1971 / VASARIS -FEBRUARY / VOLUME XXII, NO. 2
MINTYS VASARIO ŠEŠIOLIKTAJAI Juozas Vaišnys, S. J. 39
ISTORIJA IR MITAI F. Jucevičius 44
LIETUVA JAUNŲJŲ ŠIRDYSE Antanas Saulaitis, S. J. 51
NEGIMUSIOJO DIENORAŠTIS Al. Gimantas 53
JAUNIMO PASAULIS Gediminas Kijauskas, S. J. 57
O VIS DĖLTO NESUSIKALBAME Henrikas Žemelis 63
KALBA Juozas Vaišnys, S. J. 66
MIRUSIO UŽMARIO ĮAMŽINTOJI GYVYBĖ Nijolė Jankutė 68
LIETUVOS OPEROS AUKSINIS JUBILIEJUS Redakcija 72
Šis numeris iliustruotas Zitos Sodeikienės kūrinių nuotraukomis. Fotografijos — Lietuvių Foto Archyvo. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio. Užsklandos: 50 psl. — D. Aleknienės, 56 psl. — P. Augiaus, 70 psl. — J. Eidukaitės. Viršelis ir skyrių vinjetės — Algirdo Kurausko.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Redakcijos nariai: Dalia Aleknienė, Danutė Bindokienė, Algirdas Grigaitis, prof. Petras Jonikas (kalbos skyriaus patarėjas), Eglė Juodvalkytė, Vytautas Kasniūnas, Virgilijus Kaulius, S. J., Algimantas Kezys, S. J., Marija Smilgaitė, Nijolė Užubalienė.
Administracija: Petras Kleinotas, S. J. ir Dana Kurauskienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina — 50 centų.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
SKAUDŽIAI BE VILTIES, KURČIAI BE AIDO
MUS PIKTOS VĖTROS VERPETUOS SVAIDO.
PAILSO JĖGOS, APTEMO MINTYS,
IR ĖMĖ BROLIS BROLIO BAUGINTIS.
TIK TU, BRANGIOJI, VISIEM VIENODAI
TĄ PATĮ VAIZDĄ IŠ TOLO RODAI:
PRO KRAUJO PUOTĄ, LIEPSNA GAISRUOTA,
ŽIEDAIS SPYGLIUOTAIS APVAINIKUOTA,
SPINDI AUKŠTYBĖJ, TĖVŲ ŠALIE.
SPINDĖK, BRANGIOJI, SKAUSMU AUGINTA.
JAU LAUKTAS RYTAS PRO DŪMUS ŠVINTA.
IR MES, KLAJŪNAI, SU RYTO GIESME
SVETUR SUKELTUS SKAUSMUS IŠLIESME
IR GRĮŠIM, GRĮŠIM SILPNI, IŠBALĘ,
BUČIUOSIM ŽEMĘ, GAIVINSIM GALIĄ.
TIK KOLEI STAUGIA AUDRINGI VĖJAI,
SPINDĖK AUKŠTYBĖJ, KAIP MAN SPINDĖJAI,
TOLIMA, BRANGI TĖVŲ ŠALIE!
Putinas
Ateities dimensija (kolažas)
Apmąstymas (ofortas)
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Esu sūnus, palikęs motiną ir tėvą vargui ir vergijai,
Esu užgesęs žiburys tarpu vidurnakčio šešėliu,
Esu pasaulio širdyje žaizda, kuri negyja,
Esu žmogus, palikęs gimtai žemei sielą.
Brazdžionis
Tur būt, nebūtų lengva ryškiau atvaizduoti kiekvieno sąmoningo lietuvio dabartinę tragediją, kaip čia ją yra atvaizdavęs šiomis keturiomis eilutėmis poetas. Žinoma, yra ir nesąmoningų lietuvių, kurie šios tragedijos nejaučia, kurie paviršutiniškai į viską žiūri ir savo tautos nelaiko tokia vertybe, kurios praradimas virstų taip tragišku.
Ne vienas mūsų, ypač jaunimas, atsistoja prieš dilemą: būti ar nebūti? Verta stengtis išlikti lietuviu, ar gal būtų protingiau visiškai pamiršti lietuvybę ir kaip galima greičiau įsijungti į gyvenamojo krašto kultūrą?
Kai kas bando aiškinti, kad šio klausimo visai negalima kelti, nes jeigu lietuviu gimei, tai lietuvis esi ir būsi. Pats savo tautybės pakeisti negali. Bet neatrodo, kad toks aiškinimas būtų teisingas, nes iš praktikos žinome, jog ne vienas savo tautybę praranda ir pamažu tampa kitos tautos nariu. Tautybę sudaro įvairūs elementai: kilmė, kultūra, tradicijos, kalba, religija, teritorija. Tačiau nė vienas šių elementų tautai nėra esminis. Nori ar nenori, turi sutikti, kad tautybės pagrindas yra tautiškumo sąmonė arba sąžinė. Toji sąmonė draugėn jungia ir visus kitus minėtus tautą sudarančius elementus. O kai toji sąmonė pradeda blėsti, tai vienas po kito pranyksta ir visi tautybės elementai.
Kad pasiliktų tvirta tautiškumo sąmonė, reikia stiprių motyvų, reikia įsitikinimo, jog tauta yra dvasinė vertybė, kurią prarasdamas žmogus skurdina ir save, ir gyvenamąjį kraštą, ir pagaliau visą žmoniją. Jeigu pasaulyje stengiamasi išlaikyti kiekvieną augalų ar gyvių rūšį, tai tuo labiau reikia stengtis išlaikyti kiekvieną tautą, kiekvieną kultūrą. Gyvenamajam kraštui ne padėsi, bet jį tik nuskriausi, atsisakydamas savo tautinių bruožų ir susiliedamas su vietine kultūra.
Kai kas net bando aiškinti, kad tautiškumas ir patriotizmas prieštarauja religijai, nes dekalogas ir krikščioniškoji doktrina liepia mylėti visus žmones be jokio skirtumo. Visiškai paneigiant tokią galvoseną, reikia pabrėžti, kad tautiškumas randa religijoje tvirtą atramą. Bent labai trumpai pažvelgsime, ką šiuo klausimu sako Dievo įsakymai, Kristaus mokslas bei pavyzdys ir jo įsteigtoji Bažnyčia.
SENOJO TESTAMENTO MINTIS
Tverdamas žmogų, Dievas įdiegė į jo prigimtį pagrindinį įsakymą — sąžinės balsą. Galima sakyti, kad ne tik žmogus, bet kiekvienas gyvas sutvėrimas savo prigimtyje jaučia traukimą prie tos vietos, kur jis yra gimęs ir užaugęs. Žvėris mėgsta savo olą, paukštis — lizdą, kiekvienas žmogus yra taip prisirišęs prie savo namų, kad nors tie namai, kaip sako patarlė, būtų ir pragarai, bet be namų vis tiek negerai. Teisingai ši mintis yra išreikšta ir mūsų dar vaikystėje išmoktame eilėraštyje: "Nameliai mano brangūs, man visur patogu, bet niekur nėr tiek laimės, kaip po jūsų stogu”.
F. JUCEVIČIUS
Vaikai mėgsta pasakas. Tautos vaikystėje mėgsta mitus. Dar viduramžiais jos išvesdavo savo kilmę iš Trojos herojų. Kad jos savęs ieškodavo Trojoje, o ne kur kitur, tai dėl to kaltas yra Virgilijus. Kaip išdidus Romos gerbėjas, kuris nenori nusilenkti Atėnams ir Spartai, jis perkėlė herojų kulto svorį nuo Achilo į Enėjaus pusę. O iš pagarbos didžiajam poetui, kuris pranašavo, kad magnus ab integro saeculorum nascitur ordo, krikščioniškieji vakarai pasisakydavo taip pat už Troją. Prancūzai ir anglai save laikė trojiečių palikuoniais. Tačiau pamažu viduramžiai užleido vietą renesansui. Ne tik įsisiūbavo individualizmas, ne tik stiprėjo ilgesys, ne tik vis garsiau skambėjo jote de vivre, bet taip pat praeities pažinimas keitė savo mitinę formą į istorinę. Renesanso tautos degė troškimu suvokti, kaip praeitis pagimdo dabartį. Ypač italai tuo karštai domėjosi. Jau keturioliktame amžiuje Villani su savo kolegomis buvo padėję stiprius pagrindus istorinėms studijoms. Italų istorikai buvo pagarsėję visoje Europoje. Prancūzijos, Anglijos ir kitų kraštų valdovai kviesdavosi juos į savo dvarus. "De rebus gestis Francorum” ir "Anglicae Historiae” yra italų kūriniai. Šie veikalai buvo tikrai puikūs daugeliu atžvilgių ir prisidėjo nemažai prie prancūzų ir anglų tautinės sąmonės susiformavimo.
Jei mitus mėgo vakarai, tai juos mėgo ir tautos rytuose. Juos mėgo ir žmonės Lietuvoje. Jei vakarų tautos save kildindavo iš Trojos, tai lietuviai pasitenkino romėnais. Bet atrodo, kad lietuvių kilimo mitą iš romėnų išgalvojo ne patys lietuviai, o lenkai. Tokiu būdu lenkai lietuvius ne tik apkrikštijo, bet ir padarė romėnais. Dlugošas kildino žemaičius ir lietuvius iš lotynų, o Stryjkowski susiejo lietuvių tautos pradžią su Palemono atėjimu iš Italijos. Paskui tą mitą pakartojo ir Kojalavičius. Lietuvių "giminystė” su romėnais, gal tiksliau su italais, užsimezgė tikrai odisėjiškai. Devintame ir dešimtame amžiuje Palemonas su penkiais šimtais kilmingų italų išsikelia staiga ant Baltijos pakrančių, kur Nemunas per savo dvylika šakų lieja savo vandenį į mares. Ar šie kilmingi svečiai buvo iš Italijos išvaryti, ar audros atblokšti, ar dar dėl kokios kitos priežasties pasiekė mūsų kraštą, istorikas nužemintai prisipažįsta to nežinąs. Viena tik aišku, kad svečiai iš tolimųjų pietų buvo maloniai priimti, ir Palemonas, lyg už tai atsidėkodamas, paliko tris sūnus lietuviams valdyti. Tačiau Kojalavičius sekė ne tik mitus, bet atpasakojo taip pat kunigaikščiu Lietuvos daugiau ar mažiau tikrus istorinius faktus. Kartu reikia pripažinti, kad jis atliko nemažą propagandinį darbą Lietuvos labui. Jo lotynų kalba parašytoji "Historiae Lituaniae” supažindino vakariečius su mūsų tauta. Septyneriems metams praėjus nuo jos pasirodymo, vokiečių istorikas Martin Zeiller’is išleido vokiškai Lenkjos bei Lietuvos istoriją, kur jis beveik pažodžiui atpasakoja Kojalavičių. Ji buvo išleista Ulme 1657 metais.
Kai tolstame nuo renesanso ir artėjame prie apšvietos laikotarpio, tai pastebime, kad žmonės nustojo domėtis tautų atsiradimo mitais. Šis amžius pasižymi ypatingu jautrumu tautinei filosofijai. Magiškai skambėjo apšvietiečiams laisvė. Nuo Montesquieu laikų vyravo nuomonė, kad laisvė gimė Tacito Germanijoje, ir germaniškoji laisvė esanti anglų politinių institucijų motina. Kai Rousseau samprotavo apie Lenkijos valdžią, tai nurodė kaip įstatymo tikslą tautinės sąmonės formavimą bei tradicijų įskiepijimą tautos širdin. To meto anglui būti patriotu reiškė ne tiek mylėt savo kraštą, kiek savo žmones ir kovoti už jų laisvę. Šitokia patrioto samprata greitai įsipilietino Prancūzijoje, kur ji buvo nusakyta liberté, égalitė, fraternité šūkiu.
ANTANAS SAULAITIS,S. J.
Devynerių metų mergaitę, sugrįžusią namo iš vasaros stovyklos, motina klausia: "Na, Onute, kaip patiko stovykla?” — "Mama, stovykloje buvo, kaip Lietuvoje!" — džiaugsmingai atsakė mergaitė, o ji Lietuvos niekad nebuvo mačiusi, nes gimusi ir augusi išeivijoje.
Iš tėvų pasakojimų, iš knygų, lietuviškos spaudos, o ypač iš lituanistinės mokyklos ir organizacijos veiklos su vasaros stovykla jaunos mergaitės širdyje susidarė toks Lietuvos vaizdas: ten labai gražu, senos pilys, graži gamta, lietuvių jaunimas dainuoja, žaidžia.
Tėvams ir auklėtojams įdomu, ką jaunimas, sakykime iki 18 m. amžiaus, galvoja apie Lietuvą. Esu paklausęs apie tūkstantį lietuvių vaikų, kokie septyni dalykai yra svarbiausi jų gyvenime. Kanados, Anglijos, Vokietijos, Jungtinių Amerikos Valstybių ir kitų kraštų lietuvių tėvų vaikai beveik be išimties tarp septynių svarbiausių dalykų įskaito ir Lietuvą.
Lietuvą jie vaizduoja įvairiai. Kaip savo iš tėvų paveldėtos tautybės simbolį, jie paima Vytį, Vyčio kryžių, Gedimino stulpus, trispalvę Lietuvos vėliavą. Jaunesnieji nupiešia Lietuvos gamtos vaizdą su pievomis, gėlėmis ir kryžiais. Kiti šeši dalykai dažniausiai būna: bažnyčia ar tikėjimas, draugai, tėvai, šeima, dviratis ar automobilis, gamta ir t. t.
Kai prašai būrelio nupiešti simbolinį piešinį, vaizduojantį Lietuvą, tai pasekmės taip pat labai įdomios. Viena mergaičių grupė Kalifornijoje nupiešė didžiulį piešinį, pavadintą "Lietuvaitė 1970 metais". Piešinyje jos stengėsi pasakyti, kad lietuvaitei svarbu tautiniai šokiai, vasaros stovykla, lituanistinė mokykla, draugystė, jaunimo organizacija. Kita grupė Worcesteryje nupiešė "Seną ir jauną Lietuvą", pažymėdami skirtumus tarp savo tėvų, vyresniosios kartos ir savęs, jaunesniųjų, bei pabrėždami, kad visi turi stengtis sugyventi, nors ir skirtųsi papročiai, apranga, mados ir kai kurios vertybės.
AL. GIMANTAS
Kiek lietuvius liestų šių dienų didžiausioji žmogžudystė — abortai, sunku būtų pasakyti. Jokios statistikos dar niekas neparuošė. Tai labai jau intymus, privatus reikalas, niekur nereklamuojamas, didžios paslapties gaubiamas. Bet aplinka veikia ir mus. Mes negalime didžiuotis, kad esame geresni už kitus. Tad ir abortų atveju negalėtume didžiuotis, kad mūsų ši problema neliečia.
Kalbant apie šią skaudžią šių dienų rykštę, dėmesį patraukė The Remnant (Vol. 3, No. 10) žurnale išspausdintas "Negimusiojo dienoraštis", kurio mintimis čia norime pasidalinti ir su "Laiškų Lietuviams" skaitytojais.
Spalio 5.Šiandien prasidėjo mano gyvenimas. Mano tėvai dar to nežino. Aš esu maža, kaip obuolio sėkla, bet jau esu. Aš esu mergytė. Turėsiu šviesius plaukus ir melsvas akis. Beveik viskas apie mane jau numatyta, net ir tai, kad labai mėgsiu gėles.
Spalio 19.Kai kas sako, kad aš dar nesu tikra asmenybė, kad tik mano motina teegzistuoja. Bet aš jau esu asmenybė, taip, kaip duonos trupinėlis yra tikra duona. Mano motina yra. Esu ir aš.
Spalio 25.Mano širdis pradėjo plakti pati iš savęs. Nuo dabar ji reguliariai plaks per visą mano gyvenimą, be jokio poilsio. Po ilgų metų ji pavargs, sustos, ir tada jau ateis mano mirtis.
Be to, dabartiniu metu įvairių kraštų lietuviai tam tikra prasme vienas kitam atstovauja užimtą kraštą. Negalėdami laisvai gyvybės semtis iš tautos kamieno, jie stengiasi vienas kitą paguosti, pastiprinti, papildyti.
Lapkričio 2.Aš augu po truputį kiekvieną dieną. Mano rankos ir kojos įgauna vis ryškesnę formą. Bet man dar teks palaukti ilgiau, kol tos kojytės pajėgs pakelti mane motinos rankose, kol mano rankytės pajėgs rinkti gėlių žiedus ir apkabinti mano tėvą.
Anomalija (akrilika)
ZITA BILIŪNAITĖ - SODEIKIENĖ gimė Jurbarke. Atvykusi į Ameriką, baigė Marijos gimnaziją Čikagoje ir Čikagos Meno Institutą. Su savo darbais dalyvavo visose "Dailės" grupės metinėse parodose, kurių pirmoje (1963 m.) gavo Čiurlionio Galerijos pagyrimą, o 1969 m. pirmąją premiją tapyboje. Taip pat dalyvavo eilėje grupinių amerikiečių parodų, o 1967 ir 1969 m. kviestinėje Žiemos parodoje (Winter Show) River Forest, Ill. Turėjo dvi individualias parodas Čikagoje ir vieną Los Angeles, Kalifornijoje.
Yra iliustravusi keletą knygų, daugiausia vaikams. Narė Chicago Society of Artists, Sales and Rental Galleryof the Art Institute of Chicago ir Art Institute Alumni Associaion.
VLADAS ŠLAITAS
APIE GYVENIMĄ
Nėra nieko gražesnio už žmogaus gyvenimą
ir nėra nieko gražesnio už mano gyvenimą.
Ir jeigu kartais gyvenimas
mums atrodo nebegražus ir nemielas,
tai šitai tėra tik mūsų kaltė
arba tik mano kaltė,
nes gyvenimas
buvo gražus ir pasilieka gražus.
Chrizantemos
vėlų rudenį dvelkia pavasariu.
Meilė
slypi skaisčios mergaitės veido malonėj.
O,
mano Dieve!
Tokį Tu gražų ir mielą davei mums gyvenimą.
Mums,
mirtingiesiems,
kurie baisiai dažnai patys ardom ir griaunam
gyvenimą.
GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.
Jauno žmogaus amžiui, tur būt, būdingiausia yra tai, kad jis yra pašauktas jaunystėje ugdyti savo talentus, savo asmenybę, kurti savo gyvenimą. Tai tarsi menininkas, kuris planuoja ir realizuoja savo gyvenimo didįjį kūrinį. Sakoma, kad Michelangelo savo garsiąją Dovydo statulą iškalė iš marmuro gabalo, kuris skaldymo metu buvo sugadintas ir numestas šalin kaip nenaudingas. Didysis menininkas pirmiausia savo vaizduotėje sukūrė nuostabią viziją, kurią vėliau bandė išreikšti sugadintame marmuro gabale. Kantriai ir ilgai besidarbuodamas, jis perkėlė į marmurą tą nuostabų grožį, kurį buvo sukūręs savo mintyse. Panašiai yra ir su jaunu žmogumi, kuris, pažindamas save, savo galimybes ir pajėgumą, renkasi savo idealus, planuoja ir vykdo savo užsibrėžtus tikslus. Prieš imantis šios kūrybos darbo, gal vienas iš pirmųjų reikalavimų yra pažinti save ir aplinkybes bei sąlygas, kuriose šį kūrinį teks realizuoti. Koks yra tas pasaulis, kuriame jaunas žmogus šiandien gyvena?
PASIKEITIMAI JAUNO ŽMOGAUS PASAULYJE
Apibūdinant jaunatvę ne fizinio subrendimo prasme, o asmens vykdoma role, sakytume, kad jaunatvė yra laikas, kai asmuo nėra traktuojamas nė kaip vaikas, nė kaip suaugęs. Fiziniai jis yra užaugęs ir atlieka vieną kitą suaugusiųjų pareigų, bet pagrindinės suaugusiųjų privilegijos ir išimtinės teisės jam paneigiamos.
Seniau jauni žmonės palikdavo jaunatvės amžių, kai baigdavo gimnaziją ir įsijungdavo į darbininkų eiles. Jie paprastai atlikdavo suaugusiųjų darbus. Vedybos jiems gal būdavo prieš akis, bet mokyklos metai jau būdavo praėję.
Šiandien padėtis pasikeitusi. Jauniems žmonėms sunku gauti darbą. Jei jie ieško geresnio užsiėmimo, turi būti pasipuošę mokslo laipsniais. Daugumui jaunimo tai reiškia finansinio priklausomumo metus pastūmėti į 20-sius metus. Amerikoje apie 30% kolegijos studentų siekia aukštojo mokslo (graduate studies). Amžius, kada jie pradeda dirbti savo profesijoje, daugeliui nusikelia į 25-sius metus ir vėliau. O šeimą dabar jaunimas paprastai sukuria anksčiau, negu seniau darydavo. Tokiu būdu yra atskiriamos vedybos nuo subrendimo ir finansinis nepriklausomumas nuo šeimos sukūrimo. Yra liūdna, kai jaunas žmogus yra pririštas prie savo tėvų iki 25 m. Pora metų kariuomenėje visus reikalus dar labiau sumaišo. Žiūrint iš karjeros ir šeimos taško, šie metai atrodo lyg veltui praleisti.
Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
TURIZMAS LIETUVOJE
Vasaros atostogų metu per Lietuvą keliauja šimtai tūkstančių turistų, tiek lietuvių, tiek iš kitų "broliškų respublikų" atvykusių. Jų skaičius kasmet didėja, tačiau tik dabar pradedama rimčiau nuogąstauti ir rūpintis, kad kraštas visai nepasiruošęs turizmo antplūdžiui, kuris, vietoj ekonominės paspirties, atneša neatitaisomų nuostolių.
1970 m. gale Respublikinė turizmo ir ekskursijų taryba, Lietuvos Gamtos apsaugos draugija, Kraštotyros ir paminklų apsaugos draugijos taryba bendrai posėdžiavo, o iš tų posėdžių aprašymo (Kult. Barai, 1970, 9 nr.) galima susidaryti tokį Lietuvos turizmo vaizdą:
Turistams nakvynių ar stovyklaviečių beveik nėra. Valgyklos ir parduotuvės nepajėgia keleivių aptarnauti. Maždaug 1000 gyventojų tenka tik 1,3 viešbučio vietos, o stovyklavietės — 0,71. Jeigu kur yra įrengta turistams poilsiavimo vietos (pvz. Švenčionių, Ignalinos rajonuose), į jas nėra jokių rodyklių, parašų ar kelio nurodymų. Taip pat nėra jokios literatūros, brošiūrų, kuriomis galėtų pasinaudoti keleiviai.
Neturėdami tinkamų patogumų, turistai buriasi bet kurioje pakrūmėje, žaloja, teršia gamtą, naikina istorinius ir kultūrinius paminklus. Vietiniai gyventojai jų nemėgsta, atsisako padėti. Ypač dideli nuostoliai gamtai ir apylinkėms pastebimi žymesnėse vasarvietėse — Kuršių Neringoje, Birštone ir kt.
Minėtas susirinkimas diskutavo įvairias turizmo neigiamybes, tačiau jokių konkrečių, praktiškų išvadų nepasiekė. Siūlyta turistą prie tvarkos pratinti jau mokyklos suole, įdiegiant meilę gamtai ir pagarbą kultūriniams krašto paminklams. Daug naudingiau būtų buvę pasirūpinti greitesne viešbučių, valgyklų, poilsiavimo vietų turistams statyba, bet niekas nenori imtis atsakomybės, o ir gražiausi sumanymai nuskęsta svetimo biurokratizmo liūne.
BE KOMENTARŲ
Besklaidant Kultūros Barų 8 nr. (1970 m.), akin krito straipsnelis, kuriam jokių komentarų nereikia — kiekvienas skaitytojas susidarys teisingą išvadą.
Rukainiuose (Vilniaus rajone) stovi senas, akmeninis svirnas, statytas baudžiavos laikais. Tokių svirnų buvo galima aptikti prie didelių dvarų įvairiose Lietuvos vietovėse. Į svirnus apylinkių valstiečiai turėjo pilti grūdus, kurie tada buvo visiškoje dvarininkų valdžioje. Tie dvarininkai visaip savivaliaudavo ir skriausdavo valstiečius.
Šis istorinis pastatas — svirnas Rukainiuose tarnauja ir mūsų dienomis. Rukainių tarybinis ūkis į jį pila savo javus.
HENRIKAS ŽEMELIS
Perskaitęs laikraščiuose atgarsius dėl mano straipsnio "Kodėl mes nesusikalbame" ("L. L." 1970 m. rugsėjo mėn.), ilgai galvojau, ar galima grįžti prie to paties klausimo, išvengiant pasikartojimų, nes visi mano oponentai "Drauge", "Dirvoje", "Naujienose" ir šiame žurnale neįsijungė į rimtas diskusijas, nekalbėjo dėl iškelto Mausimo esmės, bet kibo prie atskirų išsireiškimų arba, ištraukę iš sakinio žodį, darė labai tolimas išvadas, girdi, tas Žemelis niekina veiksnius, nuvertina jaunimo tautinį entuziazmą, brutaliai įžeidžia garbingą visuomenės dalį, griauna valstybės suverenitetą, kalba Kazakevičiaus ar Juškio lūpomis, susitikinėja su agentais ir t. t.
Žinoma, jautresnis žmogus, išgirdęs tokius apkaltinimus, galėtų būti išvestas iš pusiausvyros, tačiau man, turinčiam ilgesnį patyrimą su lietuviškąja spauda, kilo tik viena mintis: daug ką užmiršome ir nieko neišmokome. Dar blogiau — man atrodo, kad tam tikros mūsų visuomenės demokratinio galvojimo kreivė sparčiai krenta žemyn. Berods, aiškiai išdėsčiau savo nuomonę, tačiau mano oponentai negalėjo ar nenorėjo suprasti, ką aš rašiau, teigiau ar įrodinėjau. Įvyko tai, ką ir tame straipsnyje pažymėjau, kad "ginčijamasi ne dėl klausimo esmės, bet dėl klaidingų ar nesuprastų tvirtinimų bei išvadų". Čia prisimenu, kai prieš keletą metų į Čikagą buvo atvykęs A. J. Greimas. Jisai skaitė paskaitą apie jaunimą ir naujus sąjūdžius. Kai prasidėjo diskusijos, kai kurie užpuolė prelegentą, kad jis paskaitoje tą ar kitą tvirtinęs. Prelegentas tai griežčiausiai paneigė, mandagiai nurodydamas, kad kažkas nesuprato jo minties.
Taigi, nesusikalbame, kaip ir mano straipsnio atžvilgiu, todėl ir noriu trumpai paliesti kai kuriuos man primetamus kaltinimus.
LAIKRAŠTIS — NE KRAUTUVĖ
Čia vėl reikia grįžti prie tos pačios spaudos, kur tie visi nesusikalbėjimai įvyksta. Malonu ar nemalonu, tačiau turime konstatuoti liūdną faktą, kad mūsų spauda dar yra labai žemo lygio. Mes kažkaip galvojame, kad laikraštis tai yra kaip krautuvė — jei tik turi pinigų, tai ir gali varyti biznį. Žurnalistu gali būti kiekvienas, kas tik moka rašyti. O jei neturi jokios profesijos — tai tinkamiausias kandidatas į redaktorius. Bet iš tikrųjų tai yra labai rimta profesija, ilgų metų mokslas, platus išsilavinimas, gilus gyvenimo problemų pažinimas. Mūsų gyvenimo sąlygose gal nebūtų tikslu reikalauti tokio tobulumo iš spaudos darbininkų ir žurnalistų, bet vis dėlto pagrindinių laisvosios spaudos principų turėtume laikytis. Tuo labiau, kad per dvidešimt metų gyvendami demokratiniuose kraštuose, turėjome progos pažinti, kaip tas laikraštinės spaudos procesas yra ir turi būti vykdomas.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
VALSTYBĖ AR VALSTIJA
Valstybėir valstija nėra seni dariniai; Sirvydo žodyne (pvz. IV leidime, 1677 m.) tam reikalui duodama viešpatystė. Mūsų bendrinėje kalboje dabar jau spėjo įsigalėti valstybė tam, ką anglai vadina state, vokiečiai Staat. Tuo tarpu "Aušros" laikais buvo įsigavusi lytis valstija, kuri reiškė čia apskritį, čia valstybę. Pastaroji forma ir ligi šiol vartojama JAV. Čia spaudoje rašoma ir valstybė, bet dar neretai ir: Suvienytos Amerikos Valstijos, o jau ypač: Illinois, Michigano valstija (jei jau ne steitas). Jau būtų metas šios lyties visiškai atsikratyti. Juk nėra jokio reikalo čia besiskirti ir griauti bendrinės kalbos vienybę. Tad visur vartotina: Jungtinės (ne: Suvienytos) Amerikos Valstybės (sutrumpintai JAV), Illinojaus (Illinois) valstybė ir t. t.
Kai kurie, nesipriešindami Jungtinėms Amerikos Valstybėms, vis dėlto linkę manyti, ar nereikėtų rašyti Illinois, Michigano... valstija, šia forma norėdami pažymėti ir valdomojo vieneto skirtumą: čia, esą, visa Šiaurinės Amerikos valstybė, o čia tik jos dalis, lyg tam tikras valsčius. Bet ar būtina mums būti tikslesniems už pačius angliškai kalbančius amerikiečius? Juk angliškai ir vienu, ir antru atveju vartojama ta pati lytis: United States, Illinois state. Taip daro ir kitos tautos, pvz. lenkai. (Žiūr. dr. P. Jonikas. Gimtojo žodžio baruose, 83 psl.). Teko pastebėti, kad dabar Lietuvoje žodį valstija vartoja, bet nežinia, kuo jie tai pagrindžia.
KAI KURIOS NOSINIŲ PROBLEMOS
Daugeliui mūsų spaudos bendradarbių kartais neaiškumų kelia vad. nosinių rašymas kai kuriuose žodžiuose. Pirmiausia — įvardžiuotiniai būdvardžiai. Visiems, tur būt, aišku, kad galininko linksnyje rašomos dvi nosinės, pvz. gerąją, brangiąją, baltąjį, uolųjį ir t. t. Neaiškumai kyla ypač vienaskaitos naudininko ir įnagininko linksniuose. Bet čia, neieškant kokių nors "argumentų" ar "logiškų pagrindų", reikia įsidėmėti, kad įnagininko linksnyje nosinė rašoma, o naudininko linksnyje jokių nosinių nėra. Pvz.: gerąja, piktąja, uoliąja, bet: gerajai, piktajai, uoliajai, gerajam, piktajam, uoliajam. Vietininko linksnyje, žinoma, taip pat nosinių nereikia, pvz.: gerajame, piktajame, uoliajame.
NIJOLĖ JANKUTĖ
Taip jau žmogus "surėdytas", kad jam visada labai įdomu girdėti, ką kiti apie jį kalba, o ypač — ką rašo! Tas pats smalsumas galioja, kai svetimųjų kalba bei raštai liečia Lietuvą ar lietuvius. Kaip jis atsiliepia apie mano tautą, mano tautiečius — tai pirmas klausimas, kuris kyla, atvertus svetimtaučio rašytojo knygą lietuviškomis temomis. Jei autoriaus vaizduojami lietuviai neatitinka tradicinio paveikslo (dori, geri, lyriški, riteriški, žodžiu — perdėm teigiami), tai didžiausias pasipiktinimas: kaip jis drįso?
Tur būt, ne vienas lietuvis skaitytojas tai mažiau, tai daugiau piktinosi Hermann Sudermann "Lietuvių Apysakomis", kurių veikėjai nupiešti tikrai ne tradicinėmis spalvomis. Sudermanno spalvos tirštos, natūralistiškos, nepavandeniję nei sentimentalumu, nei tuščiu kalbėjimu. "Lietuvių Apysakų" veikėjai — gyvi žmonės — aistringi ir kerštingi, geri ir mylintys, pikti ir klastingi. Tačiau pro tuos bendrojo žmogiškumo bruožus, lyg iš kokios sietuvos, iškyla lietuviškas charakteris, geriau pasakius, mažlietuvio charakteris, užgrūdintas nesibaigiančiose dvasinėse grumtynėse su svetimais valdovais, prieraišus prie savo žemės, savo marių ir savo tradicijų.
Mažoji Lietuva, šimtmečiais niokojama svetimųjų, pradedant senovės kryžiuočiais, baigiant dabarties rusais-komunistais, kurie net jos vietovardžius pakeitė rusiškais, yra miriop pasmerktas žemės kampas. Todėl kaip tik įdomu skaityti knygą, kurioje talentingas rašytojas įamžino negailestingų istorijos smilčių palaidotą mažlietuvio buitį. Autoriaus įžvalgumas, artimas 20 a. pradžios Mažosios Lietuvos gyvenimo pažinimas, personažų gyvastingumas ir meistriškai perduota kasdienybės drama skaitytoją pagauna ir pririša iki paskutinio lapo.
PATIKO LAPKRIČIO MĖNESIO NUMERIS
Didžiai Gerbiamas Tėve Redaktoriau,
Nors “Laiškai Lietuviams” mane tepasiekia po mėnesio, tačiau visada juos stengiuosi perskaityti, ypač pagrindinius straipsnius, ir dažniausiai esu dėkingas. Tačiau šį kartą norėčiau Jums atskirai padėkoti už lapkričio mėnesio numerį, kurį gavau, kaip matote, prieš pat Kalėdas ir jo pagrindinius straipsnius “prarijau” neatsikvėpdamas, nes St. Ylos, F. Jucevičiaus ir J. Vaišnio straipsniai yra ne tik prasmingi, bet ir labai aktualūs. Kaip būtų gera, kad F. Jucevičiaus “Krikščionybę ir komunizmą Lietuvoje” perskaitytų tie asmens, kuriems rūpi Lietuva ir krikščionybė. Gal jis padėtų išsklaidyti tą šovinistinį tvaiką, kuris mus nuodija, kai mes galvojame apie santykius su pavergtos Lietuvos žmonėmis.
Labai aktualus ir krikščioniškai tiesus straipsnis apie “Veidmainiškus žmogžudžius”, kurį parašėte Jūs pats. Dėkui Jums už drąsą, nes jame atvirai ginate mūsų krikščioniškus principus ir mūsų žmogiškas teises. O tai ne visada pasitaiko ir kunigų tarpe. Aš pats seniai manau, kad abortus pripažįstantieji ir juos darantieji gydytojai nebėra gydytojai, bet slapti žmogžudžiai. Jie pakerta pasitikėjimą gydytojais. Todėl, kovojant su tais veidmainiškais biznieriais, ar nevertėtų reikalauti, kad atskirai susiorganizuotų tie gydytojai, kurie atsisako žudyti negimusius žmones? Tada kiekvienas ligonis žinotų, pas kokius gydytojus kreiptis, kad nesveikuojantis nebūtų nesąžiningai išnaudojamas ar piktnaudojamas.
Linkėdamas Jums, Tėve, gražių šventų Kalėdų, prašyčiau perduoti mano padėką ir kitiems savo redakcijos nariams už įdomų laikraščio redagavimą.
Jūsų Dr. J. Grinius
TEISINGAS STRAIPSNIS APIE SPAUDĄ
Gerbiamas Tėve Vaišny,
Jau kuris laikas ruošiuosi Jums tarti padėkos žodį už Jūsų straipsnį “Laiškuose Lietuviams” (spalio mėn. nr.) mūsų “garbingosios” spaudos klausimu. Teko pastebėti, kad minėtoji spauda jau bandė Jus ant iešmo pakepti! Tad norime pareikšti, jog esame Jums dėkingi, kad, nebodamas šitokios reakcijos, pasirinkote ir humanišką, ir krikščionišką, ir labai patriotišką kelią. Šiuo klausimu esame ypatingai jautrūs, nes ir mūsų šeimos nariui ir asmeniškiems draugams teko nuo tam tikrų asmenų siauraprotiškumo nukentėti. Žmogus, nepasisakąs savo nuomonės, tai yra kaip gerokai atvėsusi monų košė. Valgoma, bet neskani. Kaip gera, kad Jūs pasirinkote visai kitokią ir labai teisingą kryptį!
Viso geriausio!
Romas ir Ramutė Bartuškai
Jeigu mūsų laikais kokia nors valstybė ar didmiestis neturėtų savo operos, baleto ar bent simfoninio orkestro, tai sakytume, kad jų kultūrai ir civilizacijai kažko trūksta. Tad ir 1918 m. atsikūrusi Lietuvos valstybė negalėjo ilgai apsieiti be savo operos. Aišku, pradžioje visko trūko, kiekvienas naujas užsimojimas buvo sunkus, reikėjo daug darbo ir pasiaukojimo. Kelių entuziastų pastangomis suorganizuojama Lietuvos operos taryba, į kurią įeina J. Žilevičius, J. Tallat-Kelpša, K. Petrauskas ir S. Šilingas. Šią tarybą galima laikyti Lietuvos operos steigėja.
1920 m. gruodžio mėn.31 d., Naujųjų Metų išvakarėse, pakilus uždangai ir sausakimšai pripildytoj salėj nuskambėjus Tautos himnui, visi susikaupę ir susijaudinę žiūrėjo ir klausėsi "Traviatos”, diriguojant TallatKelpšai, o pagrindines roles atliekant Kiprui Petrauskui ir Adelei Galaunienei. Tai buvo istorinis įvykis — labai prasmingas Naujųjų Metų ir Lietuvos operos sutikimas. Nuo šio laiko kiekvieni nauji metai bus sutinkami su tradicine "Traviata”.
Opera negali apsieiti be baleto, tad 1925 m. oficialiai įsteigiamas Lietuvos baletas, kuris labai greitai iškopia į meno aukštumas. 1935 m. jau net išdrįsta dvi savaites gastroliuoti Monte Carlo ir šešias savaites Londone. Visur didžiulės salės pilnos publikos, o atsiliepimai vietinėje spaudoje kuo puikiausi.
DAINOS IR POEZIJOS VAKARAS
“Laiškų Lietuviams” straipsnio konkursas baigiasi vasario 16 d. Laimėtojams premijos bus įteiktos kovo 27 d. Jaunimo Centre mūsų žurnalo metinės šventės proga. Meninę šventės programą pavadinome dainos ir poezijos vakaru. Dainuos Čikagoje jau kai kurių girdėta ir labai pamėgta Gina Čapkauskienė iš Montrealio, akompanuojant Aleksandrui Kučiūnui. Mūsų jaunieji poetai paskaitys savo kūrybos. Bilietus į šį įdomų dainos ir poezijos vakarą patariame įsigyti iš anksto.
JAUNIMO CENTRO STATYBA
Jaunimo Centro priestatas jau iškilo iki stogo. Tai džiugi žinia visiems lietuviams, kuriems Jaunimo Centras yra skiriamas. Džiugu ir mums, bet drauge ir neramu, nes šios iki stogo iškilusios sienos jau visiškai ištuštino statybos fondo kasą. Įrengimas dar pareikalaus tiek pat lėšų. Tad galutinis šio pastato užbaigimas priklausys tik nuo jūsų visų dosnumo, nes kitų šaltinių mes šiam tikslui neturime. Už kiekvieną net ir mažiausią auką būsime labai dėkingi.
ATSIUSTA PAMINĖTI
Feliksas Jucevičius. TAUTA TIKROVĖS IR MITO ŽAISME. Autoriaus leidinys 1970 m. Spaudė Immaculata spaustuvė Putname. 176 psl., kaina 3 dol. Galima gauti pas platintojus, taip pat “Drauge” ir “Laiškuose Lietuviams”.
Juozas Tininis. DAILININKO ŽMONA. Romanas. Išleido Liet. Knygos Klubas 1970 m. Aplankas Giedrės Vaitienės. 218 psl., kaina 5 dol.
LITUANUS, 1970 m. Vol. 16, No. 3. Redaguoja Antanas Klimas Ir Ignas K. Skrupskelis, talkininkaujant Jonui Bagdonui, Jonui Kučėnui ir Zinai Morkūnienei. Metinė prenumerata 5 dol. Adresas: Lituanus, P O. Box 9318, Chicago, Ill. 60690.
KRIVŪLĖ, 1970 m. nr. 2. Leidžia Vak. Europos Lietuvių Sielovada. Redaguoja kun. P. Celiešius, 8939 Bad Woerishofen, Kirchenstrasse 5, West Germany.
LIETUVA, filatelistų draugijos biuletenis, 1970 m. nr. 9(144). Redaguoja Eug. Petrauskas, 7742 S. Troy St., Chicago, 111. 60652.
DĖKOJAME “LAIŠKU LIETUVIAMS” RĖMĖJAMS
Po 5 dol.aukojo: E. Juškus, I. Serapinas, M. Mikėnas, L. Matukienė.
Po 3 dol.aukojo: K. Majauskas, V. Jučas, J. Jagėla.
Po 2 dol.:M. Noreikienė, I. Jacinevičius, J. Gataveckas, V. Kuzma, kun. J. Tautkus, P. Zilaitis, P. Skrupskas, A. Pilipavičius, E. Gimbutienė, J. Bortkevičienė, D. Balsienė, A. Paulius, S. Zulpa, B. Monkevičienė, S. Nutautas, A. Ignaitis, M. Bichnevičius.