FELIKSAS JUCEVIČIUS
Šiuo straipsniu kun. dr. Feliksas Jucevičius pradeda seriją straipsnių apie meną. Kadangi kun. Jucevičius yra filosofas, tai spėjame, kad šie straipsniai bus lyg tam tikra meno filosofija. Ir tuos "Laiškų Lietuviams"numerius, kur bus daugiau kalbama apie kokį nors menininką, stengsimės iliustruoti jo kūriniais. Šį numerį iliustruojame Michelangelo kūrinių nuotraukomis.
Redakcija
I. ŽODIS IR MENAS
1.
Tai buvo prieš daugelį metų. Mano kelionės dienoraštyje pažymėta 1850 m. rugsėjo mėn. 27 d., trečiadienis. Visą dieną išklajojęs Florencijos gatvėse, pavakaryje dar nusiskubinau į San Lorenzo bažnyčią. Ne tiek pati šventovė, kiek Medici koplyčios traukė mane. Aišku, po tiek metų man būtų sunku pasakyti, ką aš tą vakarą jaučiau, jei ne mano užrašai. Jie padeda atgaivinti tą išskirtiną įspūdį, kuris taip giliai įsiskverbė į pasąmonę, jog tapo neatskiriama ir visad gyva mano gyvenimo dalimi. Ar ne keisti padarai esame mes? Mes esame tai, ką mąstome ir darome, sutinkame ir sakome, matome ir išgyvename, žodžiu, mes esame tai, kas tampame.
Capella dei Principi Medicei stebino mane savo prabanga. Nemanau, kad tai man darytų įspūdį šiandien. Koplyčios kupolą Elbos granito, sienos brangiausio marmuro, kur matosi iškalti didžiosios kunigaikštystės herbai. Didžiųjų hercogų sarkofagai iš porfyro. Šičia viskas byloja Medici giminės garbę, garsą ir, žinoma, praeitį. Tačiau sekanti koplyčia skelbia jau ką kitą — tos giminės meilę menui.
Iš tikrųjų, jei Capella dei Principi prakalba į mus prabanga, tai Sagrestia Nuova — žmogaus sukurtuoju grožiu. Romoje buvau susidūręs daugelį kartų su Michelangelo kūriniais, bet tik šičia pirmą kartą realizavau, ką reiškia matyti genijaus kūrinį. Turiu mintyje Medici sarkofagus puošiančias statulas. Prie susimąsčiusio Lorenzo kojų matome vyro figūrą — "Vakarą", o moters — "Aušrą", kuri atrodo, lyg pasi-
Michelangelo Naktis ir Diena
Michelangelo Vakaras ir Aušra
ruošusi keltis ir kalbėti. Dar įspūdingesnė yra moterimi vaizduojamoji "Naktis" ir vyru — "Diena". Šios abi skulptūros yra prie Giuliano sarkofago. Šiuos kūrinius galėjau kontempliuoti ištisas valandas. Kaip kiekvieno kalba, taip ir meno, išsireiškia simboliais. Michelangeliškoji kalba yra taip pat simbolinė. Jis išreiškia tai, ko labiausiai trokšta šios žemės vaikai — jėgą ir grožį. Nors ne visuomet jiems tai užtikrina laimę, bet visada garantuoja pasisekimą.
Michelangelo apreiškė man du dalykus: kūrybos galią ir meno grožį. Prieš tai jau buvau matęs jo "Pieta" šv. Petro bazilikoje ir "Mozę" San Pietro in Vincoli bažnyčioje, ir keletą metų vėliau Louvre užtikau jo "Vergus", bet nė vienas tų kūrinių neiššaukė manyje tos meninės emocijos, kurią išgyvenau, saulei leidžiantis, Medici koplyčioje. Tą vakarą pirmą kartą susižavėjau grožiu, kurio nemačiau gamtoje. O susižavėti grožiu, kurio nėra gamtoje, reiškia ne ką kitą, kaip susižavėti menu.
2.
Tačiau susižavėti menu ir rašyti apie meną yra du labai skirtingi dalykai. Estetinis išgyvenimas išsisako natūraliai formomis, linijomis ir spalvomis, o ne žodžiais. Aišku, kiekvieną išgyvenimą galime interpretuoti. Estetinis nesudaro išimties. Tačiau interpretacija nėra estetinis išgyvenimas, o dar mažiau menas. Estetinio išgyvenimo neperteikiamumas yra visų mirtingųjų dalia, neišskiriant filosofų ir rašytojų. Filosofas turi teisę pasisakyti apie meną, bet tai, ką jis sako, yra filosofija, o ne menas. Neretai atsitinka, kad filosofų vadinamasis menas atrodo visai skirtingas dalykas nuo to, ką menininkai tuo žodžiu supranta. Taip buvo antikiniais laikais, taip yra ir mūsų amžiais. Platonui meno kūrinys buvo tik kopijos kopija. Nėra abejonės, kad Fidijui jis reiškė visai ką kitą. Ravaisson domėjosi menu, ir jis buvo vienas iš nedaugelio filosofų, kuris buvo tikrai pasiruošęs kalbėti apie meną. Kartą Delacroix nuėjo jo pasiklausyti, bet išėjo labai apsivylęs, nes jis niekada nesusidūręs su tokiu menu, apie kurį kalbėjo filosofas. Jis nebuvo geresnės nuomonės ir apie jaunąjį meno kritiką Taine. Reikia manyti, kad mūsų ekspresionistai būro ne mažiau apsivylę Adomu Jakštu, kuris, remdamasis tomistine filosofija, moralės principais ir Bažnyčios kodeksu, kritikavo juos savo rašinyje "Ekspresijonizmas dailėje ir poezijoje".
Atrodo, kad šiuo atžvilgiu lyg būtų laimingesni rašytojai. Ar tai neliudytų Tolstojus, Beaudelaire, Wilde ir Malraux? Nors Tolstojaus "Kas yra menas?" yra gana vienašališka studija, bet reikia sutikti su Roger Fry, kad ji kartu reiškia "estetikoje vaisingo samprotavimo pradžią". O su "Fleurs du Mal" poetu, jei ir neprasideda, tai bent aiškiai pasistumia pirmyn modernioji estetika. Kad jis tai galėjo pasiekti, turi būti dėkingas Delacroix. Wildes paradoksai paliko taip pat pėdsakus estetikoje. Mūsų laikais su estetika ir meno filosofija glaudžiai siejasi Malraux vardas. Mūsų meno žinovų tarpe sutinkame Joną Grinių, kuris yra kartu ir dramaturgas. Tačiau tuojau reikia pastebėti, kad rašytojai susiduria su ta pačia estetinio išgyvenimo perteikimo problema, kaip ir filosofai. Jų išsireiškimo priemonės yra taip pat žodžiai. Kartais rašytojui pasiseka nusakyti meno kūrinį labai įmantriai, ir jo pasisakymas gali būti tikras literatūros šedevras, bet jis gali turėti tik tiek bendro su menu, kaip Ravaisson ar Taine filosofavimai. Van Goghas prisipažino, kad jam yra įdomu klausytis Zolos išvedžiojimų apie meną, kaip stebėti portretistą, piešiant peisažą. Pagal jį, Zola turi tiek bendro su Balsacku, kad abudu nedaug nusimano apie meną, bet daug kalba.
Kad taip yra, tai nieko nuostabaus. Dailininko kūrimo priemonės yra teptukas, paletė ir dažai. Jis perduoda savo estetinę emociją linijomis ir spalvomis. Apie tuos dalykus filosofas ir rašytojas turi labai paviršutinišką supratimą, jie mano, kad tai yra nesvarbu. Tačiau dailininkas yra kitos nuomonės. Jis žino, kad meno kūriniai yra kruopštaus ir ilgo darbo vaisius, kad jų pasisekimą ar nepasisekimą apsprendžia ne tik sugebėjimai, o taip pat dažai, drobė ir teptukas. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl filosofo ar rašytojo samprotavimai skamba kartais dailininkui taip neįtikimai, jog jie atrodo jam net beprasmiški.
Tačiau estetinės problemos yra ne tik kalbinės, o taip pat psichologinės ir loginės prigimties. Anksčiau, negu yra perteikiamas, estetinis išgyvenimas priklauso nuo meninio jautrumo ir proto aštrumo. Šiuos du pastaruosius problemos aspektus labai tiksliai formulavo Clive Bell. Jis rašo: "Be jautrumo žmogus negali turėti estetinio išgyvenimo, ir, aišku, teorijos, kurios nesiremia plačiu ir giliu estetiniu išgyvenimu, yra bevertės. Tiktai tie, kuriems menas yra aistringų emocijų nuolatiniu šaltiniu, pajėgia įsigyti davinių, iš kurių gali išvesti vertingas teorijas. Bet iš aiškių davinių teorijų išvedimas implikuoja tam tikrą kiekį smegenų darbo, ir, mūsų apgailestavimui, stiprus protas ir švelnus jautrumas nėra neatskiriami dalykai".(1)
3.
Kai visa tai žinome, ar begalime drįsti kalbėti apie meną? Žinoma, kad taip. Viena, menas yra žmogiškasis reiškinys, ir kaip toks yra prieinamas žmogaus protui. Tiesa, Valery pataria kalbančiam apie meną atsiprašyti, tik neaišku kieno. Nemanau, kad žmonių, nes menas yra žmogaus reikalas. O dievų tikrai ne, nes jie seniai paliko Olimpą. Antra, išgyventi meno kūrinį yra kiekvieno žmogaus teisė. Jei jis turi teisę išgyventi, tai kodėl jis negalėtų to išgyvenimo analizuoti? Menininkai sako, kad filosofai ir rašytojai kalba apie meną, jo nesuprasdami, bet pastariesiems kartais atrodo, kad menininkai filosofuoja apie meną, nežinodami filosofijos.
Tačiau reikia pripažinti, kad meno filosofinis bei literatūrinis aspektas, t. y. jo pasakojamoji funkcija, nesuteikia meno kūriniui estetinės svarbos. Meno kūrinys liks tokiu ir tada, jei niekas apie jį nefilosofuos ir nerašys. Tai nereiškia, kad pasakojamoji funkcija nėra menui naudinga. Kai kas įrodinėja, kad estetika turi vengti filosofijos, tačiau iki šiol dar niekas nesukūrė estetinės teorijos be filosofijos. Aišku, estetika nėra filosofija, bet ji visad suponuoja filosofiją. Kad taip iš tikrųjų yra, liudija patys meno kritikai. Beaudelaire, T. S. Eliot, Malraux yra ne tik dideli kritikai, bet kartu mąstytojai su gilia filosofine mintimi. Dažnai kritikai pasitarnauja menininkams. Tik prisiminkime Beaudelaire, kuris pristatė savo bendralaikiams Wagnerį, Delacroix ir Dumier. Be to, menas nėra kokia beprasmiška abstrakcija, bet simbolių visuma, kuri išsako ir nusako savo laikus. Šis aspektas yra, gal būt, nesvarbus menininkui, bet svarbus kritikui ir sociologui. Mūsų dienomis meno kritika domisi šiuo aspektu, ir Malraux veikalai turi tokį didelį pasisekimą tik todėl, kad jis sugeba mene iššifruoti laiko ženklus.
(1) Art, Capricorn Books, New York, 1958, p. 15.
