D. BINDOKIENĖ
Paminėjus to ar kito žinomo mūsų rašytojo pavardę, dažnai pasąmonėje iškyla vienas kuris jo kūrinys, palikęs stipriausią ar teigiamiausią įspūdį. Kartu prisimenama ir malonios valandėlės, su tuo kūriniu praleistos, taip, kad visi kiti to autoriaus raštai nejučiomis lyginami su anuo pamėgtuoju.
Karolės Pažėraitės pavardė man visuomet atkuria "Nusidėjėlę", su kuria susipažinau dar vos skaityti išmokusi. Knyga paliko tokį mielą įspūdį, kad jis neišblėso net iki dabar. Su džiaugsmu tenka pastebėti, jog ir šiandien "Nusidėjėlė" mielai skaitoma paauglių lietuvaičių ir joms patinka. Prisimenu, kaip gaila buvo užversti knygą ir palikti jos heroję Jonę pakeliui į laisvą Lietuvą. Labai knietėjo sužinoti, kaip jai ten įsikurti sekėsi.
Ir štai vėl po daugelio metų tenka susitikti tą pačią Jonę naujame K. Pažėraitės romane "Anapilio popėdėje". Jonė jau gerokai ūgtelėjusi metais, bet vis dar tokia perdėtai kukli ir nedrąsi, dėl kiekvieno menkniekio raustanti. Joje labai ryškiai pastebimas kažkoks menkavertiškumo jausmas, gal išsivystęs dėl to, kad motina ir kiti artimieji ją dažnai vadindavo "nedake-pėle", o gal ir dėl tos "garsiosios nuodėmės" — avietės suvalgymo prieš Komuniją.
"Anapilio papėdėje" Jonė Vingėlaitė parodoma kaip beveik ligūstai jautri, užsisvajojusi, pretenduojanti į eilių rašymą gimnazistė Marijampolėje. Aplinkui jos kuklų pasaulį rikiuojami Lietuvos atsikūrimo vaizdai — viltingi ir kartu skaudūs, pareikalavę daug aukų bei pasišventimo. Knygos puslapiuose sumirga eilės pavardžių, visiems pažįstamų iš įvairių nepriklausomos Lietuvos gyvenimo istorijos puslapių. Gaila tik, kad tos pavardės tuoj pranyksta, ir žmonės, kuriems jos priklauso, neįgauna kūno, lieka tik praeinančiais šešėliais.
Visi pagrindiniai ir atsitiktiniai knygos veikėjai persunkti nepaprastu idealizmu, tėvynės meile, religingumu ir pasiaukojimu. Gal būt, čia kaltas visas modernus, skubotas ir dažnai ciniškas Amerikos didmiesčio gyvenimas, bet baisiai sunku tikėti netiesioginiu autorės teigimu, kad ano meto Lietuvos jaunimas, veikėjai ar šviesuoliai buvo tokie dideli idealistai, be mažiausių žmogiškų ypatybių, ydų, jausmų ir troškimų.
Karolė Pažėraitė yra didelė žodžio meistrė, kai jai tenka atkurti Dzūkijos kaimo idiliją, nepalyginamą to krašto gamtos grožį. Vaizdingasis, romantiškasis dzūkų kraštas iš po jos plunksnos išplaukia toks gyvas, beveik ranka paliečiamas, akimis regimas.
Romanas "Anapilio papėdėje" taip pat labai patrauklus vyresnio amžiaus žmonėms, kurie aprašomuoju metu Marijampolėje gyveno, mokėsi ar šiaip tas vietoves pažįsta.