1971 / KOVAS-MARCH / VOLUME XXII, NO. 3
KANČIA IR PAGUODA Juozas Vaišnys, S. J. 75
PASAULĖŽIŪRINĖ BAZĖ — KRIKŠČIONIŠKOSIOS VEIKLOS RODYKLĖ A. Paškus 76
JAUNIMO PROBLEMŲ NAUJOS DIMENSIJOS Gediminas Kijauskas, S. J. 81
DŽIUGIOS PROŠVAISTĖS IŠ LAIŠKO ŠEŠĖLIŲ Ignas Serapinas ir Vaiva Vėbraitė 84
KOKS JAUNIMO DIEVAS? A. Saulaitis, S. J. 86
SVARBESNIEJI MONTESSORI METODO BRUOŽAI D. Petrutytė 88
KODĖL ŠEIMOS SKIRIASI? Stebinti Moteris 92
TAUTA TIKROVĖS IR MITO ŽAISME V. Bagdanavičius 94
SUSIMĄSČIUS PRIE ALANTO NOVELĖS... Kęstutis Trimakas, S. J. 96
Šis numeris iliustruotas Eleonoros Marčiulionienės keramikos kūrinių nuotraukomis. Visos nuotraukos Lietuvių Foto Archyvo, išskiriant 107 psl. Užsklandos: 87 psl. — A. Kurausko, 93 psl. — Sesers Mercedes, 99 ir 106 psl. — Jūratės Eidukaitės. Viršelis ir skyrių vinjetės — Algirdo Kurausko.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Redakcijos nariai: Dalia Aleknienė, Danutė Bindokienė, Algirdas Grigaitis, Eglė Juodvalkytė, Vytautas Kasniūnas, Virgilijus Kaulius, S. J., Algimantas Kezys, S. J., Marija Smilgaitė, Nijolė Užubalienė.
Administracija: Petras Kleinotas, S. J. ir Dana Kurauskienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina — 50 centų.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
PASKLIDĘ PO PLAČIUOSIUS SVETIMUS KRAŠTUS,
VISI PAKLYDOME PASAULIO LABIRINTE,
KUR LEKIAM, SKUBAM, IEŠKOME,
BET KUR IR KO — DAŽNAI NEŽINOM PATYS.
IŠ DIDMIESČIO KLAIDŽIŲ IR SURAIZGYTŲ GATVIŲ,
KUR TIEK TAMSOS, IR TRIUKŠMO, IR KLASTOS,
NELENGVA BUS IŠEIT Į ŠVIESŲ KELIĄ,
JEI MŪSŲ MINTYS IR TROŠKIMAI
NEKILS AUKŠTYN SU KRYŽIAIS PAKELĖSE
IR NEŽIŪRĖS Į GALUTINĘ PERGALĘ,
KURI UŽBAIGS ŠIOS ŽEMĖS SKAUDŽIĄJĄ GOLGOTĄ.
BET KAM GYVENIMAS IR KAM KANČIA?
TAI GAL RIMČIAUSI IR SUNKIAUSI KLAUSIMAI.
TIK JEI ŠIRDIS PAKILS AUKŠTYN NUO ŽEMĖS
IR ŽVILGSNIS SUSITIKS SU TUO, KURS SAKO:
AŠ ESU TIESA, GYVENIMAS IR KELIAS,
TAI TIK TADA MUMS VISKAS PAAIŠKĖS,
KAM GIMSTAM, MIRŠTAM, KENČIAM IR GYVENAME.
Eleonora Marčiulionienė Vaza
J.VAIŠNYS, S. J.
Kartais pamokslininkai ar dvasinių knygų rašytojai sako, kad mūsų nusikaltimai sunkino Kristaus kryžių ir didino jo kančias, o mūsų geri darbai jam teikė paguodos. Daugeliui tai yra visiškai nesuprantama. Juk Kristus kentėjo jau beveik prieš du tūkstančius metų, tai kaip galėjo dabartinis mūsų elgesys jam turėti vienokios ar kitokios įtakos? Mes galvojame grynai žmogiškai ir į Kristų žiūrime, kaip į paprastą žmogų, bet jis juk buvo Dievas. Dievui nėra nei praeities, nei ateities, tik nuolatinė dabartis. Tad ir kenčiąs Kristus visus praeities ir ateities įvykius bei žmones matė dabartyje.
Štai pirmojo Didžiojo Ketvirtadienio vakarą, lydimas nuliūdusių mokinių, jis eina į Alyvų darželį melstis ir pradėti savo atpirkimo darbo. Jis eina kentėti ir mirti. Palikęs savo mokinius budėti, Kristus paeina toliau, suklumpa tarp alyvmedžių, pradeda melstis, skausmingai virpėti ir net prakaituoti krauju. Visiškoj vakaro tyloj pasigirsta jo maldos žodžiai: "Tėve, tepraeina pro mane ši taurė, jei yra galima, tačiau tebūna Tavo, o ne mano valia!” Naktis. Visur tamsu. Tik nedrąsi mėnulio šviesa tartum stengiasi prasiskverbti pro alyvų šakas, nušviesdama nuliūdusį, skausmingą, krauju tekantį Kristaus veidą. Bet pagaliau, kaip Šv. Raštas sako, pasirodo angelas ir jį paguodžia. Kristus pasijunta toks energingas ir stiprus, kad pakelta galva eina drąsiai kentėti ir mirti.
A. PAŠKUS
Krikščioniškosios pasaulėžiūros centre yra asmeninis Apreiškimo Dievas, Kristus. Šia prasme krikščioniškoji pasaulėžiūra nesikeičia. Ji buvo ta pati prieš II Vatikano Susirinkimą, ji pasiliks ta pati ir po jo. Kristus buvo ir bus krikščionio gyvenimo alfa ir omega. O vis dėlto kai kas pasikeitė ir krikščioniškoje pasaulėžiūroje. Tai pripažįsta ir pats Vatikano susirinkimas: "Palaipsniui po visą pasaulį sklinda gilūs ir staigūs pasikeitimai. Sukelti žmogaus proto galios ir kūrybinės veiklos, tie pakitimai dabar veikia jį patį, jo asmeninius ir bendruomeninius sprendimus bei troškimus, jo galvoseną apie daiktus ir žmones bei elgesį su jais. Jau galime kalbėti apie tikrą visuomeninį bei kultūrinį pasikeitimą, kuris paliečia ir religinį gyvenimą” (II Vatikano susirinkimo dokumentai, I, 171). Išeity, kad pasikeitimai įvyko žmogaus pažiūrose į jį supančią tikrovę: į daiktus, žmones, į save ir į Dievą. Išeity, kad dabarties žmogus kitaip galvoja apie daiktus ir žmones ir kitaip su jais elgiasi, negu jo pirmtakai. Užtat šioje vietoje ir norėtųsi paklausti, kuo gi mūsų dienų žmogaus galvosena ir elgsena skiriasi, sakysime, nuo praeito šimtmečio žmogaus galvosenos ir elgsenos.
Visų pirma dabarties žmogus aštriai jaučia sparčią gyvenimo tėkmę. Tiesa, jau graikę filosofas Heraklitas minėjo, kad pasaulyje viskas keičiasi. Tačiau praktiškame gyvenime šis kitimas vargiai buvo pastebėtas ir filosofijoje primityviai aiškintas. Nūdien mokslų gimdoma technika taip sparčiai keičia aplinką, kad dabartis darosi tokia slidi, o ateitis miglota. Tad nesistebėkime, kad jaunieji darosi nekantrūs ir sielvartingai maištingi. Jie nori greitų reformų, trokšdami dar savo akimis pamatyti geresnį pasaulį. Ir statinė pasaulio interpretacija nebepatenkina jų intelektualinio smalsumo. Priešingai, juos traukia tos filosofinės teorijos, kurios amžino tapimo sūkury sugeba parodyti gyvenimo kryptį.
Seniau žmogus jautė pareigą tarnauti institucijoms, idėjoms bei ideologijoms. Šiandien jis laukia, kad politinės, ūkinės ir net religinės institucijos jam tarnautų. Personalistinio amžiaus vertybių skalėje pirma vieta skiriama žmogui, ne ideologijai. Sklandžiai suformuluoti ir logiškai sugrupuoti principai dabarties žmogaus netraukia. Turėdamas idealizmo, jis veikiau ryžtasi būti brolio sargu, o ne principų saugotoju. Jis laukia, kad ir kiti jį priimtų kaip žmogų, brolį, o ne kaip grupės narį. Tokioms nuotaikoms esant, ir krikščioniui yra būtina surasti harmoniją tarp žodžių ir darbų, tarp protinio pažinimo ir širdies jautrumo. Neužtenka kilnaus mokslo, reikia ir kilnaus gyvenimo. Nepakanka teoretinio ideologijos formulavimo, reikia ir jos funkcinio veiksmingumo.
Pagaliau keičiasi žmogaus laikysena ir Dievo atžvilgiu. Arba jis abejingai gręžiasi nuo savo Kūrėjo, arba ilgesingai tiesia į jį rankas. Šiandienos ateistui, pavyzdžiui. Dievo klausimas yra visai neaktualus. Nesistengia jis teoretiškai įrodinėti, kad Dievas neegzistuoja. Nesisieloja dėl religijos įtakos žmonėms. Į tikinčiuosius jis žiūri kaip į sentimentalius senienų rinkėjus. Bedievis apaštalas pamažu traukiasi nuo žemės paviršiaus. Keičiasi ir tikinčiojo galvosena bei laikysena Tvėrėjo atžvilgiu. Užuot protu Dievą pažinus, stengiamasi jausmais prie jo priartėti. Užuot aristoteliškai jo ieškojus, už jį kirkegardiškai apsisprendžiama. Iš naujo pabrėžiama daugelio krikščionių užmiršta tiesa, kad krikščionybės Dievas nėra filosofų Dievas. Krikščionis negarbina nebylios pirmosios priežasties, bet kalba su didžiąja paslaptimi, įsikūnijusiu asmenišku Dievu, Kristumi. Toks nusiteikimas ypač pastebimas katalikų pentekostalų judėjime. Šios krikščioniškojo gyvenimo apraiškos rodo, kad formalioji, racionali religija tikinčiojo sielos nepatenkins. Dabarties tikintysis ieškos mistinio ryšio su Dievu arba visiškai nuo jo pasišalins. Išeitų, kad šiandienos žmonių galvosena ir elgsena verčia ir krikščionį sugrįžti prie pagrindinės krikščionybės dorybės — Dievo ir žmogaus meilės. Užtat Dievo ir žmogaus perspektyvoje ir bandysime panagrinėti krikščioniškosios mažumos, šiuo atveju lietuvio kataliko, misiją. Svarstysime tą laiko uždavinį krikščioniui ne tik moraliniu, bet ir intelektualiniu žvilgsniu.
Skaityti daugiau: PASAULĖŽIURINĖ BAZĖ - KRIKŠČIONIŠKOSIOS VEIKLOS RODYKLĖ
GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.
Paskutiniame straipsnyje (Laiškai Lietuviams, vasario mėn., pp. 57-61) kalbėjome apie dabartinį jaunimo pasaulį, įvairius pasikeitimus bendruomenėje ir kaip visa tai atsiliepia į jauno žmogaus vystymąsi. Matėme, kad jauną žmogų pagauna gyvenimo srovė ir nešasi su savimi. Tas nešimas ne visuomet pasitarnauja jo brendimui, nes jauna bendruomenė dar nėra pajėgi jam padėti ir turi savo rūpesčių. Iš dalies todėl jaunuolis dažnai atsiduria keblioj padėtyj. Dėl to kyla konfliktai ir krizės jo gyvenime.
Šiame straipsnyje svarstysime jaunimo problemų naująsias dimensijas. Psichologinis ir sociologinis priėjimas pateisina tokį svarstymą, naujai nušviesdamas moderniąsias jaunimo problemas. Be to, dėl daugybės įvykusių pasikeitimų ir tos problemos sušvyti kitomis spalvomis.
PUSIAUSVYROS PRARADIMAS
Yra tiesa, nors tai ir ne visa pasako, kad jaunimo problemos šiandien pasiekė aliarmuojančias proporcijas. Tėvai ir mokytojai kalba apie didėjantį jaunuolių įžūlumą. Vis didesni jaunuolių būriai pabėga iš namų. Jaunųjų provokacijos beveik neturi ribų. Jaunų žmonių nusikaltimai vis auga.
Beatnikai, hell-angels ir hipiai suvedžioja jaunuolius savo klaidžiojimais, triukšmu ir dviprasmiškom nuotaikom. Darosi sunku suskaičiuoti jaunuolių gengių nusikaltimus. Nėra tokio laikraščio, kuris neaprašytų jų prasižengimų. Jie platina idėjas, kurios atitolina jauną žmogų nuo normalaus brendimo. Hipių skleidžiamose nuotaikose pastebimi šie gana aiškūs bruožai: perdėtas susižavėjimas išviršine forma, antikonformizmo dvasia, kurią slepia nuginkluojanti tolerancija; tinginystė, atsisakymas pastoviai dirbti; pavojingos avantiūros, vispusiškos laisvės ir savotiškos tyros meilės ilgesys; miglotas visuotinės taikos idealas, nemoralus elgesys: dirbtinio rojaus ar pakilios nuotaikos ieškojimas narkotikais (LSD ar marijuana), kuriuos pasirūpina prie kavinių, ant mokyklos laiptų ar kitur. Šios įvairios formos išreiškia tą patį klajojimą, kuris išaugo iki tokio laipsnio, kad negali būti nepastebėtas.
Tokios apraiškos jaunimo tarpe darosi pasaulinės apimties. JAV-ėse ir Anglijoje randame beatnikus ir hell-angels, Prancūzijoje — blousons-noirs, Vokietijoje — Halb-starke, Italijoj — vitteloni, Olandijoj — nozem ir provos, Danijoj — anderrumper, Belgijoj — jeunesse dorėe ir t. t. Šios grupės drumsčia ramybę, ardo tvarką ir iššaukia karštų pasipriešinimų. Panašius jaunuolių pasireiškimus pažįsta ir Indija, Japonija, Vietnamas, Afrika, Pietų Amerika. Neretai yra sunku atskirti jaunuolių sukilimus nuo revoliucijų.
Kurį laiką lietuvių išeivijos vyresniąją kartą baugino nusiminimo šešėlis: jos eilėms retėjant, kas beužpildys tautinio išsilaikymo ir pavergtosios tėvynės laisvės kovos bare eiles? Tokiam baiminimuisi buvo ir pagrindo. Juk dar prieš kelerius metus ne tik mūsiškis, bet ir apskritai — bent laisvųjų Vakarų — besimokąs jaunimas nelabai buvo pasinešęs domėtis tiek tautinėmis, tiek tarptautinėmis aktualiomis problemomis. Sakytume — buvo užėjęs savotiškas apatijos, vskam abejingumo laikotarpis. Bet jis buvo trumpas, lyg vasaros naktis.
Kaip žemės drebėjimai pasaulio kontinentuose būna staigūs ir netikėti, taip atsitiko ir su jaunimu: kilo stiprūs rasiniai, ideologiniai ir tautiniai susipurtymai. Vieni jų kilo iš šalies padiktuoti ir buvo įgavę destruktyvias išraiškos formas; kiti — gyvenimo iššaukti, kai buvo paliestos jautrios žmoniškumo, savo tautos kraujo pulso stygos — tapo pavyzdingai herojiški. Iki to laiko jaunimas, tarsi nepajutęs konkretaus uždavinio, buvo pasyvioje, daug kuo nesidomėjimo būsenoje — lyg anie padavimuose minimi užburtieji kareiviai. Bet vos tik svarbiems gyvenimo įvykiams pavojaus mygtuką paspaudus, tie neseniai buvę, rodos, taip nerūpestingi, net nuo savo tautos reikalų nutolusiais laikomi, — žaibo greitumu užėmė nė kieno iš anksto nenurodytus pačius jautriausius kovos pozicijų postus. Kiek daug sumanumo, išradingos iniciatyvos beesama šiame, jau abejones kėlusiame, potenciale.
Žinoma, daug brangaus grūdo spėjo nubyrėti į svetimus aruodus. Jo nubyrėjo ir iš vyresniosios kartos, minkštą nugarkaulį teturėjusių atstovų. Bet vis dėlto, nepaisydami anų nuotrupų, su šviesia viltimi galime žvelgti į mūsų ilgesnio išsilaikymo ir laisvės kovos barus. Vietoje laiko ir gyvenimo audrų išversto stulpo, atsistoja kitas, naujas ir stiprus.
Ar gali nedžiuginti kiekvienos savo tautos ateitimi besisielojančios širdies kad ir žemiau pateikiamas tyras lietuviškas jaunos Pedagoginio Lituanistikos Instituto neakivaizdinio kurso studentės V a i v o s V ė b r a i t ė s nusiteikimas? Ši mergaitė, gyvenanti New Haven, Connecticut, jokios reguliarios lituanistinės mokyklos gyvenamojoje vietoje neišėjusi, tik savo dideliu ryžtu, valingu jaunatvišku užsispyrimu ir rūpestinga tėvelių pagalba namuose jau yra daug laimėjus. Nesitenkindama savo pirmaisiais laimėjimais, įstojusi į Ped. Lt. Iinstitutą, rūpestingai atliekamais darbais (kalbiniais pratimais ir rašiniais) stengiasi jau turimus lamėjimus plėsti ir tobulinti. Ji nesustoja ties paskirtaisiais atlikti darbais, bet rodo ir savo veržlios iniciatyvos, pateikdama dalyko dėstytojui jai rūpimų klausimų. Būdama griežta savo sugebėjimų kritikė, nieko neatidėliodama rytojui, kas tik įmanoma, stengiasi laimėti šiandien. Ją jau randame išeinančią ir į lietuviškosios spaudos bei lietuviškojo kultūrinio gyvenimo viešumą.
A. SAULAITIS,S. J.
Jeigu paprašytum jaunuolį (15-18 m. amž.) nupiešti Dievą, kaip jis jį pieštų? Niekas Dievo nėra matęs, bet kiekvienas jį įsivaizduoja savaip. Vieni nupieštų baltabarzdį ant debesų sėdintį senelį, kiti — griežtą teisėją, pasiruošusį kiekvieną tuojau bausti. Seniau knygose Dievas buvo vadinamas "aukščiausiąja būtybe, kuri visa sutvėrė", o dabar jis dažniau vadinamas mus visus mylinčiu Tėvu. Būtybę sunku vaiko protui apčiuopti, daug lengviau jam įsivaizduoti Tėvą. Juk ir Kristus taip Dievą apreiškė.
Žinoma, kaip kam atrodo Dievas, taip atrodys ir Bažnyčia, malda bei religija apskritai. Jeigu Dievas vaizduojamas kaip įstatymų davėjas, tai Bažnyčia bus įstatymus perduodąs vienetas, malda bus pareiga, o religija suksis apie tai, kas leidžiama ir kas draudžiama. Antra vertus, jeigu vaikai įsivaizduoja Dievą kaip Tėvą, tai Bažnyčia jiems yra šeima, malda yra ryšys arba pokalbis su mylimu asmeniu, o religija yra visas gyvenimas, bet ne tik maža dalis, nuo gyvenimo atskirta.
KAIP DIEVĄ PASIEKIA?
Kaip to amžiaus jaunimas pajunta arba randa Dievą? Jeigu jaukiai jaučiasi, jie nebijo papasakoti apie savo religinius pergyvenimus. Kaip tik baigdami gimnaziją ir sparčiai bręsdami, skirdamiesi nuo šeimos, padeda šalin vaikiškus įsitikinimus apie Dievą ir stengiasi iš naujo susigriebti. Todėl vienas pagrindinių klausimų — ar galiu kaip nors Dievą pajusti, pasiekti?
Tą kelionę į Dievą jie vaizduoja laiptais ar tuneliu į šviesą, ar aukšta siena, ar kalnais, už kurių yra Dievas. Tik maža jaunimo dalis abejotų, kad Dievas jų nori ir ieško. Didesnė problema yra, ar jie patys pajėgia prie jo prieiti, ar būtinai nori su Dievu turėti asmeninį ryšį, nebūti Dievo akyse tik skaičiumi, kaip kokiame registracijos sąraše.
KADA JAUČIASI ARČIAUSIAI?
Jeigu ryšys su Dievu turi būti asmeninis, tai kiekvieno kelionė į Dievą skiriasi. Jaunų žmonių kelias, kaip jie patys pareiškia, yra per gamtą, per žmones, per pasaulį. Gamta įspūdinga savo grožiu, per kurį Dievas kalba. Tai aišku ir iš Šv. Rašto, ypač iš psalmių ir Kristaus prilyginimų. Gamta jiems reiškia ir vienumą, nes, vaikščiodami pajūryje ar miške, sau svajoja, galvoja apie tokius dalykus, kurie jiems svarbūs ir kurių suaugusieji ne visada klausosi.
D. PETRUTYTĖ
1. Montessori metodas yra kilęs ne iš filosofinių svarstymų, bet stebint vaikų apraiškas specialiai paruoštoje aplinkoje. Tai pirmoji auklėjimo sistema, kurios centre yra vaikas - žmogus. Ji grindžiama ne filosofinėmis ar romantinėmis tendencijomis, o besiformuojančios žmogaus dvasios paskatais, kurie iš vidaus skatina vaiką prie tam tikrų žmoniškų užkariavimų. Šitie paskatai yra laikini, užgesę daugiau nebeįsižiebia. Šiuos paskatus Montessori yra pavadinusi "jautriniais laikotarpiais" (sensitive periods). Šių dienų psichologai juos vadina "kritiškais laikotarpiais" (critical periods) arba "įspaudais" (imprinting).
2. Tai pirmasis vientisas auklėjimo metodas, kuris tinka žmogaus auklėjimui nuo gimimo iki subrendimo. Šis metodas, sąmoningai naudojamas, patenkina kiekvienos žmogaus plėtros pakopos biologinius, psichofiziologinius, intelektinius ir dvasinius poreikius.
3. Montessori metodas neugdo, kaip kai kas mano, nei antžmogių, nei genijų, o tik nurodo sąlygas, būdus ir priemones, kuriomis naudojantis gali natūraliai plėtotis prigimtiniai žmogaus gabumai bei talentai arba, kitais žodžiais tariant, atsineštasis žmogaus potencialas.
4. Žmoniją sudaro ne vien tik suaugusieji, bet suaugusieji ir vaikai. Tai du pagrindiniai žmonijos poliai arba dvi esminės žmoniją sudarančios grupės. Abiem grupėm bendras pažymys yra kūrybinė veikla. Suaugusiųjų veiklos pobūdis yra išorinis ir gamybinis. Jie kuria civilizaciją ir kultūrą. Vaikų veiklos pobūdis yra vidinis. Jie kuria patį žmogų, busimąjį civilizacijos ir kultūros kūrėją. Idant vaikų kūrybinė veikla būtų sėkminga, jie yra reikalingi suaugusiųjų sąmoningos globos ir paramos — specialiai paruoštos aplinkos su atitinkamomis priemonėmis.
Kiekviena grupė bendroje žmonijos sąrangoje turi specifinę paskirtį. Nuo jų glaudaus bendradarbiavimo priklauso asmenybių tvirtumas bei pozityvus jų veržlumas ir taikus pažangos bei gerbūvio siekimas.
5. Montessori metodas pateikia realų planą taikos įgyvendinimui. Taikos negali būti tol, kol yra pavergtųjų, prispaustųjų, pažemintųjų, užmirštųjų. Šitoj nelemtoj padėtyj yra vaikai — antrasis žmonijos polius. Jie visi beatodairiškai yra suaugusiųjų valdomi, nežiūrint nei rasės, nei luomo, nei socialinės padėties. Kaip tik šičia ir prasideda socialinė problema. Ji padalina žmoniją į dvi priešiškas stovyklas — suaugu-šiųjų ir vaikų, kurie nuo pat pradžios kovoja vieni prieš kitus.
Eleonora Marčiulionienė Gėlė
STEBINTI MOTERIS
Perskaičius abu straipsnius, "Kodėl šeimos skiriasi" (1970 m. spalio mėn.) ir "Kodėl šeimos nesiskiria" (1970 m. gruodžio mėn.), norėčiau ir aš savo patirtimi įsiterpti. Be abejo, pirmasis straipsnis buvo realesnis. Man neatrodo, kad antrasis būtų moters rašytas. Jame per daug padangėmis skraidoma. Visa, kas gera, sumetama vienam asmeniui, o kas bloga — kitam. Tai mūsų daugumos kalbėtojų ir rašytojų mėgiamiausias metodas. Vienas kalbėtojas, paklaustas, ar jis tiki tuo, ką kalba, atsakė: "Aš taip kalbu, kaip kiti norėtų girdėti".
Kiekvienas žmogus turi savyje ir blogio, ir gėrio. Vienam jis gali būti angelas, kitam — šėtonas. Jeigu abi vedusiųjų gerosios pusės sutampa, tai gerai, jei prastosios — tada pragaras. Dažniausiai būna geros ir blogos pusės mišinys.
"Ištekėjusi moteris" gruodžio mėn. numeryje kalba apie dviejų moterų gėlėmis apsodintus darželius. Kiekvienas sprendžia apie darželio grožį ir jo savininkę tik iš viršaus, bet niekas nežino, kaip ten iš tikrųjų yra. Darželiai gali būti vienodai prižiūrimi, bet pasitaiko, kad į vieną darželį įsimeta kirminai. Nesvarbu kaip besistengtum, gėlių neišgelbėsi. Kartais jas išlaužo ir vėtros, ir ledai, šunes ir katės. Dėl to didžiausias dėmesys šeimose turėtų būti skirtas apsisaugoti nuo įsibrovėlių, nes tai yra didžiausias nelaimių kirminas.
Apleisto darželio savininkė kaip tik galėjo būti sveikesnė ir gražesnė, jeigu ji tikrai to darželio neprižiūrėjo ir juo nesirūpino. Ji turėjo daugiau laiko savo malonumams. Ji savo laiką gal praleisdavo susirinkimuose, klubuose, o gal net ir susirasdama ką nors savo širdžiai apsvaiginti. Tokių moterų vyrai paprastai būna labiau prisirišę prie namų. Toks vyras apie savo žmoną galvoja labai gerai, nes ji yra visų dėmesio centre, visi ją gerbia ir ja didžiuojasi. Tokia moteris moka į darbą įjungti kitus, o pati prisiima tik laurus. Bet dėl to jos vyras ilgainiui jai pasidaro per prastas, tad siekiama skyrybų.
ADA KARVELYTĖ
MALDA
Šaltos, marmorinės statulos vis tyli —
Aš stebuklo laukiu — ranką gal išties.
Ir sustingus klupau vėl prie Tavo kojų,
Ašaros upeliais teka iš širdies.
Kriskit mano karštos ašaros vargdienės,
Apraudoti trokštu Kankinio žaizdas...
Tegu siela virpa kaip liepsnelė žvakės,
Tegu akys žėri sielvarto rasa.
Kas mane matytų, kas beatpažintu,
Kas mane mylėtų meile nemaria?
Viešpatie, o Dieve, Tu likai tik vienas
Raudančiam pasauly, tremtinės varge!
AŠ PASISAKYČIAU
Aš pasisakyčiau, ko širdis atšalus,
Aš vėl padainuočiau užmirštas dainas,
Bet sustingęs žodis rudeniu pabalo,
Su žiedais išblyško, kaip rudens šalna.
Taip norėtųs, Dieve, nusikelti saulę,
Susišildyt širdį, šąlančią liūdnai,
Ir ant balto sniego, kaip žibutę bailią,
Pabučiuot drugelį mėlynais sparnais...
V. BAGDANAVIČIUS
Feliksas Jucevičius savo naujoje knygoje "Tauta tikrovės ir mito žaisme" nori, kad lietuvių tauta iš naujo permąstytų savo mintis ir pasidarytų tuo, kuo ji dar nebuvo (11 psl.). Tai yra labai geras patarimas ir tautai, ir kiekvienam autoriui, rašančiam apie tautą.
Mąstydamas apie tautą, Jucevičius labiau mėgsta tokią tautos sampratą, kuri reiškia kažką kintamo ir nuolat tampančio (25 psl.). Šitoks tautos supratimas sudaro autoriui gerą pagrindą "persvarstyti lietuvybės filosofiją" (29 psl.).
Pirmasis klausimas, kurį Jucevičius iškelia tautai, esančiai išeivijoje, yra kalbos ir tautos santykio klausimas. Šį klausimą jis rekomenduoja praktiškai svarstyti Pasaulio Lietuvių Bendruomenei (31 psl.). Nėra abejonės, kad kalbos grynumo klausimas išeivijoje stovi atvirkščioje proporcijoje tautos augimui ir didėjimui. Atrodo, kad Jucevičius teisingai supranta tai, kad sunku išlaikyti tautos vienybę išeivijoje ant kalbos pagrindo. Ant šio pagrindo tauta neišvengiamai mažėja. Dėl to kiekvienas šio klausimo sprendėjas turi drįsti pamatyti šią dilemą. Tačiau mums, lietuviams, žinant savo tautos atgimimo istoriją, kyla praktiškas klausimas: ar, konkrečiai imant, lietuvių tautai pasaulyje gali būti koks kitas vienybės pagrindas, išskyrus kalbą?
Tai yra klausimas, kurį Jucevičiaus knyga mums palieka. Jis taip pat padaro kai kurių užuominų, kurios galėtų eiti tautinės vienybės pagrindu. Tačiau ar šiai galimybei yra įmanoma pasidaryti realybe, yra labai atviras klausimas.
Dar giliau į tautos problematiką Jucevičius mus įveda, kai jis pradeda mąstyti apie tautos santykį su asmenybe. Jam yra aišku, kad "tautinės formos labiau siaurina, negu praplečia asmenybę" (34 psl.). Iš to autoriui seka ši išvada: "tautai dvasiniai subręsti reiškia pralaužti tautinį ribotumą" (35). Išeina, kad ta tauta yra pasiekusi aukščiausio tobulumo, kuri yra kažkaip save nugalėjusi. Lengva, žinoma, čia būtų Jucevičių apkaltinti prieštaravimu sau pačiam, nes jis tam pačiam sakiny neigia tai, ką iš tikro teigia. Ar tas subrendimas bebus tautinis, kurį žmonės pasieks, nugalėdami savo tautinį ribotumą?
Bet norėdami atsakyt į šį klausimą, mes iš naujo susiduriame su klausimu, kas yra tauta. Kadangi Jucevičiui tauta yra kintamų vertybių dydis, tai šitoks klausimo pastatymas jam nėra prieštaravimas. Būtų galima nekreipti daug dėmesio į šiuos Jucevičiaus filosofavimus, jei mūsų gyvenamoji tikrovė šių klausimų nekeltų daug realesne forma. Mūsų jaunimas su šiuo klausimu susitinka, kaip su klausimu "būti ar nebūti". Jiems tautinis turinys darosi kintamu dydžiu labai akivaizdžiai.
Vienišo žmogaus - ieškotojo psichologiniai bruožai
KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.
Bevartydamas Vytauto Alanto naujų novelių rinkinį "Nemunas teka per Atlantą", atkreipiau dėmesį į mįslingai ir intriguojančiai pavadintą novelę "Viešpats ieško Viešpaties". Mano susidomėjimas buvo neapviltas. Ši novelė vaizduoja įdomų Lietuvos istorijos laikotarpį, atskleidžia gyvą lietuvio valdovo - ieškotojo charakterį ir gabiai seka žmogaus gyvenimo painius vingius.
VAIŠVILKAS, MINDAUGO SŪNUS
Viešpaties ieškotojas yra Lietuvos karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas. Palinkęs į vienatvę, vis besiilgįs dieviškos artybės, jis nuo jaunų dienų lankydavo ramoves ir net pats galvojo pasistatyti ramovę ir tapti kriviu. Aplinkybės pakreipė jo gyvenimą kita linkme. Karaliaus Mindaugo išsiųstas į Naugarduką valdyti Juodosios Rusijos, savo noru jis apsikrikštijo rytų apeigomis: jį patraukė atgailos dvasia, kurioj jis pats tikėjosi nuplauti savo paties, tėvo bei kitų prasižengimus. Trejus metus jis užsidarė vienuolyne ir net keliavo į tolimąją Graikiją kaip piligrimas.
Po Mindaugo nužudymo Lietuvoj kilo suirutė. Įsigalėjo jo žudikas Treniota. Kaip paskutinysis Mindaugaitis, Vaišvilkas, lietuvių kviečiamas, su Voluinės kunigaikščių parama, nužudžius Treniotą, grįžo Vilniun užimti Lietuvos sosto, tikėdamasis Lietuvą geruoju apkrikštyti.
Netrukus, nusivylęs valdymu ir pasiilgęs vienuolyno ramybės, atsistatydino ir, perleidęs sostą savo sesers vyrui, rusų kunigaikščiui Švamui, pats užsidarė vienuolyne Nemuno pakrantėj ruoštis amžinybei.
Deja, ramybe ilgai negalėjo džiaugtis. Pasikvietęs pas save, Švarno brolis kunigaikštis Levas jį nužudė iš keršto, kad ne jam atidavė Lietuvos sostą.
Tai toks painus ir spalvingas Vaišvilko gyvenimo kelias. Jo vidaus kelias dar painesnis ir spalvingesnis. Pats autorius jį taip charakterizuoja: "Jei Mindaugo asmenybėje ryškiausiai įsikūnijo XIII amžiaus Lietuvos politinis genijus, tai Vaišvilko asmenybėje aiškiausiai atspindėjo toji Lietuva, kuri ėmė dairytis naujojo tikėjimo. Žengęs pirmąjį žingsnį, Vaišvilkas nebesustojo pusiaukelyje, kaip jo tėvas, bet ėjo pasirinktuoju keliu, nors ir svyruodamas ir kniubdamas, nes atsiplėšti nuo savo prosenelių tūkstantmečių tradicijos ir pasisavinti visiškai svetimą pasaulėžiūrą jam nebuvo lengva" (204-205 pusi.).
Skaityti daugiau: SUSIMĄSČIUS PRIE ALANTO NOVELĖS “VIEŠPATS IEŠKO VIEŠPATIES”
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J. Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
DATOS RAŠYMAS
Ne kiekviena tauta vienodu būdu rašo datas. Ir lietuviai, nusižiūrėję į kitus, vieni rašo vienaip, kiti kitaip. Pvz. amerikiečiai pirmiausia rašo mėnesį, paskui dieną ir pagaliau metus. Daugelis kitų tautų pirmiausia rašo dieną, paskui mėnesį ir metus. Mes, lietuviai, datas, rašome tokia tvarka: metai, mėnuo, diena. Atrodo, kad šis vartojimo būdas yra ir logiškas, nes pirmiausia rašoma tai, kas pastoviausia — metai, paskui mėnuo ir pagaliau diena, kuri greičiausiai keičiasi. Išreikšdami datą ne žodžiais, bet skaičiais, metus ir dienas mes rašome arabiškais skaitmenimis, o mėnesius — romėniškais, pvz. 1971 metų vasario mėnesio 16 dienos datą taip rašome: 1971. II. 16. Tai yra pats trumpiausias rašymo būdas. Kai kurie vartoja ilgesnę formą, pvz.: 1971 m. vasario mėn. 16 d. Žinoma, galima rašyti vienaip ar kitaip, bet visuomet turi būti ta pati tvarka: metai, mėnuo, diena. Nebūtų gera minėtą datą taip rašyti: 16.II.1971. Tai nebūtų lietuviškas, bet svetimas rašymo būdas.
APIE SVEIKINIMĄSI IR DĖKOJIMĄ
Vieni sveikindamiesi sako: labas rytas! laba diena! labas vakaras! o kiti: labą rytą! labą dieną! labą vakarą! Abi formos — vardininkas ir galininkas — yra geros ir taisyklingos. Vienose tarmėse labiau prigijęs vardininkas, kitose — galininkas. Sakydami labas rytas, mes norime išreikšti mintį: linkiu, kad šios dienos pradžia, šis rytas būtų labas (geras, laimingas). Sakydami labą rytą, tartum duodame rytinę dovaną — gerą žodį (plg. liaudies dainą: Aš jai daviau labą rytą, ji man — nė žodelio). Nors negalima peikti sveikinimų, išreikštų galininko linksniu, tačiau vardininkas daugiau įsigalėjęs, tad bendrinei kalbai teiktinesnis.
Su artimais žmonėmis — bičiuliais, draugais, broliais, seserimis — galima sveikintis ir trumpąja forma: labas! Be reikalo mes stumiame iš savo kalbos seną lietuvišką pasisveikinimą sveikas: sveikas, bičiuli! sveikos, mergaitės! sveikas atvykęs! sveikas gyvas! sveikas drūtas! Tokias pasisveikinimo formas labai dažnai vartoja liaudis savo šnekamojoje kalboje, bet jos labai geros ir inteligentams. Reikėtų jas atgaivinti, nes tai praturtintų mūsų kasdieninę kalbą. Tik reikia nepamiršti, kad su vyresniais už save asmenimis sveikintis trumpąja forma labas arba sveikas būtų nemandagu.
Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
UŽ KĄ TEISIA IR BAUDŽIA?
Praėjusiais metais kun. Antanas Šeškevičius, S. J., buvo nuteistas vieneriems metams kalėjimo, kad mokęs vaikus katekizmo. Jo gynimosi kalba teisme jau buvo išspausdinta kai kuriuose mūsų laikraščiuose; čia duodame tik jos santrauką.
Molėtų rajono prokuratūra man įteiktoje kaltinamojoje išvadoje taip mane kaltina (1970. VII. 27.):
"Šeškevičius 1970 m. birželio mėn. pabaigoje ir liepos mėn. pradžioje surinkdavo Dubingių parapijos mažamečius vaikus į bažnyčią ir juos mokydavo katekizmo. Tai yra, padarė nusikaltimą pagal nusikaltimo žymes, numatytas LTSR BK 143 str. 1 dalyje".
Į tai atsakau:
1. Aš, kaip kunigas, esu Kristaus-Dievo įsakymu įpareigotas: "Eikite tad ir mokykite visas tautas, mokydami juos laikyti visa, ką tik esu jums įsakęs" (Mat. 28, 19-20).
2. Bažnyčia mane taip pat įpareigoja 1329 kanonu: "Esminė ir rimčiausia kunigo pareiga — mokyti vaikus katekizmo".
3. LTSR konstitucijos 96 str. garantuoja: "Religinių kultų atlikimo laisvę visiems piliečiams". O juk Katalikų Bažnyčios religinio kulto esmę sudaro Kristaus mokslo skelbimas, šv. Mišių laikymas ir sakramentų teikimas. Vadinas, šiems trims dalykams konstitucija pripažįsta laisvę. Kad vaikai galėtų priimti sakramentus, reikia patikrinti, ar jie turi pakankamai reikalingų žinių. Taigi, aš, kaip kunigas, pagal konstituciją turėjau teisę patikrinti vaikų tikėjimo tiesų žinojimą ir paaiškinti tai, ko jie iš kitur neišmoko ir negalėjo išmokti. Juk tam tikintieji kunigą savo lėšomis išlaiko, kad jis jiems patarnautų visuose religiniuose dalykuose, taigi ir vaikų mokyme.
4. Nors konstitucija garantuoja kultų atlikimo laisvę, o vis dėlto aš šiandien esu už tai teisiamas. Pasinaudojimas ta kultų laisve man yra laikoma nusikaltimu, vertu kalėjimo pagal 143 BK str. 1 d., kur sakoma, kad Bažnyčia atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo Bažnyčios. Kadangi tas įstatymas nėra aiškus, tai, man atrodo, reikia žiūrėti LTSR Aukšč. Tarybos Prezidiumo išaiškinimo, taikant šį straipsnį: "Išaiškinti, kad įstatymą apie Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės ir mokyklos — nuo Bažnyčios pažeidimų, užtraukiančių baudžiamąją atsakomybę pagal LTSR BK 143 str., suprantame: nepilnamečių religinio mokymo užsiėmimų organizavimas ir sistemingas vykdymas, pažeidžiant nustatytas taisykles".
JAUNIMAS DABARTY IR ATEITY
Kai daugumas suaugusiųjų nesupranta šiandieninio jaunimo, tai radę šių metų “Laiškų Lietuviams” 1 nr. jaunimo konkurse dalyvavusios ir premiją laimėjusios rašinį, vardu “Jaunimas dabarty ir ateity”, su dideliu įdomumu griebėme skaityti, tikėdamiesi, kad jaunimas apie save geriausiai paaiškins. Juk autorė yra jaunuolė.
Rašinyje, be daugybės pririnktų citatų, yra ir pačios autorės gražių bei sveikų minčių. Kai tą rašinį perskaičiau, tai vis dėlto pamačiau, kad autorė nei parinktomis citatomis, nei savo pačios mintimis mano smalsumo nepatenkino. Ir iš to rašinio sunku suprasti, koks yra dabartinis mūsų jaunimas. Gal aiškiausiai autorė pasisako, koks yra dabartinis mūsų jaunimas ir ko jis siekia, kai nurodo gyvą pavyzdį. Ji rašo: “Norėdami geriau suprasti, ko jaunimas dabar siekia, ką vertina ir kuo žavisi, galime nueiti pasivaikščioti bet kuriame didmiestyje po hipių kvartalus...” Toliau ji rašo, kad, pasiskaičius ir pamačius jų simbolius, plakatus ir posakius, aiškiai gali matyti ne vien jų, bet ir viso jaunimo svajones ir siekimus. “Jaunimas nori laisvės, taikos, meilės ir tiesos visiems”.
Kaip reikia tai suprasti? Argi jie ne laisvoje šalyje užaugo? Ar tais posakiais nesukama į aną “rojaus” kraštą, kuriame nuolat šaukiama apie laisvę, lygybę ir brolybę? Ar nepraverstų jiems tame “laisvės rojuje” bent porą metų pagyventi?
Autorė, atrodo, tiki, kad hipių šūkiai teisingi, nes juk “jie išreiškia viso jaunimo svajones ir siekimus”. Peršasi išvada, jog autorė tiki, kad hipiai ir j juos panašūs gali patobulinti ir blogą santvarką, kurioje jie gyvena. Gal tuo tiki ir tie, kurie šį rašinį premijavo?
Hipių kvartaluose man būti neteko, bet dažnai matome juos rodomus televizijoje. Laikraščiuose pilna jų aprašymų su charakteringomis nuotraukomis. Vasario mėn. “Look” žurnale teko matyti tokią nuotrauką: suveltais plaukais mergaitė, įsibridusi į vandenį, išsižergusi, į viršų išskėtusi rankas, tur būt, begiedanti ar besimeldžianti, nes ant jos nugaros buvo užrašyta “Jesus”. Įdomu, ką ji norėjo atvaizduoti. Šalia buvo ir aprašymas, bet jo neskaičiau — gaila laiko.
Prisimenu čia ir dar vieną televizijoje matytą vaizdą. San Francisco mieste policija užsuko į hipiu apgultus krūmus. Tiems, kurie poromis gulėjo visai pliki, buvo įsakyta apsirengti. Parodė, ir kaip nenoromis jie tai darė. Juk tai negirdėtas policijos “brutalumas” šitaip sudrumsti ten buvusią “taiką ir laisvę”!
Būtų įdomu, kad ir kiti skaitytojai pasisakytų dėl to premijuoto straipsnio. Pabaigai dar vienas mano klausimas: kodėl nepremijuojate Ados Karvelytės eilėraščio “Išduotam broliui” (“L. L.” 1971 m. 1 nr.)? Tai kas, kad jos kūrinys ne to pobūdžio; tai kas, kad ji konkurse nedalyvavo? Ar ne svarbiau tai, kad tas kūrinys vertingas?
Skaitytoja iš Rockfordo
NAUJA “LAIŠKU LIETUVIAMS” IŠVAIZDA
Dėl naujos mūsų žurnalo išvaizdos (viršelio ir skyrių vinječių) jau teko išgirsti įvairių nuomonių. Kaip visur, taip ir čia — “de gusti-bus non est disputandum”; tai skonio reikalas, vieniems patinka, kitiems — ne. Neseniai šiuo klausimu teko kalbėtis su trimis jaunomis dailininkėmis. Dviem labai patiko ir viršelis, ir vinjetės. Trečioji sakė, kad viršelis neblogas, bet kai kurios vinjetės esą neskoningos ir šiam žurnalui visiškai netinkančios. Čia paminėsime ir kelis kitus skaitytojų pasisakymus.
Redakcija
FIVE EASY PIECES
Vienas dabartinis Amerikos filmų žanras “the road film” įamžina ištisai keliaujantį anti-herojų. Jis yra užsilikęs posūnis 19 a. Amerikos “Western” herojus, kuris jodavo per Rocky kalnus vienišas, laisvas, narsus ir nepaliečiamas. Naujasis anti-herojus, atsisakydamas materialistinės visuomenės vertybių, stengiasi rasti gilesnę gyvenimo prasmę. Išsižadėjęs bet kokių atsakomybių — šeimos, draugų, nuolatinio darbo — savo nevaržomam pasirinkimui neranda lengvų atsakymų. Rašytoja Adrien Joyce ir režisierius Bob Rafelson filme Easy Rider parodo dviejų jaunuolių nutikimus ir iliuzijas, važiuojant per kraštą. Susidūrimas su “anti-hippie” šautuvų realybe galutinai nutraukia jų kelionę. Šį kartą Rafelson ir Joyce filme Five Easy Pieces prideda savigarbos atsisakymą.
Vyresnio amžiaus jaunuolis Robert Dupea (Jack Nicholson), palikęs turtuolių tėvų namus, dirba alyvų laukuose Kalifornijoje. Gyvena su padavėja Rayette (Karen Black) ir prisiima paprasto “hard-hat” darbininko elgesį: laisvalaikiu eina “bowling”, geria, uliavo-ja. Pirma skirtingo auklėjimo žymė pasirodo muzikos skonyje: Rayette turi pretenzijų į “country-music” hillbilly dainininkes; jis ruošėsi būti koncertų pianistas. Pradeda jam įkyrėti ir darbo draugas; dar sužino kad Rayette laukiasi. Spiovęs meta viską ir aplanko pianistę seserį. Jinai praneša, kad tėvas turėjo priepuolį. Važiuodamas pamatyti tėvo, Robert apgalvojęs pasiima savo merginą, bet paskui ją palieka laukti viešbutyje.
Šių metų kovo mėn. 27 d., šeštadienį, 7 val. vak.
Jaunimo Centre bus '‘Laiškų Lietuviams”
METINĖ ŠVENTĖ — DAINOS IR POEZIJOS VAKARAS.
Meninę programą atliks koloratūrinis sopranas GINA ČAPKAUSKIENĖ ir mūsų jaunieji poetai.
Solistei akompanuos ALEKSANDRAS KUČIŪNAS.
Stengsimės pradėti punktualiai — 7 val. vak., tad prašome nesivėluoti. Pirmiausia bus įteiktos premijos konkurso laimėtojams, paskui mūsų jaunieji poetai paskaitys savo kūrybos ir pagaliau bus solistės Ginos Čapkauskienės (iš Montrealio) koncertas, akompanuojant Aleksandrui Kučiūnui. Kai kurie čikagiečiai jau pernai yra ją girdėję ir nustebę jos balso (koloratūrinio soprano) skambumu, švelnumu ir muzikalumu. Šiais metais ji atvažiuoja į Čikagą su visiškai nauja ir įdomia programa. Kas ją vieną kartą girdėjo, be abejo, norės išgirsti ir dabar, o kas dar negirdėjo, tam būtina išgirsti bent dabar.
Gina Čapkauskienė jau daug metų dainuoja Montrealyje. Vietinė spauda (anglų ir prancūzų kalbomis) labai šiltai ją įvertina, pabrėždama, kad ji gali lengvai atlikti ne tik koloratūriniam sopranui skirtus veikalus, bet taip pat ir lyriniam bei dramatiniam sopranui. Šiais metais ji dainuos Violetą ir mūsų lietuvių operoje, o nuo 1972 m. bus pagrindinis koloratūrinis sopranas Grazo (Austrijoje) operoje.
Tad visi mielieji "Laiškų Lietuviams” skaitytojai yra laukiami šiame aukšto lygio koncerte.