1971 / GEGUŽIS - MAY / VOLUME XXII, NO. 5
PAGARBA ĮPAREIGOJA Juozas Vaišnys, S. J. 147
ŽVILGSNIS Į MENĄ (II) Feliksas Jucevičius 149
ATVIRAS, LANKSTUS IR SUDĖTINGAS Kęstutis Trimakas, S. J. 152
EILĖRAŠČIAI Danguolė Sadūnaitė 153
DABARTINIO MŪSŲ JAUNIMO CHARAKTERISTIKA Vacys Kuprys 154
PUPOS PASAKOS TEOLOGIJA V. Bagdanavičius, MIC 158
EILĖRAŠTIS Živilė Bilaišytė 164
ABORTAI ČIA IR ANAPUS Al. Gimantas 165
SKIRTINGŲ KARTŲ POKALBIS A-lė G. 166
MŪSŲ NAUJOJI EGZOTIKA Nijolė Jankutė 167
NUSIDĖJĖLĖ TEBEATGAILAUJA ANAPILIO PAPĖDĖJE D. Bindokienė 168
EILĖRAŠTIS Živilė Bilaišytė 171
FILMAI M. Smilgaitė ir J. Vaišnys 174
GYVENIMO FAKTŲ MOZAIKA Juozas Prunskis 178
Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio, 146 ir 179 psl. nuotraukos — Algimanto Kezio, S. J. 192 ir 163 psl. nuotraukos — Virgilijaus Kauliaus, S. J. 148 psl. užsklanda — Algirdo Grigaičio. Viršelis ir skyrių vinjetės — Algirdo Kurausko.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Redakcijos nariai: Dalia Aleknienė, Danutė Bindokienė, Algirdas Grigaitis, Eglė Juodvalkytė, Vytautas Kasniūnas, Virgilijus Kaulius, S. J., Algimantas Kezys, S. J., Marija Smilgaitė, Nijolė Užubalienė.
Administracija: Petras Kleinotas, S. J. ir Dana Kurauskienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina — 50 centų.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illino s 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
IR PRAĖJO VISKAS, IR PRABĖGO . . .
PRAĖJAI IR TU, O MOTIN MANO,
Į DAUSAS IŠLĖKSI IŠ LIZDO . . .
GIRDI JAU, MOTINA, HARMONIJĄ STEBUKLINGĄ,
KURIOS SUGAUTI ČIA STENGEIS IŠKREIPTĄ TONĄ,
IR GROŽĮ JAU MATAI UŽ VISKĄ ČIA GRAŽESNĮ,
UŽ ALPIŲ EŽERUS, UŽ VEIKALUS ARTISTŲ,
KURIŲ ČIONAI NETEKO TAU REGĖTI.
O AŠ — LIZDELIO PAUKŠTIS PASKUTINIS,
PATS VIENAS ČIA PALIKĘS TAIP ILGAI,
SKRENDU PAS JUS, MAMATE, VIS ARTYN, ARTYN . . .
NETRUKUS SUNKŪS PLYŠ LĖLUTĖS — KŪNO VYSČIAI,
SIELA, DRUGYS AUKSINIS, NULĖKS PAS JUS Į LIZDĄ.
TIKIU: VĖL KADA NORS PAGLOSTYS MANO VEIDĄ
RANKELĖS TAVO ŠVELNIOS, KVAPIOS, KAIP TOS ROŽĖS,
IR TAVO LIŪDNOS AKYS MAN ŠYPTELĖS LAIMINGAI.
PRIE RANKŲ TŲ BRANGIŲ PRIPUOLUS ILGIOMS LŪPOMS,
KAIP TOMAS VIEŠPATIES ŽAIZDAS KAI PALYTĖJO,
SUŠUKSIU LAIMĖJ SKĘSDAMA: MAMATE MANO!
Šatrijos Ragana
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Tikrai gražu ir prasminga, kad gegužės mėnesį, atbundant gamtoje gyvybei, viena diena yra skiriama pagerbti gyvybės davėjai — motinai. Jau šešiasdešimt metų visas kultūringasis pasaulis švenčia Motinos dieną, išreikšdamas jai meilę ir pagarbą.
Dabar civilizuotame pasaulyje įsigalėjo paprotys, kad ypatinga pagarba ir pirmenybė teikiama kiekvienai moteriai. Jai vyrai patarnauja, atidaro duris, pirma savęs įleidžia į butą, sodina pirmose vietose. Dėl ko ? Gal dėl to, kad ji yra fiziškai silpnesnė už vyrą? Visiškai ne! Silpnumas gali užsitarnauti tam tikro atsižvelgimo, pasigailėjimo ir pagalbos, bet ne pagarbos. Moteris, be abejo, yra gerbiama dėl to, kad ji yra, bus ar bent gali būti motina. Tad neverta pagarbos būtų ta moteris, kuri niekina motinystę arba sutinka žudyti savyje užsimezgusią gyvybę.
Bet ypatinga pagarba motinai jai taip pat uždeda ir ypatingas pareigas. Būti motina yra garbinga, bet nėra lengva. Pagimdyti kūdikį — tai dar ne viskas. Reikia jį ir išauklėti, o auklėjimas, kaip kartais pasakoma, yra visų menų menas. Tai yra sunki, atsakinga pareiga. Kartais visai maža, netyčia padaryta klaidelė gali atnešti neatitaisomų pasekmių. Būtų labai naudinga, kad mokyklose ir universitetuose būtų tam tikri, gerai paruošti motinystės kursai, nes tai juk daug svarbesnis mokslas už matematiką, literatūrą ar mediciną. Šiam tikslui gali pasitarnauti ir tinkama literatūra, kuri, deja, nėra labai apsti, bet vis dėlto šį tą galima rasti.
Kiekviena normali motina didžiuojasi savo vaiku, nori, kad jis užaugtų geras, garbingas, kad jis teiktų džiaugsmo jai ir kitiems. Ji trokšta, kad jos vaikas aukštai iškiltų visuomeniniame gyvenime, kad jis būtų garsus, kad jį visi garbintų ir laikytų genijum. Juk ir Jono bei Jokūbo motina prašė Kristų, kad jos vaikeliai dangaus karalystėje sėdėtų šalia Kristaus — vienas dešinėje, kitas kairėje. Bet Kristus paklausė, ar jie gali gerti tą taurę, kurią jis gers. Tai reiškia, ar jie yra taip motinos išauklėti, kad sutiktų kentėti ir mirti už kitus, kaip Kristus kentės ir mirs. Šv. Rašte pasakojama apie kitą motiną, kuri tikrai taip savo vaikus išauklėjo. Tai Makabiejų motina. Ciesorius Antiochas, suėmęs jos septynis sūnus, liepė jiems pasirinkti vieną iš dviejų galimybių: arba atsižadėti savo tikėjimo, arba mirti. Motina stovėjo šalia ir, liedama ašaras, ragino sūnus, kad būtų tvirti, neatsižadėtų tikėjimo, bet verčiau mirtų.
Apie panašią motiną pasakoja ir poetas Vincas Jonikas:
Dūzgė vis ratelis, suko siūlais pakulas,
Suko siūlais nerimą motinos širdy:
Kokios vėtros sūnų, jos -jaunutį sakalą,
Blaško šiąnakt? Krinta ašara graudi.
Gal, kaip liūdnas vilkas, jis Altajaus taigose
Brenda sunkią dalį tremtinio keliu,
Gal šaltoji giltinė, jau nagus susmeigusi,
Žaidžia numylėtu josios vaikeliu?
Gal kovoj pas llmenį arba Dono kilpoje
Svetima žemelė užbėrė akis,
Gal gruobuonys paukščiai ant krūtinės švilpauja,
Gal nugraužė veidą jam pusnis laki?
Čia yra išskaičiuotos įvairios skaudžios galimybės, kurios motinos širdį veria kančios kardu. Atrodo, kad sunku būtų surasti dar didesnę tragediją, suteikiančią mylinčiai motinos širdžiai dar didesnį skausmą. Vis dėlto tokia galimybė yra, motina nenori nė pagalvoti, kad josios sūnelį būtų galėjusi ištikti tokia tragedija. Jai tai būtų pats didžiausias sopulys, daug didesnis už sūnaus mirtį:
Gal?... O, Dieve mielas, atitolink sopulį.
Jo širdis jos meilei niekad neatbus,
Jei, mirties neradęs nė pas Sevastopolį,
Garbina žudikų kruvinus stabus?...
FELIKSAS JUCEVIČIUS
II. RELIGIJA IR MENAS
Hegelio filosofijoje absoliučioji dvasia susivokia palaipsniui ir dialektiškai žmogaus sąmonėje. Šis susivokimas išsisako subjektyvinio ir objektyvinio prado unija, kuri yra pirmiausia vaizduojama (menas), paskui įsivaizduojama (religija) ir pagaliau žinoma (filosofija). Todėl žmogiškosios minties raidoje menas yra religijos pirmtakas. Mes galime sutikti ar nesutikti su Hegelio dialektika, bet turime pripažinti, kad šiuo atveju ji atskleidžia gilią tiesą. Kad menas tampriai siejasi su religija, tai liudija primityvios bendruomenės, kur menas atlikdavo religinę funkciją. Daugelis senųjų civilizacijų tepažino tik religinį meną, dar ir šiandien menas kartais nevengia būti religijos tarnyboj.
Bet kuo menas yra giminingas religijai? Aišku, ne savo tikslu, bet savo kilme, savo santykiu su tikrove ir savo poveikiu. Meno ir religijos kilmė slypi žmogaus gelmėse. Štai kodėl norint suprasti, kas yra menas ir religija, reikia žinoti, kas yra žmogus. Tai buvo aišku Platonui. Kai tik jo dialogų pokalbininkai susidurdavo su gėrio ar grožio klausimais, tai jis tuojau jų diskusijas nukreipdavo žmogaus link. Menas ir religija yra tarsi, pasinaudojant Lessingo išsireiškimu, žmogaus "gyvojo pavasario" išsisakymas, nors ir skirtingomis varsomis. Vienas ir kitas išreiškia dvasinės įtampos dialektiką, kuri savo keliu atskleidžia vieno ir kito metafizinį pobūdį. Paskui menas ir religija yra giminingi savo santykiu su tikrove. Religijai betarpiškoji tikrovė, pojūčių pasaulis, nėra galutinė tikrovė. Tikroji tikrovė nėra šis pasaulis, bet tai, kas yra už jo. "Anapus" yra taip tikras, jog šis pasaulis atrodo tik apraiška. Nė menas nelaiko betarpiškosios tikrovės tikrąja tikrove. Tiesa, meno objektas yra tikrovė, visa tikrovė, bet tikrovė iš esmės nėra menas. Menui yra svarbu ne tikrovė, bet tai, kas iš jos gali būti padaryta. Jis pasirenka kai kurias tikrovės formas ne tam, kad atkurtų tikrovę, bet kad sukurtų aukštesnę tikrovę. Ne betarpiškoji tikrovė, bet meno tikrovė yra labiausiai tikroviška, nes ji išsisako esminėmis ir amžinomis formomis. Pagaliau menas ir religija yra giminingi savo poveikiais. Religija siekia žmogų sužmoginti, padaryti jį nauju žmogumi. Menas taip pat veda žmogų pažangos keliu, o pažanga reiškia artėjimą prie tobulybės, bet ne būtinai tobulybės tik spalvų, linijų ar garsų žaisme. Kalbėdamas apskritai apie žmogų kaip menininką, Rabindranath Tagore pastebi: "Jo tikrasis gyvenimas yra jo paties susikuriamas. O tai yra begalybė. Jis yra natūraliai indiferentiškas tik egzistuojantiems daiktams. Jis privalo turėti tam tikrą idealinę vertę, ir tik tuomet jo sąmonė atpažįsta juos kaip tikrus".2
(Iš Kęstučio Trimako, S. J., kalbos, pasakytos atidarant Algimanto Kezio, S. J., fotografijų parodą Čikagoje 1971 m.)
Vos tik kuris nors žmogus ima į rankas molio gabalą statulai lipdyti, teptuką ir dažus paveikslui tapyti ar fotografijos aparatą fotografuoti, kitam tuoj knieti paklausti: kodėl jis tai daro?
Psichologai teorijomis ir tyrinėjimais nustatė, kad kūrybingiems žmonėms priklauso šie keturi bruožai: atvirumas išorės pasauliui, atvirumas savo vidaus pasauliui, sudėtingu dalykų pomėgis ir polinkis būti lanksčiam.
Jei žmogus nebūtų pastabus išorės pasauliui, jis neturėtų maisto lakiai vaizduotei. Jeigu jis nebūtų atviras, jautrus savo vidiniams išgyvenimams, jis neturėtų jausmų veidrodžio, kuriame savaip atsispindėtų išorės vaizdai ar kitaip suskambėtų nugirsti garsai. Jeigu jis mėgtų su dėtingus dalykus, bet nebūtų lankstus, jis pasimestų labirintuose. O jei būtų lankstus, bet vengtų sudėtingumo, jis nardytų lašuose, bet mums neatskleistų vandenyno grožio. Kūrybos harmonijai reikalingi visi keturi: atvirumas išorei, atvirumas vidui, lankstumas ir sudėtingumo pomėgis.
DANGUOLĖ SADŪNAITĖ
|
GREITAI ATEIS LAIKAS 1.
Greitai kada neturėsiu
nei lūpų,
Kada tamsa 2.
Greitai . . . . . . . . . . Rojaus paukštės
negirdėsiu, |
PAVASARĮ 1.
Upelyje —
Mano kojos, 2.
Mums, kurie mylime, 3.
O! mes numirsime,
Nenuplaus, |
VACYS KUPRYS
("Laiškų Lietuviams" konkurse II vietą laimėjęs straipsnis)
“MŪSŲ JAUNIMO” SAMPRATA
Apie jaunimą kalbame kasdien: girdami, skųsdamies, kaltindami ir vėl teisindami. Jaunimas yra mūsų viltis ir mūsų nuogąstavimas. Todėl nenuostabu, kad, palietę šį klausimą, leidžiame reikštis daugiau jausmams, negu apskaičiuotam ir nuosekliam protavimui. Tačiau, kai ryžtamės vertinimo uždaviniui, privalome siekti atskleisti objektyvų jaunimo vaizdą. Tikslas pagirtinas. Ar jis įgyvendinamas? Kiekvienas vertinimas, nežiūrint kiek jis bebūtų racionalus ir nešališkas, visada yra subjektyvus. Į subjektyvų sprendimą paprastai žiūrima kaip į nepilną, abejotiną ir todėl ginčytiną. Apskritai paėmus, vertintojas atskleidžia ne tiek vertinamojo vaizdą, kiek savo paties pažiūras.
Ypatingai sunkus yra kolektyvo vertinimas. Kuris kelias veda prie klausimo sprendimo: statistika savo procentais ir vidurkiais, asmeninis įspūdis, filosofiniai išvedžiojimai ar dar kas kita? Nemanau, kad įmanoma rasti pilnai patikimą vertinimo pagrindą ar metodą. Iš kitos pusės, nesuradus kolektyvui rėmų, neįmanoma spręsti su juo susijusių klausimų. Tad ką laikome jaunimu? Apatine jaunuolio amžiaus riba laikysime penkioliktuosius metus. To amžiaus žmogus fiziniai ir psichiniai jau yra išaugęs iš vaiko. Aukštutine jaunuolio amžiaus riba laikytina maždaug dvidešimt penktieji metai. Tai amžius, kai žmogus normaliai baigia mokyklinį gyvenimo tarpsnį, pradėdamas galutinai savarankišką gyvenimą. Ką vadiname "mūsų jaunimu"? Visu pirma "mūsų" reiškia lietuvišką jaunimą. Tas "mūsų" neapima viso pasaulio lietuviško jaunimo, o tik Amerikoje gyvenančius, nes skirtinguose kraštuose gyvenantys turi savitus dvasinius bruožus, savas problemas ir todėl neįmanoma bendra jų charakteristika. Pagaliau ši charakteristika nepalies ankstyvesnės imigracijos (prieš pirmą pasaulinį karą) lietuvių vaikaičių ir provaikaičių, nes jie yra nutraukę ryšius su lietuviškuoju gyvenimu ir iš viso nesudaro savitos grupės, kuri būtų apčiuopiama vertinimui. Iš kitos pusės, aptardami išorines sąlygas, formuojančias jaunimo dvasią, turėsime galvoj ne vien lietuvius, o visą Amerikos jaunimą.
LAIKOTARPIS SU SVETIMYBĖS ANTSPAUDU
Jaunimas yra gyvenamojo meto atspindys. Jaunimas nėra tiek pajėgus kurti, kiek prisiimti. Todėl visai tikslu aptarti, kokias ir kokioj tvarkoj vertybes pristato mums šiandieninis gyvenimas, kaip jaunimas į jas reaguoja ir pagaliau, kaip toji reakcija tampa mūsų tautinės bendruomenės problema. Yra natūralu, kad jaunimas atitrūksta nuo šeimos, nuo jos nustatyto kelio ir rėmų, veidu atsisukdamas į platesnę aplinką su daugybe kelių, pasijusdamas turįs teisę pasirinkti vieną ar kitą, kad įgyvendintų savo žmogiškąją misiją. Atsitolindamas nuo šeimos, jaunuolis palaipsniui įeina į tautos gyvenimą. Tai procesas, kai jaunuolis gyvena savo tautos krašte. Amerikoje mūsų jaunimas, atitrukdamas nuo šeimos, turi tendenciją atitrūkti ir nuo tautos. Amerikoje lietuviškasis jaunimas, susidūręs su aplinka, čia pat susiduria su svetimybe, kurios jis nepajėgia išgyventi. Tačiau neišgyvenimas arba nesuvokimas nereiškia paties trūkumo nebuvimo. Priimta ir kartu neišgyventa, kaip blogybė, svetimybė tampa problema, kai jaunimas vėl susiduria su savo bendruomene. Įtampa gimsta todėl, kad bendruomenė negali pakęsti jos jaunime įspaustos svetimybės žymės. Jaunimas, nejausdamas savyje jokios kaltės ar nenormalumo, išgyvena tą bendruomenės reakciją kaip siauražiūriškumą bei nepajėgumą eiti su moderniu gyvenimu.
KUN. V. BAGDANAV1ČIUS, MIC
Kun. V. Bagdanavičius, MIC, domisi mūsų pasakų kilme ir nagrinėja, ką jos savyje slepia. Jis jau yra išleidęs šia tema du tomu knygos "Kultūrinės gelmės pasakose". Šiame straipsnyje jis nagrinėja pupos pasaką, surasdamas labai įdomių minčių iš kultūros bei religijos istorijos. Jis šią pasaką gretina ir su Tolimųjų Rytų legendomis. Šitą jo straipsnį, dedame į jaunimo skyrių, nes jau ne vieną kartą girdėjome jaunimo pageidavimą, kad "Laiškuose Lietuviams" būtų rašoma apie mūsų tautosaką: pasakas, patarles, mįsles. Manome, kad šio straipsnio mintys primins skaitytojams, kaip reikia žiūrėti į mūsų pasakas ir ko jose ieškoti.
Redakcija
Pasaka apie pupą turi daugiau religinės prasmės ir proistorinės gelmės, negu mes paprastai jai teikiame. Pasak didžiojo etnologo ir religijų proistoriko tėvo W. Schmidt, nesąmonės tautosakoje yra vertos didesnio dėmesio, negu jų lengvai suprantami bruožai. Jeigu jos iš kartos į kartą per šimtmečius skirtinguose kraštuose buvo kartojamos, tai tas negalėjo atsitikti be didelio pagrindo, nepaisant to, kad jis mums tiesioginiai jau nėra pažįstamas.
Tuo padrąsinti, patyrinėkime pupos pasaką ir pabandykime sužinoti, kas slepiasi už jos keistenybių. Pagrindu šiam svarstymui priimkime tiesą, kad žmogus iš esmės visada buvo tas pat. Jo pagrindiniai rūpesčiai, kaip nelaimė ir laimė, santykis su dievybe, žmogaus kilmės mįslė, visada buvo tie patys. Tačiau įvaizdžiai šioms mintims išreikšti buvo labai skirtingi, nes buvo skirtingi ir ekonominės kultūros uždaviniai bei darbai. Taigi, iš esmės pasilikdami prie tų pačių žmogiškų rūpesčių, patyrinėkime, ką gali reikšti šios pasakos įvaizdžiai.
Po lova užmiršta pupa išaugo taip aukštai, kad senelis ir senelė ja užkopia į dangų. Atskiri lietuviški variantai pasakoja skirtingus jų nuotykius danguje. Vienas jų yra tas, kad, žmonai nuskynus obuolį, visi obuoliai nukrito, ir senelė, pešdama savo vyro plaukus, bandė juos priraišioti. Tai mums šiek tiek primena Senojo Testamento pasakojimą apie uždraustą vaisių. Kitas senelių nuotykis danguje buvo šitoks: Dievas uždraudė jiems liesti danguje užmaišytą duoną. Tačiau senelė negalėjo iškęsti, neparagavus, "ar gardi Dievo rūgštelė". Dėl to visa tešla išbėgo iš kubilo žemėn. Kitas epizodas pasakoja, kad Dievas uždraudė seneliams danguje sėsti į po lova esantį vežimą. Tačiau, kai tik bobutė įsisėdo, ėmė rateliai važinėtis po visus namus. Senelis niekaip negalėjo jų pavyti (J. Basanavičius. Lietuviškos pasakos įvairios, 2, 195 psl.).
"Laiškų Lietuviams” dainos ir poezijos vakare savo poeziją skaičiusieji jaunieji poetai: Vilija Bilaišytė (ji skaitė savo sesers Živilės eilėraščius), Jurgis Bradūnas, Eglė Juodvalkytė, Austė Pečiūraitė ir Viktoras Dirda.
Skaityti daugiau: "Laiškų Lietuviams” dainos ir poezijos vakare
ŽIVILĖ BILAIŠYTĖ
LIKIMAS
išėjo trys sesės
ir išsinešė savo kraitį kartu
išsinešė džiaugsmą prijuostėse
ir sustoję kryžkelėje pasidalino jį
į tris lygias dalis suskaldė
savo beržini džiaugsmą.
išėjo trys sesės nešinos kraičio skryniomis
išėjo ilgu ir vingiuotu vieškeliu
išėjo ir persiskyrė
nuėjo viena i rytus
antra į šiaurę trečia į šiltuosius vakarus
kaip vanduo sriūva nuo kalno viršūnės
taip išėjo, iškeliavo.
išėjo trys sesės laimės ieškoti
išėjo mėlynakės žemės dovanu dainuoti
vyriausia saulės
antroji vėjo
o trečioji šilto lietaus
ir tiesė rankas saulėn
ir gaudė miško vėją
ir gėrė vasarinį lietu.
išėjo trys sesės ir persiskyrė
kaip buvo lemta jų gimimo rytą.
paliko kryžkelėje tik balti beržai.
AL. GIMANTAS
Nepaprastai suintensyvėjusi akcija už laisvą abortų leidimą randa vis daugiau pritarėjų atskirų valstybių įstatymus leidžiančių ir priimančių institucijų tarpe. Kiekvienu atveju, oficialiai ar ne, negimusiųjų žudymas pasiekė pasibaisėtinas proporcijas. Šis nežmoniškas elgesys, jei tikėsime spaudos informatoriais, yra būdingas ne vien šiam kontinentui.
Veltui plėšosi religines bei moralines vertybes puoselėjančios bendruomenės. Jų protesto balsas, nors ir girdimas, bet tiek maža dėmesio atkreipiąs... Tuo tarpu abortų vykdymas vis plačiau legalizuojamas, lengvinamas, kartais moters "išlaisvinimo" vardu ir visais kitais, net juokingai skambančiais, motyvais.
Sovietinamoje Lietuvoje šis reikalas gal per daug nedramatizuojamas, bet abortai ir ten tapo kasdieniniu reiškiniu. Jeigu ten esamą padėtį spręsime iš privačių laiškų, tai matysime, kad negimusių kūdikių pasmerkimas mirčiai yra gausus ir keliąs pagrįstą susirūpinimą.
Tiesioginiai antiabortiniai pasisakymai ar veiksmai, regis, nebūtų populiarūs, nes prieštarautų praktikai ir esamiems įstatymams, bet kartkartėmis pasigirsta blaivių balsų, visai nedviprasmiškai pasigėrinčių atvejais, kai kuri nors būsima motina, pasiryžusi abortui, pakeičia nuomonę ir apsisprendžia gimdyti. Štai praėjusių metų "Švyturio" 22 nr. spausdinami "Ginekologo užrašai" (autorius gyd. L. Maleckas), kurių vienas skyrius kaip tik aptaria mūsų minėtą atvejį.
A-LĖ G.
West Hartforde įvyko neseniai įsisteigusio "Bridge Club" susirinkimas. Dalyvavo jaunimas (aukštesniųjų mokyklų mokiniai), auklėtojai ir radijo pranešėjas. Klubo tikslas yra suartinti jaunimo ir vyresniųjų kartas. Klausimų ir atsakymų forma buvo nagrinėjami įvairūs įdomūs ir aktualūs klausimai. Atsakymai nebuvo iš anksto paruošti, o čia pat suformuluoti. Tai sudarė artimesnę ir įdomesnę nuotaiką. Čia paminėsiu kai kuriuos klausimus ir atsakymus. Tai pasiskaityti, manau, bus įdomu ir jaunimui, ir vyresniesiems.
Klausimas. Kas labiausiai skiria šias dvi kartas?
Atsakymas. Socialinė padėtis, jos nusistovėjusios senos taisyklės ir tradicijos.
Kl. Kas darytina šių kartų suartinimui?
Ats. Rasti bendrą kalbą ir abipusį supratimą.
Kl. Kodėl atrodo, kad nėra to supratimo ir bendros kalbos?
Ats. Vyresnieji nori be sąlygų primesti savo reikalavimus, nenori suprasti šių dienų jaunimo ir leistis į bet kokias kalbas (They just block the dialogue and that's all). Pvz. motina, pamačiusi ateinant ilgaplaukį sūnų, tik barasi ir šaukia: lauk, lauk, lauk! Kai duktė prisipažįsta, kad patraukusi abejotinos rūšies dūmo, motina puola į isteriją iki apalpimo.
Kl. Ar visi jaunuoliai vartoja narkotikus?
Ats. Manoma, kad tik labai maža dalis jų nėra bandžiusi.
(Vyt. Volerto "Pragaro vyresnįjį” perskaičius)
NIJOLĖ JANKUTĖ
Kadaise Egiptas ir Havajai buvo tie egzotiški kraštai, kuriuos lankė knygose aprašyti archeologai ir šlageriuose apdainuoti jūreiviai. Tačiau ironiškam likimui kreivai šyptelėjus, tuo sunkiai pasiekiamu, baugiai egzotišku kraštu mums tapo... Lietuva. Lietuva dabar, jos žmogus ir jo kasdienybė, žodžiu, visa tai, kas laiškuose nepraslysta pro cenzoriaus akį, visa tai, ką išdrįsta ir ko nedrįsta pasakyti besisvečiuojančių lūpos, mus jaudina ir domina. Gal būt, todėl ir romanai apie šių dienų Lietuvą darosi labai madingi: štai jau turime du (J. Gliaudos "Liepsnos ir apmaudo ąsočiai" ir V. Volerto "Pragaro Vyresnysis"), vos ne pamečiui, laimėjusius "Draugo" konkursą.
Kolūkiai... į žalius laukus techniką atboginą burzgiantys traktoriai... "beklasėje" visuomenėje į žemiausią klasę "surūšiuotas" kunigas - parijas... nauja karta, tvirtai įrėminta komunizmo sistemoje, tačiau vis bandanti tuos rėmus subraškinti ir žvilgterėti, kas už jų... tai vis išeivijos romanui neįprastos temos, kurios patraukia skaitytojus, keldamos nepabaigiamus svarstymus, diskusijas ir išvedžiojimus.
Tačiau ar įdomi tema pagimdo literatūriniai stiprią knygą? Ar ta naujovė nenustumia romano žmogaus iš scenos už kulisų? Knyga, verta skaityti antrą kartą, turi joje gyvenantį žmogų. Nors, anot Oscar Wilde, to žmogaus niekada nebuvo, jis yra visiškai tikras, nes skaitytojas pažįsta jį intymiau už bet kurį kitą, viską kartu išgyvendamas ir pergyvendamas.
Skaitant naująjį romaną "Pragaro vyresnysis", atrodo, kad čia tą gyvą literatūrinės tikrovės žmogų užgožė ypatingoji tematika. Mums taip nekasdieniška kolūkio kasdienybė traktorium pervažiuoja veikėjus, neleisdama jiems giliau atsiskleisti. Gi batų - butų kombinacijos ir patetiškas kolūkio administravimas "pagal planą", nors labai patenkina skaitytojo smalsumą, bet romano žmones palieka antraeiliais.
D. BINDOKIENĖ
Paminėjus to ar kito žinomo mūsų rašytojo pavardę, dažnai pasąmonėje iškyla vienas kuris jo kūrinys, palikęs stipriausią ar teigiamiausią įspūdį. Kartu prisimenama ir malonios valandėlės, su tuo kūriniu praleistos, taip, kad visi kiti to autoriaus raštai nejučiomis lyginami su anuo pamėgtuoju.
Karolės Pažėraitės pavardė man visuomet atkuria "Nusidėjėlę", su kuria susipažinau dar vos skaityti išmokusi. Knyga paliko tokį mielą įspūdį, kad jis neišblėso net iki dabar. Su džiaugsmu tenka pastebėti, jog ir šiandien "Nusidėjėlė" mielai skaitoma paauglių lietuvaičių ir joms patinka. Prisimenu, kaip gaila buvo užversti knygą ir palikti jos heroję Jonę pakeliui į laisvą Lietuvą. Labai knietėjo sužinoti, kaip jai ten įsikurti sekėsi.
Ir štai vėl po daugelio metų tenka susitikti tą pačią Jonę naujame K. Pažėraitės romane "Anapilio popėdėje". Jonė jau gerokai ūgtelėjusi metais, bet vis dar tokia perdėtai kukli ir nedrąsi, dėl kiekvieno menkniekio raustanti. Joje labai ryškiai pastebimas kažkoks menkavertiškumo jausmas, gal išsivystęs dėl to, kad motina ir kiti artimieji ją dažnai vadindavo "nedake-pėle", o gal ir dėl tos "garsiosios nuodėmės" — avietės suvalgymo prieš Komuniją.
Skaityti daugiau: TEBEATGAILAUJA NUSIDĖJĖLĖ ANAPILIO PAPĖDĖJE
Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
TOKS BUVO PUPŲ DĖDĖ ...
Tur būt, neatsirastų nė vieno suaugusio lietuvio, tiek Lietuvoje, tiek svetur, ypač Amerikoje gimusio, kuris nebūtų girdėjęs apie Pupų Dėdę ir kurio lūpose tas linksmas slapyvardis neiššauktų nostalgiško šypsnio. Daugelio vaizduotėje Pupų Dėdė buvo šelmiškas, dažnai kandus, bet visuomet taikliai sąmojingas senukas su armonika, kurio balsas skambėdavo radijo bangomis arba iš plokštelės.
Tikroji Pupų Dėdės pavardė buvo Petras Biržys, kilimo nuo Anykščių. Jau vaikystėje jis pradėjo domėtis muzika, o broliui nusipirkus armoniką, slaptai mokėsi ja groti, nes tas nenorėjo brangaus daikto vaikiščiui duoti. Kartu su meile muzikai Biržys turėjo kandų liežuvį, už kurio nevaldymą buvo pašalintas iš Voronežo gimnazijos, o paskui draugų pakreiptas laisvamaniškon veiklon.
Kauno radiofone pradėjo dirbti nuo 1920 m., tuometinio jo vedėjo Liudo Giros pakviestas. Radijo bangomis pasiekdavo visų Lietuvos užkampių klausytojus ir buvo jų mylimas, laukiamas, o jo pasakos bei dainuškos pamėgdžiojamos. Radiofone gimė ir Pupų Dėdės vardas, kuris taip prigijo, kad daugelis visai nežinojo jo tikrosios pavardės.
Pupų Dėdė mėgo įvairias aktualijas, taipgi mėgo "papešioti" neliečiamąsias temas — valdžią, kunigus, policiją... Už tai jam dažnai tekdavo pasėdėti kalėjime, kas, žinoma, padarė jį dar didesniu didvyriu bolševikų akyse.
Pupų Dėdė lankėsi Amerikoje 1929 m. su gastrolėmis, kur susipažino su Antanu Vanagaičiu, ir iš to gimė "Broliai dzim-dzi-drim-dzi". Šis bendradarbiavimas atnešė tokių puikių rezultatų, kad ir šiandien ne vienas linksmai užsikvatoja, plokštelėse "Dzimdzių" besiklausydamas.
Pupų Dėdė yra įgrojęs ir įdainavęs 31 plokštelę (solo ir su kitais).
Pupų Dėdė — Petras Biržys savo žemišką, įdomią ir nusagstytą pralinksmintais veidais, kelionę užbaigė 1970 m. Lietuvoje. Pluoštą jo atsiminimų "Ir užgrojau polką" pateikia "Švyturys" Nr. 24, 1970 m.
ŽIVILĖ BILAIŠYTĖ
PABAIGA
Mes parietę padus po savim
pilstom karštą ir byrantį smėlį.
Saulė kyla aukščiau, vis aukščiau
ir, įkopus į pačią viršūne, tau
žemu melodingu balsu
siunčia skylančius juoko krislus.
Mes susėdę ratu su tavim
pilstom karštą ir verdanti vyną.
Minties ratilu apsuptas tu
stovi lyg pilkapio ąžuolas,
gerdamas plūstančią minią vaizdu
ir slaptu prieštaravimų geismą.
Mes sutūpę prie laužo liepsnos
pilstom sūrų putojantį vandenį.
Mūsų žodžiai nutyla po vieną.
Kurčios akys po truputį temsta.
Ilgos dienos po vieną sustingsta.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
AUTOMOBILIS AR MAŠINA?
Nors ir automobilis, ir mašina yra nelietuviškos kilmės žodžiai, bet visai be reikalo mašina beveik baigia išstumti iš kasdieninės vartosenos automobilį. Taip yra išeivijoje, taip ir Lietuvoje. Štai kaip apie tai rašoma Kalbos Kultūros 8numeryje:
"Kartais geri, įprastiniai tarptautiniai terminai be jokio reikalo pakeičiami kitais, mažiau tinkamais arba net visiškai nevykusiais. Yra vienas tarptautinis terminas, kuris pastaruoju metu pradėtas pernelyg plačiai vartoti. Tai garsioji mašina (dargi kartais klaidingai kirčiuojama mãšina). Dabar tas terminas kažkodėl pakeitė įprastinį automobilį. O pastarasis terminas buvo ir, mūsų nuomone, tebėra visiškai tinkamas. Tikrai, ar nekeista, kad dabar, XX amžiuje, kosminių skridimų amžiuje, atominiame amžiuje, kada žmonės atrado, sukūrė ir naudoja tūkstančių tūkstančius įvairiausių mašinų, staiga visiškai konkreti mašina (automobilis) pradėta vadinti bendriniu žodžiu mašina. Jeigu tai buvo leistina senovėje gyvenusiam žmogui (seniau mašina buvo vadinamas traukinys!), kuris į kiekvieną mechanizmą žiūrėjo, kaip į kažkokį stebuklą ir neturėjo žodžių jam apibūdinti, tai jau mūsų epochos išsilavinusiam žmogui vadinti automobilį mašina, atrodo, netikslinga. Juo labiau, kad toji sąvoka kartais esti labai neapibrėžta. Pavyzdžiui, į klausimą: 'Kuo jis atvažiavo?' išgirsi atsakymą: 'Mašina!' Dabar ir įspėk, žmogau, kuo jis atvažiavo: automobiliu, autobusu, troleibusu? Juk tai vis transporto mašinos. O ar lėktuvai, laivai taip pat ne mašinos? Taigi, atrodo, nereikėtų keisti automobilio į nieko nepasakančią mašiną".
KĄ REIŠKIA TAMPRUS?
Žmones labai greitai paveikia kitų pavyzdys, ypač blogas. Tai galima lengvai pastebėti ir kalboje. Žiūrėk, kas nors klaidingai pavartos kokį nors žodį ar posakį, ypač spaudoje, ir tuoj jo vartojimas paplinta visuomenėje. Tur būt, tokiu būdu paplito ir žodžio tamprus klaidingas vartojimas. Labai dažnai spaudoje tenka skaityti tokius sakinius: Tarp jų šeimos narių yra labai tamprūs (—glaudūs) ryšiai; Amerika su Kanada labai tampriai (=glaudžiai) bendradarbiauja. Šiuose sakiniuose prieveiksmis tampriai yra nevykusiai vartojamas vietoje prieveiksmio glaudžiai, artimai.
INVESTIGATION OF A CITIZEN ABOVE SUSPICION
Kafkos žodžiais epiloge rašoma: “Jis yra teisės tarnas ir išvengia nuteisimo”. Filme “Investigation of a Citizen Above Suspicion” žmogžudysčių skyriaus policijos vadas, norėdamas įsitikinti savo neliečiamumu, nužudo savo buvusią meilužę. Bendradarbiams palieka aiškius pėdsakus ir laukia atitinkamų pasekmių. Bet visi bijo jo diktatoriško būdo — daugiausia, ką jie sau leidžia, tai įtartinai pažvelgti į savo vadą. Jis vis nekantrauja ir vis aiškiau ir aiškiau įrodinėja savo kaltę. Pagaliau aiškiai prisipažįsta, kad jis esąs tas ieškomasis žudikas. Grįžęs namo, ramiai laukia vyriausybės ir bendradarbių teismo. Jo mintyse jau sukasi jų sprendimas, bet, visiems susirinkus, žiūrovui tenka būti paskutiniuoju teisėju.
Kai policijos vadas (Gian Maria Volonte) susitikdavo savo meilužę Augustą Terzi (Florinda Bolkan), jos pirmasis klausimas vis būdavo: “Kaip tu mane šį kartą nužudysi?” Grįžimo praeitin (flashback) technika sulipdomi jų meilės interliudai. Kartais ji tyčia suvaidindavo policijos atrastas nužudytas merginas, o jis ją tose pozose fotografuodavo. Augusta jį kurstydavo išnaudoti savo pozicijos jėgą: pervažiuoti raudoną šviesą, užmušti žmogų. Jį erzindavo, sakydama, kad jis atsiduoda gatvės policininko paprastumu, o ne vado išdidumu. Radusi naują meilužį, jam dar prikišo ir vyriškumo stoką. Paskutinį kartą vaidinant nužudymo scenas, jis perpiovė jai gerklę.
Krauju ištepęs visą butą ir nusiprausęs, jis grįžta į darbovietę, kur visi išgeria už jo naują paskyrimą — iš žmogžudysčių skyriaus į politinių maištininkų skyriaus vado vietą. Vienintelis žmogus, kuris galėtų jį atpažinti, yra jaunas studentas, revoliucionierius, buvęs naujasis Augustos draugas. Po pastatų bombardavimo areštuotų studentų eilėse yra ir tas studentas. Per tardymus jis išsisuka iš policijos vado rankų ir, jį išjuokdamas, pavadina kriminalistu.
Vadas dirba teisės įamžinimui: protestas dabartinei tvarkai yra mirtinas kriminalinis nusikaltimas. Žmogžudystės prisipažinimu jis nori pasiaukoti teisės garbei ir, būdamas jos nuolatiniu tarnu, išmėginti savo neliečiamumą. Čia jis peržengia visas proto ribas.
Režisierius Elio Petri kartu su Ugo Pirro parašė šį alegorišką italų filmą. Kartais greitas scenų vystymasis primena tą “American-style” kompiuterių ūžimą policijos vadovybės centre, kuriais vadas taip pat labai didžiavosi.
Šiais metais filmas laimėjo Cannes filmų festivalio medalį.
JAUNIMAS DABARTY IR ATEITY
Atsakydama skaitytojai iš Rockfordo, kuri š. m. kovo mėn. numeryje pareiškė nepasitenkinimą kai kuriomis mintimis premijuotame rašinyje “Jaunimas dabarty ir ateity” (sausio mėn. nr.), noriu pabrėžti, kad yra didelis skirtumas tarp tikslo ir priemonių tam tikslui siekti.
Skaitytoja rašo: “Autorė, atrodo, tiki, kad hipių šūkiai teisingi, nes juk ‘jie išreiškia viso jaunimo svajones ir siekimus’. Peršasi išvada, kad autorė tiki, jog hipiai ir kiti į juos panašūs gali patobulinti ir blogą santvarką, kurioje jie gyvena”.
Savo rašinyje pabrėžiau, kad “nežinodami, kaip konstruktyviai pasireikšti, jie kelia riaušes ir, lyg maži vaikai, daužo langus... bet, nelaimei įvykus, išsigąsta ir spokso, lyg verkšlendamas vaikas, į tai, ką padarė”. Tai nėra naudojamų priemonių pateisinimas, bet apibrėžimas problemos, kai tie, kurie ko nors trokšta, nežino, kaip tai pasiekti, ir siekdami dažnai suklysta. Toliau straipsnyje rašoma: “Žmogus, kuris nori pabėgti nuo atsakomybės, vartodamas piliules ar ką kita, save apramina, bet problemos neišsprendžia”. Kaip jaunimui reikėtų konkrečiai reikštis, buvo duotas pavyzdys, primenant Harvardo studentų pastangas informuoti žmones ir kelti susidomėjimą tuo, kas aplink juos vyksta. Taip pat buvo duotas Kent universiteto pavyzdys, kaip revoliucionieriai moka greitai pasinaudoti įvykiais savo tikslams siekti: “Dabar jų vadai šaukte šaukia kovon, užuot naudojus tą pavyzdį sustabdyti bereikalingoms riaušėms ir ieškojus kitų būdų savo tikslui pasiekti”. Tai nėra pateisinimas, o tik patvirtinimas to, kas vyksta.
Viso jaunimo svajonės ir siekimai vis tiek, manau, yra vienodi. Nežinau žmogaus, kuris netrokštų laisvės pasireikšti, kuris nenorėtų taikos sau ir kitiems, kuris nesiektų meilės ir teisingumo. Skirtumas yra tik priemonėse tiems tikslams siekti: vienos yra geros, kitos blogos.
G. Juozapavičiūtė
JUOZAS PRUNSKIS
Iškalbingai į mus prabyla gyvenimo faktai, jeigu tik mes esame atviri jų įtaigojimus priimti. Atmesti gi juos — tai atsisakyti kitų patirtimi savo asmenybę praturtinti. Geriesiems įkvėpimams atviroms širdims ir norisi čia duoti prasmingų faktų pynę.
• Vienas Londono gyventojas, gal desperacijos slegiamas, beieškodamas antgamtinių sugestijų, telefonu iššaukė Dievo vardą: G-O-D. Greitai išgirdo balsą: "Kuo galiu padėti?" Pasirodo, kad telefono raidžių rodyklėje minėtos raidės yra tose pačiose vietose, kaip ir pirmosios raidės žodžio INFormation. Tam londoniečiui ir atsiliepė informacija. Jo mintis buvo gera — ieškoti Dievo. Bet priemonė bloga. Su Dievu reikia kalbėtis ne telefonu, o širdimi.
• Prieš kiek laiko ties Denveriu, Colo., įvyko šiurpi automobilio nelaimė, susidūrus su traukiniu. Buvo sunkiai sužeista 4 m. mergaitė. Viena jos rankutė buvo visiškai nukirsta. Policija nelaimingąją įkėlė į greitosios pagalbos mašiną. Vienas policininkas vis dėlto drauge įdėjo ir nukirstą rankutę. Aštuoni chirurgai, trys pediatrikos specialistai, talkinami dviejų anesteziologų, darbavosi 6valandas, bet nukirstą rankutę prisiuvo. Po 16 mėnesių mergaitė jau galėjo ranką valdyti. Greitas policininko veiksmas ir gydytojų pasišventimas atnešė nuostabų laimėjimą.
• Vienas pervargęs, išalkęs medžiotojas paklydęs ilgai suko ratus po mišką ir, kai pamatė kitą medžiotoją, metęs šautuvą, jį apkabino, iš džiaugsmo tardamas:
— Ačiū Dievui. Dvi dienas klaidžiojau...
— Ko taip džiūgauji? Aš jau kelios dienos, kai esu paklydęs.
Dažnai mes patys, ypač mažiau patyręs jaunimas, ieškom vadovo pas tuos, kurie patys kelio nežino.
LIETUVIŲ FOTO ARCHYVO 1971 M. FOTOGRAFIJOS KONKURSAS
1. Konkurse gali dalyvauti visi lietuvių kilmės asmenys.
2. Konkurse bus dvi grupės: a. nespalvotų (monochromatinių) nuotraukų ir b. spalvotų skaidrių. Nuotraukos turi būti išimtinai dalyvio darbas. Jos turi būti ne mažesnės kaip 5X7colių, o ne didesnės kaip 16X20colių ir priklijuotos prie kartono. Kiekvienos nuotraukos antroje pusėje turi būti užrašyta dalyvio vardas, pavardė, adresas ir nuotraukos pavadinimas. Skaidrės turi būti įdėtos j popierinius arba plastikinius rėmelius. Rėmelių dydis turi būti 2X2coliai. Skaidrės, įdėtos tarp stiklų, nebus priimamos. Kiekviena skaidrė turi būti pažymėta žodžiu "Priekis” jos priekyje, kaip ji normaliai žiūrima be jokių aparatų. Ant kiekvienos skaidrės rėmelių turi būti užrašyta dalyvio vardas, pavardė, adresas ir skaidrės pavadinimas.
3. Dalyvavimo mokestis yra 3dol. kiekvienai grupei (6dol., dalyvaujant abiejose grupėse).
4. Kiekvienas gali dalyvauti vienoje arba abiejose grupėse.
5. Kiekvienas dalyvis gali pateikti ne daugiau kaip aštuonias nuotraukas ir ne daugiau kaip aštuonias skaidres. Galima dalyvauti ir su mažiau darbų.
6. Siųsti nuotraukas, skaidres ir mokestį, o taip pat ir prašyti įvairių platesnių informacijų galima šiuo adresu: John G. Evans, Jr., 6845S. Western Ave., Chicago, Ill. 60636. Tel. 737-8600.
7. Visos nuotraukos ir skaidrės pasilieka L. F. A. nuosavybe, nebent kitaip būtų pažymėta.