1971 / LIEPA-RUGP. JULY — AUGUST / VOLUME XXII, NO. 7
AR LINKSMINTIS NEMORALU? Juozas Vaišnys, S. J. 219
KO AŠ LAUKIU IŠ RELIGIJOS E. Jačiunskienė- Gerdauskaitė 220
ŽVILGSNIS Į MENĄ (IV) Feliksas Jucevičius 222
DAR APIE TĄ 25 M. JAUNUOLĮ A. Paškus 225
KATALIKŲ POLITINĖS PAREIGOS P. Daugintis, S. J. 228
EILĖRAŠČIAI Albinas Baranauskas 230
LIETUVIŲ ŽURNALISTŲ SĄJUNGA Vytautas Kasniūnas 231
PROTINĖS LIGOS IR JŲ GYDYMAS Romualdas Kriaučiūnas 233
PAKLYDUSIŲJŲ KARTA K. Pažėraitė 238
“VIENA PASAULYJE” KLAJOJA Ignas Serapinas 240
TĖVYNĖJE Danutė Bindokienė 242
KUNIGAI, KUNIGYSTĖ IR PASAULIEČIAI Vytautas Kasniūnas 244
GYVENIMO FAKTŲ MOZAIKA J. Prunskis 246
KALBA Juozas Vaišnys, S. J. 247
Viršelio ir 234 bei 235 psl. nuotraukos — Rimo Dichavičiaus. 218 ir 251 psl. piešinių nuotraukos — Liet. Foto Archyvo. Užsklandos: 230 ir 237 psl. — D. Rėklytės - Aleknienės, 250 psl. — Jūratės Eidukaitės. Viršelis ir skyrių vinjetės — Algirdo Kurausko.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Redakcijos nariai: Dalia Aleknienė, Danutė Bindokienė, Algirdas Grigaitis, Eglė Juodvalkytė, Vytautas Kasniūnas, Virgilijus Kaulius, S. J., Algimantas Kezys, S. J., Marija Smilgaitė, Nijolė Užubalienė.
Administracija: Petras Kleinotas, S. J. ir Dana Kurauskienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina — 50 centų.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
ŽMOGUS YRA NERIBOTO DIEVO RIBOTAS KŪRINYS.
JO GYVENIMO PAREIGA YRA VEIKLA IR DARBAS.
BET RIBOTAM ŽMOGUI NUOLATINIS DARBAS NEĮMANOMAS.
TAD NE MAŽESNĖ PAREIGA YRA ILSĖTIS NEGU DIRBTI.
JEIGU NEBUS POILSIO, NEBUS NEI DARBO, NEI VEIKLOS.
POILSIS JAM YRA BŪTINAI REIKALINGAS,
KAD SVEIKAME KŪNE BŪTŲ IR SIELA SVEIKA.
KAIP SEKMADIENIS YRA NE TIK POILSIO,
BET IR MINČIŲ PAKĖLIMO PRIE DIEVO DIENA,
TAIP IR ATOSTOGOS TURI BŪTI NE TINGINIAVIMAS,
O APGALVOTAI IR PLANINGAI PRALEISTAS LAIKAS.
NUO ATOSTOGŲ PRIKLAUSYS IR ATEINANTIEJI METAI.
ATOSTOGOS ŽMOGUI YRA GERA PROGA AIŠKIAU PAŽINTI,
KAS JIS YRA, KAM JIS SKIRTAS, KO TURI SIEKTI.
TAD RIBOTAM ŽMOGUI REIKIA ATOSTOGŲ IR POILSIO,
KAD ŠIAME RIBOTAME PASAULYJE GALĖTŲ TOLIAU NUEITI
AMŽINOJO GYVENIMO NERIBOTOS LAIMĖS KRYPTIMI.
K. Trimakas Kai kam gyvenimas atrodo taip (akrilika)
JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Kartais paskaičius kai kurių viduramžio asketų knygas, atrodo, kad žmogaus gyvenimo tikslas šioje žemėje yra tik varginti savo kūną, kuris esąs visų blogybių priežastis. Bet tai nėra krikščioniška mintis. Tikrieji to meto teologai visai kitaip kalba. Pvz. šv. Tomas Akvinietis, rašydamas apie žmogaus tobulumą, šventumą ir įvairias dorybes, neužmiršta ir pasilinksminimų dorybės, graikiškai vadinamos eutrapelia. Tad krikščioniškoji asketika pasilinksminimų ir malonumų nelaiko blogais, jeigu tik jų siekiama tinkamu būdu. Jokiu būdu ji nelaiko nė kūno blogio šaltiniu. Tik pirmųjų amžių eretikai — manichejai kūną laikė blogu ir liepė prieš jį visokiais būdais kovoti. Krikščioniškosios asketikos skelbiama kūno atgaila yra tik priemonė pasiekti harmonijai žmogaus prigimtyje. Su tuo sutinka ir sportininkai, sakydami, kad sveikame kūne ir dvasia yra sveika. Jeigu šv. Pranciškus Asyžietis kūną vadino "broliu asilu", tai čia nebuvo joks kūno paniekinimas. Argi gali būti paniekinimas ką nors vadinti broliu? O jeigu prie jo pridėjo dar ir asilo vardą, tai norėjo tik pabrėžti, kad pats kūnas negali tvarkytis, jis turi būti tvarkomas proto.
Visa tai prisiminti, ypač atostogų metu, žmogui yra būtina. Žmogus nėra mašina. Jis negali be jokios pertraukos dirbti. Jam reikia atostogų, kurių metu jis stengiasi užmiršti savo kasdieninius rūpesčius ir atgaivinti pavargusią dvasią įvairiais naudingais fiziniais užsiėmimais, sportu, kelionėmis, ekskursijomis ir kitokiais pasilinksminimais. Bet labai svarbu neužmiršti, kad ir šiems užsiėmimams turi vadovauti protas. Jeigu to nebus, tai atostogos gali žmogų labiau nuvarginti ir prislėgti, negu sunkiausias darbas.
Malonumų reikia siekti tokiais būdais ir tokiais keliais, kad jie suteiktų džiaugsmo, o ne liūdesio, kad jie kūną sustiprintų, o ne susilpnintų. Visur reikalingas saikas, visur reikalinga atranka. Jeigu praleisi atostogas tik lėbaudamas ir girtuokliaudamas, tai jos tau nieko nepadės, o tik pakenks.
("Laiškų Lietuviams” konkurse IV premiją laimėjęs straipsnis)
ELENA JACIUNSKIENĖ - GERDAUSKAITĖ
GILESNIS DIEVO PAŽINIMAS
Kiekvienas tikintysis turėtų gerai pažinti savo tikėjimo pagrindus ir istoriją. Be aiškaus tikėjimo tiesų pažinimo žmogus tampa labai paviršutiniškas ir lengvatikis. Mūsų tikėjimo pagrindas — Šv. Raštas. Reikėtų daugiau su juo susipažinti. Dažnai ne be pagrindo tikėjimo priešai iš mūsų šaiposi. Jeigu kai kurių "tikinčiųjų" tikėjimas remiasi tik fanatizmu, kitų pamėgdžiojimu ir prietarais, tai dėl ko bedieviams iš jų nesijuokti ir nepranašauti Bažnyčios griuvimo? Tokie Bažnyčios nariai tai yra lyg raupsuoti sąnariai mistiniame Kristaus kūne. Būtinai reikia peržiūrėti amžiais susiformavusias tradicijas, kad naujosios generacijos katekizavimas derintųsi su pasikeitusiais laikais. Dievas yra toks tobulas ir visa apimąs, kad jis ir jo mokslas tinka visiems laikams, visiems žmonėms. Tikėjimas nėra koks nors susikristalizavęs kūnas, pasiliekąs amžiais toks pat — jis eina su gyvenimu, su besikeičiančiais papročiais ir tobulėja drauge su žmonijos civilizacija bei kultūra. Tas pats nesikeičiąs Dievas pasireiškia įvairiausiais būdais, nes jis yra begalinis. Sustingimas praėjusių laikų tradicijose tai gal yra vienas didžiausių stabdžių įvairių religijų bendradarbiavimui bei susijungimui.
Dalyvavimas sekmadienio eucharistinėje aukoje yra puiki proga išsamiau susipažinti su Šv. Raštu ir su Kristaus mokslo dvasia, kai susieina įvairūs asmenys ir dalyvauja toje pačioje meilės aukoje. Ši mintis, gerai suprasta ir gyvenime vykdoma, turėtų grąžinti į santuokos darnumą yrančias šeimas, sujungti į brolišką bendravimą priešus, išlyginti politikų kreives, nuskaidrinti apkerpėjusias sąžines. Dievas iš tikinčiojo reikalauja ir šventumo, ir tobulumo. "Būkite tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas" (Mato 5, 48).
Nereikia manyti, kad religijos pažinimui užtenka jaunystėje išmokto katekizmo. Religijos studijavimas turi tęstis visą gyvenimą. Jaunystėje išmokto religijos pažinimo suaugusiam žmogui nepakanka, tai pabrėžia ir šv. Povilas laiške žydams (5, 13): "Kas maitinasi pienu, nepajėgia pažinti tiesos žodžių, nes yra kūdikis. Subrendę žmonės valgo stiprų maistą ir savo supratimo galias lavina, kad atskirtų gera ir pikta".
PAPRASTUMAS
Gal būt, mūsų religijoje yra per daug visokių autoritetų liaupsinimo, skirstymo žmonių į svarbius ir mažiau svarbius, eilės visokių įsakymų, nuostatų, draudimų ir grasinimų. Dažnai žmogų visi šie dalykai nervina ir išmuša iš kelio. O juk Kristus skelbė savo sekėjams ramybę. Jo mokslas buvo paprastas, aiškus, nesuraizgytas.
FELIKSAS JUCEVIČIUS
IV. ŽMOGUS IR GROŽIS
Pasaulis yra mįslė. Žmogus yra pasaulio dalis, ir todėl jis yra irgi mįslė. Įminti pasaulio mįslę — tai žmogaus tikslas. Štai kodėl jis kelia tiek daug klausimų apie pasaulį ir save. Klausimų grandinėje jis susiduria su būtimi ir josios absoliutais arba transcendentalybėmis. Būties visumoje jis atranda savo būtį ir savo būties absoliutus. Grožis yra vienas iš būties absoliutų, ir tuo pačiu žmogiškosios būties absoliutų. Štai kodėl grožio klausimas yra kartu žmogiškasis klausimas. Tai puikiai suprato antikinių laikų žmogus. Autentiškam Graikijos išminčiui grožio klausimas buvo grynai žmogiškas klausimas, t. y. iš žmogiškosios prigimties išplaukiąs ir žmogiškąją prigimtį liečiąs klausimas. Grožio metafizika, kaip filosofija apskritai, reiškė ne tik būdą protauti, bet ir būdą gyventi. Tai ypač charakteringa platonizmui, kaip klasikinėje, taip ir helenistinėje versijoje. Kaip pavyzdį imkime Plotino metafiziką. Jos tikslas yra pasiekti kiek galint grynesnį žmogaus supratimą. Tai nėra atsitiktinumas, kad jo grožio metafizika siejasi su sielos teorija. Plotiniškoji sielos teorija — tai visa helenistiškoji aukščiausios ir mistiškiausios formos filosofija. Todėl su pagrindu Bergsonas lygina jį su didžiausiais krikščionybės mistikais, pvz. šv. Jonu nuo Kryžiaus.
Atsakymas į grožio klausimą žmogiškomis kategorijomis ir verčia mane šį kartą susidomėti Plotinu bei platonizmu apskritai. Tiesa, platonistų grožio metafizika mažai turi bendro su menu, kaip šiandien mes jį suprantame, bet vis dėlto verta su ja susipažinti, nes tai padeda susiformuoti sveiką grožio sampratą, kurios taip stokoja šiolaikinis žmogus. Jis mano, kad menas yra savos rūšies diskusijos apie skonį. Bet menas yra daug daugiau negu tai. Jis yra būties vizija, t. y. galutinės tikrovės išgyvenimas,
Kaip šiandien, taip ir antikinių laikų avangardistai skelbė, kad žmogus yra nepriklausoma būtybė, ir jo prigimtis esanti atiduota į jo rankas kaip kokia medžiaga, kurią galįs apdirbti taip, kaip jam patinka. Jis pats turįs pasirinkti tikslus ir nustatyti sau normas, pagal kurias paskui turįs tvarkyti savo gyvenimą. Mes žinome iš "Fedro", kad Platono laikais šį avangardą sudarė sofistai. Pats Platonas supranta žmogų kitaip. Jis neneigia, kad laisvė ir apsisprendimas yra žmogiškosios prigimties elementai. Jis gali ir turi žvelgti kritiškai į viską, ką jis sutinka, ir kaip suvokia savo gyvenimą, taip jis turi jį tvarkyti. Bet kartu Platonui aišku, kad laisve apdovanotas žmogus nėra visai nepriklausoma būtybė, o yra įaustas į tikrovės visumą, kuri kartais apkarpo jo autonomiją. Platoniškoji žmogaus samprata implikuoja dialektinę įtampą, kuri nesileidžia suvedama į lengvas formules, o tik žinome, kad ji yra žmogaus nerimo bei amžinojo ieškojimo šaltinis.
A. PAŠKUS
Pernai Šv. Kazimiero kolegija Romoje atšventė 25 metų amžiaus sukaktį. Šis įvykis spaudoje buvo paminėtas net atskiru leidiniu ("Popiežiškoji lietuvių Šv. Kazimiero kolegija Romoje" 1945-1970). Jame prel. Tulaba atskleidžia kolegijos kūrimosi vargus, pamini pasiektus laimėjimus, supažindina visuomenę su jos geradariais ir dabartiniais jos įnamiais. Rektoriaus žodžiais tariant, kolegija "jau nėra verkiantis ir aimanuojantis kūdikis, bet išaugęs, gražus jaunuolis". Iš tiesų, šis 25 m. amžiaus vyras jau nešioja popiežiškos kolegijos titulą, valdo kelis pastatus, ūkį ir koplyčią Romos kapinėse (Campo Verano). Taigi, ji turi vietos priglausti ir gyviesiems, ir mirusiesiems.
Per tuos 25 metus iš kolegijoje gyvenusių 67 lietuvių klierikų 44 buvo įšventinti kunigais (skaičiai gal nėra visiškai tikri, nes net paties rektoriaus straipsniuose pateikti daviniai kartais vieni kitiems prieštarauja); vienas tapo vyskupu; 11 pakelti monsinjorais. Per tą ketvirtį šimtmečio įsigyta 37 doktoratai (17 iš teologijos, 11 — bažnytinės teisės), 30 licenciato, pora magistro ir keletas bakalauro laipsnių. Pridėjus dar kolegijos politinę svarbą krikščionybės centre, to 25 m. jaunuolio povyza darosi imponuojanti. Pagrindiniu šio jaunuolio "gimdytoju" ir ugdytoju reikia laikyti prel. Ladą Tulabą. Jam už tai priklauso Lietuvos ir lietuvių padėka bei pagarba.
Vienok skaičiai, išreiškią medžiaginius dydžius, dabarties žmogaus jau nebepatenkina. Su širdgėla jis žiūri į tuščius, milijonais vertinamus vienuolynų, naujokynų, seminarijų rūmus. Žinoma, jisai supranta, kad medžiaginis pagrindas yra reikalingas bet kokiai žmogiškai veiklai, tad ir lietuviškajai sielovadai bei kultūrinei kūrybai. Bet jis taip pat nori žinoti, ką iš tų mūrų išėję, akademiniais laipsniais pasipuošę šviesuoliai veikia. Jis nori patirti, kaip kolegijos auklėtiniai liudija Tą, kuriam jie ryžosi tarnauti; kaip jie sielojasi tos tautos vaikais, kuriais šventojo globai kolegija yra pavesta. Jis tylomis klausia, ar Romos doktorantai prisideda prie teologinės tradicijos išsaugojimo, perdavimo bei išplėtojimo; ar jie seka ir domisi teologine, filosofine ir aplamai krikščioniškosios kultūros raštija; ar auklėtinių ugdymas ir ugdymasis vyksta Bažnyčios atsinaujinimo dvasioje?
(PAGAL PAULIAUS VI "OCTOGESIMA ADVENIENS")
Parengė P. DAUGINTIS, S. J.
Š. m. gegužės 14 d. Paulius VI parašė viešą laišką "Pasauliečių Tarybos" ir popiežiškos "Teisingumo ir Taikos" Komisijos nariams, tačiau skiriamą visiems pasauliečiams katalikams. Jis rašytas garsiosios Leono XIII socialinės enciklikos "Rerum Novarum" paskelbimo 80 metų sukakties proga (todėl ir vadinamas "Aštuoniasdešimt sukakus"). Laiškas labai turtingas puikiais mūsų laikų problemų nagrinėjimais, įžvalgomis ir nurodymais. Jis alsuoja didele krikščioniškosios artimo meilės dvasia. Todėl jis svarbus ir lietuviams katalikams. Šiame rašinyje bus supažindinama tik su popiežiaus Pauliaus VI iš katalikų reikalaujamom politinėm pareigom ir jų atlikimo nurodomom gairėm.
PASIKEITIMAI IK KATALIKAI
Mūsų laikais žmonijoje vyksta dideli pasikeitimai, krizės ir iškyla naujos sunkios problemos. Gyva Evangelijos reikalavimų sąmonė įpareigoja Bažnyčią ir katalikus stoti žmonijos tarnybon, kad padėtų žmonėms pajusti šių problemų aštrumą ir įtikintų juos solidarios veiklos būtinumu, jas sprendžiant.
"Krikščionių bendruomenių galioje yra — vienybėje su savo vyskupais — nagrinėti savo krašto problemas ir nustatyti veiklai normas nesikeičiančios Evangelijos šviesoje pagal Bažnyčios socialinį mokslą".
Didieji dabartiniai žmonijos siekiai — teisingumo, taikos, lygybės ir bendravaldystės — skatina demokratinės bendruomenės išplitimą. Tačiau nė viena jos forma pilnai nepatenkina žmonių. Todėl vis ieškoma geresnės. Krikščionis turi PAREIGĄ DALYVAUTI šiame ieškojime, politinės bendruomenės organizavime ir gyvenime. Juk tik plačioje, t. y. politinėje bendruomenėje, asmuo, šeimos ir kitos bendruomenės bei grupės gali pilnai išvystyti savo gyvenimą ir siekti savojo gėrio.
ALBINAS BARANAUSKAS
ŽIŪRINĖJANT ILIUSTRACIJAS SENUOSE ŽURNALUOSE
Balta koklinio pečiuko šilima ir pripustytas
Skardis, už juodu medžiu žvarbiai
Leidžiasi saulė į kraują.
Aš ten buvau, aš ten buvau.
Aš ten buvau ir viską mačiau savo akimis.
Aš vaikščiojau po kambarį su popieriniais
Sienų apmušalais raudoną,
Speiguotą popietę, kai šildė
Tas koklinis pečiukas ir per miestą
Lėkė varnos, o ant ledo plačios upės
Bolševikai šaudė ir kišo eketėn menkai
Teapsidariusius ir virpančius iš šalčio žmones.
DER SCHWARZE MANN
Matydavom jį atrakinant savo palėpės kambarėli.
Jo batus tebedengė geltonos dulkės iš Paprūsės.
Savo davinį jis valgė greitai, vogčiomis.
Kasnakt jis grįždavo tenais, namo.
Jo akyse kvepėjo kapiniu alyvos.
Jo kišenėse ilsėjosi senolių kaulai.
Dienos lenkdavo ji, kaip rugius, pavėjui.
Vienas jo žingsnis pripildydavo tuščią gatvę.
Nuo jo skausmo būtų buvęs galas mums visiems.
Bet kartais saulėleidžiu savo palėpėj, vienas,
Jis prisimindavo mūs kaimą, mūs šuliniu svirtis
Ir mūsų šunų lojimą vakarais, ir mes tada visi
Pravirkdavom iš ilgesio, paguodos ir iš dėkingumo.
VYTAUTAS KASNIŪNAS
Rašant apie žurnalistų sąjungą, norisi prisiminti jos nueitą kelią, jos pirmtakus, kad paskui galėtume ilgiau sustoti, svarstant šios sąjungos veiklą ir ryškinant įvairias jos narių nuomones. Kai kurie, kalbėdami apie šią sąjungą, viską baigia klausiamąja forma su daugeliu klaustukų, o kiti atsidusę po jos pavadinimo padeda daugtaškius arba šauktukus.
Laisvajame pasaulyje atgaivinta Lietuvių žurnalistų sąjunga yra Lietuvos žurnalistų sąjungos tęsinys. Šios sąjungos pradžios reikia ieškoti 1921 metais, kai Kaune įvyko Pabaltijo žurnalistų konferencija. Tais metais buvo sudaryta žurnalistų organizacinė komisija ir pasiųsti oficialūs atstovai į konferenciją. 1922 m. sausio 13 d. susirinkus aštuoniems spaudos atstovams, buvo tartasi įsteigti Literatų draugiją. Buvo išrinkta ir valdyba, kuri tų pačių metų sausio 31 d. sušaukė žurnalistus ir rašytojus, priėmė įstatus ir draugiją pavadino Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjunga. Pradžioje buvo 14 narių. Vėliau, 1929 m. kovo 22 d., įvyko reorganizacinis žurnalistų ir rašytojų susirinkimas, kuriame iš 71 nario dalyvavo 30. Ten vėl buvo pakeistas pavadinimas į Lietuvos žurnalistų sąjungą, rašytojams nutarus susiorganizuoti atskirai. Lietuvių enciklopedijoje (35 tom., 429 psl.) klaidingai rašoma, kad tada buvo pakeistas pavadinimas į Lietuvių žurnalistų sąjungą, kuri tokiu vardu veikia ir dabar JAV. Tada ji buvo pavadinta Lietuvos žurnalistų sąjunga, nes jos nariais buvo ir kitų tautybių žmonės.
Žurnalisto vardas ir su juo surištos įvairios lengvatos į sąjungą sutraukė daug narių, kurių skaičius kasmet didėjo. Be tikrųjų narių, buvo daug narių korespondentų. Tikrieji nariai buvo žurnalistai profesionalai, kurių darbas redakcijose ir radiofonuose sudarė pagrindinį pragyvenimo šaltinį. Korespondentais buvo daug valdininkų, profesorių, agronomų, gydytojų, inžinierių, kurie bendradarbiavo spaudoje, daugiausia rašydami savo profesijos klausimais, bet jų pagrindinį pragyvenimo šaltinį sudarė jų specifinės profesijos darbas. Korespondento vardas nieko bendro neturėjo su korespondencijų rašymu.
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ ŽURNALISTŲ SĄJUNGA TARP KLAUSTUKŲ IR DAUGTAŠKIŲ
ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS
Kasmet kas ketvirtoje šeimoje vienas jos narių dėl savo nenormalaus elgesio patenka į psichiatrinę ligoninę. Kitų šeimų ramybė būna sudrumsta daugiau ar mažiau nenormalių narių, kuriems reikėtų gydymo, bet jo kratomasi.
Nors ir kažin kiek būtume susipažinę su protinėmis ligomis, tokios ligos paliestasis savo šeimos ar artimųjų tarpe iššaukia daug sielvarto. Daugumas esame nepasiruošę, kaip elgtis ar ką daryti su mylimu asmeniu, kuris nustojo savimi buvęs. Nesiorientuojam, kur kreiptis pagalbos, kad sergantį būtų galima grąžinti į normalias vėžes.
Bene vienas svarbiausių faktorių, padedančių paciento išgijimui ir artimųjų ramybei yra susigyvenimas su mintimi, kad protinės ligos, nors ir skiriasi nuo kitų, vis tiek yra ligos. Tiesa, fizinių ligų atveju pacientas noriai kreipiasi pagalbos. Protiniai pacientai visai kitaip elgiasi ir siūlomą pagalbą gali net atmesti. Jeigu dėl to paciento šeimos nariai ant jo supyksta, tai nereikia stebėtis. Beveik natūralu pyktelti ant asmens, kuris drumsčia šeimos ramybę, eikvoja turtą ar kitiems gadina sveikatą, o pats vengia atsakomybės ir atsiriboja nuo draugiškai nusiteikusių šeimos narių ir bičiulių.
Kartą susigyvenus su mintimi, kad asmuo yra reikalingas pagalbos, keistokas elgesys nebebus toks erzinantis. Kaip nėra reikalo išplūsti asmenį, jeigu jis vemia, nes jo skrandis yra suerzintas, arba nejudėdamas guli su sulaužytu nugarkauliu, taip yra neišmintinga protinį ligonį kaltinti ir jam priekaištauti, kad jis yra keistas arba tinginys, kuris valandų valandas prasėdi, bežiūrėdamas į vieną tašką. Ne laikas moralizuoti, kai mylimas asmuo rodosi kuo kitu patapęs arba kai yra nesukalbamas.
Protinių ligų atveju giminių nuotaikos turi daug teigiamos arba neigiamos įtakos. Pagijimo galimybės padidėja, jei į pacientą žiūrima ne kaip į niekam netinkantį sutvėrimą, bet kaip į asmenį su emociniais sunkumais. Nors daugelis į protinius ligonius ir jų šeimas tebežiūri su panieka, iš tikro nereikėtų pergyventi gėdos ten, kur jai nėra jokio pagrindo. Per dažnai pagalbos siekimas yra užvilkinamas, nes į ligonį vis dar žiūrima kaip į piktųjų dvasių apsėstąjį. Mažai pagrindo nuogąstavimui, kad protinės ligos yra paveldimos ir jų pasirodymas prastai atestuoja pačią šeimą. Šabloniškai sakant, reikia žvelgti realybei į akis, nes akių užmerkimas, save tikinant, kad su pacientu nieko nepaprasto nėra arba kad jis tik savotiškai keistokas, reikalų dažniausiai nepataiso, bet tik juos užvilkina. Artimųjų nuotaikos dažnai užtemdo supratimą, kas su pacientu darosi, nors specialistui būtų labai aišku, o kaimynams daugiau negu įtartina.
Rimas Dichavičius Sename kaime
K. PAŽĖRAITĖ
Danutė Brazytė-Bindokienė pradėjo rašytojos karjerą 1964 m., išleidusi vaikams apysaką "Keturkojis ugniagesys", o 1966 m. — "Baltosios pelytės kelionė į mėnulį". Tai buvo vaikams puiki dovana. Šiose knygose autorė įtikinančiai pavaizduoja gyvulių pasaulį. 1970 m. rašytoja jau gilinasi jaunimo problemosna, laimėjusi premiją už knygą "Mieste nesaugu". O šiais metais padovanojo suaugusiems skaitytojams romaną "Viena pasaulyje".
Romano centrinis personažas — Vita Linaitytė. Savo vaikystę praleidusi karo ugnies niokojamoj Vokietijoj, ji augo, mokėsi ir brendo Amerikoj. Jos tėvai, rūpindamiesi šeimos išlaikymu, neturėjo laiko bendrauti su vaikais. Vita, brendimo laikotarpiu neradusi tėvų pastogėje dvasinės atramos ir jaunimo organizacijoj pasijutusi nesuprasta, nutarė pabėgti iš namų ir iš lietuviškos aplinkos, apsisprendusi būti tikra amerikiete.
Ji pradėjo savarankišką gyvenimą Niujorke su žyde Sara. Dvi priešingybės. Sara — atviraširdė, nerūpestinga, su pasitikėjimu žiūrinti į pasaulį, o Vita — užsidariusi, paviršutiniškai rūsti, nemėgstanti lengvabūdiško familiarumo. Ji griežta sau ir neat
laidi žmogiškoms silpnybėms. Tačiau jiedvi sutaria. Abi dirba. Vakarais Vita studijuoja scenos drabužių kūrimo meną. Netrukus jai pavyksta gauti padavėjos darbą liuksusiniame naktiniame klube. Nors tas darbas jai nebuvo prie širdies, bet didesnis uždarbis ją įgalino intensyviau atsidėti studijoms, ugdant savo talentą.
Vieną vakarą, grįžusi anksčiau iš darbovietės, Vita užtinka savo draugę su meilužiu lietuviu Kęstučiu Giedriūnu. Būdama puritoniškai išauklėta, Vita pajunta pasišlykštėjimą ir išdrožia draugei pamokslą, įspėdama ją, kad būtų atsargi. Bet Sara pasitiki savo Tonium (ir autorė toliau palieka Kęstučiui Toniaus vardą). Kai vaikinas, motinos paveiktas, atsisako žydę vesti, Vita karštai jį įtikinėja, kad nesvarbu tautybė, o brangus esąs žmogus ir meilės jausmas. Pasipiktinusi juo, atsisako su juo draugauti. Sara, Vitos patariama, grįžta pas tėvus ir išteka už savo tautiečio, o Vita persikelia liuksusinin apartamentan, susipažįsta su amerikiečiu gydytoju Tomu, su juo susidraugaudama. Daktaras, paveiktas Vitos inteligencijos ir neprieinamumo, skiriasi su žmona, pasipiršdamas Vitai. Mergina prie jo prisirišusi, bet nejaučia tikros meilės. Tačiau, nuvargusi kovoje už būvį, ieškodama stiprios gyvenime atramos, priima iš jo sužadėtuvių žiedą. Pasirinkusi vyrą svetimtautį, galutinai nutraukia su namiškiais ryšį. Ji nebenori priklausyti paklydusiųjų kartai, kuriai abu su Tonium prisipažino priklausą. "Noriu jaustis visiška kurio krašto gyventoja" (36 pusl.). Tačiau taip buvo lemta, kad Tomas nusiveda ją į lietuvišką spektaklį, susižavėdamas juo, o paklydusios Vitos sieloje įvyksta lūžis. Ji ieško lietuvių. Ten pat randa jos pavarytąjį Tonių, jau švelnesnėmis akimis jį matuodama. Netrukus Vita už savo sukurtus sceninius rūbus laimi premiją ir tuo savo laimėjimo džiaugsmu dalinasi su Tonium, o ne su sužadėtiniu. Dar ji neatsisako tekėti už amerikiečio. Netikėtai gavusi žinią, kad jos motina ruošiama sunkiai vėžio operacijai, susijaudinusi mergaitė nusimauna sužadėtuvių žiedą ir pasišaukia Tonių.
IGNAS SERAPINAS
Danutė Brazytė-Bindokienė, trapiausiais savo gyvenimo metais netekusi gimtosios žemės po savo kojomis, mokėsi, augo ir brendo tremties stovyklų sąlygose Vakarų Vokietijoje ir persikėlė per Atlantą Antrojo pasaulinio karo padarinių kupinoje atmosferoje. Pati išgyvenusi pavojų ir neaiškaus rytojaus baimės persotintus jaunatvės metus, šiuo jaunoje širdyje sukrautu patirties lobiu gana anksti pradėjo dalytis rašyto kūrybinio žodžio išraiškos formomis su to paties likimo ištiktaisiais savosios tautos vaikais.
Jos stambesniųjų kūrinių tarpsniai užpildyti dabarties svetur atsidūrusio lietuvio buitį vaizduojančiomis novelėmis, išbarstytomis mūsų kultūriniuose žurnaluose.
Šių metų pavasarį dienos šviesą išvydusiame pirmajame savo romane "Viena pasaulyje" Danutė Brazytė vėl grįžta prie lietuvių jaunimo pavojų ir klystkelių temos, prie kurios buvo sustojusi premijuotoje apysakoje "Mieste nesaugu". Naujajame romane autorės pasiimta pakedenti bene viena iš aktualiausių dabarties mūsų jaunimo problemų. Ar šios paties jaunimo susikurtosios problemos (nebesiskaitymas su jokiu — net ir tėvų — autoritetu, bėgimas iš namų "į laisvę", gėdinimasis savo tautos ir jos kalbos...) turi kokį pateisinamą pagrindą — vargiai galėtų duoti svaresnį atsakymą ir patys šių problemų puoselėtojai. Ši iš šalies mesta ir kai kam naudinga idėja yra įgavusi madingą pobūdį.
Jei šios temos būtų ėmęsis kuris nors vyresniosios kartos rašytojas, esu tikras, kad jau vien dėl to mūsų čia svarstomosios knygos priimtinumas jauniesiems skaitytojams būtų buvęs abejotinos vertės. O kai pati autorė savo amžiumi stovi gana arti tų, kurie kartais dėl aiškių gyvenimo tiesų kelia didžiules abejones, manau, ir šią knygą turės priimti be apriorinio priešingo nusiteikimo.
Svarbiausia šio romano veikėja Vita Linaitytė, dar mažytė su tėvais ir vyresniu broliu Algiu Antrojo pasaulinio karo išblokšta iš tėvynės, kelerius metus augo nenormaliose stovyklinio gyvenimo sąlygose. Kol tėvai buvo jos nuolatinėje artumoje ir dalijosi su ja nuo savo burnos atitraukiamu, nors ir liesu, kąsniu, kol ji šildėsi po jų globos sparnu, mažajai Vitai jos atstojo normalias šeimos sąlygas. Persikėlus per Atlantą Amerikon, gyvenimo sąlygos Linaičių šeimoje iš pagrindų pasikeitė: tėvų pečius užgulė šeimos išlaikymo rūpesčiai. Jie per dienų dienas plūkėsi darbe. Laikas ir jėgos buvo iškeista į gyvenimo egzistencijos prekę. Vaikų mokslo bei elgesio priežiūrai ir jų auklėjamajai globai nebeliko nei laiko, nei jėgų. Tėvai, šiame krašte kapituliavę prieš prigimtines teises ir pareigas, per lengvai pasidavė vietinės aplinkos įtakai.
Skaityti daugiau: “VIENA PASAULYJE” KLAJOJA IŠ PASIMETUSIŲJŲ KARTOS
Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
PAMINKLINIS MUZIEJUS KR. DONELAIČIUI
Kristijono Donelaičio atminimui ruošiamasi Tolminkiemyje įrengti jo muziejų, šiam tikslui panaudojant buvusią Tolminkiemio bažnyčią, statytą 1756 m. K. Donelaitis rūpinosi šios bažnyčios statyba, iki mirties joje kunigavo. Kr. Donelaičio gyvenimo ir veiklos tyrinėtojas Leipcigo universiteto profesorius F. Tecneris 1896 m. rašė, kad "akivaizdus paminklas rašytojui, primenantis jį dar šiandien, yra mūrinė bažnyčia Tolminkiemyje".
Bažnyčios atstatymo ir restauravimo projektas pradėtas ruošti 1960, tačiau nerasta pakankamai duomenų šiam darbui užbaigti. 1967 m. vasarą po bažnyčios grindimis buvo surasti Kr. Donelaičio palaikai. Pernai metų pabaigoje LTSR Mokslų Akademijos archyve buvo surastas, 1911 m. Karaliaučiuje išspausdintas leidinys "Rytų Prūsijos provincijos meno paminklų konservatoriaus pranešimas apie savo 1910 metų veiklą Rytų Prūsijos provincijos paminklų tyrimo ir apsaugos komisijai". Šiame leidinyje atrasta Tolminkiemio bažnyčios interjero nuotrauka — vaizdas į vargonų pusę. Nuotrauka daryta 1910 m. Dabar tikimasi, kad darbas eis greičiau, ir restauratoriai, turėdami tikrą Kr. Donelaičio bažnyčios vaizdą, galės rimtai kibti į darbą.
GĖLĖS NELAIMĖS VIETOJE
Vis daugiau automobilių ir sunkvežimių rieda Lietuvos keliais, o jų vairuotojai, kaip ir kituose kraštuose, dažnai nepaiso eismo taisyklių ar atsargumo. Įvyksta nelaimė, kurioje kartais pasitaiko ir žuvusių. Dabar pradeda įsigalėti paprotys gėlių puokšte, vainiku ar bent medžių šakomis pažymėti vietą kelyje, kur žuvo žmogus autoavarijos metu. Gėles padeda žuvusiojo artimieji prie kelio, o kartais net to kelio viduryje. Atsiranda balsų, siūlančių su šiuo papročiu kovoti, kol jis dar per daug neįsigalėjęs, nes tokie žuvusiųjų pagerbimai labai išblaško vairuotojų dėmesį ir gali tapti naujų eismo nelaimių priežastimi.
MODERNIOS SUSIŽINOJIMO PRIEMONĖS...
Jeigu šiandieninės Lietuvos mieste nori išsinuomuoti kambarį, pasisamdyti auklę, įsigyti kurį nors daiktą, nerandamą krautuvėje, eik prie skelbimų lentos ir skaityk ten sukabintus lapelius, gal atrasi, ko ieškojai.
VYTAUTAS KASNIŪNAS
Nuo krikšto dienų susirišę su kunigu, vėliau jį sutinkame visame gyvenimo kelyje, iki atsisveikiname su šiuo pasauliu. Tik kai kam jis gal yra paliktas tamsoje, kitam — šešėlyje, o trečiam — visame šviesų spindėjime. Tad nenuostabu, kad "Laiškų Lietuviams" vyr. redaktoriaus Juozo Vaišnio, S. J., parašytas straipsnis "Kunigai ir kunigystė" (1971 m. balandžio mėn.) sukėlė labai didelį susidomėjimą ir ilgesnį laiką tapo pasikalbėjimų bei diskusijų tema. Autorius straipsnio pabaigoje rašo, kad būtų įdomi šiuo klausimu ir skaitytojų nuomonė.
Kaipgi mes, pasauliečiai, žiūrime į kunigą? Ne, ne į kunigą, bet į kunigėlį arba klebonėlį. Tokia mažybinė forma buvo įsigyvenusi nuo vaikystės dienų (iš tikrųjų, tai buvo malonybinis pavadinimas). Jis yra atstovas Dievulio, kurį esame mokomi gerbti ir mylėti. Jis visados toks mielas, malonus, šypsančiu veidu, labai geras, atsako į pasveikinimus, kalėdodamas duoda saldainių, pagiria už gražiai sukalbėtus poterius. Jo bijome, nes jis žino mūsų nuodėmes, bet ir mylime, nes jas atleidžia. Jį gerbiame, nes taip esame tėvų išmokyti, bet mums taip liepia ir vaikiška širdis.
Kunigėlio tikybos pamokos laukiamos, nes jos visuomet lengvos. Galima ir neišmokti. Jis nepyks, nebaus, ant kelių neklupdys, į kampą nestatys. Nusikaltęs pas jį nuėjai, atsiprašei, pabučiavai ranką, ir viskas baigta. Jeigu kartais paims už smakro, papurtys, švelniai patemps už ausies, bet be pykčio, be stipresnio balso pakėlimo ar barimo.
• Mokslininkai apskaičiuoja, kad vandenynų potvyniai ir atoslūgiai po truputį lėtina žemės sukimąsi apie savo ašį. Vienas Kalifornijos universiteto profesorius tvirtina, kad po pusės bilijono metų para turės 30 valandų, o po puspenkto bilijono metų para išsitęs net iki 200 valandų. Taip ji išaugs iš mažyčių sekundžių.
Sunaudojant ir trumpas laiko akimirkas, susidaro didžių laimėjimų.
• Viena moteris, vairuodama Pietų Afrikoje automobilį, sustojo ties šviesomis. Atkreipusi akis į šalia esantį automobilį, ji pro langą pamatė užpakalinėje sėdynėje sėdintį žmogaus skeletą ir žiūrintį į ją. Išsigandusi apalpo. Kito automobilio vairuotojas padėjo jai atsigauti ir paaiškino, kad jis esąs medicinos reikmenų technikas ir vežąs skeletą iš ligoninės į savo dirbtuvę sutvirtinti.
Netikėtas skeleto vaizdas iki apalpimo pergąsdino moterį. O turime apsiprasti su mintimi, kad vieną kartą ir mus mirtis pašauks. Neišvengiamai tapsime skeletais ir tam turime ruoštis.
• Viena 54 m. amžiaus Niujorko moteris, požeminio traukinio stotelėje pardavinėjanti laikraščius, įstengia per metus sutaupyti 138 dolerius, už kuriuos nusamdo du autobusus ir jais kasmet vasarą nuveža prie jūros 140 neturtingų vaikų ir jų motinu. Kai kurie keleiviai jai grąžina perskaitytą laikraštį, kad ji vėl parduotų ir padidintų šį savo labdaros fondą. Meilė žmogui randa visokių būdų pasireikšti.
Parinko J. Prunskis
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
MĖGIAMAS AR MĖGSTAMAS?
Labai dažnai tenka išgirsti pasakymus: Jis visų labai mėgiamas; Mano mėgiamiausias poetas yra Putinas; Sportas yra jo mėgiamiausias užsiėmimas. Ar šiuose sakiniuose žodžiai mėgiamas ir mėgiamiausias yra teisingai pavartoti? Ne visai. Vietoj jų reikėtų sakyti mėgstamas ir mėgstamiausias. Dėl ko?
Mat, forma mėgiamas yra esamojo laiko neveikiamosios rūšies dalyvis. Į bendrinę kalbą tas dalyvis, tur būt, yra atklydęs iš tų lietuvių tarmių, kuriose veiksmažodžio mėgti esamasis laikas taip asmenuojamas: aš mėgiu, tu mėgi, jis mėgia. Tačiau bendrinei kalbai toks asmenavimas nepriimtinas. Lietuvių kalbos žodynai taip pat tokios formos neteikia. Juose paprastai pateikiama tik forma mėgsta, o ne mėgia. Tad ir dalyvis turi būti daromas ne iš formos mėgia, bet iš mėgsta. Juk mes žinome, kaip yra sudaromi dalyviai. Jų visų daryba yra vienoda. Pavyzdžiui, pirmosios asmenuotės veiksmažodžių (toks yra ir veiksmažodis mėgsta) neveikiamosios rūšies esamojo laiko dalyviai yra daromi su priesaga — (i)am — iš asmenuojamosios formos esamojo laiko kamieno. Kadangi bendrinėje kalboje tas esamojo laiko kamienas yra mėgst-, tai prie jo ir reikia segti dalyvio priesagą. Taip ir gaunamas dalyvis mėgstamas. Tad aukščiau minėtus sakinius taip reikėtų pataisyti: Jis visų labai mėgstamas; Mano mėgstamiausias poetas yra Putinas; Sportas yra jo mėgstamiausias užsiėmimas.
Bet kai kas gal galėtų pasakyti, kad nėra ko baidytis ir tarmybių. Dėl ko jų negalima įvesti į bendrinę kalbą? Juk bendrinėje kalboje mes turime nemaža ir iš įvairių tarmių paimtų žodžių. Jie mūsų kalbą tik praturtina. Pvz. šalia plačiau vartojamo žodžio kiškis mes turime ir kitą jo sinonimą zuikis. Jie abu yra vartotini. Tad dėl ko šalia mėgstamas negalėtume vartoti ir mėgiamas? Į tai reikia atsakyti, kad atskirus žodžius mes galime imti iš tarmių, bet morfologinės tarmybės bendrinei kalbai nėra nei reikalingos, nei priimtinos. Mūsų bendrinė kalba turi pastovią formų darybos sistemą, jos ir turime laikytis. Visokių rūšių tarmybės gali būti toleruojamos tik poetinėje kalboje.
AR VARTOTINI VEIKSMAŽODŽIAI A P J U N G T I, A T Ž Y M Ė T I, U Ž G I R T I?
Veikiant svetimoms kalboms, mūsų laikraščiuose dažnai pasitaiko nevartotinų išsireiškimų. Spaudoje vis tenka užtikti tokių sakinių: Ši organizacija apjungia visų srovių žmones; Geriausi darbai buvo atžymėti diplomais; Šis projektas buvo valdybos užgirtas. Tai yra nevartotini išsireiškimai. Veiksmažodžiai jungti, žymėti, girti yra nieku dėti, bet juos minėtuose sakiniuose sugadina nevykusiai prikergti priešdėliai.
RŪKORIAMS IR RŪKORĖMS
Berods, kažkada "Laiškuose Lietuviams" buvo bent- trumpai rašyta apie rūkymą, bet būtų labai naudinga ir dažniau šį klausimą panagrinėti. Norėčiau čia pareikšti savo mintis, bet žinau, kad daug kas su jomis sutiks. Būtų malonu sužinoti šiuo klausimu ir redakcijos nuomonę.
Jau beveik prieš porą metų į "Draugo" (1969. IX. 6) "Spyglių ir dyglių" skyrių buvo įdėtas straipsniukas, pavadintas "Komplimentai rūkantiems". Tas straipsniukas buvo paimtas iš Minneapolio "Tribune", parašytas žurnalisto Will Jones. Ten buvo taip rašoma:
"40 metų aš gyvenau rūkorių dominuojamam pasauly. Ligi šiol aš labai retai besiskųsdavau. Aš sutikau su faktu, kad pasaulis gal priklauso rūkantiesiems. Bet man jau gana tylėti!
Ar jūs, rūkoriai, žinote, kaip jūs mums, nerūkantiems, atrodote? Jūs esate neišauklėti mužikai, į nieką neatsižvelgiantys liurbiai. Jūs gal manote, kad labai šauniai atrodote, kaip tie rūkoriai kino ekrane ar televizijos skelbimuose. Bet tai netiesa. Jūs esate biauraus įpročio vergai ir jūs atrodote juokingai. Be to, jūs dvokiate. Jūsų rūbai dvokia, jūsų burna dvokia ir jūs smardinat visą aplinką"...
Kaip minėjau, šis straipsniukas buvo išspausdintas "Spygliuose ir dygliuose", bet man atrodo, kad jis turėtų būti išspausdintas visų laikraščių pirmuosiuose puslapiuose. Manyčiau, kad visos čia pareikštos mintys yra labai teisingos ir visai neperdėtos. Įdomu, kokia Jūsų, gerbiamasis redaktoriau, šiuo klausimu nuomonė.
Marija Ambrozaitienė Pavasaris (emalė)
Paskutiniuoju metu spaudoje pasirodė nepagrįsti gandai, tendencingi įtarinėjimai bei insinuacijos ryšium su rengiamu Antruoju Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongresu. Tie nepagrįsti gandai prieštarauja kongreso siekiams, kurie buvo paskelbti spaudoje, kviečiant lietuvių visuomenę į talką. Ten pasakyta: “Mūsų jaunimas turės tęsti kovą už Lietuvos laisvę ir apsispręsti už svetur gyvenančių lietuvių išlikimą savo tautoje”. Tų tikslų siekdami, mes kategoriškai pareiškiame:
Antrojo Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongreso rengėjai nenumato galimybių ir sąlygų oficialiai kviesti pavergtos Lietuvos jaunimo atstovų.
Neturi būti jokių abejonių, kad Antrasis Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongresas vyks patriotinėje dvasioje su lietuvių tautos simboliais, trispalve, tautos himnu ir bus duota proga svarstyti Lietuvos laisvinimo klausimus bei jaunimo įsijungimą į laisvinimo darbą.
Jokios pašalinės jėgos nepakeis šio mūsų nusistatymo.
Esame įsitikinę, kad jaunimas parodė pakankamai patriotiškumo Bražinskų, Simokaičių ir Kudirkos atvejais, tuo užsitarnaudamas visišką visų pasitikėjimą.
Antrasis Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongresas yra rengiamas, glaudžiai bendradarbiaujant su Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Valdyba abipusio pasitikėjimo ir pagarbos dvasioje.
Anatolijus Kairys. IŠTIKIMOJI ŽOLĖ. Romanas. Išleido Lietuvos Atgimimo Sąjūdis 1971 m. Mecenatai: Janina ir Juozas Valiušaičiai. Viršelis — A. Rūkštelės. Spaudė Morkūno spaustuvė. 254 psl., kaina nepažymėta.
Aloyzas Baronas. VĖJAS LEKIA LYGUMA. Romanas. Išleido Lietuvos Atgimimo Sąjūdis 1971 m. Mecenatai: Marija ir Bruno Macianskiai. Viršelis — K. Veselkos. Spaudė Draugo spaustuvė.
RYTMEČIO ŽARA. Kristijono Donelaičio Aukštesniosios Lituanistinės Mokyklos moksleivių metraštis (1970 - 1971 mokslo metai). Viršelis — P. Aleksos. Piešiniai ir užsklandos — aukštesniosios mokyklos mokinių. Nuotraukos — V. Noreikos. Spaudė Morkūno spaustuvė. Didelis formatas, 104 psl.
PIRMIEJI ŽINGSNIAI. K. Donelaičio Lituanistinės Mokyklos mokinių laikraštėlis, 1971 m. nr. 5.
LIETUVIU JAUNIMO INFORMACIJOS CENTRO BIULETENIS, 1971 m. nr. 3. Adresas: P. O. Box 8992, Boston, Mass. 02114.
NAUJOJI VILTIS. Politikos ir kultūros žurnalas, 1971 m. nr. 2. Leidžia Lietuvių Studentų Tautininkų Korporacija Neo-Lithuania ir Amerikos Lietuvių Tautinė Sąjunga. Redakcinė kolegija: dr. Jonas Balys (pirm.), Aleksas Laikūnas ir dr. Bronius Nemickas. Administracijos adresas: 7150 S. Spaulding Ave., Chicago, Ill. 60629. Prenumerata metams (už du numeriu) — 4 dol.