1971 / BALANDIS - APRIL / VOLUME XXII, NO. 4
KUNIGAI IR KUNIGYSTĖ Juozas Vaišnys, S. J. 111
PAŽINTI KRISTŲ SAVYJE IR SAVE KRISTUJE Nina Gailiūnienė 113
PASAULĖŽIŪRINĖ BAZĖ — KRIKŠČIONIŠKOSIOS VEIKLOS RODYKLĖ A. Paškus 118
ŽVILGSNIS Į MENĄ Feliksas Jucevičius 125
KRIKŠČIONYBĖ SOCIALINIO TEISINGUMO KELYJE Juozas Prunskis 131
APIE PASAKAS, EROTIKĄ IR “DAILININKO ŽMONĄ” Danutė Bindokienė 134
Šis numeris iliustruotas Michelangelo kūriniais.
Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio. Užsklandos:
112 psl. — P. Augiaus, 129 — A. Grigaičio, 133 — J. Eidukaitės, 142 — D. Aleknienės. 144 psl. nuotrauka — Virgilijaus Kauliaus, S. J. Viršelis ir skyrių vinjetės — Algirdo Kurausko.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Redakcijos nariai: Dalia Aleknienė, Danutė Bindokienė, Algirdas Grigaitis, Eglė Juodvalkytė, Vytautas Kasniūnas, Virgilijus Kaulius, S. J., Algimantas Kezys, S. J., Marija Smilgaitė, Nijolė Užubalienė.
Administracija: Petras Kleinotas, S. J. ir Dana Kurauskienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina — 50 centų.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
PAVASARIS, VASARA, RUDUO IR ŽIEMA;
RYTAS, DIENA VAKARAS IR NAKTIS —
TAI ŽMOGAUS GYVENIMO TARPSNIAI.
JIS GIMSTA, GYVENA, SENSTA IR MIRŠTA.
KAIP LIŪDNAS IR NYKUS BŪTŲ PASAULIS,
JEIGU NEBŪTU PRISIKĖLIMO:
JEI DIENA GRIMZTŲ Į TAMSĄ BE VILTIES,
KAD RYTOJ VĖL KELSIS ŠVIESA;
JEIGU VASARA PASINERTŲ RUDENS ŪKANOSE
BE VILTIES, KAD JĄ VĖL PRIKELS PAVASARIS!
KOKS LIŪDNAS BŪTU ŽMOGAUS GYVENIMAS,
JEIGU JIS, LENKIAMAS SENATVĖS, NETIKĖTŲ,
KAD VĖL GRĮŠ NEPRAEINANTI JAUNYSTĖ!
KAIP LIŪDNA IR NYKI BŪTŲ ŽMONIJA,
JEIGU JAI NEBŪTU SUŠVITUSI ATPIRKIMO ŠVIESA,
KURI IŠ TAMSAUS KAPO PRISIKĖLĖ,
KAD VESTŲ ŽMOGŲ Į AMŽINĄJĮ PRISIKĖLIMĄ.
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Daugelis rūpinasi, kas bus ateityje, kad kunigų skaičius visur labai mažėja. Kai kuriose šalyse jau ir dabar jaučiamas didelis kunigų trūkumas. Taip pat ir žmonių religingumas paskutiniuoju metu, atrodo, labai susilpnėjęs. Tad ateityje, dar labiau sumažėjus kunigų skaičiui, nebus kam ir taip jau silpno žmonių tikėjimo kurstyti bei palaikyti, užtat ir Bažnyčios dienos, kai kurių manymu, jau yra suskaitytos.
Grynai žmogiškai galvojant, gal ir pirštųsi tokios išvados, bet jeigu dar mes turime šiek tiek tikėjimo, tai prisiminkime, kad Kristus savo įsteigtai Bažnyčiai užtikrino galutinę pergalę. Tačiau tas užtikrinimas jokiu būdu nenukloja viso Bažnyčios kelio rožėmis. Pats Kristus pabrėžė, kad bus persekiojimų. Bažnyčia savo dviejų tūkstančių metų kelyje jau yra sutikusi daug staigių posūkių, pavojingų prarajų, grasinančių sūkurių bei verpetų. Kartais ji buvo smarkiai sukrėsta, bet vis tiek iki šiol žygiuoja laimėtoja. Bet visa tai nereiškia, kad mes turime susidėję rankas ramiai sėdėti ir galvoti, kad pats Kristus Bažnyčia rūpinasi, tad mums nereikia nė piršto pajudinti. Bažnyčia esame mes patys, tad mes sutinkame tuos posūkius, mes žygiuojame pro prarajas, mes plaukiame tarp sūkurių ir verpetų. Mūsų apdairumas yra reikalingas, mūsų pastangos būtinos — tik tada Kristaus globojanti ir į pergalę vedanti ranka bus ištiesta.
Taigi ir dabar, kai tuštėja kunigų seminarijos ir vienuolynų naujokynai, nėra ko per daug nusiminti. Kunigų sumažėjimas gali ir į gera išeiti. Kunigų trūkumu daug kur skundžiamasi ir dabar, bet negalima neigti, kad gal kokia 50% dabartinių kunigų nedirba kunigiško darbo. Jie užsiiminėja sportu, menu, visokiais rankdarbiais ir amatais, o kunigiškam darbui kasdien pašvenčia tik kokį pusvalandį likusio laiko. Jokiu būdu nesmerkiame tų minėtų užsiėmimų. Kunigui, kaip ir kiekvienam intelektualiniu darbu užsiimančiam žmogui, reikalinga bent kartą savaitėje išeiti į golfo ar teniso aikštę, pasportuoti, pasimankštinti, kad paskui jo intelektualinis darbas būtų našesnis ir sveikata stipresnė. Bet nebūtų gera, jeigu jis, panašiai kaip įvairių sporto šakų profesionalai, po kelias valandas kasdien treniruotųsi, sportuotų, norėdamas tapti čempionu. Kas sako, kad kunigas negali užsiiminėti menu, tapyba, muzika arba įvairiais rankdarbiais bei amatais? Tai gali būti labai gražūs ir naudingi įmėgiai (hobby), kurie jį bent kiek prablaivo po kartais labai sunkaus kunigiško darbo, skelbiant Dievo žodį ir teikiant sakramentus. Deja, yra nemaža kunigų, kuriems, atrodo, tokiu įmėgiu (hobby) yra tapusi kunigystė, o jų pagrindinis užsiėmimas yra visai kitoks, nieko bendra neturįs su kunigo pagrindiniais uždaviniais.
("Laiškų Lietuviams" konkurse pirmąją premiją laimėjęs straipsnis)
NINA GAILIŪNIENĖ
Biblija sako, kad Dievas sutvėrė Adomą iš žemės dulkių, o Ievą iš Adomo šonkaulio. Kodėl Dievas, betarpiškai tverdamas tik du žmones, naudojo skirtingą medžiagą ir metodą?
Medicina skelbia, kad už dešimt metų kūdikiai išaugs ne motinos kūne, o laboratorijose. Ryšium su tuo ir kyla klausimas, ar tik Dievas nebus užbėgęs ateities žmogui už akių. Jau yra sakančių, "kai sugebėsime sukurti gyvybę. Dievas bus nereikalingas".
Gal bus galima sukurti gyvybę be Dievo, bet ne žmogų. Žmogaus kūrimo momentas buvo ne tas, kai Dievas padarė Adomo kūną iš žemės ar Ievos iš kaulo. Vartodamas skirtingą medžiagą. Dievas tik pabrėžė, jog nesvarbu, kaip gavo savo kūną Adomas ir Ieva, kaip mes jį gavome ar kaip jį gaus žmogus už dešimt, šimto ar tūkstančio metų.
Esminis žmogaus tvėrimo momentas vyko tada, kai Dievas k v ė p ė i š s a v ę s į medžiagą gyvybę — s i e l ą . Dievas sakė: "Padarykime žmogų panašų į save". Dievas neturi kūno. Todėl panašumas gali būti tik sieloje. Reiškia, niekados žmogus negalės sukurti "panašios į Dievą būtybės" be paties Dievo b e t a r p i š k o dalyvavimo kūrime, įkvepiant į ją sielą. Siela yra žmogaus esmė.
Betarpiškas Dievo kūrinys negali būti netobulas. Kūrimo akimirkoj Dievas mato žmogų visiškai tobulą. Tas tobulo asmens "blue print" arba įvaizdis lieka Kūrėjo vaizduotėje. Žmogus gimsta, apdovanotas laisva valia. Jis gali pasidaryti, kokiu nori. Tačiau jo tikslas pasaulyje savo asmenybe priartėti prie savo tobulojo įvaizdžio, likusio Dievuje. Šventieji tai pasiekė.
Žmogus neprisimena savo pirmojo betarpiško susitikimo su savo Kūrėju. Tačiau atrodo, kad tas momentas palikęs neišdildomą įspūdį žmogaus prigimtyje. Per visą gyvenimą žmogus kažko ilgisi ir ieško, ko negali duoti pasaulis.
Šv. Augustinas bene bus arčiausiai priėjęs prie tos paslapties savo posakiu: "Nenurims žmogaus siela, kol neatsilsės Dievuje".
A. PAŠKUS
Praėjusį kartą kalbėjome apie bendrus povatikaninio laikotarpio iššūkius, liečiančius krikščionį šviesuolį aplamai. Tačiau lietuviškajai mažumai istorijos duota padėtis šaukiasi specifiškų uždavinių, kuriuos gali atlikti tik lietuvis šviesuolis. Vienas tokių pagrindinių laiko uždavinių yra lietuviškosios katalikybės medžio išsaugojimas šiame krašte. Bet lietuviškosios krikščionybės šaką išlaikyti gyvą konkrečiai reiškia lietuvių parapijas Amerikoje prikelti iš mirtinos ligos patalo. Liga, tiesa, sunki, bet pagijimui sąlygos nėra blogos. Tautinių bei rasinių mažumų iškilimas, etninių bei kultūrinių grupių įsipilietinimas Amerikos kultūroje, demokratinių laisvių nuotaikos Bažnyčioje, "one does his own thing" principas — tai vis tie gydantieji aplinkos veiksniai. Tad mums belieka įsigyti gero gydytojo savybes: nusimanymą, ryžtą, pasiaukojimą, taktą, drąsą ir organizuotumą. Šių dorybių pagalba visos mūsų lietuviškųjų parapijų gelbėjimo pastangos turi būti nukreiptos savęs, bendruomenės ir bažnytinės hierarchijos linkme.
a. Mes patys turėtume aktyviau dalyvauti lietuviškose pamaldose. Pvz. Niujorke ir apylinkėse lietuviškosios bažnyčios smarkiai tuštėja. Priežasčių surasime daug: tolima kelionė, nuovargis, laiko stoka, amerikietiškos bažnyčios artumas ir t. t. Tiesa, šie faktai esamą padėtį paaiškina, bet jie mūsų neišteisina. Bet kokioje padėtyje žmogaus gyvenimas reikalauja pastangų. Jeigu gręšimės tik pavėjui, bėgsime tik į pakalnę, leisimės vadinamųjų sociologinių faktorių stumdomi, tai greitai nužmogėsime. Šioje tikrovėje kito pasirinkimo nėra — jei norime išlaikyti lietuviškas parapijas, turime tapti jų aktyviais nariais. Gamta tuštumos nemėgsta. Negi vyskupas laikys tuščią, nors ir lietuvių statytą, šventovę, kai aplink ją susispietusios mažumos neturi kur Dievo garbinti? Dalyvaudami lietuviškai atnašaujamoje mišių aukoje, ne tik atliksime šventadienio pareigą, bet patrauksime kitus ir pakelsime dvasiškių nuotaiką. Pagalvokite, kaip jaučiasi kunigas, ruošdamasis pamokslui, žinodamas, kad jo klausysis tik keliolika dūsaujančių senučių!
b. Parapijoms reikalingi kunigai. Jie reikalingi ir lietuviškoms bendrijoms. Reikalingi kunigai, kurie kvėpuotų dabarties oru ir alsuotų abiejų kultūrų (lietuviškos ir amerikietiškos) dvasia. Bendrija, kurios jauniausias kunigas jau šeštą dešimtį peržengęs, tinka tik mirusiųjų pastoracijai. Jaunimas vargu į ją beužklys. Užtat "Darbininke" buvęs "klausimas be atsakymo" ar "atsakymas be klausimo" gal ne visai tiksliai problemą gvildeno, kai pvz. bandė surasti, kas kaltas, kad studentai ateitininkai Niujorke neturi kapeliono (dabar jau surado!). Užuot kaltininkų ieškojus, reikėtų panagrinėti esamos padėties gilesnes priežastis. Ar dabartiniai Niujorko ir apylinkių lietuviai kunigai iš tikrųjų nenori būti studentų dvasios vadais, ar gal jie supranta, kad jiems jau nebeįmanoma psichologiškai prakalbėti į jaunąją studentiją? Ar Šv. Kazimiero kolegijoje įšventintieji atsisako dirbti lietuvių parapijose, ar klebonai, o gal vyskupai, atsisako juos priimti? Pagaliau gal iš viso nėra pašaukimų į kunigystę? Betgi visiems aišku, kad be dabarties dvasioje išmokslintos, jaunos, ryžtingos, abi kultūras integruojančios kunigijos jaunoji lietuvių katalikų karta ištirps aplinkos katile. Į tokius ir kitus panašius klausimus suradus atsakymą, paaiškės ir mūsų pastangų kryptis.
Skaityti daugiau: PASAULĖŽIURINĖ BAZĖ-KRIKŠČIONIŠKOSIOS VEIKLOS RODYKLĖ
FELIKSAS JUCEVIČIUS
Šiuo straipsniu kun. dr. Feliksas Jucevičius pradeda seriją straipsnių apie meną. Kadangi kun. Jucevičius yra filosofas, tai spėjame, kad šie straipsniai bus lyg tam tikra meno filosofija. Ir tuos "Laiškų Lietuviams"numerius, kur bus daugiau kalbama apie kokį nors menininką, stengsimės iliustruoti jo kūriniais. Šį numerį iliustruojame Michelangelo kūrinių nuotraukomis.
Redakcija
I. ŽODIS IR MENAS
1.
Tai buvo prieš daugelį metų. Mano kelionės dienoraštyje pažymėta 1850 m. rugsėjo mėn. 27 d., trečiadienis. Visą dieną išklajojęs Florencijos gatvėse, pavakaryje dar nusiskubinau į San Lorenzo bažnyčią. Ne tiek pati šventovė, kiek Medici koplyčios traukė mane. Aišku, po tiek metų man būtų sunku pasakyti, ką aš tą vakarą jaučiau, jei ne mano užrašai. Jie padeda atgaivinti tą išskirtiną įspūdį, kuris taip giliai įsiskverbė į pasąmonę, jog tapo neatskiriama ir visad gyva mano gyvenimo dalimi. Ar ne keisti padarai esame mes? Mes esame tai, ką mąstome ir darome, sutinkame ir sakome, matome ir išgyvename, žodžiu, mes esame tai, kas tampame.
Capella dei Principi Medicei stebino mane savo prabanga. Nemanau, kad tai man darytų įspūdį šiandien. Koplyčios kupolą Elbos granito, sienos brangiausio marmuro, kur matosi iškalti didžiosios kunigaikštystės herbai. Didžiųjų hercogų sarkofagai iš porfyro. Šičia viskas byloja Medici giminės garbę, garsą ir, žinoma, praeitį. Tačiau sekanti koplyčia skelbia jau ką kitą — tos giminės meilę menui.
Iš tikrųjų, jei Capella dei Principi prakalba į mus prabanga, tai Sagrestia Nuova — žmogaus sukurtuoju grožiu. Romoje buvau susidūręs daugelį kartų su Michelangelo kūriniais, bet tik šičia pirmą kartą realizavau, ką reiškia matyti genijaus kūrinį. Turiu mintyje Medici sarkofagus puošiančias statulas. Prie susimąsčiusio Lorenzo kojų matome vyro figūrą — "Vakarą", o moters — "Aušrą", kuri atrodo, lyg pasi-
Michelangelo Naktis ir Diena
Michelangelo Vakaras ir Aušra
ruošusi keltis ir kalbėti. Dar įspūdingesnė yra moterimi vaizduojamoji "Naktis" ir vyru — "Diena". Šios abi skulptūros yra prie Giuliano sarkofago. Šiuos kūrinius galėjau kontempliuoti ištisas valandas. Kaip kiekvieno kalba, taip ir meno, išsireiškia simboliais. Michelangeliškoji kalba yra taip pat simbolinė. Jis išreiškia tai, ko labiausiai trokšta šios žemės vaikai — jėgą ir grožį. Nors ne visuomet jiems tai užtikrina laimę, bet visada garantuoja pasisekimą.
AMADO NERVO
Tas kalėjimas, tos grandinės,
į kurias siela sukaustyta?
Šv. Teresė
(Išvertė P. Gaučys)
|
ERDVĖ IR LAIKAS Srovė ir laikas,
narvo pinučiai,
Erdvė ir laikas,
Karalaitė, gudruolė,
Ir blankios žvaigždės * * |
TOMUI KEMPIEČIUI
Sicut nubes, quasi naves,
Jau daugel metų, kaip ieškau dykumų,
O Kempi, prieš tai mėgau
Pirma, įgeidžių blaškomas,
Bet kaip teigia rimti daktarai,
Vengiu bet kurios žavios vietos,
O Kempi, Kempi, rūstus askete, |
JUOZAS PRUNSKIS
Taikliai aptardamas lietuvybės kūrėjus, J. Ambrazevičius savo knygoje apie Lietuvos rašytojus pasakoja, kaip Gabrielė Petkevičiūtė savo draugei, kuri ėmė tvirtinti, kad ponai turį vienus sentėvius, o "chlopai" kitus — kirto į ausį.
Kadangi moters smūgis tikriausiai negalėjo būti stiprus, tai gal net nėra ko labai protestuoti prieš tą "smurtą", gi Petkevičiūtės tokį didelį socialinį jautrumą net reikia pagirti.
Socialinis jautrumas ypač reikalingas mūsų laikais. Religija visada siejasi su labdara. Ir Lietuvoje elgetos glausdavosi ne prie didžiųjų bankų ar stambiųjų įmonių ir krautuvių, kur vaikščioja turtingieji, o elgetų eilės rikiuodavos prie bažnyčių, kur būdavo religija gaivinamų geraširdžių žmonių eilės.
Labdara yra labai geras dalykas, kaip parama artimui varge ir kaip visuomenę auklėjanti priemonė pamatyti vargo išspaustą, gal dar net pro blakstienas nepersisvėrusią, ašarą.
Tačiau labdara yra per siaura platesniu, visuotiniu mastu išspręsti vargo ir skurdo problemas. Daug yra padariusi valstybė, įvesdama socialinį draudimą, nemokamą neturtingųjų ir senelių gydymą, kompensaciją nedarbo atvejais, pensijas senatvėje ir t. t.
Tačiau socialinės gerovės kūrimas reikalingas dar didesnės spartos, ryžtingesnių priemonių ir net globalinio masto, išplečiant turtingų ir industrijoje bei ūkyje pažangių kraštų talką atsilikusiems, kaip tai ryškiai pabrėžia paskutiniosios Jono XXIII ir Pauliaus VI enciklikos.
SOCIALINĖS GEROVĖS ŠAUKLYS
Ypatingai ryžtingas krikščioniškos socialinės minties kėlėjas yra Olindos ir Recife arkivyskupas Dom Helder Camara, pats iš vyskupiškųjų rūmų perėjęs gyventi į Brazilijos skurdžių rajoną. Jis dar 1966 m. Lotynų Amerikos vyskupų konferencijoje Argentinoje išėjo su šūkiu, kad turi būti pagerintas valstiečių gyvenimas, šalinant vadinamąjį "vidaus kolonializmą". Jis kalbėjo: "Koksai gi bus krikščionybės likimas, jeigu žmonės nubus ir pajus, kad jie yra apleisti galingųjų ir turtingųjų... Problemą išspręs ne pašalpa, o teisingumo įgyvendinimas, ir tai plačiu pasauliniu mastu".
DANUTĖ BINDOKIENĖ
Erotinė literatūra Amerikoje ir kai kuriuose Europos kraštuose šiuo metu taip išplitusi ir "ištobulinta", kad jos kūrėjams darosi kaskart sunkiau kuo nors nustebinti skaitytoją. Tuo tarpu lietuvių literatūra pasižymi tiesiog senmergiška nekaltybe, nes autoriai stipriau erotinių temų beveik neliečia. Darosi nuostabu, kad J. Tininio "Dailininko žmona" ateina pas skaitytojus kaip tik erotinio romano vardu (arba bent taip vilojančiai ją pavadina knygos aplankas).
Pradėjus versti puslapius, susidaro įspūdis, kad J. Tininis, smalsiai nusiteikusiam skaitytojui, yra iškrėtęs linksmą pokštą. Jeigu tiesa, kad autorius, tyčiomis sušaržavęs romano personažus ir sustatęs juos lyg margoje šachmatų lentoje, pasakoja įvairius jų ėjimus su neslepiama šypsena, tada tie veikėjai bei jų nuotykiai yra bent priimtini.
Pagrindinis "Dailininko žmonos" veikėjas — emigrantas Algis Vilmantas, kurio pirmuoju asmeniu rašomas romanas, nė viename puslapyje negali užmiršti, kad jis yra ta ašis, apie kurią sukasi knygos veiksmas. Jis nepraleidžia nė mažiausios progos, neparodęs savo pranašumo prieš nekultūringus, paviršutiniškus australus, nepasididžiavęs savo išsilavinimu, talentu. Jis, mat, dailininkas, nors laikinai plauna lėkštes ligoninės valgykloje, bet nė kiek neabejoja, kad pasaulis vieną dieną bus paklotas po jo kojomis. Dar neįtikinamesnė ir lėkštesnė yra Algio mylimoji, vėliau žmona, australe Moira. Ji parodoma kaip religinga protestantė (audros metu paaukojusi brangųjį perlą bažnyčiai, kad būtų išgelbėta), motinos norams ir auklėjimui paklusni duktė (atsisakiusi tekėti už Vilmanto, nes mama nori turtingo žento), tačiau jau antrame pasimatyme išsirengia pozuoti Vilmanto studijoje. Arba vėliau, prisiekdinėdama meilę savo vyrui, susitikinėja su jo priešu Henry Bell, iki paaiškėja, kad naujagimis Vilmantukas turėtų vadintis Bell pavarde...
Skaityti daugiau: APIE PASAKAS, EROTIKĄ IR “DAILININKO ŽMONĄ”
A. TYRUOLIS
Tai antrasis O. Nendrės romanas, pasirodęs dvejiems metams praėjus nuo pirmojo — "Aidas tarp dangoraižių", kur buvo parodytas vienos lietuvės tremtinės likimas šio pokario metu.
"Antrojoj bangoj" užsibrėžta pavaizduoti gan platų laikotarpį, pradedant dar pirmuoju pasauliniu karu ir baigiant antrąja bolševikų okupacija (laiko atžvilgiu pasitaiko šiokių tokių nesutapimų). Tai, sakytum, vienos didelės lietuvių šeimos istorija to laikotarpio eigoj.
Romanas, parašytas aiškiai katalikiškoj, idealistinėj, humanitarinėj (žydų globojimas!) ir pedagoginėj dvasioj, turi daugiau tezinio romano bruožų. Gal aiškiausiai tai matyti iš teigiamų ir neigiamų veikėjų parinkimo. Kalbant apie teigiamus veikėjus, matome, kad Jurgis Klevas turi visus jauno, pirmaisiais nepriklausomybės metais žuvusio studento Jurgio Krasnicko (1902-1922) bruožus. Jam ir jo tragedijai pavaizduoti autorė paskyrė nemaža puslapių, bet apie šį jauną idealistinį kultūrininką praverstų ir visas romanas. (Toks romanas kaip tik šiom dienom ir pasirodė — tai Karolės Pažėraitės "Anapilio papėdėje", išleistas Lietuviškos Knygos Klubo Čikagoj). Sunkiau pasakyti, kiek realios atramos "Antrojoj bangoj" turi neigiamas tipas Tomas Šakalys, su Jurgiu kartu ėjęs aukštesnįjį mokslą, bet pagaliau nuėjęs bolševikams tarnauti ir atlikęs Kaino rolę (nužudęs Jurgį).
Į romaną įpintas vienas intriguojąs, bet su tolimesne veiksmo eiga nedaug ką bendro teturįs epizodas — tai Andriaus ir Jadzės "romanas", pasibaigęs tragiškai (Andrius kariuomenėj žūva nuo atsitiktinio šūvio, Jadzė lieka su pavainikiu). Gal būt, autorei ir čia bus rūpėję parodyti "karštos meilės" pavojus ir Klevų šeimos humanitarinį mostą (kūdikio įsūnijimą).
SUSIDOMĖJIMAS KRAŠTOTYRA AUGA
Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
Neretai išeivijos lietuvių tarpe, ar tai viešuose susirinkimuose, ar privačiuose pokalbiuose, o dar dažniau mintyse, iškyla neramus klausimas: "O kažin kaip ten su tėvynėje augusio jaunimo lietuviškumu? Ar komunistinėje dvasioje ir visų sovietijos respublikų bendravimo idėjoje jis neprarado meilės savo tėvynei, ar tebesididžiuoja savo lietuviška kilme ir tauta?" Žinoma, atsakymą į tokius klausimus tebūtų galima rasti, tik laisvai ir artimai pabendravus su tenykščiu jaunimu, o kol tai neįmanoma, belieka tik spėlioti. Plačiau paskaičius okupuotos Lietuvos spaudą, į akis krinta nepaprastas jaunimo susidomėjimas įvairiais kraštotyros aspektais. Studentai, moksleiviai, dirbantis jaunimas, mokytojai ir kiti inteligentai vasaros atostogas praleidžia, važinėdami po kraštą, rinkdami tautosaką, besidomėdami liaudies menu, vietovių istorija ir t. t. Kraštotyros įkarščiu yra užsikrėtusi visa Lietuva ir net kolūkiuose dygsta muziejėliai, sudaromi įvairūs kraštotyrininkų rateliai, ruošiamos ekspedicijos į aplinkines vietoves.
Galima lengvai suprasti, kad tas susidomėjimas liaudies kūrybos lobiais nėra vykdomas okupanto parėdymu, nes pavergėjui daug svarbiau užgniaužti kiekvieną tėvynės meilės kibirkštėlę, o ne jas labiau įpūsti. Tad kodėl tas nepaprastas susidomėjimas krašto praeitimi, ypač jaunimo tarpe, kuris jau gimęs ir augęs komunistų valdžioje ir laisvos tėvynės nebeprisimena? Atrodo, kad šiandieniniam lietuviui jaunuoliui būtinai reikia pasisemti stiprybės iš tautos praeities, pažinti ją ir pamilti. Tarytum anais Basanavičiaus ir Kudirkos laikais, kada jaunimo dvasią žadino ir kėlė garbingos Lietuvos istorijos ir turtingos tautosakos lobynas, šių dienų okupuotos Lietuvos jaunuolis vėl ieško, gal net pats to gerai nejausdamas, savo tapatybės tuose pačiuose šaltiniuose.
Gal būt, geriausiai tą ieškojimą ir jo rezultatus paryškina Norberto Vėliaus straipsnis "Visa Lietuva" "Jaunimo Gretų" Nr. 12 (1970). Štai kelios ištraukėlės:
...Tik savaitę mūsų kraštotyrininkų ekspedicija pabuvo Zervynuose, bet šį kaimą su žaliais pušynais ir nešiojamomis smėlio kopomis, su draugiškais žmonėmis ir skardžiu kerdžiaus ragu vaiskiais vasaros rytais mes pamilome kaip savo gimines.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
KAIP NAUDOTIS LIETUVIU KALBOS ŽODYNAIS
Teisingai J. Aistis rašo, kad "lietuvis galvos nesuka dviem dalykais: gimtąja kalba ir savo tautos istorija". Kaip ten bebūtų su ta istorija, bet kad mūsų tautiečiai labai mažai tesirūpina savo kalbos grynumu, tai nereikia jokių įrodymų, užtenka tik pavartyti dabar mūsų leidžiamas knygas, laikraščius ir pasiklausyti radijo pranešimų. Pirmiau ėjusi "Gimtoji Kalba", o dabar kalbos skyriai "Laiškuose Lietuviams" ir "Pasaulio Lietuvyje" kalte kala kai kuriuos netiksliai vartojamus žodžius ar išsireiškimus, bet kai kurie mūsų rašytojai ir radijo bei televizijos pranešėjai į tai nekreipia jokio dėmesio. Jau buvo ne kartą rašyta, kad yra nevartotinas žodis neužilgo, nes tai yra slavybė, reikia sakyti netrukus; nesakytina, kad artistas išpildė meno kūrinį, bet reikia sakyti atliko; turime sakyti dveji, treji, penkeri metai, bet vis daugelis pasako ar parašo du, trys, penki metai. Juk mes nesakome dvi kelnės, trys žirklės, penki marškiniai, bet dvejos kelnės, trejos žirklės, penkeri marškiniai. Tad ir su žodžiu metai taip pat vartotini dauginiai skaitvardžiai.
Jeigu jau kas ir neskaito kalbos skyrių minėtuose žurnaluose (bet būtų labai naudinga skaityti!), tai galėtų pasižiūrėti bent į žodyną. Dabar mes turime tris pagrindinius lietuvių kalbos žodynus. Jau yra Lietuvoje išleisti aštuoni tomai (iki žodžio ožvilnis) didžiojo arba akademinio lietuvių kalbos žodyno. Taip pat 1954 m. Lietuvoje yra išleistas ir 1962 m. Čikagoje perspausdintas (su "nukomunistintais" pavyzdžiais) Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vokietijoje 1950 m. Lietuvių Tremtinių Bendruomenė išleido prof. Pr. Skardžiaus, St. Barzduko ir J. M. Laurinaičio sudarytą Lietuvių kalbos vadovą.
Visi šie trys žodynai yra geri, tik reikia mokėti jais naudotis. Akademinis lietuvių kalbos žodynas yra skiriamas daugiau mokslo, o ne praktikos reikalams. Į jį yra sudėti ir vartotini, ir nevartotini žodžiai. Apie šį žodyną neseniai taip yra rašęs iš Lietuvos vienas jo bendradarbis: "Šis žodynas turėtų būti savo rūšies thesaurus, tik, žinoma, gyvos kalbos tokį thesaurus padaryti yra neįmanoma. Vis dėlto siekiama. Taigi į jį stengiamasi dėti visus žodžius, kurie tik yra paliudyti, vadinasi, net ir barbarizmai bei tarmybės. Jame galima rasti ir abrozas, abrūsas, bindokas, brukas, brudas ir t. t. Kalbos mokslui visa tai yra svarbu. K. Būga buvo užsimojęs į šį žodyną sudėti ir tikrinius vardus, bet vėliau buvo to atsisakyta. Ką vartoti literatūrinėje ( = bendri-nėje) kalboje, jau kitas dalykas. Tam tikslui yra Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Pats vartotojas turėtų orientuotis, ką iš didžiojo (akademinio) žodyno galima vartoti, ką ne. Pvz. jame yra paduotos trys veiksmažodžio ieškoti formos: ieškoti, jieškoti ir jėškoti. Šios formos rodo fonetinius kalbos pakitimus mūsų tarmėse, bet literatūrinėje (=bendrinėje) kalboje vartotina tik ieškoti (reikia tarti jieškoti)".
Marija Smilgaitė
HUSBANDS
John Cassavetes savo naujausiame filme “Husbands” toliau praplečia savo improvizacinės vaidybos techniką, kurią vartojo filmuose “Shadows” ir “Faces”, mėgindamas tiksliau atvaizduoti realybę. Režisierius - autorius nustatė gaires, o patys aktoriai pasirinko jiems sklandžiausią atlikimo būdą ir dialogo formą. “Husbands” parodo ne kasdieninį gyvenimą, bet žmogaus vaidybą realiame pasaulyje — jo komišką pasielgimą, atsisakant individualumo.
Pasirinktas metodas ypač atitinka tematikos — trijų vyrų bičiulystės — apibūdinimą. Ketvirtasis draugas tik ką miręs, ir jie — Harry (Ben Gazarra), Archie (Peter Falk), Gus (John Cassavetes) — pergyvena ne tik jo pasitraukimą, bet ir savo pusamžio krizę, artėjant senatvei. Po laidotuvių nė vienas nenori grįžti namo ir būti savosios šeimos galva. Pasilikdami visi trys drauge, jie galvoja išlaikyti savo jaunystę, bet pasirodo labai nesubrendę. Savo atskiras mintis ir valias sulieja draugėn: dvi dienas girtuokliauja, trankosi, žaidžia krepšinį, plaukioja baseine, juokauja, stumdosi. Vėliau pasirodo gėrimo pasekmės. Sergant ir kalbantis, pasirodo pirmasis nesklandumas — Harry jaučiasi atstumtas. Mirusysis buvo jo artimesnis draugas. Dabar liko du prieš vieną.
Pagaliau visi apsisprendžia grįžti namo ir paskui važiuoti į darbą. Namie supykusi žmona taip įrūstina Harry, kad tik draugai jį pajėgia sulaikyti. Harry nutaria skristi į Londoną. Prie jo prisideda ir kiti du. Atvykę į Londoną, pirmiausia jie nueina į “gambling casino” pinigų išsilošti, bet nesiseka. Paskui mėgina laimę su moterimis. Pagaliau Gus ir Archie, pagalvoję apie savo vaikus ir šeimas, nutaria baigti tuos kvailiojimus ir grįžti namo. Nueina pas Harry, bet tas, prisikvietęs merginų, nutaria kitaip tvarkytis.
REIKĖTŲ RELIGINIO TURINIO KNYGŲ JAUNIMUI
Mes daug sielojamės Lietuvos laisve. Tai labai gerai. Ir kituose baruose daug ką nuveikiame: rašome įvairias knygas, romanus apie Lietuvos laikus, apie Vokietijoje praleistas dienas — tai lyg mūsų gyvenimo dienoraštis. Bet ko labiausiai mums dabar reikia — tai jaunimui (14 - 19 m.) geros religinės knygos, panašios, kaip buvo Tihamer Toth knygos. Anais laikais mes, būdami jauni, tas knygas ryte rydavome, mums jos atrodė tokios įdomios, pamokančios, atsakančios į mūsų to meto problemas. Žinoma, dabar jau jos pasenusios. Dabartinis jaunimas jų neskaito. Šiandieninis gyvenimas yra labai pasikeitęs, bet doros principai lieka tie patys. Tad kur mūsų rašytojai, kur mūsų kunigai? Dėl ko niekas jaunimu nesirūpina?
Jaudinamės, kad jaunimas pradeda eiti blogais keliais, vartoja narkotikus, girtuokliauja, ištvirkauja, bet ar čia ir vyresnieji nėra iš dalies kalti?
Neužtenka pamokslų bažnyčioje, kai joje gal tik vienas kitas tėvų atitemptas jaunuolis, nuobodžiaudamas sėdi. Jie bažnyčioje žvalgosi, kiek pamatys savo amžiaus jaunimo, bet nedaug jo tepamato. Ar ilgai mes tuos jaunuolius galėsime į bažnyčią tempti? Reikia juos įsąmoninti, kad patys eitų. Tėvai, kad ir kaip besistengtų, vieni nieko nepasieks, reikalinga pagalba iš šalies.
Ką mums reikš laisva Lietuva, jei neturėsime ko į ją vežti? Yra nemažas pavojus prarasti savo jaunimą ir tautybei, ir religijai. Iš savo vaikų dažnai pastebiu, kad mokyklos balsas jiems yra daug stipresnis, negu tėvų balsas. Ką mokykloje pasako — šventa, o ką tėvai pasako, tai gali klausyti, gali ir neklausyti. Kai kas pasakys, kad tėvai dabartinio jaunimo nesupranta, kad čia yra tas garsusis kartų atotrūkis. Bet juk yra jaunimo vadovų ir auklėtojų, kurie supranta ir turi suprasti šių dienų jaunimą, tad iš jų ir laukiame tinkamos mūsų jaunimui literatūros.
JAUNIMO CENTRO priestatą šiais metais būtinai reikia baigti, nes jo jau seniai laukia Dariaus ir Girėno lituanistinė mokykla, įvairūs archyvai, Čiurlionio galerija ir mūsų organizacijos, kurioms dabar jau trūksta savaitgaliais vietos Jaunimo Centre. Visiems didelis patogumas bus ir kavinė bei skaitykla. Šioje nuotraukoje matyti priestato fasadas — tai architekto J. Muloko kūrinys. Šiam kūriniui, kurį autorius norėtų pavadinti “Lietuviškuoju polėkiu”, mintį davė Čiurlionio tarybos darbai. Čia skrenda Vytis tarp debesų, virš miestų, mūrų, kolonų ir piramidžių. Skrenda į ateitį — į gražesnę Lietuvos ateitį. Jaunimo Centro tikslas ir yra toks pat — kurti ir užikrinti Lietuvos ateitį, auklėjant jaunimą susipratusiais lietuviais. Tai yra ne tik Tėvų Jėzuitų ir ne tik Čikagos lietuvių, bet mūsų visų bendras reikalas. Jūsų visų pagalba šio pastato užbaigimui yra būtinai reikalinga. Už ją bus dėkinga ateities Lietuva.
DAINOS IR POEZIJOS VAKARAS
Šių metų kovo 27 d. Jaunimo Centre buvo metinis “Laiškų Lietuviams” parengimas — dainos ir poezijos vakaras. Pirmiausia buvo įteiktos premijos konkurso laimėtojams. Šiais metais konkurse nedalyvavo nė vienas čikagietis. Premijos pasiskirstė po įvairius pasaulio kraštus: I premija — Nina Gailiūnienė, Hartford, Conn., II — Vacys Kuprys, Cicero, Ill., III — Gediminas Šilkas, Vokietija, IV — Elena Jačiunskienė - Gerdauskaitė, Australija. Premijų įteikimo iškilmėse dalyvavo tik Vacys Kuprys. Jam premiją įteikė mecenatai: Vincas Kuliešius ir Stefanija Rudokienė.
Po premijų įteikimo buvo meninė dalis, kuriai vadovavo Danutė Bindokienė. Pirmiausia savo poeziją paskaitė penki jaunieji poetai: Vilija Bilaišytė (ji skaitė savo sesers Živilės poeziją), Jurgis Bradūnas, Eglė Juodvalkytė, Viktoras Dirda ir Austė Pečiuraitė. Paskui buvo solistės Ginos Čapkauskienės koncertas, akompanuojant Aleksandrui Kučiūnui. Retai kada teko matyti tokios publikos ovacijas ir tokį susižavėjimą soliste, kaip šį kartą.
Žmonių prisirinko nemažai, bet vis dėlto galėjo būti daug daugiau. Atrodo, kad daugumą mūsų tautiečių labiau patraukia kvapios vakarienės arba kokios nors lengvo žanro operetės. Visi “Laiškus Lietuviams” giria, sako komplimentus, bet kai reikia konkrečiai savo atsilankymu juos paremti, tai dažnai nueina kitais keliais. Malonu, kad ne visi taip elgiasi. Tad visiems atsilankiusiems labai nuoširdus ačiū! Dėkojame programos dalyviams, talkininkams ir visiems kitiems kokiu nors būdu prisidėjusiems prie šio vakaro pasisekimo.
ATSIUSTA PAMINĖTI
Vytautas Volertas. PRAGARO VYRESNYSIS. Premijuotas romanas. Išleido Liet. Knygos Klubas 1971 m. Aplankas — Giedrės Vaitienės. 274 psl., kaina 5 dol.
Dr. Jonas Grinius. LIETUVIŲ KRYŽIAI IR KOPLYTĖLĖS. Atspaudas iš L. K. M. Akademijos Metraščio V tomo. Roma, 1970 m. 182 psl., kieti viršeliai.
METRAŠTIS, V tomas. Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos leidinys. 624 psl. Redaktorius A. Liuima, S. J., Piazza della Pilotta, 4, Roma.
Joseph Ehret. BALTISCHES SCHICKSAL. Čia prof. J. Eretas trumpai, bet gana išsamiai stengiasi supažindinti kitataučius su Lietuva, Latvija ir Estija. Žinoma, daugiausia jis kalba apie Lietuvą.
LIEPSNA, nr. 3. Montrealio Lituanistinės mokyklos mokinių laikraštis. Redaguoja Rasa Lukoševičiūtė. Padeda: Gintaras Nagys, Vida Burbaitė, Dana Styraitė, Rimas Ališauskas, Albertas Skučas. Administratorės: Rūta Rudinskaitė ir Rūta Pocauskaitė.