J. VENCKUS, S. J.
Šiemet sueina lygiai 90 metų nuo Dostojevskio mirties. Daugelis nelaukia 100 metų sukakties, bet jau dabar pradėjo rašyti apie tą, galima sakyti, didžiausią pasaulio rašytoją - romanistą. K. Močulskij, geriausias Dostojevskio gyvenimo bei raštų žinovas, pasakė: "Jo kūryba atsiskleidžia, kaip viena didžiulė išpažintis". Iki 17 m. Dostojevskis buvo labai pamaldžios, švelnios ir šventos moters globoje, su kuria lankydavo cerkves ir dalyvaudavo iškilmingose pamaldose, kas jam labai patikdavo. Kai mirė motina, jis pasiliko tik su savo žiauriu tėvu, kurį užmušė jo paties baudžiauninkai. Tas jautrus jaunuolis, pamatęs kraujuose paskendusį savo tėvą, taip susijaudino, kad jam prasidėjo epilepsijos priepuoliai, kurie tęsėsi visą jo gyvenimą.
Susipažinęs su Petruševskiu, nė pats nenujausdamas, būdamas dvarininko sūnus, patenka į revoliucionierių sąjūdį. Pasakęs stiprią kalbą už baudžiauninkų išlaisvinimą prieš juodašimčius, dvarininkus, engėjus ir patį carą, savo draugo klastingai išduodamas policijai. 1849 m. buvo areštuotas ir nuteistas mirti. Jau buvo atvestas į mirties vietą, bet paskutinę minutę atbėgo caro pasiuntinys ir pranešė, kad mirties bausmė pakeista 10 metų kalėjimu Sibire. Sibire jis išbuvo 10 metų: 5 metus kalėjime ir 5 ištrėmime. Savo pergyvenimus aprašė knygoje "Užrašai iš mirusiojo namų", kur sako, kad "joks ženklas, jokie pančiai jam neleidžia pamiršti, kad jis yra žmogus". Vieną kartą, pamatęs išmestą kalinio lavoną už durų, taip ištarė: "Juk ir jis turėjo motiną".
1857 m. vedė Mariją Isajevą. Moterystė nevuvo laiminga. 1862 m. pirmą kartą Dostojevskis išvyksta į Vakarų Europą, bet labai nusivilia, nes ji atrodo jam kaip koks kapinynas su gražiais paminklais. Nors buvo vedęs ir palikęs žmoną Rusijoje, Paryžiuje jis įsimyli labai gražią mergatię Oną Suslovą, kuri tik tyčiojosi iš jo. Jis ją praminė "pragaro moterimi". Tikrai keista, kad kartais ir tokie žymūs bei talentingi žmonės neapsisaugoja nuo "pragaro moterų" ir patenka į jų pinkles. Sugrįžęs į Rusiją, palaidoja mirusią džiova savo žmoną ir brolį Mykolą, palikusį jam 35.000 rublių skolos. Kadangi niekas tos skolos nenori mokėti, tai apsiima ją sumokėti Dostojevskis. Bet iš kur jis sumokės? Skolininkai grasina kalėjimu. Iš vargo ir nusiminimo tas vargšas rašytojas pradeda gerti ir lošti. Jis visiškai suardė savo gyvenimą. Tai aprašo jis pats savo veikale "Lošėjas" (Igrok). Antrą kartą išvyksta į Europą su 175 rubliais, norėdamas pabėgti nuo skolininkų. Tai buvo lyg ištrėmimas. Jis ilgisi Rusijos ir ištaria šiuos reikšmingus žodžius: "Esama tiesiog kažkokio cheminio junginio tarp žmogaus ir gimtosios žemės". Tuos 175 rublius Wiesbadene pralošia, pasilieka kaip elgeta be skatiko svetimame krašte. Jis žino, kad blogai daro, o vis dėlto daro. Dimitrijus Karamazovas, jo paties veikalo veikėjas, pasako, kad "Dievas su velniu kovoja žmogaus širdyje". Dostojevskis išreiškia ne tik savo, bet visos žmonijos padėtį, kad žmogaus širdyje kovoja Dievas su velniu. Žmogus gali kartais būti velniškai blogas, o kartais dieviškai geras.
Pagaliau baronas Vrangelis atsiunčia pinigų, ir Dostojevskis grįžta į Rusiją. Paryžiuje jis buvo sutikęs "pragarišką moterį", su kuria išdykavo, palikęs savo tikrąją žmoną Rusijoje. Dėl jos jis kentėjo širdies skausmus ir sąžinės graužimą. Bet kita moteris, jo sekretorė Onutė Gregorjevna Snitkina buvo tikras dangaus angelas. Dostojevskiui buvo labai lengva kurti. Jam nereikėjo savo raštų braukyti ar taisyti, jis tik diktavo savo sekretorei. Jis ją vedė 1867 m. Iš skolose paskendusio ir girtuoklio Dostojevskio ji padarė visiškai padorų žmogų. Su ja tuoj po vestuvių išvyko į užsienį. Dabar abu laimingi važinėjo po Vakarų Europos garsiausias vietas: Paryžių, Ženevą, Milaną, Florenciją, Pragą ir kt. Jis pailsėjo, atsigavo ir vėl pradėjo ilgėtis Rusijos. Savo laiške draugui jis taip rašė: "Man reikia Rusijos mano darbui ir mano būčiai. Aš esu kaip žuvis be vandens".
Būdamas pamaldžios motinos globoje iki 17 m. amžiaus, jis buvo labai pamaldus, bet paskui pasidarė anarchistas, komunistas. Sibiro kalėjime neturėjo kitų knygų skaityti, o tik Naująjį Testamentą. Jis ilgai mąstė apie žmogaus nuodėmę, jos pasekmes, kančią, atgailą ir Kristaus atpirkimą. Tos meditacijos jį labai pakeitė. Jis pasidarė įsitikinęs monarchistas, rusų tautos mylėtojas, tikras slavofilas, bet nebuvo rusų mužiko garbintojas ir jo nekanonizavo, kaip kiti slavofilai, kurie iš ruso mužiko padarė "šventąjį kankinį". Dostojevskis galvojo, kad iš nuodėmės per atgailą ir kančią, Kristaus atpirkimo jėgai veikiant, einame prie šventumo. VI. Solovjovas prie Dostojevskio kapo pasakė: "Dostojevskis ieškojo visapasaulinės brolybės Kristuje — tai yra centrinė jo idėja". Dostojevskis pripažino Stačiatikių Bažnyčios misiją, bet buvo šaltai nusiteikęs Katalikų Bažnyčios atžvilgiu. Jo nuomone, ji įkūnijo "Didįjį Inkvizitorių". Jis nebuvo Vakarų Europos kultūros gerbėjas, nes joje matė šaltą materializmą.
Dostojevskis išgyveno 60 metų. Jis yra gražus darbo ir laiko branginimo pavyzdys. Jis labai daug skaitė. Mokėjo daug kalbų. Ką tikėjo, to karštai siekė. Jaunas būdamas, tikėjo, kad socializmas išgelbės pasaulį ir prislėgtą žmogų, bet paskui visko laukė iš šviesios Kristaus asmenybės. Jo duktė savo atsiminimuose ir K. Močulskij tvirtina, kad Dostojevskio protėviai yra kilę iš etnografinės Lietuvos, vėliau iškeliavę į Ukrainą. Tad gal ir mūsų tauta turėjo įtakos išsivystyti jo talentui.