ALBINAS BARANAUSKAS
ŽIŪRINĖJANT ILIUSTRACIJAS SENUOSE ŽURNALUOSE
Balta koklinio pečiuko šilima ir pripustytas
Skardis, už juodu medžiu žvarbiai
Leidžiasi saulė į kraują.
Aš ten buvau, aš ten buvau.
Aš ten buvau ir viską mačiau savo akimis.
Aš vaikščiojau po kambarį su popieriniais
Sienų apmušalais raudoną,
Speiguotą popietę, kai šildė
Tas koklinis pečiukas ir per miestą
Lėkė varnos, o ant ledo plačios upės
Bolševikai šaudė ir kišo eketėn menkai
Teapsidariusius ir virpančius iš šalčio žmones.
DER SCHWARZE MANN
Matydavom jį atrakinant savo palėpės kambarėli.
Jo batus tebedengė geltonos dulkės iš Paprūsės.
Savo davinį jis valgė greitai, vogčiomis.
Kasnakt jis grįždavo tenais, namo.
Jo akyse kvepėjo kapiniu alyvos.
Jo kišenėse ilsėjosi senolių kaulai.
Dienos lenkdavo ji, kaip rugius, pavėjui.
Vienas jo žingsnis pripildydavo tuščią gatvę.
Nuo jo skausmo būtų buvęs galas mums visiems.
Bet kartais saulėleidžiu savo palėpėj, vienas,
Jis prisimindavo mūs kaimą, mūs šuliniu svirtis
Ir mūsų šunų lojimą vakarais, ir mes tada visi
Pravirkdavom iš ilgesio, paguodos ir iš dėkingumo.
PARTIZANŲ EPOPĖJA
Kartais užmigdami dar girdim jų
Kiekvienos nakties tą kaukianti košmarą.
Kartais mūsų kaukolėse, dar su oda
Ir dažnai dar su visais plaukais,
Sušniokščia tas pats miškas ir suvirpa
Ta pati baimė. Bet ne mums
Sukurti partizanų žygių epopėją.
Ne mums kartoti šitokią neviltį su įkvėpimu.
Rašys kiti, po šimto metu, epiškai, jausmingai,
Su žmona šnekučiuodami apie daržovių kainas,
Nugrimzdami giliai į minkštą, minkštą fotelį,
Kuris taip švelniai apglėbia sėdynę,
Klausydami viena ausim iš tolo, kaip rinkoje
Dar šaukia žemės sugraužti nerimstą kaulai.