1971 / SAUSIS - J ANUAR Y / VOLUME XXII, NO. 1
NAUJI METAI — NAUJI LAPAI Juozas Vaišnys, S. J. 3
EILĖRAŠČIAI Gražina Tulauskaitė 5
ORGANINĖS VIENYBĖS KELIU Vacys Kuprys 6
LITURGIJOS DALYVIŲ VEIKLUMAS Kun. dr. S. Žilys 10
MODERNIEJI BARBARAI... Juozas Prunskis 13
JAUNIMAS DABARTY IR ATEITY Gabija Juozapavičiūtė 16
MARIJA MONTESSORI D. Petrutytė 20
KĄ DARYTI SU VAIKAIS, NEKALBANČIAIS LIETUVIŠKAI? LM 27
KADA VISKAS BUVO KAIP PASAKOJ... Nijolė Jankutė 29
NAUJA ALGIMANTO KEZIO KNYGA B. Markaitis, S. J. 30
PUPOS PASAKA Zita Sodeikienė 31
PAŽVELGUS Į PRAĖJUSIUS METUS Redakcija 36
IŠDUOTAM BROLIUI (eilėraštis) Ada Karvelytė 36
Šis numeris yra iliustruotas Giedrės Žumbakienės emalių nuotraukomis (2, 18 ir 19 psl.). 35 psl. V. Kauliaus, S. J. nuotraukos. Užsklandos: 15 ir 26 psl. — P. Augiaus; 4, 28 ir 34 psl. — Jūratės Eiaukaitės. Viršelis ir skyrių vinjetės — Algirdo Kurausko.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Redakcijos nariai: Dalia Aleknienė, Danutė Bindokienė, Algirdas Grigaitis, prof. Petras Jonikas (kalbos skyriaus patarėjas), Eglė Juodvalkytė, Vytautas Kasniūnas, Virgilijus Kaulius, S. J., Algimantas Kezys, S. J., Marija Smilgaitė, Nijolė Užubalienė.
Administracija: Petras Kleinotas, S. J. ir Dana Kurauskienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina — 50 centų.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
KAI VERČIAME GYVENIMO LAPĄ PO LAPO,
KARTAIS PAKLAUSIAME PATYS SAVE:
KAS GI YRA TAS GYVENIMAS?
KARTAIS JIS YRA LYG LAIVO PLAUKIMAS PER JŪRĄ,
O KARTAIS JIS ATRODO KOVA.
JIS YRA NUOLATINIS IEŠKOJIMAS,
SIEKIMAS GĖRIO, GROŽIO, TIESOS.
GYVENIMAS YRA SUSITIKIMAS IR ATSISKYRIMAS.
JAME SU DAUG KUO SUSITINKAME,
SU DAUG KUO SKIRIAMĖS.
GIMDAMI SUSITINKAME SU PASAULIU,
MIRDAMI — SKIRIAMĖS.
TAČIAU TARP GYVENIMO IR MIRTIES
YRA ŠIMTAI SUSITIKIMŲ IR ATSISKYRIMŲ.
PLAUKDAMI, KOVODAMI IR IEŠKODAMI,
SKIRIAMĖS SU TUO, KAS NETIKRA, NEGRAŽU IR NEGERA,
KAD SUSITIKTUME SU GĖRIU, GROŽIU IR TIESA.
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Nors mes visuomet pasiliekame tie patys, bet vis tiek kiekvienais metais kas nors mūsų gyvenime pasikeičia. Taip yra ir su "Laiškais Lietuviams”. Jų tikslas nesikeičia, pagrindinė linija taip pat visuomet ta pati, bet, žiūrėk, kiekvienų metų pradžioje vis galima pastebėti vieną kitą pakeitimą. Štai ir šiais metais atsirado nauji dviejų spalvų viršeliai ir naujos skyrių vinjetės. Yra ir daugiau mažų pakeitimų, kuriuos kiekvienas skaitytojas pats pastebės. Tie pakeitimai daugiausia yra dėl to, kad skaitytojams per daug nenusibostų vis tas pats išorinis apdaras. Vadinas, ir mes kuriame vis naujas "madas”.
Šiais metais yra beveik visi tie patys skyriai, kaip ir pernai, tik "Rūpimųjų klausimų” skyriaus nėra. Ne dėl to, kad jis būtų nesvarbus ar neaktualus. Jis buvo "Laiškuose Lietuviams” nuo pat pradžios. Skaitytojai kreipdavosi į redakciją įvairiausiais jiems rūpimais klausimais. Kartais jiems būdavo atsakoma trumpai, bet kartais ir gana ilgu, išsamiu straipsniu. Tikime, kad tai buvo vienas svarbiausių skyrių. Jo dabar nebus tik dėl to, jog manome, kad visas šis žurnalas turi būti paskirtas rūpimųjų klausimų nagrinėjimui. Juk tie klausimai kartais būna iš šeimyninio gyvenimo srities, kartais jaunimo ar kitokios aktualios problemos, tad tuos įvairių sričių klausimus dabar nagrinėsime atitinkamuose skyriuose. Visuomet laukėme ir tebelaukiame, kad skaitytojai su mumis glaudžiau bendradarbiautų, klaustų, kas neaišku, ir siųstų savo nuomones bei pageidavimus.
Kai kurių skyrių vardai šiek tiek pakeisti, nes dailininkas, piešdamas naujas tų skyrių vinjetes, pageidavo, kad visi vardai būtų išreikšti vienu žodžiu. Užtat "Gimtasis žodis” dabar tapo "Kalba”, o "Iš tėvynės” — "Tėvynėje”. Diskusinių straipsnių bei minčių skyrius, iki šiol vadintas "Idėjos ir žmonės”, dabar gavo dar paprastesnį ir aiškesnį vardą — "Nuomonės”. Čia bus spausdinamos įvairios nuomonės, su kuriomis ne būtinai turi sutikti redakcija. Manome, kad yra naudinga išgirsti ir kitaip manančiųjų mintis, jas panagrinėti ir padiskutuoti, nes tik tokiu būdu sukuriamos universalesnės idėjos, kurios labiau priartėja prie tiesos. Taip pat ir "Atgarsių” skyriuje yra spausdinami tokie skaitytojų pasisakymai, su kuriais ne visuomet redakcija sutinka.
GRAŽINA TULAUSKAITĖ
|
SLENKSTIS
Juodas angelas atėjo —
Žodžių jau prasmė nerūpi,
O tenai tai jau tikrai |
AUKSINIS VORAS
Ateities mįslę spėji
Kai meilės tinklą mezga
Ir Paukščių Taku leki, |
("Laiškų Lietuviams” konkurse premijuotas straipsnis) VACYS KUPRYS
JUNGIANČIOJI VERTYBĖ
Kaip surasti tą paslaptingąją formulę, kurią pritaikius gyvenime, būtume suvesti vieningam ir kūrybingam darbui? Tikriausiai devyni iš dešimt atsakyty, kad reikia tik tikslių priemonių; jeigu jas surastume, tai kelias į bendruomeninės veiklos pasisekimą būtų užtikrintas. Aišku, kad taip galvojantieji turi bent dalį tiesos. Priemonių pasirinkimo svarbos negalima nuvertinti. O vis dėlto pirmutinis klausimas, į kurį turime atsakyti, yra: ko siekiame ir ką mums reiškia toji vertybė, kurios siekiame? Kalbėdami apie vieningą darbą, susiduriame su dviem veiksniais: vienybe ir vertybe, dėl kurios dirbame. Vienybė vertybės atžvilgiu turi būti visuotinė — apimanti visus bendruomenės narius. Šiuo atveju vertybė, kurios siekiame, turi būti ne tik visiems bendra, bet ir savo pačios prigimtimi visus jungianti. Tai tokia vertybė, kad kiekvienas bendruomenės narys galėtų pasakyti, kad tai yra "mano vertybė”, o ji yra "mano” dėl to, kad yra "mūsų”. Kas yra toji vertybė savo konkrečia apraiška, rasime atsakymą, skaidydami vienybės sąvoką.
VIENYBĖ IR JOS APRAIŠKOS
Keista, bet jau taip yra, kad žmonėms sunku surasti vieningą atsakymą, kas yra vienybė. Peržvelkime kai kurias vienybės apraiškas, kurios gal padės suprasti klausimo painumą. Pirmiausia išskirkime vienybę į savanorišką ir prievartinę. Pirmoji suprantama kaip atskirų asmenų laisvai apspręstų valių sutapimas kuriuo nors klausimu. Toks valių sutapimas veda prie tolimesnių pasekmių — vieningų veiksmų. Prievartinė vienybė pasiekiama pašaline jėga. Šiuo atveju asmenų valios gali ir nesutapti ir dažnai nesutampa su išorine jėgos valia, bet sutampa jų baimės vedami veiksmai. Prievartinė vienybė mums dabar neaktuali. Nors jos ir nepasmerktume, vis tiek neturėtume priemonių ją pasiekti.
Savanoriška vienybė gali būti įvairi. Jos tikslas gali būti visų arba dalies bendruomenės narių apjungimas. Motyvai, vedą į vienybę, gali būti egoistiniai (intereso, pelno), bet gali būti ir altruistiniai (meilės, pasiaukojimo). Vienybė gali būti laisvo arba ir tariamai laisvo apsisprendimo pasekmė. Pagal šias apraiškas savanorišką vienybę galime suskirstyti bent į tris atskiras rūšis: intereso, mados arba masinės visuomenės ir organinę vienybę. Kaip jau pats vardas pasako, intereso vienybė yra egoistinių motyvų išdava. Laikausi vienybės, nes ji man teikia naudos. Tai sutarčių vienybė. Paprastai intereso vienybė neapima visos bendruomenės, o tik jos dalį. Kai kas vienok yra nuomonės, kad, remiantis intereso principais, reikėtų mėginti siekti vienybės, apimančios visą bendruomenę. Esą, jei lietuvis pastebės, kad jo tautinė bendruomenė jam neša konkrečios naudos, tai jis prie jos ir šliesis. Psichologiškai ši mintis, be abejo, yra teisinga. Niekas kasdieniškam žmogui nėra taip patrauklu, kaip asmeninė nauda. Tačiau tokia vienybė nepriimtina keliais požiūriais. Pirmiausia mes neturime tiek priemonių, kad įstengtume numalšinti tūkstančiams žmonių medžiaginės naudos troškulį. Vienybė tuoj subyrės, kai naudingumas nustos bent iš dalies būti veiksmingu. Pagaliau vienybė ir bendruomenė nuvertinamos iki priemonių, tarnaujančių žemesnio lygio vertybių kūrimui. Atmesdami interesą, kaip bendruomenės vienybės tikslą, tuo pačiu jo neatmetame, kaip priemonės, skatinančios visuomeninį veiklumą.
KUN. DR. S. ŽILYS
Pirmieji krikščionys buvo įpratę kartu melstis ir veikti: ateidami į Mišias, jie atsinešdavo dovanų, kurias per aukojimą atiduodavo kunigui, dvasininkams išlaikyti ir vargšams šelpti. Visi vienbalsiai garbindavo Dievą ir priimdavo komuniją, įrodydamo savo brolišką vienybę. Vėliau tikintieji aptingo, suretėjo komunijos, giesmės aptilo. Ne tik blėstąs pamaldumas, bet ir svetima liturginė kalba stingdė tikinčiuosius ir sunkino įsijungti į maldą, kurios jie nebesuprato.
Tridento susirinkimas bandė išjudinti krikščionis veikliau dalyvauti pamaldose, tačiau veltui. Sunku buvo sugrąžinti nutolusius. Netraukė jų nei bažnyčių puošnumas, nei pamaldų iškilmingumas, nei muzikos žavesys. Stipriai pabrėžtas Bažnyčios laipsniškumas, tikinčiųjų vaidmenį liturgijoje sumenkino ir sustingdė. Mišias jie tik "išklausė”, krikštą galėjo teikti tik ypatingais atvejais. Nors moterystės sakramentą teikė jie sau patys, tačiau tik klebono akivaizdoje. Visa atliko kunigai, o tikintieji tik priėmė žodį ir sakramentą. Tačiau ir tokiose aplinkybėse retkarčiais tikintieji galėdavo labai pasireikšti liturgijoje: atsakyti į sveikinimą, savo vidinį nusiteikimą pareikšti pritariančiu "amen”; galėdavo atsistoti, atsisėsti ar atsiklaupti, kaip to reikalavo pamaldos; galėdavo priimti komuniją ir padėti vargšams. Tai buvo tik nuotrupos senovės krikščionių bendruomeninio ir veiklaus dalyvavimo; kilnios ir prasmingos nuotrupos. Deja, patys žmonės vis giliau slėpėsi savo viduje, ir liturgijos išgyvenimas daugiau buvo asmeninis bei mistiškas.
Mūsų šimtmečio pradžioje, ypač paplitus mišioliukams, kilo noras pagyvinti tikinčiųjų dalyvavimą liturgijoje. Bažnyčią imta laikyti pakrikštytųjų bendruomene, kurios visi nariai yra veiklūs. Vyskupai bei jų pagelbininkai kunigai tarnauja Kristui ir Bažnyčiai, skelbia Dievo žodį, rūpinasi liturgija. Tačiau Dievą garbinti privalo ne tik kunigai, bet ir pasauliečiai. Visi privalo krypti j Dievą tikėjimu, viltimi, meile. Visi yra Bažnyčios nariai, gyvybingai surišti su ja krikštu, dar pilniau susijungę su ja sutvirtinimu ir nuolat vis labiau sulydomi su ja kitais sakramentais. Imta įsitikinti, kad dvasininkai neturėtų patys vieni atlikti tai, kas skirta pasauliečiams. Tikintieji ne tik gali, bet ir privalo veikti liturgijoje. "Motina Bažnyčia karštai trokšta, kad visi tikintieji liturginėse apeigose dalyvautų pilnai, sąmoningai ir aktyviai, kaip to reikalauja pačios liturgijos esmė” ir pačių krikščionių teisė bei pareiga (Liturg. Konstit. 14).
JUOZAS PRUNSKIS
Poetas ir dramaturgas MacLeish, buvęs Kongreso bibliotekos vadovas ir JAV Meno ir Literatūros akademijos direktorius, praėjusių metų pabaigoje spaudai pareiškė baimę ir susirūpinimą Amerika. "Darosi kažkas baisaus žmogaus sielai ir psichei, vadinkite tai, kaip norite”, kalbėjo jis, savo interviu su "Philadelphia Evening Bulletin”. "Kas gąsdina — tai jausmas, lyg kad žmogiškasis pagrindas, ant kurio stovime, būtų nesaugus. Buvome pripratę manyti, kad žmogus elgsis žmoniškai, kad yra ribos, kurios nebus peržengtos. Aš nežinau, kaip gali būti dvi nuomonės apie prievartos naudojimą... Šiandien prievarta iš tikrųjų nebenaudojama revoliucijai, o tik tam, kad kiekvienam gyvenimą padarytų apgailėtiną, kad gyventume viltimi, jog kas nors įvyks. Tai savotiškas apgaudinėjimas, ir nežinau, kaip jis gali būti pateisintas”.
MacLeish prisiminė ir dabartinę "narkotikų kultūrą”, sakydamas, kad tai baisus dalykas. Tačiau, antra vertus, jis nepraradęs vilties dėl jaunosios generacijos. Tuo klausimu jis pareiškė: "Turėkime viltį, kad bus galima rasti priemonių pateikti šiai generacijai būdus pajudinti pasaulį jų siekiama kryptimi, neatsiduriant į kietą negalimybių sieną”.
MacLeish yra įžvalgus ir kūrybingas žmogus. Tai buvęs Harvardo universiteto profesorius, buvęs JAV Valstybės sekretoriaus pavaduotojas, du kartu laimėjęs Pulitzer premiją: už poeziją ir už dramą. Nors jis yra linkęs į liberalizmą, bet taip tvirtai pasisako prieš naujosios kairės skelbiamą ir praktikuojamą prievartą, prieš žmogiškųjų vertybių neigimą, prieš demokratinių principų, išplaukiančių iš krikščionybės pagrindų, nepaisymą.
PAGARBA PRINCIPAMS
Padėkos dienos proga prezidentas Nixonas dabartinio žmonijos pasimetimo akivaizdoje pareiškė: "Abejonės ir baimės gresia mūsų tikėjimui į principus, kurie yra mūsų visuomenės pagrindas; mes dabar esame pašaukti vėl įrodyti jų teisingumą. Šitokie iššūkiai turi būti laikomi progomis įrodyti tas tiesas, ir tai tik sustiprins mūsų tautą... Būkime dėkingi už Dievo teikiamą stiprybę ir vadovavimą, kuo mes pasitikime šiandien ir kiekvieną kitą dieną”.
Skaityti daugiau: MODERNIEJI BARBARAI IR KRIKŠČIONIŠKASIS HUMANIŠKUMAS
("Laiškų Lietuviams" jaunimo konkurse premijuotas rašinys)
GABIJA JUOZAPAVIČIŪTĖ
Being dissatisfied with society is the price we pay for being free men and women.
Northrop Frye
Pažvelgus į konkursui duotą temą ir į klausimus, koks mūsų jaunimas yra dabar, ką jis vertina, ko siekia, kokia numatoma jo ateitis, tuoj peršasi atsakymas, kad mūsų jaunimas yra toks, kokiu jį padarė aplinka, tėvai, mokytojai. Argi jo vertybės nėra nustatytos kultūros, kurioje jis gyvena? Neseniai atlikta studija apie vaiko psichologiją pateikia tokią išvadą:
"Kūdikis gimsta kultūrinėje aplinkoje, sutvertas pagal savo rūšį, turįs galimybę pasisavinti viską, ko jį išmokys. Kultūrinė aplinka pradeda veikti, padarydama iš tos žalios medžiagos sau priimtiną produktą. Ji moko individą to, ką jis gali ir ko negali, jam duoda normas ir nustato elgesio ribas — kur kas leidžiama, pageidaujama ir draudžiama. Išmoko kalbos, kurią jis naudos, nustato grožio, meno ir gėrio standartus. Jam parodo vaizdą kilnios asmenybės, kuria jis trokšta tapti (S. W. Bijou, D. M. Baer. Child Development, Vo. I, 1961, 86 psl.).
O Wilhelm Reich rašo (Charakteranalyse, 1933, 12 psl.): "Kiekviena visuomeninė santvarka sukuria tuos tipus ir charakterius, kurie reikalingi jos išsilaikymui".
Tad iš visa to gal būtų gedima padaryti išvadą, kad aplinka, kurioje šiandien gyvena mūsų jaunimas, jį taip yra paveikusi ir suformavusi, kad jis jau nieko negali pakeisti, kad jo pastangos bus tuščios, kad jo ateitis jau yra nulemta. Tiesa, kad aplinka kiekvienam daro didelę įtaką, bet taip pat nereikia užmiršti, kad žmogus turi laisvą valią ir gali aplinkai pasipriešinti.
Dailininkė GIEDRĖ ŽUMBAKIENĖ meno studijas baigė 1961 m. St. Xavier Kolegijoje, Čikagoje. Paskui dar gilino studijas Čikagos Meno Institute.
Yra dėsčiusi meną įvairiose Čikagos mokyklose. Nuo 1962 iki 1970 m. su savo kūriniais yra dalyvavusi devyniolikoje parodų. 1967 m. priimta į Čikagos Menininkų Sąjungą (Chicago Society of Artists). Čikagos Meno Insitutas jau nuo 1963 m. kasmet priima jos kūrinius savo galerijai (Sales and Rental Gallery). Giedrė yra bandžiusi įvairias meno šakas: tapybą, grafiką, mozaiką, kol pagaliau, atrodo, tvirtai apsisprendė už emali. Jos emalio tapyba pasižymi lakia fantazija, elegantiška kompazicija ir estetiškais spalvų deriniais. Šis "Laiškų Lietuviams" numeris iliustruotas jos emalio kūriniais.
D. PETRUTYTĖ
Pernai rugpiūčio 31 d. sukako 100 metų nuo žymiosios šio šimtmečio pedagogės Marijos Montessori gimtadienio. Manau, būtų reikalinga plačiau supažindinti ir mūsų lietuviškąją visuomenę su šia įžymia asmenybe.
Šiuo metu, kai pasaulis yra atsidūręs dideliame sąmyšyje, kai senosios dvasinės vertybės niekinamos, medžiaginės gėrybės beatodairiškai naikinamos, kai nužmogėjimas ir nihilistinė dvasia sklinda, tartum maras, pasaulyje ir kai baimė bei netikrumas darosi kasdieniniais padorių piliečių palydovais, tai Dr. Marijos Montessori darbas ir jos įsteigtasis auklėjimo sąjūdis pasirodo kaip šviesus kelrodis. Šiose skaudžiose dvasinio nuosmukio sutemose, jos plėtros filosofija ir psichologija, kuriomis yra grindžiamas jos auklėjimo metodas, iškyla kaip šviesus ir viltingas švyturys.
RYŽTAS NUGALI VISAS KLIŪTIS
Marija Montessori gimė Chiarvalle miestelyje, Ankonos provincijoje, Italijoje, 1870. 8. 31. Jos tėvas Aleksandras Montessori buvo kilęs iš aristokratų šeimos Bolonijoje. Jo žmona Renildė Stoppani buvo seserėčia italų filosofo ir mokslininko Antano Stoppani.
Marija savo vaikystę praleido Ankonoje. Jai einant dvyliktuosius metus, tėvai persikėlė į Romą, kad savo dukrelei lengviau galėtų suteikti mokslinį išsilavinimą.
Keturioliktaisiais savo amžiaus metais Marija parodė ypatingą susidomėjimą matematika ir buvo nutarusi studijuoti architektūrą. Tačiau tatai nebuvo taip lengvai pasiekiamas tikslas, nes reikėjo baigti realinę gimnaziją, į kurią tais laikais buvo priimami tik berniukai. Tų laikų Italijos moteriai tebuvo prieinama tik mokytojos profesija.
Šitoji tvirtabūdė mergaitė, pakankamai prisižiūrėjusi į savo mokytojas, griežtai nusprendė niekada netapti mokytoja. Jos supratimu, tai buvo bergždžias, atstumiąs ir nedėkingas darbas — tai vaikų kankinimas, verčiant juos "kalti" viską, o ypač žymiųjų žmonių biografijas. Jai pačiai tai nebuvo sunkus dalykas, nes ji turėjo ypatingai gerą atmintį, bet visa savo esybe šlykštėjosi vidutinių gabumų vaikų vargais ir nuolatiniais jų nepasisekimais.
Skaityti daugiau: MARIJA MONTESSORI, IŠKILIOJI ŠIO ŠIMTMEČIO AUKLĖTOJA-KŪRĖJA
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
BRŪKŠNELIO VARTOJIMAS
Mūsų redaktoriai ir laikraštininkai, nusižiūrėję į svetimąją spaudą, dažnai vartoja brūkšnelį ten, kur jo visai nereikia, pvz: a) tik-ką, šiaip-taip, šen-ten, kur-kas, norint-nenorint, vargais-negalais(turi būti: tik ką, šiaip taip, šen ten, kur kas, norint nenorint, vargais negalais);b) prieš-katalikinis, ne-amerikinis, dvi-partinis(turi būti: prieška-talikinis, neamerikinis, dvipartinis);c) viceprezidentas, pan-slavizmas, prof-sąjunga, Polit-Biuras, A-bomba(turi būti: viceprezidentas, paslavizmas, profsąjunga, politbiu-ras, atominė bomba).Bet brūkšneliai paprastai dedami šiuose prieveiksmiuose: kur-ne-kur, vos-ne-vos.
Dabar mūsų bendrinėje kalboje brūkšnelis vartojamas ir kitais atvejais, pvz.: 1. jungiant dvi to paties asmens pavardės lytis: Krėvė - Mickevičius, Putinas - Mykolatiis, Brazytė - Bindokienė, Jankutė - Užubalienė; 2. jungiant du glaudžiai siejamus, bet visai savo sąvokos talpa vienas į antrą neįeinančius žodžius: lietuvių-lenkųsantykiai, teologijos-filosofijosfakultetas ir kt. Čia brūkšnelis kartais padeda išvengti dviprasmiškumo. Sakysime, teologijos-filosofijosfakultetas būtų toks, kuris skirtas teologijai ir filosofijai, bet ne teologijos filosofijai,kaip galėtume suprasti, jeigu rašytume be brūkšnelio (teologijos filosofijosfakultetas).
Čia dar galima priminti, kad brūkšnelis rašomas ir vietoj išleistos žodžio dalies, žodį trumpinant, pvz. priesaga -ykla(plg. mokykla), skautai.-ės)bet ne skautai-ės, kaip nevykusiai parašoma, praleidus kablelį). (Plg. dr. P. Jonikas. "Gimtojo žodžio baruose", 53 ir 54 psl.).
KAI KURIŲ VEIKSMAŽODINIŲ BŪDVARDŽIŲ VARTOJIMAS
Kalbose ir spaudoje tenka išgirsti ar skaityti sakinių, kuriuose veiksmažodinis būdvardis vedinasvartojamas kaip neveikiamasis dalyvis, pvz.: Tėvynės meilės vedini (—vedami), mūsų laisvės kovotojai nepabūgo nei kančios, nei mirties. Artimo meilės vedini (— vadami), nugalėsime visas kliūtis.
Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
ESTRADINĖS DAINOS IR MUZIKOS KONKURSAS
Konkursas pavadintas "Vilniaus bokštų" vardu ir vyksta jau eilę metų sostinėje. Į jį suvažiuoja dainininkai ir kompazitoriai iš įvairių Lietuvos miestų. Ateityje numatoma kviesti ir kaimynus latvius bei estus. Pirmąją vietą 1970 m. laimėjo jauna dainininkė Nijolė Tallat-Kelpšaitė. Konkursui buvo atsiųstos 35 lietuvių kompozitorių estradinės muzikos dainos.
(Kult. Barai, Nr. 5, 1970)
’’GINTARINĖ PORA” KAUNE
Kasmetiniai pramoginių šokių konkursai vyksta Kaime. 1970-tų m. konkurse dalyvavo 20 porų iš aštuonių pasaulio kraštų, įskaitant net japonų šokėjus. Konkursas vyko dvi dienas. Klasikinių pramoginių šokių grupėje pirmą vietą laimėjo vokiečių pora iš Hamburgo, II-ją — kauniečiai Jūratė ir Česlovas Norvaišos, III-je vietoje buvo japonai. Lietuvių dalyvavo trys poros, visos iš Kauno, kurios laimėjo prizus, bet nė vienos pirmosios vietos.
(Kult. Barai Nr. 6, 1970)
DAINUOJANČIOS “LIEPAITĖS”
Kai įvairiose Europos ir Amerikos vietose sėkmingai veikia jaunų berniukų chorai, Lietuvoje yra suorganizuotas apie pustrečio šimto mergaičių (maždaug iki 15 m. amž.) choras, pavadintas "Liepaitėmis", kuriam vadovauja chorvedžiai Liucija Palinauskaitė ir Petras Vailionis. Choras šiemet atžymi penkerių gyvavimo metų sukaktį. Jo koncertai susilaukia didelio dėmesio lietuviškoje visuomenėje. "Liepaitės" dainuoja ne tik paprastas, vaikiškas dainas, bet taip pat klasikinius veikalus, kaip pvz. S. Moniuškos Mišios g-moll, Verdi kūrinius, V. d'Indy ir t. t. Choras yra dainavęs su pilnu simfoniniu orchestru ir neseniai atlikęs, specialiai "Liepaitėms" sukurtą, V. Budrevičiaus kantatą "Daina gimtajai žemei" (K. Lukėno žodžiai).
(Kultūros Barai, Nr. 5, 1970)
Dirbdama su jaunimu, jau kelinti metai pastebiu, kad vaikai į organizacijas ir lietuviškas mokyklas ateina iš namų, vis silpniau ir silpniau mokėdami lietuviškai. Kai kurie visiškai lietuviškai nekalba, bet tėvai vis tiek juos veža į organizacijas ir mokyklas, labai naiviai manydami, kad ten per kelias valandas juos išmokys lietuviškai. Ypač lietuvių kalbos nemokėjimas pasireiškia tose vietovėse, kur yra mažiau lietuvių ir lietuviškos veiklos, kur abu tėvai dirba. Manyčiau, kad dabar į mūsų organizacijas ateina apie 20% vaikų, beveik nemokančių lietuviškai. Atrodo, kad metai iš metų ši problema didės. Tad ką daryti?
Kiekvienas sveikai galvojąs žmogus turi sutikti, kad vienintelė vieta išmokti tėvų kalbos yra šeima. Mokyklos ir organizacijos yra tik pagelbinės priemonės. Bet ne visi tėvai sugeba išmokyti vaikus lietuviškai. Kai kurie jaučiasi pralaimėję. Jiems jau nusibodo visą laiką kartoti: "Kalbėk lietuviškai!" Tad daugiau jau to nebekartoja ir su vaikais kalba angliškai.
Tad mokytojams ir organizacijų vadovams dabar kyla tokie sunkiai išsprendžiami klausimai: "Ką mes su tokiais, lietuviškai nemokančiais, vaikais darysim? Ar jų į organizacijas ir mokyklas nepriimsim ir nuo lietuvių bendruomenės juos visai nurašysim? Ar su jais pradėsim mokyklose ir organizacijų susirinkimuose kalbėtis angliškai? Ar kas galvoja parašyti specialių vadovėlių tokiam jaunimui? Ar mes ruošiamės ateičiai?"
Skaityti daugiau: KĄ DARYTI SU VAIKAIS, NEKALBANČIAIS LIETUVIŠKAI?
NIJOLĖ JANKUTĖ
Malonu susitikt seniai matytą pažįstamą ir stebėt, kokius brūkšnius įrašė laikas ne tik į jo veidą, bet ir į širdį. Kas jį džiugina, kas graudina dabar? Ar jo mintys kito su bėgančiais metais? Ar pasikeitė jis, ar liko tas pats?
Šį kartą tas senas pažįstamas — Česlovas Grincevičius, po ilgų metų kūrybinės tylos, sugrįžęs pas mus su nauja knyga — "Geroji vasara". Taip jau yra su rašytojais, kad knygos daugiau pasako apie juos pačius, negu jų veidai. Todėl, vartydamas "Gerosios vasaros" lapus, matai, kad Česlovas Grincevičius yra tas pats "neįtikėtinų istorijų" lyriškas pasakotojas, kurį girdėjome 1953 m. "Vidurnakčio vargonų" gaudesy.
"Geroji vasara", pavadinta mozaikiniu romanu, ir yra vienos vasaros iškarpa iš "anų laikų" studento gyvenimo. Kaip ir anksčiau, taip dabar, "ano meto" Lietuva autoriui yra neišsemiamas kūrybinis šaltinis, todėl "Geroji vasara" yra Lietuvos gamtos, Lietuvos bažnytkaimio ir lietuviškojo žemdirbio gyvenimo aidas. Perėjęs per jautrią autoriaus širdį ir lyrišką žodį, tas aidas atskamba pas mus be jokių disonansų, tyras, švelnus ir nostalgiškas. Tai aidas tų laikų, kada vagystė ar naminės varymas per savo darbo "aparatūrą" buvo didieji kaimo bendruomenės nusikaltimai, o mugės ir klojimo vaidinimai — didžiosios pramogos.
Nors tie laikai dabar rodosi tolimesni, negu ką tik pasiektas mėnulis, tačiau praeitis visada sulaukia gražiausių sentimentų, ypač jei ji primenama su džiaugsmu, šiltu humoru ir meile kasdienių istorijų kasdieniškam herojui.
BRUNO MARKAITIS,S. J.
"I fled Him, down the nights and down the days" — nauja Kezio fotografijų knyga. Ji skirtinga tuo, kad Tėvas Kezys savo fotografijoms pasirinko specialų tekstą, būtent, anglų poeto Francis Thompson'o autobiografinę poemą, vardu "The Hound of Heaven". Joje autorius aprašo savo odisėją gyvenimo klystkeliais (manoma, kad jis buvo ne tik stikliuko mėgėjas, bet ir narkotikų vartotojas) ir nuolatinius bandymus taisytis, iki pagaliau atranda dvasinę atramą kryžiuje. Poema parašyta pereitam šimtmety, bet idėjos tebėra šviežios ir aktualios.
Šios knygos idėja, atrodo, gimė Baltimores Ecumedia televizijos programoje "Man on the Move". Jos vedėjas kun. Kazimieras Pugevičius buvo pakvietęs Algimantą Kezį savo fotografijomis iliustruoti Thompson'o poemą minėtoje programoje. Vėliau kilo mintis televizijos programos medžiagą pritaikyti spaudai ir išleisti ją atskira knyga.
Kezio naujoji knyga skirtinga dar ir tuo, kad "The Hound of Heaven" pagrindinis veikėjas yra pats autorius Thompson, o fotografijose svarbiausias vaidmuo teko moteriai — šiuo atveju Genovaitei Kolytaitei - Niemiro, dešimtį metų kalėjusiai Vorkutos koncentracijos stovyklose. Kai knyga buvo ruošiama, ji lankė savo gimines Amerikoje.
"Šios moters veidas buvo įdomus tuo", sako Algimantas Kezys, "kad jame atsispindėjo išgyventa kančia bei siaubingų dienų prisiminimas. Tad ir apsistojau prie jos kaip pagrindinės knygos veikėjos, kuri pasektų savo veido išraiška Thompson'o eilių mintis bei pergyvenimus. Tokiu būdu, knyga "I fled Him, down the nights and down the days" yra ne vien vaizdų komentaras didžiajam poeto Thompson'o kūriniui, bet ir kuklus paminklas mūsų Sibiro tremtiniams, kurių praeities kančia ir vargai dar vis atsispindi veido bruožuose, žvilgsny bei ašarose".
ZITA SODEIKIENĖ
Naujai išleistos knygos lietuvių visuomenėje yra gana dažnas reiškinys. Gal būt, geriausios ir vertingiausios pasitaiko suaugusiųjų kategorijoje. Labiausiai apleista mūsų visuomenės dalis yra vaikai, tik ne knygų kiekiu, bet kokybe. Retai kada vaikams skirti leidiniai pasiekia aukštą kūrybinį lygį, dažniausiai jie būna tik vidutiniški.
Koks buvo malonumas paimti į rankas šiais metais išleistą knygą vaikams — "Pupos pasaką"! Tai kūrybiškai vertingas, paprastu grožiu spindintis leidinys, išleistas Augių šeimos pastangomis paminėti dail. Pauliaus Augiaus mirties dešimtmečiui.
Leidinys didelio formato, kietų viršelių, su daugeliu spalvotų iliustracijų. Tekstas stambus ir neperkrautai naudojamas erdviuose puslapiuose. "Pupos pasaka" yra liaudies pasaka, lengvai skaitoma, vaizdinga. Dail. Pauliaus Augiaus iliustracijos yra taip įaustos į pasakos medžiagą, kad sunku net nutarti, ar piešiniai iliustruoja pasaką, ar pasaka iliustruoja piešinius. Dailininkas turėjo nepaprastai didelį sugebėjimą ir norą paversti liaudies pasakas vaizdiniais kūriniais.
Iliustracijos nėra nei abstrakčios, nei visiškai realios, gan ornamentuotos, spalvingos ir savo paprastumu bei atvirumu primenančios vaikiškus piešinius. Minimalus liaudies motyvų naudojimas kartu su kaimo paprastumu iliustracijoms duoda labai lietuvišką charakterį, ne paviršutinišką, bet tikrai giliai išgyventą.
"Pupos pasaka" yra tikra lietuviška knyga, labiau iliustracijomis negu žodžiais perduodanti žavią ir atvirą Lietuvos kaimo dvasią. Nė viena lietuvių šeima neturėtų likti be šios knygos. Tai puiki dovana lietuvių visuomenės svarbiausiajai daliai — vaikams.
Pupos pasaka. Išleido Augių šeima 1970 m. Tiražas 1000 egz. Spaudė Saleziečių spaustuvė Romoje. Kaina 4 dol. Galima gauti pas platintojus.
Anatolijus Kairys. DU BROLIUKAI. Trijų veiksmų pasaka. Įdomus eiliuotas vaidinimas vaikams. Išleido Amerikos Lietuvių Vaiko Ugdymo Draugija 1970 m. Viršelis, iliustracijos ir užsklandos dailininko Juozo Kiburo. Nuotraukos: Lietuvių Foto Archyvo, V. Noreikos, Z. Degučio, M. Nagio, J. Slaboko. Didelis formatas, 78 psl., kaina nepažymėta.
Danguolė Sadūnaitė. LAIŠKAI DIEVUI. Eilėraščiai. Išleido Ateitis 1970 m. Viršelis Nijolės Vedegytės - Palubinskienės. 72 psl., kaina 2 dol.
Jurgis Gliauda. AITVARAI IR GIRIA. Romanas. Laisvosios Lietuvos Knygos leidyklos leidinys nr. 1. Viršelis dail. A. Rūkštelės. Mecenatai: Ona ir Valerijonas Šimkai. 256 psl., kaina nepažymėta.
20 METŲ SU KAMUOLIU. Čikagos Lituanicos 20 metų sukakčiai paminėti leidinys. Redagavo Edvardas Šulaitis. Nuotraukos: Romo Burnei-kio, Edvardo Šulaičio, Zigmo Degučio ir kitų.
NAUJOJI VILTIS. Politikos ir kultūros žurnalas. 1970 m., nr. 1. Leidžia Lietuvių Studentų Tautininkų Korporacija Neo-Lithuania ir Amerikos Lietuvių Tautinė Sąjunga. Redakcinė Kolegija: dr. Jonas Balys (pirm.), Aleksas Laikūnas ir dr. Bronius Nemickas. Redakcijos adresas: 1105 Chiswell Lane, Silver Spring, Md. 20901. Administracija: 7150 S. Spaulding Ave., Chicago, Ill. 60629. Prenumerata 4 dol. metams (už du numeriu).
KOMUNIJOS DALINIMO BŪDAI
Po II Vatikano suvažiavimo pamaldose atsirado įvairių pakeitimų. Vieni jų yra praktiški, kiti — ne. Pakeitimų yra ir komunijos dalinime. Dabar jau daugelyje katalikų bažnyčių komunija yra priimama stovint. Vienur stovima eilėje, kitur virtinėje — vienas už kito. Ar toks komunijos dalinimas yra praktiškas? Tiesa, nebereikia atsiklaupti, bet, kai stovima virtinėje, kunigas turi sugaišti iki vienas komunijos priėmėjas nueina, o kitas ateina. Dabar, kai trūksta kunigų, laikas yra brangus. Kai žmonės priimdavo komuniją klūpėdami, jie visi būdavo beveik lygūs. Jie pakeldavo galvas ir atidarydavo burnas. Kunigui buvo labai patogu įdėti į burną komuniją. Dabar aukštesnio ūgio asmenys galvos negali kelti, bet turi palenkti, kad kunigas pasiektų, įdėti komuniją. Čia yra pavojus, kad ostija gali iš burnos iškristi.
Dabar kai kur komuniją dalina pasauliečiai. Tai dar galėtų būti pateisinama kur nors Pietų Amerikoje ar Afrikoje, kur labai trūksta kunigų, bet JAV kunigų užtenka. Jeigu jau kunigams būtinai reikia pagelbininkų, tai galėtu pagelbėti vienuolės, nes jos, kaip ir kunigai, nėra pasaulietės. Jeigu dar ir dabar Bažnyčia skelbia, kad vienuolinis luomas yra aukštesnis už moterystę, tai ir komuniją dalinti turėtų pirmenybę vienuoliai broliukai ir vienuolės, o ne vedusieji vyrai. Jeigu gyvenime 99% moterų paruošia žemiškuosius valgius, tai dėl ko jos — vienuolės negalėtų pateikti dvasiško valgio — dalinti komunijos?
Berods, dabar popiežius kai kur leidžia, kad norintiems komunija būtų dedama ne į burną, bet ant delno (“Laivas”, 1970. IX. 5). Argi kunigas turėtų kiekvieną paklausti, kaip jis nori priimti komuniją? O koks nors vaikas gal įsidės komuniją į kišenę ir parsineš namo. Ar ne prie kraštutinumų einama?
Demonstracijos Čikagoje prieš Simo Kudirkos išdavikus ir kankintojus.
PAŽVELGUS Į PRAĖJUSIUS METUS ir pagalvojus, kuo jie mums buvo ypatingi, tuoj visu ryškumu prieš akis atsistoja paskutinieji tų metų įvykiai. Netekome didžio patrioto prel. Mykolo Krupavičiaus, kuriam Lietuva už daug ką bus visuomet dėkinga, bet ypač už žemės reformą. Dar greitai neužmiršime trijų mūsų tautiečių tragiško veržimosi į laisvę: Bražinskų ir Simo Kudirkos. Kai Bražinskai, pasitikėdami turkų humaniškumu, gali laukti visiškos laisvės, tai Simo Kudirkos maldaujančios rankos tiesimas į laisvės gerbimu besididžiuojančią Ameriką buvo žiauriai atstumtas. Simas Kudirka tapo nauju mūsų tautos kankiniu. Kaip Vinco Kudirkos ir kitų anų laikų veikėjų aukomis buvo pasiekta Lietuvos laisvė, nors jiems ta laisve ir neteko džiaugtis, taip ir kraujo auka pasibaigęs Simo Kudirkos laisvės siekimas tiek visame pasaulyje išgarsino Lietuvos vardą ir jos laisvės troškimą, ko tikriausiai dar nepadarė nė vienas kitas dabartinis mūsų veikėjas ar kokia nors lietuviškosios veiklos institucija. Amerikai šis įvykis buvo didelė dėmė. Visas pasaulis pamatė, kad dar daug čia yra grubios politinės ignoracijos, o gal ir blogavališko tarnavimo pasikėsintojams į jos ir kitų tautų laisvę. Amerika turėtų apie tai rimtai pagalvoti ir suprasti, kad doleris — tai dar ne viskas. Štai kaip apie tai rašo poetė Ada Karvelytė savo eilėraštyje, vardu "Išduotam broliui”:
AMERIKA, AMERIKA!
TAI TAVO LAISVĖS STATULA BALTOJI
ŠIANDIEN GĖDINGAI DANGSTOSI AKIS.
IR ŠVYTURIO LIEPSNA,
DAR NESENIAI LIGI ŽVAIGŽDŽIŲ LIEPSNOJUS,
DAUGIAU Į DANGŲ NEBEKILS.
AMERIKA, AMERIKA!
NEKALTAS MŪSŲ BROLIO SIMO KRAUJAS
APTAŠKĖ TAVO VEIDĄ IR RANKAS.
JO PASKUTINĮ LAISVĖS ŠAUKSMĄ
ILGAI KARTOS PASAULIS
IR MŪS VARGUOLĖ APSIVERKUS LIETUVA.
AMERIKA, AMERIKA!
PABUSKI IS LETARGO!
ŠALIE DIDINGA, MELUI NENULENK GALVOS!
TU NESKUBĖK PARDUOTI LAISVĖS UŽ NELAISVĘ
IR KANKINIO GYVOS ŽAIZDOS
TU NEISKEISKI Į KRAUJUOTĄ AUKSĄ.
AMERIKA, AMERIKA, PABUSK!
“LAIŠKU LIETUVIAMS” STRAIPSNIO KONKURSAS
Skelbiame konkursą parašyti “Laiškų Lietuviams” žurnalui tinkamą straipsnį. Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus autoriaus pavardę bei adresą užklijuotame vokelyje, atsiustas redakcijai iki 1971 m. vasario mėn. 16 dienos. Konkurse gali dalyvauti visi — ir vyresnieji, ir jaunimas. Skiriamos keturios premijos: I — 100 dol., II — 75 dol., III — 50 dol., IV — 25 dol.
Premijų mecenatai: Vincas Kuliešius ir Stefanija Rudokienė. Konkursui parinktos šios temos:
1. Ko aš laukiu iš religijos?
2. Ar mūsų moralė kyla, ar smunka?
3. Kas mūsų spaudoje girtina ir kas peiktina?
4. Dabartinio mūsų jaunimo charakteristika.
5. Antrajam Jaunimo Kongresui ruošiantis:
a. Kongreso programa, jos lygis ir kokio amžiaus jaunimui taikoma.
b. Koks turėtų būti pagrindinis kongreso aspektas: akademinis, kultūrinis, socialinis, politinis?
c. Kaip sudominti jaunimą kongresu, kokios turėtų būti paskaitų temos, kokio pobūdžio linksmoji dalis?