1971 / RUGSĖJIS - SEPTEMBER / VOLUME XXII, NO. 8
MOKINIAI IR MOKYTOJAI Juozas Vaišnys, S. J. 255
GYVYBĖS GALIMYBĖ UŽ ŽEMĖS RIBŲ Arvydas Kliorė 256
FEODORAS DOSTOJEVSKIS Juozas Venckus, S. J. 263
ŽVILGSNIS Į MENĄ (V) Feliksas Jucevičius 265
EILĖRAŠČIAI Eglė Juodvalkytė 269
LIETUVIS ŽURNALISTAS Vytautas Kasniūnas 272
OBUOLIAI NUKRITO TOLOKAI NUO OBELS Kęstutis Trimakas, S. J. 274
GERAI IŠBALANSUOTA “SEPTINTOJI PRADALGĖ” Titas Alga 278
IEŠKAU TAVO VEIDO Bruno Markaitis, S. J. 281
KNYGA SKLIDINA MEILĖS Nijolė Jankutė 282
DAR VIS TURIME VILTIES J. Vaišnys, S. J. 284
TĖVYNĖJE Danutė Bindokienė 286
Šis numeris iliustruotas El Greco kūriniais.
Viršelio nuotrauka — A. Kezio, S. J. 269 psl. užsklanda — Jūratės Eidukaitės. Viršelis ir skyrių vinjetės — Algirdo Kurausko.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Redakcijos nariai: Dalia Aleknienė, Danutė Bindokienė, Algirdas Grigaitis, Eglė Juodvalkytė, Vytautas Kasniūnas, Virgilijus Kaulius, S. J., Algimantas Kezys, S. J., Marija Smilgaitė, Nijolė Užubalienė.
Administracija: Petras Kleinotas, S. J. ir A. Likanderienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina — 50 centų.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly,' by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
KAI RUGSĖJO MĖNESĮ ATSIDARO MOKYKLŲ DURYS,
TUOJ LINKSMU KLEGESIU PRISIPILDO KORIDORIAI.
ČIA JAUNUOLIAI ATEINA RIMTAI RUOŠTIS GYVENIMUI,
NE TIK KLAUSYDAMI PAMOKŲ IR SKAITYDAMI KNYGAS,
BET IR ŽAISDAMI, LINKSMINDAMIESI, DRAUGAUDAMI.
KNYGA JAUNUOLIUI ATVERIA NAUJUS HORIZONTUS,
MOKYTOJAS PADEDA PAŽINTI NEŽINOMUS PASAULIUS,
O DRAUGAI SAVO VIENOKIU AR KITOKIU PAVYZDŽIU
GALI JI PAKREIPTI GĖRIO AR BLOGIO KELIAIS.
IR MOKYTOJAS DAUGIAU PASIEKS PAVYZDŽIU NEGU ŽODŽIU.
JO PAŠAUKIMAS YRA BŪTI NE GRIEŽTU DRESIRUOTOJU,
BET VYRESNIUOJU DRAUGU IR NUOŠIRDŽIU TĖVU.
MOKYKLA TIESIA KELIĄ MOKINIO IR TAUTOS ATEIČIAI.
NUO VIENAIP AR KITAIP JOJE PRALEISTŲ VALANDŲ
PRIKLAUSYS MOKINIO, JO ŠEIMOS IR TAUTOS ATEITIS.
TAD MOKYKLA IR MOKYTOJAS TIKRAI UŽSIPELNO
DIDELIO DĖMESIO, ĮVERTINIMO, MEILĖS IR PAGARBOS.
El Greco Šv. Šeimyna (detalė) 1590-98
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Dažnai yra kalbama apie "gyvenimo mokyklą", apie mokymąsi iš gyvenimo. Tad kas yra tie gyvenimo mokytojai ir mokiniai? Galima sakyti, kad kiekvienas žmogus yra ir mokinys, ir mokytojas. Kol mes gyvename šioje žemėje, mokomės iš kitų, o kiti iš mūsų. Kūdikis mokosi iš tėvų, o tėvai iš jo. Mokydami ir auklėdami savo vaikus, jie vis daugiau ir patys išmoksta, vis daugiau praktikos įgyja. Studentas mokosi iš profesoriaus, bet ir profesorius gali daug ko išmokti iš savo studentų. Jis vis tobulina mokymo metodus, matydamas, kas studentus labiausiai domina, kas jų išsilavinimui labiausiai reikalinga, kokiu būdu jiems galima lengviausiai perduoti žinias. Kunigas moko žmones, skelbdamas Dievo žodį, kalbėdamas apie amžinąsias tiesas, rodydamas kelią į galutinį tikslą. Bekalbant apie Dievą, ir jam pačiam Dievas tampa artimesnis, suprantamesnis. Suprasdamas žmonių galvoseną, matydamas jų abejones ir tikėjimo sunkenybes, jis yra priverstas daugiau apie tai pagalvoti, pastudijuoti, kad galėtų vis aiškiau ir suprantamiau kalbėti apie tikėjimo tiesas.
Tad kiekvienas žmogus, nori ar nenori, sąmoningai ar nesąmoningai, iš kitų mokosi, o drauge ir kitus moko savo žodžiu, elgesiu, pavyzdžiu. Būtų didelė klaida manyti, kad tik didžiųjų, labai įtakingų žmonių pavyzdžiai kitus patraukia, o į paprastus, mažai mokytus žmogelius niekas nekreipia dėmesio. Atsimenu, jau prieš daugelį metų Romoje nuėjau prieš pirmąjį mėnesio penktadienį į ligoninę klausyti išpažinčių. Įėjęs į vieną palatą, radau gulinčius keturis ligonius: buvo trys suaugę vyrai ir vienas kokios penkiolikos metų berniukas. Užsiminęs apie išpažintį ir komuniją, iš tų trijų vyrų susilaukiau tik paniekos ir neapykantos. Jie sakėsi esą komunistai ir nenorį nieko bendro turėti nei su kunigais, nei su religija. Tas berniukas turėjo moralinės jėgos ir drąsos iš jų išsiskirti. Jis pareiškė norą atlikti išpažintį. Po išpažinties dar keletą minučių su juo pasikalbėjau. Jis jautėsi laimingas, kad atliko išpažintį, kad rytoj galės priimti komuniją. Sakė, kad jam nė mirti nebus baisu, jeigu reikės. Kalbėjomės pusbalsiai, tad ir tie vyrai mūsų pasikalbėjimą girdėjo. Kai ruošiausi išeiti, vienas tų vyrų davė ženklą, kad norįs pasikalbėti. Priėjau. Susijaudinęs pasakė, kad ir jis nutarė atlikti išpažintį. Buvo tikrai nuoširdi išpažintis, pirmą kartą po 30 metų! Jo pavyzdžiu tuoj pasekė ir kiti du. Kas juos taip staiga pakeitė? Gi to 15 m. amžiaus berniuko gražus pavyzdys!
ARVYDAS KLIORĖ
Gyvybės ieškojimas už mūsų žemės ribų šiuo metu ypatingai domina mokslinį pasauli, nes teigiami šio ieškojimo rezultatai turėtų nepaprastos įtakos daugeliui žemiško mokslo problemų, ypatingai žemiškosios gyvybės atsiradimo klausimui. Šis klausimas yra gal pats svarbiausias ir mažiausiai suprantamas iš visų klausimų, stovinčių prieš biologų akis. Daugumas žemiškosios gyvybės atsiradimo galimybių, svarstytų žmonijos brendimo amžiais, galima priskirti vienai ar kitai šių kategorijų.
1. Gyvybė atsirado, veikiant antgamtinėms jėgoms, todėl visi gamtiniai mokslai niekuomet nesugebės jos išaiškinti ir aprašyti.
2. Gyvybė savo paprastesnėmis formomis atsiranda savaime iš negyvos medžiagos.
3. Gyvybė, kaip ir medžiaga, egzistuoja amžinai kosmose, ir ji atsirado tada, kai susiformavo žemė.
4. Gyvybė atsirado anksti žemės vystymosi raidoj, remdamasi grynai komplikuota cheminių reakcijų eile.
Pirmoji galimybė, surišta su teologija, savo bendrine forma nesikerta su šiuometinėmis mokslinėmis žiniomis, kaip kad kirstųsi paraidinė Šv. Rašte pateikto žemės sutvėrimo interpretacija.
Antroji hipotezė vyravo žmonijos sąmonėje tūkstančius metų. Sunku buvo anais laikais patikėti, kad kirmėlės neatsiranda iš medžio, mėsos ar sūrio, o vabalai iš karvės mėšlo. Juk, palikus visai švarų mėsos gabalą gerai užrakintoj skrynioj, vis tiek po keletos dienų atsirasdavo labai žymių gyvybės ženklų. Toks galvojimas pradėjo keistis tik Renesanso laikais, ir septynioliktam šimtmetyje jau buvo atrasta, kad kiekvienas gyvis kyla iš kiaušinėlio ir kad tos kirmėlaitės mėsoje atsiranda iš musių kiaušinėlių, o ne savaime. Nežiūrint visų įrodymų, spontaniško atsiradimo šalininkų dar liko ligi devynioliktojo šimtmečio vidurio, kol Louis Pasteur įrodė, kad ir patys mažiausi organizmai kyla iš ore benešiojamų bakterijų ir kad nuo jų galima apsisaugoti atitinkamais filtravimo būdais. Galimas dalykas, kad šios hipotezės šalininkai taip tvirtai jos laikėsi dėlto, kad, ją atmetus, nebeliktų jiems priimtino atsakymo į gyvybės atsiradimo klausimą.
Į devynioliktojo šimtmečio galą pradėjo kilti trečioji hipotezė. Kai kurie mokslininkai, ypatingai S. A. Arrhenius, rašė, kad žemėje gyvybė kilo iš mikrobų ir sporų, kurie keliauja erdvėje nuo planetos į planetą ir nuo vienos saulės sistemos į kitą, stumiami spinduliavimo spaudimo. Šitoks paaiškinimas, žinoma, ne tik neišaiškina gyvybės pradžios, bet taip pat ir sunkiai suderinamas su mokslinėmis žiniomis, nes sunku įsivaizduoti bet kokį mikrobą, kuris, keliaudamas tarpžvaigždinius atstumus, nepasiduotų šalčiui, vakumui ar spinduliavimui.
J. VENCKUS, S. J.
Šiemet sueina lygiai 90 metų nuo Dostojevskio mirties. Daugelis nelaukia 100 metų sukakties, bet jau dabar pradėjo rašyti apie tą, galima sakyti, didžiausią pasaulio rašytoją - romanistą. K. Močulskij, geriausias Dostojevskio gyvenimo bei raštų žinovas, pasakė: "Jo kūryba atsiskleidžia, kaip viena didžiulė išpažintis". Iki 17 m. Dostojevskis buvo labai pamaldžios, švelnios ir šventos moters globoje, su kuria lankydavo cerkves ir dalyvaudavo iškilmingose pamaldose, kas jam labai patikdavo. Kai mirė motina, jis pasiliko tik su savo žiauriu tėvu, kurį užmušė jo paties baudžiauninkai. Tas jautrus jaunuolis, pamatęs kraujuose paskendusį savo tėvą, taip susijaudino, kad jam prasidėjo epilepsijos priepuoliai, kurie tęsėsi visą jo gyvenimą.
Susipažinęs su Petruševskiu, nė pats nenujausdamas, būdamas dvarininko sūnus, patenka į revoliucionierių sąjūdį. Pasakęs stiprią kalbą už baudžiauninkų išlaisvinimą prieš juodašimčius, dvarininkus, engėjus ir patį carą, savo draugo klastingai išduodamas policijai. 1849 m. buvo areštuotas ir nuteistas mirti. Jau buvo atvestas į mirties vietą, bet paskutinę minutę atbėgo caro pasiuntinys ir pranešė, kad mirties bausmė pakeista 10 metų kalėjimu Sibire. Sibire jis išbuvo 10 metų: 5 metus kalėjime ir 5 ištrėmime. Savo pergyvenimus aprašė knygoje "Užrašai iš mirusiojo namų", kur sako, kad "joks ženklas, jokie pančiai jam neleidžia pamiršti, kad jis yra žmogus". Vieną kartą, pamatęs išmestą kalinio lavoną už durų, taip ištarė: "Juk ir jis turėjo motiną".
1857 m. vedė Mariją Isajevą. Moterystė nevuvo laiminga. 1862 m. pirmą kartą Dostojevskis išvyksta į Vakarų Europą, bet labai nusivilia, nes ji atrodo jam kaip koks kapinynas su gražiais paminklais. Nors buvo vedęs ir palikęs žmoną Rusijoje, Paryžiuje jis įsimyli labai gražią mergatię Oną Suslovą, kuri tik tyčiojosi iš jo. Jis ją praminė "pragaro moterimi". Tikrai keista, kad kartais ir tokie žymūs bei talentingi žmonės neapsisaugoja nuo "pragaro moterų" ir patenka į jų pinkles. Sugrįžęs į Rusiją, palaidoja mirusią džiova savo žmoną ir brolį Mykolą, palikusį jam 35.000 rublių skolos. Kadangi niekas tos skolos nenori mokėti, tai apsiima ją sumokėti Dostojevskis. Bet iš kur jis sumokės? Skolininkai grasina kalėjimu. Iš vargo ir nusiminimo tas vargšas rašytojas pradeda gerti ir lošti. Jis visiškai suardė savo gyvenimą. Tai aprašo jis pats savo veikale "Lošėjas" (Igrok). Antrą kartą išvyksta į Europą su 175 rubliais, norėdamas pabėgti nuo skolininkų. Tai buvo lyg ištrėmimas. Jis ilgisi Rusijos ir ištaria šiuos reikšmingus žodžius: "Esama tiesiog kažkokio cheminio junginio tarp žmogaus ir gimtosios žemės". Tuos 175 rublius Wiesbadene pralošia, pasilieka kaip elgeta be skatiko svetimame krašte. Jis žino, kad blogai daro, o vis dėlto daro. Dimitrijus Karamazovas, jo paties veikalo veikėjas, pasako, kad "Dievas su velniu kovoja žmogaus širdyje". Dostojevskis išreiškia ne tik savo, bet visos žmonijos padėtį, kad žmogaus širdyje kovoja Dievas su velniu. Žmogus gali kartais būti velniškai blogas, o kartais dieviškai geras.
V. EL GRECO,
ARBA SIELOS METAFIZIKA MENE
FELIKSAS JUCEVIČIUS
Kad meno interpretacijoje negalime apsieiti be metafizikos, tai jau neseniai sakiau. Šį kartą noriu teigti, kad metafizikai, kaip filosofijai apskritai, yra reikalingas menas. Kadangi tai, ką mintis suvokia, žodžiai kartais nepajėgia išreikšti. Tai padaro dažnai daug geriau skaičiai, garsai ar teptuko brūkšniai. Kad teptuku galima išreikšti daug gilesnę mintį, negu žodžiais, tai liudija renesanso laikotarpis. Renesansas kalba apie daug dalykų, bet ypač apie kultūrinį atgimimą. Šios epochos ideologai buvo platonistai, bet ne jie pagilino filosofinę mintį, o meno atstovai, kaip Michelangelo, Leonardo da Vinci, Dürer, Titiano, Tintoretto ir El Greco. Be šių meno genijų renesanso filosofinė perspektyva būtų likusi lėkšta ir labai ribota. Neretai didieji menininkai yra ir geri filosofai. Vienas El Greco ben-dralaikių, Francisco Pacheco, giria jį kaip "didį filosofą", kuris rašęs daug ir gerai apie meną. Tik gaila, kad joks raštas mūsų nepasiekė. Tačiau kartu džiugu, kad jo gilią filosofinę mintį skelbia jo kūriniai. Iš tikrųjų, EI Greco filosofuoja gyvais vaizdais ir filosofuoja įtikinančiai, tiesiai bei nuoširdžiai.
Nuo pat pradžios EI Greco susidūrė su labai svarbia filosofine problema: pasišvęsti matomajam grožiui, ar ieškoti nematomojo grožio? Kaip jis išsprendė šią problemą savo privačiame gyvenime, mes neturime jokių tikslių davinių, kad galėtume duoti atsakymą. Bet viena yra aišku, kad savo kūryboje jis išsprendė šią problemą dialektiškai. Jis apsisprendė už nematomąjį grožį matomajame grožyje. Jis neabejojo, kad kūno grožis yra Dievo kūrinys. Jis buvo taip pat tikras, kad tai yra kartu žmogiškosios menkystės liudininkas. Jis slepia savyje sugedimą ir mirtį. Niekas kitas žemėje, o tik siela nešioja savyje ateities pažadą, ir jei kas reiškia tikrai šiame gyvenime, tai reiškia tik ji ir niekas kitas.
Tačiau vien tik filosofiniai principai neišaiškina EI Greco kūrybos. Norint suprasti elgrekiškąjį pasaulį, reikia žinoti daug daugiau. Visų pirma reikia žinoti, kad jis gimė Kretos saloje. Jo gimtinė su galingųjų rytų civilizacijų tradicijomis paliko gilius pėdsakus kaip jo kraujuje, taip ir jo pasąmonėje. Paskui reikia žinoti, kad jis buvo Titiano mokinys, nors jo kūriniai turi daugiau panašumo su Tintoretto, o ne su jo mokytojo darbais. Pagaliau, ir tai už vis svarbiau, mes turime žinoti, kad Toledo tapo jo tėvyne ir vienintele tikra meile. Mes beveik nieko nežinome apie EI Greco draugus nei mylimąsias, bet žinome iš jo paveikslų, kaip labai jis mylėjo "patria elegida".
EGLĖ JUODVALKYTĖ
IŠ CIKLO “RAUDA”
prieš šimtmečius lankoj
saulės nukamuota sunkių darbu nuvarginta
pailsus
prie kelio parimus
stovėjau
kai tu atjojai baltu vieškeliu
ištroškęs
balta liepsna apsisiautęs
akyse aukso grandinę laikydamas
nespėjo broliai apginti manęs
(nesišaukiau jų)
o tu
išbučiavęs manąsias akis
ir užvaldęs apsalusius sąnarius
nujojai dulkėtu keliu išdidus
nepaliečiamas
aš laukiau tavęs
aš ir šiandien verkiu
palinkus prie vyno taurės
sugniaužus nuplautas kasas
raudodama
šimtmečių vargą kartodama
laukdama kol atjosi vėju
balta liepsna apsisiautęs
akyse aukso grandinę sudaužęs
IŠ CIKLO “RAUDA”
palydėjai mane
stabtelėk
aš pasiūlysiu vyno
(tu atsisakysi — mandagiai
bet nenoriai)
mes gersiva prisiekdami...
siekdami...
skęsdami karšto vyno taurėse
bučiuosiva vienas kitą
švelniai ir draugiškai
El Greco Grafo De Orgaz laidotuvės (1586)
El Greco Grafo De Orgaz laidotuvės (detalė)
VYTAUTAS KASNIŪNAS
Mūsų visuomeninio bei kultūrinio gyvenimo veikloje, o taip pat dažnai ir įvairiuose susibūrimuose prisimenamas lietuvis žurnalistas, kalbama apie jo parašytus straipsnius ar redaguojamą laikraštį. Vieniems jis geras, kitiems blogas. Vieni jį giria, kiti peikia. Jei įmanytų, vieni jį prikaltų prie kryžiaus ir išnuomotų butą pragare pas Liucipierių, o kitiems — jis vainikuotas plunksnos karalius.
Bet žurnalistui ar redaktoriui visi tie, kurie apie jį kalba, yra pagal Volterą "tabula rasa", nes jie yra visuomenės išskirtiniai, rinktiniai žmonės, kurie spaudą skaito ir ja domisi. Tuose namuose, kur spauda nesilanko arba atėjusi svečio teisėmis susiranda tik kampe sau vietos, aišku, tas, kuris ją prirašo, iš čia nesusilaukia jokio atgarsio. Tokia tuštuma, žinoma, negali turėti savo nuomonės, nes jie ir be skaitymo patenkina pilvo alkį, kam ir skiria gražiąsias savo gyvenimo dienas.
Tas mūsų aktyvas, kuris teisia ir gina žurnalistus bei redaktorius, atseit domisi mūsų spauda, dažnai kelia klausimą, pastatydamas po asmens pavarde klaustuką, ar jį iš viso galima vadinti žurnalistu ir koks iš jo žurnalistas. Vieni nori žurnalistais vadinti tik tuos, kurie iš to darbo pragyvena, kiti prideda dar buvusius Lietuvoje profesionalus, lyg tuo paneigdami Lietuvių žurnalistų sąjungos veiklą bei gyvavimą, su kuo rišasi ir naujų narių įstojimas bei prieauglis.
Jei yra žurnalistų sąjunga, tai yra ir žurnalistai. Jie profesionalais, išskyrus redaktorius, negali būti tik dėl to, kad mūsų laikraščiai yra nepajėgūs mokėti honorarų. O tie, kurie bodisi žurnalisto vardo, tai į sąjungą ir nestoja. Yra juk ir redaktorių, kurie nėra žurnalistų sąjungos nariai.
(Palyginant vyresniąją ir jaunesniąją lietuvių išeivių kartą)
KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.
Sakoma, kad "obuolys netoli krenta nuo obels" ir kad "kokie tėvai, tokie ir vaikai". Ar tikrai?... O kaip su "generacijų plyšiu"? Čia, rodos, jaunimas tiek imasi skirtis nuo tėvų, kad net nebegali susikalbėti nei vieni kitų suprasti. Tokių ir panašių minčių ir patirčių skatinamas, ryžausi moksliniu būdu patikrinti, kuo mūsų jaunimas skiriasi nuo vyresniosios kartos ir kuo yra panašus.
ANKETĄ UŽPILDŽIUSIEJI
Visad liksiu dėkingas anketą užpildžiusiems — tiek studentams, tiek jų tėvams. Telieka jiems dėkinga ir visuomenė. Be bendradarbiavimo juk negalim nė kaip reikiant pasižiūrėti į save, kokie mes esam. Vieni turi parodyti veidrodį, kiti turi į jį pasižiūrėti ir užfiksuoti savo atvaizdą.
Šios studijos dalyviai yra lietuviai studentai, lanką JAV kolegijas ir universitetus, ir jų tėvai, imigravę į JAV po antrojo pasaulinio karo. 51 anketa buvo užpildyta studentų ateitininkų vasaros stovykloje. Kitos 29 anketos buvo pasiųstos paštu arba asmeniškai įteiktos įvairioms organizacijoms priklausantiems ar nepriklausantiems studentams. Iš jų 21 buvo užpildyta ir grąžinta paštu. Iš 80 anketų, tėvams pasiųstų paštu ar įteiktų asmeniškai, 54 buvo užpildytos ir grąžintos. Iš jų 2 anketos buvo netinkamai užpildytos. Galutinai 52 tėvų ir 72 studentų anketos buvo panaudotos apskaičiavimams.
Studentai. Jų amžius svyravo nuo 17 iki 24 m.; vidurkis 19.6 m. Anketą užpildė 37 studentai ir 35 studentės. 41 gimęs JAV, o 31 kituose kraštuose: 21 Vokietijoj, 4 Kanadoj, 2 Austrijoj ir po 1 Anglijoj, Argentinoj, Lenkijoj ir Šveicarijoj. Visi užaugę ir dabar studijuoją JAV. 30 gyvena Čikagoj, 8 Cleve-lande, 7 Ciceroj, Ill., 4 Detroite, 4 Wiscon-sine, 3 Bostone, 3 likusioj Illinois, 3 Niujorke, 2 Philadelphijoj, 2 New Jersey ir po 1 Los Angeles, Rochester, N. Y., Atlanta, Ga„ Washington, D. C., Ohio ir Worcester, Mass. Visi, išskyrus 5, pažymėjo JAV kaip savo pilietybę. Du nurodė Lietuvos pilietybę, vienas Kanados, vienas Anglijos ir vienas Lenkijos.
Tėvai. Į anketą atsakė 27 tėvai ir 25 motinos. Jų amžius — nuo 40 iki 70 metų; vidurkis — 52.6 m. Visi, išskyrus 7, yra gimę Lietuvoj: 5 gimė Rusijoj, 1 Italijoj ir 1 nepažymėjo. Visi, išskyrus 6, yra tapę JAV piliečiais. 4 pasiliko Lietuvos piliečiais ir 2 priėmė Kanados pilietybę. 27 gyvena Čikagoj, 6 Clevelande, 6 Ciceroj, Ill., 2 Los Angeles, 2 Niujorke ir po 1 Detroite, Rochester, N. Y., Atlanta, Ga., Bostone, Worcester, Mass., Philadelphia, Pa., Washington, D. C., ir New Jersey (be to, vienas nepažymėjo). Anketos užpildymo metu jų tarpe buvo 16 profesionalų (30.8%), 3 administratoriai (5.8%), 9 valdininkai (17.3%), 7 specialistai-darbininkai (13.3%), 4 pusiau specialistai-darbininkai (7.7%, 12 namų šeimininkių (23.1%) ir 1 pensininkas (1.9%). Iš jų Lietuvoj buvo 19 profesionalų (36.5%), 2 administratoriai (3.83%), 7 valdininkai (13.5%), 1 specialistas-darbininkas (1.9%), 2 namų šeimininkės (3.85%), 9 universiteto studentai (17.3%) ir 11 gimnazistų (21.2%; be to, vienas nepažymėjo).
TITAS ALGA
Vien literatūrai skirto periodinio leidinio, apimančio visus žanrus, o taipgi visų kartų, visų krypčių, visų pasaulėžiūrų ir ideologijų rašytojus egzilėje, ilgą laiką neturėjome. Šito teigimo nesugriautų nė faktas, kad kiekvienas rašytojas veik kiekvieną literatūriniai vertingą kūrinį, tur būt, galėjo jeigu ne viename, tai kitame leidinyje atspausdinti. Betgi stogo, po kuriuo galėtų lygiomis teisėmis glaustis visi, vis dėlto nebuvo. Tąją spragą prieš keletą metų ryžosi "užlopyti londoniškė Nidos leidykla, išleisdama literatūrinį metraštį.
"Pirmoji Pradalgė" pasirodė 1964 metais, be skambių šūkių, be uždegančių įvadų, be svaiginančių įsipareigojimų, sakytum, beveik nedrąsiai. Iš netolimos praeities žinant neilgą šitokių leidinių amžių, ir sutikta ji buvo gana skeptiškai, nededant nei per daug vilčių, nei lūkesčių. Bet po Pirmosios pasirodė Antroji, ir Trečioji, ir... šiais metais jau vartome "Septintąją Pradalgę". Septyni stambūs tomai, trys tūkstančiai puslapių, keliasdešimt senesnių, jaunesnių, o kartais ir visai dar negirdėtų vardų jau duoda pagrindo ir džiaugsmo, ir viltims arba bent rimtesniam pokalbiui.
Palyginus su kitomis, "Septintoji Pradalgė" kokybiškai gal nebūtų stipriausia, betgi įvairumu ar geru išbalansavimu pralenktų beveik visas kitas. Joje atstovaujami, galima sakyti, veik visi literatūriniai žanrai ir visos egzilės rašytojų kartos. Bene margiausiai atstovaujama poezija, kuriai skirtus maždaug aštuoniasdešimt puslapių užpildo net vienuolika poetų. Šalia stipriai mūsiškėje literatūroje įsipilietinusių (J. Aisčio, K. Bradūno, G. Tulauskaitės, L. Andriekaus) čia rasime didžiąja dalimi šio metraščio puslapiuose poezijoje išaugusį Albiną Baranauską, o taipgi ir vien periodikoje besireiškiančius nuo pirmą kartą "Pradalgėse" pasirodančios Teresės Pautieniūtės (g. 1945) ar žemininkų įtakoje augančio C. V. Obcarsko (g. 1929) iki surealistiniais bruožais mūsų poeziją praturtinti bandančio Pr. D. Girdžiaus (g. 1903).
(Pirmoji kun. Alfonso Grauslio knyga)
BRUNO MARKAITIS, S. J.
Knygos vardas man duoda progą pateikti keletą minčių ir apie autorių, ir apie knygą. Vardas labai charakteringas tiek Žmogui, tiek jo raštams.
Pirmiausia apie žmogų. Apie knygos autorių. Lietuviškajai visuomenei jis gerai pažįstamas savo pamokslais, rekolekcijomis, straipsniais. Jau nuo seniai matyti jo asmenyje ieškojimas. Ir ieškojimas to, kas gyvenime ir žmoguje yra geriausio, gražiausio, kilniausio. Dar nuo Lietuvos laikų jo interesai nuolat dauginosi, platėjo, gilėjo. Jis nuo seno buvo inteligentas geriausia žodžio prasme. Jau Kaime jam buvo labai įdomus teatras, opera, koncertai, parodos, paskaitos. Jo kuklūs ištekliai greitai išsibaigdavo, perkant knygas, užsisakant žurnalus. Kadangi autorius laisvai skaito septyniomis kalbomis, tai jam knygos pasaulis buvo didesnis ir atviresnis, bet taip pat brangesnis pinigine prasme.
Po karo kun. Grauslį matome Vokietijoje, Italijoje, Argentinoje ir Amerikoje. Be to, skaitlingos kelionės su rekolekcijomis ir misijomis po JAV ir Kanadą. Bet kur jis būtų bebuvęs, jis ieškojo. Kai daugelis tremtinių (ir pasauliečių, ir kunigų) pirmoje eilėje rūpinosi patogesniu įsikūrimu ir stipriau garantuota ateitimi, autorius liko ištikimas savo pasirinktai linijai, pasaulėžiūrai, interesams, kurie savo pačia prigimtimi duoda daug progų stebėti žmogų egzistencialiniuose gyvenimo momentuose. Kai ne vienas tremtinys skundėsi Amerikos nekultūringumu, kun. Grauslys buvo dažnas svečias muziejuose, koncertų salėse, knygynuose. Jis greit sužinodavo, kur rodomas naujausias ir geriausias filmas. Jį dažnai rasdavai vartantį naujausią ir vertingiausią knygą. Jo kuklios pajamos skubiai palikdavo jo kišenę, grįždamos knygos, žurnalo, plokštelės pavidale.
Kalbant apie autoriaus interesus, tenka prasmingiau sustoti ties jo meile kūrybinei teologijai, literatūrai bei poezijai ir muzikai. Jis yra vienas iš tų retesnių žmonių, kurio pirmas klausimas po pasisveikinimo būna, ar jau skaitei vėliausią Hans Kueng'o knygą, ar matei paskutinį Bergman'o filmą, ar girdėjai naujausią Penderecki kūrinį. Jis vienas iš tų retesnių kunigų, kuris yra nuodugniai išstudijavęs Vatikano II dokumentus, daug apie juos rašęs ir paskaitose kalbėjęs. Jam rūpi liturginiai klausimai, bažnytinės reformos, aktualiųjų problemų sprendimas.
O dabar apie knygą. Ieškantis Dievo veido ir rašo apie tą ieškojimą. Jį gvildena, aptaria septyniais plačiais skyriais: 1. Gyvenimo būdas apsprendžia tikėjimą; 2. Kančia Dievo Veido šviesoje; 3. Nėra man gera be Tavęs; 4. Grožis — kelias į Dievą; 5. Grožio šaltiniai; 6. Gera širdis — Dievažmogio širdies atspindys; 7. Širdis krikščioniškos meilės tarnyboje.
NIJOLĖ JANKUTĖ
Šiais laikais esame užversti knygomis "apie meilę", kurias skaitant, darosi baisu nuo ten vaizduojamos neapykantos, meilės vardu paraduojančio seksualumo bei visokeriopai pateisinamo egoizmo. Todėl, kai į rankas pakliūva knyga, kurios pagrinde yra tikroji meilė žmogui, ne tik supanti visą jo gyvenimą, bet iš jo paties visiems spinduliuojanti, svaigsta galva, lyg išėjus į gryną orą. Tokia knyga yra Jadvygos Čiurlionytės "Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį" išleista Vilniuje 1970 m.
Piktas yra daugelio genijų likimas, nes dažnai jų gyvenimas yra labai sunkus, o kūryba tinkamai įvertinama tik po jų mirties. Neaplenkė toks likimas ir M. K. Čiurlionio, didžiojo lietuvių genijaus. Nežiūrint vargingų sąlygų kūrybai ir studijoms, sunkaus kasdienio pragyvenimo, meno ir muzikos autoritetų abejingumo, Čiurlionis gyveno ir kūrė be kartėlio žmonijai. Jo spindulinga asmenybė neužsidarė mizantropiškame kiaute. Gyvenimo sunkumai ir neteisybės jį žeidė labiau negu daugelį, tačiau jis turėjo ir daugiau meilės bei atvirumo gėriui visa tai pernešt be pagiežos.
Reikia džiaugtis, kad nors ir pamažu, bet lietuviuose vis labyn auga susidomėjimas kūrybiniu Čiurlionio palikimu bei jo asmeniu. Ir Lietuvoje, ir išeivijoje Čiurlionis atgimsta tautiečių dėmesyje ir pastangose savąjį genijų geriau pažinti ir jį pasauliui parodyti. Ar tai nėra pats geriausias paminklas kūrėjui?
Prie tokių paminklų, žyminčių ne genijaus mirtį, bet jo kūrybos gyvybę ir jo asmenybės nepamirštamumą, priklauso ir Jadvygos Čiurlionytės "Atsiminimai". Tai, iš tikrųjų, meilės sklidina knyga apie žmogų, iš savo tyrų dvasios gelmių dalinusį meilę ir grožį be išimčių visiems.
Autorė "Atsiminimus" pradeda Druskininkais, integralia Čiurlionio žmogaus ir Čiurlionio kūrėjo gyvenimo dalim. Senųjų Druskininkų lyriškame fone ji ryškiais bruožais piešia tėvą ir motiną Čiurlionius, giliu grožiu bei gėrio pajutimu apdovanojusius pirmgimį Konstantiną.
Toliau autorė skaitytoją vedžioja mažamečio Kastuko takeliais, kurie, besivingiuodami nuo mylinčios šeimos iki lietuviškų pievų ir miškelių, nuolat grįždavo prie seno pianino. Ir po mažais piršteliais tas pianinas skambėjo Bacho preliudais, giedojo Beethoveno sonatomis, šoko ir dainavo "Polka šimtrubline", kurios gaidas Kastukui pardavė keliaujantis vengras.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ.
Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
Jau beveik prieš porą metų įvedėme šį kalbos skyrių, tikėdamiesi, kad jis padės apšvarinti tiek mūsų laikraštinę, tiek kasdien vartojamą šnekamąją kalbą nuo įvairių barbarizmų bei kitokių kalbos netikslumų. Ši "Laiškų Lietuviams" naujovė visų buvo sutikta su dideliu entuziazmu. Kai kurie mums rašė, kad vien dėl šio kalbos skyriaus kiekvienas inteligentas turėtų skaityti "Laiškus Lietuviams". Ypatingą padėką reiškė kai kurie lituanistinių mokyklų mokytojai, sakydami, kad šitas kalbos skyrius jiems ir jų mokiniams bus lyg koks naujas kalbos gryninimo vadovėlis. Tokie atsiliepimai, žinoma, mums buvo labai malonūs ir dar labiau paskatino šį skyrių gerinti ir plėtoti. Didelė padėka tenka prof. Petrui Jonikui, visuomet nuoširdžiai redakcijai padedančiam savo patarimais bei šio skyriaus peržiūrėjimu. Esame labai dėkingi ir prof. Antanui Saliui, šio skyriaus bendradarbiui. Tikimės, kad ir kiti kalbininkai įsijungs į šį taip naudingą ir būtinai reikalingą kalbos švarinimo darbą. Tokia kova prieš kalbos negeroves ir Lietuvoje yra labai uoliai vykdoma.
Džiaugiamės, kad ir Lietuvių Bendruomenės leidžiamajame "Pasaulio Lietuvyje" yra įvestas panašus kalbos skyrius. Vis dėlto tą džiaugsmą dažnai temdo nuolat ir nuolat mūsų spaudoje bei radijo pranešimuose pasitaikančios vis tos pačios grubios kalbos klaidos, apie kurias jau buvo rašyta ir "Laiškuose Lietuviams", ir "Pasaulio Lietuvyje". Kadangi tos klaidos yra vis iš naujo kartojamos, tai ir mes pasiryžom pakartoti tai, kas jau buvo rašyta, nes atrodo, kad tik tokiu būdu bus galima pasiekti geresnių rezultatų.
Be abejo, nekartosime visko, kas buvo rašyta. Apsiribosime pačiais svarbiausiais klausimais, primindami tai, kas tikrai mūsų kalbai neteiktina, bet į ką mūsų žmonės yra labai įpratę ir nuolat tai vartoja, rašydami ar kalbėdami.
Štai keletas tikrai nevartotinų žodžių bei išsireiškimų. Nevartotinus žodžius ir išsireiškimus spausdiname didžiosiomis raidėmis, kad visi juos lengviau pastebėtų ir įsidėmėtų.
KELINTO ŠIANDIEN? Taip labai dažnai yra klausiama, norint sužinoti, kelinta šiandien diena. Tai yra griežtai smerktinas rusicizmas. Reikia taip klausti: kelinta šiandien diena? Galima ir sutrumpinti: kelinta šiandien? Bet tik ne kelinto. Juk diena yra moteriškosios giminės. Į tokius klausimus atsakoma: šiandien yra rugsėjo penkta, kovo šešiolikta ir pan. (bet ne: penkto rugsėjo, šešiolikto kovo).
DU METAI, PENKI METAI. Reikia sakyti: dveji metai, penkeri metai. Žodis metai neturi vienaskaitos, jis vartojamas tik daugiskaitoje, panašiai kaip žirklės, kelnės, marškiniai. Nesakoma dvi žirklės, bet dvejos žirklės; ne penki marškiniai, bet penkeri marškiniai.
Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
APIE LIETUVIŲ KALBOS VARTOJIMĄ ČIA IR TEN...
Dažnai, ypač dirbantieji mokykloje mokytojai ar šiaip visuomenininkai, kurie susiduria su Amerikoje augančiu lietuviškuoju jaunimu ir išgirsta ar pamato jų lietuviškus išsireiškimus, rašinius, imasi už galvų ir pradeda pranašauti lietuvių kalbai išeivijoje baisią, juodą ateitį. Dabar pažiūrėkime, kaip išsireiškia tie, kurie visą gyvenimą kalba lietuviškai, gyvena Lietuvoje ir lanko lietuviškas mokyklas:
"Kadangi traktorininkas A. K. važinėja su neprisuktais varžtais, nutarta jį nuimti nuo MTZ traktoriaus ir pritvirtinti prie traktoriaus RS-09".
(Iš kolūkio valdybos nutarimo)
"Sukirpimo stalas dirba trečiame aukšte. Sukirpėjas sustato ir primatuoja užsakovą". (Skelbimas kombinate)
"Visi išvardinti trūkumai nepadaryti dėl ūkio priešgaisrinės apsaugos viršininko apsileidimo. Visus akte išvardintus trūkumus prižadu įvykdyti iki gruodžio 20 dienos".
(Iš vieno kolūkio pirmininko pasiaiškinimo)
"Daugelis į blaivyklą (tokia išsipagiriojimo įstaiga, D. B.) patekusių asmenų yra neblaivus". (Iš laikraščio)
"Be materialinio paskatinimo kolūkietis sudirbs žemiau savo galimybių".
(Iš ekonomisto rašinio)
Taigi, paskaičius tokius, netyčia užtiktus "šedevrus" okupuotos Lietuvos spaudoje, parašytus tikrų lietuvių, galime drąsiai sakyti, kad mūsų mokinukai lietuanistinėse mokyklose ir rašantis jaunimas dar taip blogai nestovi...
APSAUGOJAMAS BAUBLYS
Garsusis Dionizo Poškos Baublys Bijotuose pagaliau susilaukė apsaugos. Šiais metais jis apdengtas stiklo ir metalo skraiste, kuri saugos nuo lietaus, kaitrios saulės, kitų gamtos elementų ir nuo vandalų rankų, kurie mėgsta senelio Baublio šonuose išdrožinėti savo monogramas ir kitokius įrašus.
LIŪDI KOSMONAUTŲ
Okupuotos Lietuvos spauda daug eilučių ir puslapių skyrė trijų Rusijos kosmonautų, G. Dobrovolskio, V. Volkovo ir V. Pacajevo, mirties bei laidotuvių aprašymui. Kiekvieno erdvių tyrinėtojo — ar tai būtų Amerikos astronautas, ar sovietų kosmonautas — nelaimė ir tuo labiau mirtis sujaudina visą pasaulį, nes jie yra tarytum viso pasaulio nuosavybė, jo piliečiai. Tačiau visa, kas priklauso rusams ar yra rusų pasiekta, okupuotos Lietuvos spauda kelia į aukščiausias aukštybes, todėl ir šį įvykį stengiasi skaitytojams perteikti iki ligūstumo išpūstu iškilmingumu bei jausmingumu.
El Greco Šv. Martynas ir elgeta (1597)
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS
Skelbiame rašinio konkursą. Tema visiškai laisva. Vienintelė sąlyga — rašinys turi būti tinkamas spausdinti “Laiškuose Lietuviams”. Galima rašyti ir novelės forma. Rašinys turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus autoriaus tikrąją pavardę bei adresą užklijuotame vokelyje, atsiųstas redakcijai iki 1972 m. vasario mėn. 16 dienos. Konkurso vertinimo komisija bus sudaryta iš redakcijos narių. Už geriausius rašinius skiriamos trys premijos:
I — 100 dol. Mecenatas — Vincas Kuliešius. II — 75 dol. Mecenatės — dr. Milda Budrienė ir Flora Kurgonienė. III — 50 dol. Mecenatė — Stefanija Rudokienė.
Premijos bus Įteiktos “Laiškų Lietuviams” metiniame parengime 1972 m. kovo mėn. 26 d. Jaunimo Centre. Konkursui atsiųsti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami “Laiškuose Lietuviams”.
LAUKIAME ATSILIEPIMŲ
Š. m. birželio mėn. numeryje buvo pateiktos kai kurios mintys iš jaunimo simpoziumo. Daugelį vyresniųjų tos mintys labai sukrėtė. Daug kas žadėjo rašyti, bet iki šiol teparašė tik vienas, sakydamas, kad tame simpoziume dalyvavusieji yra tik retos išimtys iš mūsų kilnaus ir padoraus jaunimo. Kai gausime daugiau atsiliepimų, juos spausdinsime. Ypač laukiame atsiliepiant jaunimo.