Jeigu mūsų laikais kokia nors valstybė ar didmiestis neturėtų savo operos, baleto ar bent simfoninio orkestro, tai sakytume, kad jų kultūrai ir civilizacijai kažko trūksta. Tad ir 1918 m. atsikūrusi Lietuvos valstybė negalėjo ilgai apsieiti be savo operos. Aišku, pradžioje visko trūko, kiekvienas naujas užsimojimas buvo sunkus, reikėjo daug darbo ir pasiaukojimo. Kelių entuziastų pastangomis suorganizuojama Lietuvos operos taryba, į kurią įeina J. Žilevičius, J. Tallat-Kelpša, K. Petrauskas ir S. Šilingas. Šią tarybą galima laikyti Lietuvos operos steigėja.
1920 m. gruodžio mėn.31 d., Naujųjų Metų išvakarėse, pakilus uždangai ir sausakimšai pripildytoj salėj nuskambėjus Tautos himnui, visi susikaupę ir susijaudinę žiūrėjo ir klausėsi "Traviatos”, diriguojant TallatKelpšai, o pagrindines roles atliekant Kiprui Petrauskui ir Adelei Galaunienei. Tai buvo istorinis įvykis — labai prasmingas Naujųjų Metų ir Lietuvos operos sutikimas. Nuo šio laiko kiekvieni nauji metai bus sutinkami su tradicine "Traviata”.
Opera negali apsieiti be baleto, tad 1925 m. oficialiai įsteigiamas Lietuvos baletas, kuris labai greitai iškopia į meno aukštumas. 1935 m. jau net išdrįsta dvi savaites gastroliuoti Monte Carlo ir šešias savaites Londone. Visur didžiulės salės pilnos publikos, o atsiliepimai vietinėje spaudoje kuo puikiausi.
Prisiminus labai nepalankias to meto aplinkybes ir gana ribotas mūsų menines jėgas, toks operos ir baleto pasisekimas yra nuostabus. Tai lietuviško ryžto ir nepalaužiamos dvasios vaisiai, kurie stebino ir svetimtaučius. Kai 1934 m. Kaune gastroliavo F. Šaliapinas, tai ant savo nuotraukos Lietuvos operai užrašė labai teisingus žodžius: "Mažame teatre— didelė siela".
Užėmus Lietuvą rusams ir daugeliui lietuvių menininkų iškeliavus į vakarus, suiro ir Lietuvos opera. Bet neilgam. Kai įvairių vėjų blaškomi išeiviai pastoviau įsikūrė, 1956 m. Čikagoje susitelkė keli buvusios Lietuvos operos darbuotojai ir, talkininkaujant Čikagos vyrų chorui, įsteigė lietuvišką operą. 1957 m. pavasarį jau ji pasirodo su "Rigoletto” ir iki šiol kiekvienais metais paruošia ir atlieka kokią nors operą. Kaip Lietuvos operos siela beveik visą laiką yra buvęs Kipras Petrauskas, taip šios mūsų Čikagos lietuvių operos siela yra Aleksandras Kučiūnas.
Ir Lietuvoje, nežiūrint visokių audringų sūkurių bei verpetų, opera atgijo. Saujelė ten pasilikusių menininkų išsiugdė daug naujų talentų ir dabar tęsia toliau Lietuvos operos tradicijas. Tikime ir šio auksinio jubiliejaus proga linkime, kad mūsų išeivijos opera netrukus galėtų drauge su Vilniaus opera sutikti naujuosius metus ir naują Lietuvos atgimimo rytą.
* * *