu.
Tas pasaulietis, šeimos tėvas, taip rašė: "Birželio mėnesio "Laiškuose Lietuviams" aprašytą jaunimo pasikalbėjimą perskaičiau net kelis kartus. Ten buvo kalbama apie institucinę Bažnyčią ir apie priešvedybinį santykiavimą. Kalbėti apie Bažnyčią esu per silpnas, nes negaliu suvokti, kur prasideda reformacija ir kur griovimas. Bet dėl to galvos daug nesuku. Esu tikintis, ir tos išorinės vienokios ar kitokios formos mano tikėjimo nesugriaus.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
ATSTOVAUTI KAM, O NE KĄ
Daugelis yra įpratę taip sakyti: Suvažiavime jis atstovavo mūsų organizaciją. Neatvykus pirmininkui, jį atstovavo vicepirmininkas. Tai yra netaisyklingi pasakymai, nes veiksmažodis atstovauti yra vartojamas ne su galininku, o su naudininku. Taip nurodo lietuvių kalbos žodynai, taip mokė ir J. Jablonskis, pateikdamas tokius pavyzdžius: Vienas atstovauja meilei, o kitas — kerštui. Jų sūnelis atstovauja geriausiam mūsų jaunimo sluoksniui. Kaip ilgai jis jiems tarnavo, atstovavo? (Žr. J. Jablonskis, Raštai, V t., Kaunas, 1936 m., 7, 28 p.). Tad ir aukščiau minėti sakiniai taip taisytini: Suvažiavime jis atstovavo mūsų organizacijai. Neatvykus pirmininkui, jam atstovavo vicepirmininkas.
PRIELINKSNIO S U VARTOJIMAS
Prielinksnis su lietuvių kalboje vartojamas su įnagininku. Čia reikia skirti du šios konstrukcijos vartojimo būdus; draugės įnagininką ir priemonės įnagininką. Bet pirmiausia reikia prisiminti, kad seniau tiek draugės, tiek priemonės įnagininkas buvo vartojamas be prielinksnio. Pr. Skardžius sako, kad "daugumas dabartinių prielinksnių senų senovėj buvo vartojami visai kitam reikalui, ir su tais daiktavardžiais, su kuriais jie dabar siejami, tuomet nieko bendro neturėjo: atskiri daiktavardžių linksniai galėjo ir be jų visai aiškiai žymėti reikiamus santykius sakiniuose. Pvz. dar ir dabar mūsų kalboj pagrindas arba priežastis kartais reiškiama vienu įnagininku: žmonės miršta badu; medžių šakos obuoliais lūžta; visi leipsta juokais; jis negalėjo kalbėti verksmu; širdis gailesčiu plyšo; miežis tankumu neturi kur dėtis; jis tinginiu nepaeina, ji piktumu nesitveria ir kt. O senoviniuose raštuose dar randame ir tokių pavyzdžių: vanduo ir žemė karščiu ištirps (Bretkūno Post.); kas kardą ima, tasai kardu prapuls (t. p.) ir kt. Dabar jau daug kur pasakome: žmonės miršta nuo bado (iš bodo); visi leipsta iš juoko (nuo juoko); jis negalėjo kalbėti iš verksmo (plg. iš džiaugsmo); širdis iš gailesčio (nuo gailesčio) plyšo; jis iš senumo nepaeina; kas su kardu kariauja, tas nuo kardo ir žus, ir t.t. (Gimt. K., 1960 m., 49-50 p.).
D. BINDOKIENĖ
Nedaug mūsuose rašytojų, kurių stilius yra toks savitas, kad kiekvienas bet kurio kūrinio sakinys yra tarytum autoriaus autografas, iš kurio jį lengva atpažinti. Aloyzas Baronas yra vienas iš tokių kūrėjų. Tas jo "baroniškumas", už kurį daug kartų buvo pagirtas ar papeiktas kritikų, yra paprastai ryškus ir visuomet pažįstamas. Tačiau naujame romane "Vėjas lekia lyguma", kuriame nagrinėjama ir aprašoma partizaninių kovų laikotarpis. Baronas tarytum "apgauna" skaitytoją, atsižadėdamas įprasto žodingumo, "pafilosavimo" ir padvelkdamas ryškiu naujumu. Gal būt, tema, kuria rašoma, yra taip didinga, kad jos šešėlyje pats autorius tarsi išnyksta, leisdamas įvykiams riedėti ir veikėjams veikti visai savarankiškai. Tačiau dalį mįslės atmena ir pati romano dedikacija: "Esamiems ir būsimiems šešiolikmečiams, kad atsimintų, kaip lietuviai gynė brangiausią Tvėrėjo žmogui duotą turtą - laisvę". Taigi, romanas taikomas jaunimui, kuris tebesižavi didžiais žygdarbiais, narsa, herojais; kuris supranta, ką reiškia nenusilenkti, nepaklusti, kovoti. Tam mūsų jaunimui gyvu pavyzdžiu pernai iškilo lietuvio jūrininko S. Kudirkos heroizmas, kuris per trumpą laiką šimteriopai ryškiau atskleidė eilinio lietuvio drąsą ir laisvės troškimą, negu tėvai ir mokytojai galėjo parodyti ilgų metų darbu. Tas jaunimas labai atviromis širdimis priims ir "Vėjas lekia lyguma", visai neklausinėda-mas, ar tai autentiški įvykiai, ar taip buvo, ar nebuvo.
"Vėjas lekia lyguma" neturi nė vientiso turinio, nė pagrindinių veikėjų. Tai partizaninių kovų skerspiūvėlis, primygtinai pakišęs po skaitytojo akimis įvykius, kuriuos jis, po daugelio metų patogaus laisvės gyvenimo, kartais mėgina nuskaityti į kažkokias tautosakines legendas. Barono partizanai, kuone įrėmę ginklą į krūtinę, priverčia grįžti ir prisiminti beveik antžmogišką heroiškumą nelygioje kovoje. Ar ta kova buvo motyvuojama tik tėvynės meile, ar neapykanta priešui, ar pagaliau kitokios išeities neturėjimu, gyvenimo sąlygoms pasikeitus, — nesvarbu. Juk žmonės, kurie kovojo partizanų eilėse, buvo įvairių profesijų, amžiaus, išsilavinimo, pažiūrų. Kiekvienas, išėjęs partizanauti, automatiškai netapo šventuoju ir nebuvo išlaisvintas iš visų ydų ir būdo keistenybių. Miško brolių eilės sujungė visus tam pačiam tikslui — kovoti su priešu. Dažnai tas priešas negalėjo suvokti šitos kovos prasmės ir motyvo, kuris varė žmones pačiame gyvenimo žydėjime į tikrą mirtį, kaip negalėjo suprasti senosios Romos imperijos valdovai, kodėl krikščionys žygiavo dainuodami į arenas, kur jų laukė alkani liūtai. "Kas juos verčia mirti, kas juos verčia taip kovoti?" (16 psl.) stebejosi pulkininkas Burlitskis, kuriam buvo pavesta partizanų naikinimo darbas. Tas negalėjimas logiškai išsiaiškinti ir suprasti Burlitskiui iššaukdavo prietaringą, beveik vaikišką baimę, kuri vertė jį savo pareigomis pasišlykštėti, o vėliau net pabėgti į Vakarus.
Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
ŽYDI OBELYS SENUKO SODELYJE
Pensininko Adomo Tomkevičiaus, gyvenančio Drevernoje, sodelyje rugsėjo mėnesį ėmė žydėti antaninės obelaitės, nors ant kitų šakų jau noko obuoliai- A. Tomkevičiaus artimesni ir tolimesni kaimynai plaukia pasižiūrėti tokių "dyvų".
O KAS LIKO MIŠKUOSE,
Pereita vasara Lietuvoje buvo kaitri, lietaus mažai — tinkamiausias oras poilsiautojams, atostogautojams ir turistams į gamta išvilioti. Spėjama, kad tokių pramogautojų šią vasarą praėjo rekordinis skaičius ir ne Vien tik lietuvių, bet svečių iš visų "broliškų respublikų". O kas liko rudeniui prasidėjus? Miškuose, paežerėse ir kitose gražesnėse gamtos vietose palikti šiukšlynai — buteliai, konservų dėžutės, popiergaliai, bet labiausiai besirūpinančių gamtos grožio išlaikymu rūpestį kelia įvairūs plastikiniai gaminiai, kurių vis gausėjo atmatose, kurių neėda nė rūdys, nesunaikina puvimas.
RESTAURUOJAMA KAUNO ROTUŠĖ
Kauno rotušė, vadinta romantišku "Baltosios Gulbės" vardu, pradėta restauruoti: sutvirtinami pamatai, naujai uždengiamas stogas raudonomis čerpėmis, kai kurios medinės dalys pakeičiamos gelžbetoninėmis, nes metų eilės tą "Gulbę" gerokai apipešiojusios. Darbas numatomas baigti dar šiais metais. Tada "Baltoji Gulbė" taps Santuokų rūmais.
FILMŲ APRAŠYMAI
Didžiai Gerbiamas Redaktoriau,
Nuo pat šių metų pradžios dėl tam tikrų priežasčių negalėjau perskaityti gaunamos spaudos ir jei nebūčiau įsipiovusi piršto, tur būt, taip ir būtų likę. Ėmiau skaityti atsilikusius “L. L.” numerius ir labai nustebau perskaičiusi Marijos Smilgaitės “Love Story” filmo kroniką (žiūr. “L. L.” š. m. balandžio mėn.). Kalbėti dabar apie šį praėjusi filmą, kuri tikriausiai jau bus matę, jei ne visi, tai daugumas “L. L.” skaitytojų, būtų lyg ir per vėlu, juoba, kad Smilgaitė jį pristatė gan patraukliai. Vadinasi, šaukštai būtų kaip ir po pietų, bet nutylėti irgi nesinori, nes autorė nei žodelyčiu nepriminė dalykų, kurie mums kaip tik aptemdė ne tiktai pati filmą, bet dar ir sekmadienio popietę. Sutinkame su autore, kad artistų vaidyba gera, kad yra gražių scenų ir kad filmas yra iš šių dienų. Tačiau peršasi mintis, kad M. Smilgaitė taip pat yra šių dienų žmogus arba dar amžiumi labai jauna, nes mums, kurie jau esame perkopę per 42 m. ir dar turime bei laikomės tam tikrų moralinių principų, toks filmo pristatymas, neminint jo negatyviosios pusės, atrodo, yra netikslus ir nepilnas.
Tai tiesa, kad žodžiai “Ką gali pasakyti apie 25 m. mirusią mergaitę? Tai, kad ji buvo graži, mylėjo Mozartą, Bachą, Beatles ir mane”, — buvo įspūdingi, bet jie atsimušė į grubius mūsų ausiai filmo herojaus žodžiais ir prarado tą grožį ir reikšmę. Oliver, pasakodamas Jennifer apie savo tėvą, vadina jį ne tėvu, bet “son of a bitch”. Jinai gi savąjį — pirmuoju vardu, mat, demokratiška ir gal modernu. Tai tiesa, kad Jennifer stengėsi juos sutaikyti, t. y. Oliver ir jo tėvus, bet taip pat tiesa, kad ji jų dar nepažinusi nesidrovi kalbant vadinti jo tėvą tuo pačiu “famillarišku” (son of a bitch) vardu. Filme tokių “gražių” žodelių, kaip šis, ir dar “gražesnių” pasitaiko šen bei ten.
Jiemdviem susitikinėjant, jis ima ir užklausia jos ūmai: “Kodėl eini su manimi?” Jennifer, net nemirktelėjusį, atsako: “I love your body”. Atseit, ne tave, ne dėl to, kad tu man patinki ar įdomus esi, ar kas nors panašaus, bet tik taip visai paprastai ir nuogai: “I love your body”. Aišku kaip diena — tokie realūs žodžiai mus apstulbino, o, rodos, nesame kokie nors puritonai! Sekančioji scena — abu įsimylėjusieji jau raitosi lovoje. Vadinasi, modernu, “premarital sex” čia reikalingas. Na, ir po to jis veda ją pas savo tėvus susipažinti. Nebuvo kalbama apie jokias vestuves, bet, matyti, pagal autorę taip reikėjo suprasti, nes ši meilės afera apvainikuojama judviejų vedybomis. Ceremonija vyksta draugų bute, draugams ir Jennifer tėvui stebint, aišku be kunigo. Jinai su patrauklia puokšte gėlių atsistoja prieš jį, rimtai ir romantiškai viens antram taria priesaikos ir meilės žodžius. Tuo momentu galvojau apie tuos jaunuolius, kurie godžiai gaudo naujoves ir visas madas — jie, be abejo, pasinaudos ir šito stiliaus vestuvėmis.
• Slėpdama savo deimantinį 6000 dol. vertės žiedą, viena moteris buvo jį įvyniojusi į maišą su pirkiniais. Užsimiršusi, išmetė tą maišą į šiukšlių dėžę, kurią šiukšlių išvežėjai nugabeno į atmatų vietą. Kai moteris pasigedo to žiedo, sanitarinio distrikto tarnautojai padėjo jai raustis po tuos šimtus tonų šiukšlių. Ir buvo rastas jos išmestas maišelis su žiedu. Ryžtas gali pasiekti neįtikėtinų laimėjimų.
• St. Paul, Minn., aukšesniųjų mokyklų lankytojai turėjo atsakyti į klausimą, kas mergaitę daro populiarią. Atsakymai buvo: ji paprastai pirma pagalvoja apie kitų gerovę; ji labiau rūpinasi kitų, negu savo reikalais; su ja lengva sutarti.
• Policijos apskaičiavimu, per vienerius metus Amerikoje bankų plėšimuose buvo pagrobta puspenkto milijono dolerių. Tačiau per tuos pačius metus įvairiose JAV įstaigose buvo išleista 500 milijonų dolerių, renkant šiukšles ir atmatas, ne vietoje numestas. Tvarkingumas ir įstatymų laikymasis visuomet sutaupytų daug lėšų kultūringiems dalykams.
• JAV steigėjai 1751 m., dar 25 m. prieš nepriklausomybės paskelbimą, užsakė Anglijoje laisvės varpą su įrašu iš Levitų knygos (XV, 10): "Skelbki laisvę visoje žemėje visiems gyventojams". Nepriklausomybės paskelbimo dokumente įrašė, kad visi žmonės yra sutverti lygūs, kad jie Tvėrėjo yra apdovanoti neatimamomis teisėmis. Religiniai idealai yra žmogaus laisvės pagrindas.
Kun. K. Telksnio 50 m. kunigystės jubiliejaus iškilmių dalyviai (iš kairės į dešinę): kun. Perminas (Kelmės klebonas), kun. Valavičius (Kelmės altarista), kun. Lukoševičius (Raseinių dekanas), prel. Steponas Telksnys, jubiliatas kun. Kazimieras Telksnys (su vainiku); prie jubiliato dar matyti Butkiškės, Juodaičių ir Girkalnio klebonai.
Praėjusią vasarą Lietuvoje atšventė savo aštuoniasdešimt metų amžiaus sukaktį kun. Kazimieras Telksnys. Jis gimė Aukštaitijoje, Pasvalyje. Mokėsi Biržų ir Mintaujos gimnazijose, paskui studijavo Petrapilyje ir Kaune. Kunigu įšventintas 1918 m. Kaune. Ilgą savo kunigystės kelią kun. Telksnys praleido Įvairiose mažose parapijose, kur panašiai kaip Donelaitis ar Strazdelis užjautė vargšus, keldamas jų tikėjimą ir meilę Dievui bei artimui. Už savo energingus pamokslus ir jautrumą artimui visų jis yra mylimas ir gerbiamas. Jo pastangomis buvo atremontuotos Paupio, Kriukų, Šiupylių, Šaravų ir kitos bažnyčios, praplėstos ir sutvarkytos kapinės, įtaisyta bažnyčioms daug naujų liturginių reikmenų. Jo pastangomis buvo pastatytas įspūdingas paminkslas ilgamečiui Ariogalos klebonui kun. Nainiui. Savo lėšomis prieš daugelį metų įgijo Ariogalos bažnyčiai varpą, kuris dar ir dabar su kun. Telksnio bareljefišku antspaudu kviečia Ariogalos parapijiečius maldai. Tas pats varpas 1968 m. rugsėjo mėn. 1 dieną skelbė kun. Kazimiero Telksnio penkiasdešimt metų kunigystės jubiliejų, į kurį suvažiavo per keturiasdešimt kunigų, norėdami pagerbti tiek užsipelniusį Jubiliatą. Nežiūrint tokio amžiaus, kun. Telksnys yra pilnas jaunatviškos energijos ir jėgų. Jis eina altaristos pareigas Ariogalos parapijoje. Gerbiamajam Jubiliatui linkime dar daug gražiausių metų, geros sveikatos ir Dievo palaimos.
“LAIŠKU LIETUVIAMS” KONKURSAS
Skelbiame rašinio konkursą. Tema visiškai laisva. Vienintelė sąlyga — rašinys turi būti tinkamas spausdinti “Laiškuose Lietuviams”. Galima rašyti ir novelės forma. Rašinys turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus autoriaus tikrąją pavardę bei adresą užklijuotame vokelyje, atsiųstas redakcijai iki 1972 m. vasario mėn. 16 dienos. Konkurso vertinimo komisija bus sudaryta iš redakcijos narių. Už geriausius rašinius skiriamos trys premijos:
I — 100 dol. Mecenatas — Vincas Kuliešius. II — 75 dol. Mecenatės — dr. Milda Budrienė ir Flora Kurgonienė. III — 50 dol. Mecenatė — Stefanija Rudokienė.
Premijos bus įteiktos “Laiškų Lietuviams” metiniame parengime 1972 m. kovo mėn. 26 d. Jaunimo Centre. Konkursui atsiųsti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami “Laiškuose Lietuviams”.
ATSIUSTA PAMINĖTI
Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos 1529 metų STATUTAS.
Vertė Jonė Deveikė. Vertimą spaudai parengė, įžangą ir žodynėlį parašė bei bibliografiją sudarė Aleksandras Plateris. Išleido Algimanto Mackaus Knygų Fondas 1971 m. Čikagoje. Spaudos darbus atliko: Morkūno spaustuvė, Litho Art Studio, Progress Printing Co. 262 psl., kieti viršeliai, didelis formatas. Kaina nepažymėta. Birutė Kemėžaitė. SUDIEV! AŠ IŠEINU... Romanas. Išleido “Laisvosios Lietuvos” Knygų leidykla 1971 m. Čikagoje. Viršelis A. Rūkštelės. Spausdino Morkūno spaustuvė, 6051 S. Ashland Avė., Chicago, Ill. 296 psl., kaina 4.50 dol.
Konstantin Gulbinas. DAS PAEDAGOGISCHE LEBENSWERK DER LITAUISCHEN DICHTERIN MARIJA PEČKAUSKAITĖ. Verlag Ferdinand Schoeningh, Muenchen - Paderborn - Wien. 1971. 174 psl., kaina nepažymėta.
LAISVĖS ŠAUKSMAS. Čikagos Aukštesniosios Lituanistinės Mokyklos moksleivių metraštis 1970-1971 m. Redagavo: Arvydas Ignatonis ir Vilija Kerelytė. Redakcinė Komisija: Jūratė Astrauskaitė, Ofelija Barškėtytė, Vytautas Jasinevičius, Vytautas Mockaitis, Aloyzas Pakalniškis, Loreta Stončiūtė. Metraščio globėjas — Juozas Masilionis. Viršelyje — A. Šeštoko nuotrauka, vaizduojanti ČALM mokinius Simo Kudirkos demonstracijose. Piešiniai — Rasos Degutytės ir Pauliaus Jasinevičlaus. 136 psl., kaina 2.50 dol. Kostas Ostrauskas. KVARTETAS. Dramos. Išleido Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas 1971 m. Čikagoje. 170 psl., kieti viršeliai.
Marija Jurgita Saulaitytė. VIENA SAULĖ DANGUJE. Eilėraščiai. Iliustracijos Zitos Sodeikienės. Išleido Akademinės Skautijos leidykla Gaiva 1971 m. Čikagoje. 96 psl., kieti viršeliai, kaina nepažymėta.
ČIKAGOS PEDAGOGINIO LITUANISTIKOS INSTITUTO LEIDINIAI, išleisti mokomajam reikalui: Maironis. MIŠKAS IR LIETUVIS.
Vincentas Liulevičius. IŠEIVIJA LIETUVOS ATKŪRIMO DARBE.
Vincentas Liulevičius. LIETUVOS EMIGRACIJOS PRIEŽASTYS.
Vincentas Liulevičius. AMERIKOS LIETUVIŲ KULTŪRINIAI LAIMĖJIMAI.