JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Daugelis rūpinasi, kas bus ateityje, kad kunigų skaičius visur labai mažėja. Kai kuriose šalyse jau ir dabar jaučiamas didelis kunigų trūkumas. Taip pat ir žmonių religingumas paskutiniuoju metu, atrodo, labai susilpnėjęs. Tad ateityje, dar labiau sumažėjus kunigų skaičiui, nebus kam ir taip jau silpno žmonių tikėjimo kurstyti bei palaikyti, užtat ir Bažnyčios dienos, kai kurių manymu, jau yra suskaitytos.
Grynai žmogiškai galvojant, gal ir pirštųsi tokios išvados, bet jeigu dar mes turime šiek tiek tikėjimo, tai prisiminkime, kad Kristus savo įsteigtai Bažnyčiai užtikrino galutinę pergalę. Tačiau tas užtikrinimas jokiu būdu nenukloja viso Bažnyčios kelio rožėmis. Pats Kristus pabrėžė, kad bus persekiojimų. Bažnyčia savo dviejų tūkstančių metų kelyje jau yra sutikusi daug staigių posūkių, pavojingų prarajų, grasinančių sūkurių bei verpetų. Kartais ji buvo smarkiai sukrėsta, bet vis tiek iki šiol žygiuoja laimėtoja. Bet visa tai nereiškia, kad mes turime susidėję rankas ramiai sėdėti ir galvoti, kad pats Kristus Bažnyčia rūpinasi, tad mums nereikia nė piršto pajudinti. Bažnyčia esame mes patys, tad mes sutinkame tuos posūkius, mes žygiuojame pro prarajas, mes plaukiame tarp sūkurių ir verpetų. Mūsų apdairumas yra reikalingas, mūsų pastangos būtinos — tik tada Kristaus globojanti ir į pergalę vedanti ranka bus ištiesta.
Taigi ir dabar, kai tuštėja kunigų seminarijos ir vienuolynų naujokynai, nėra ko per daug nusiminti. Kunigų sumažėjimas gali ir į gera išeiti. Kunigų trūkumu daug kur skundžiamasi ir dabar, bet negalima neigti, kad gal kokia 50% dabartinių kunigų nedirba kunigiško darbo. Jie užsiiminėja sportu, menu, visokiais rankdarbiais ir amatais, o kunigiškam darbui kasdien pašvenčia tik kokį pusvalandį likusio laiko. Jokiu būdu nesmerkiame tų minėtų užsiėmimų. Kunigui, kaip ir kiekvienam intelektualiniu darbu užsiimančiam žmogui, reikalinga bent kartą savaitėje išeiti į golfo ar teniso aikštę, pasportuoti, pasimankštinti, kad paskui jo intelektualinis darbas būtų našesnis ir sveikata stipresnė. Bet nebūtų gera, jeigu jis, panašiai kaip įvairių sporto šakų profesionalai, po kelias valandas kasdien treniruotųsi, sportuotų, norėdamas tapti čempionu. Kas sako, kad kunigas negali užsiiminėti menu, tapyba, muzika arba įvairiais rankdarbiais bei amatais? Tai gali būti labai gražūs ir naudingi įmėgiai (hobby), kurie jį bent kiek prablaivo po kartais labai sunkaus kunigiško darbo, skelbiant Dievo žodį ir teikiant sakramentus. Deja, yra nemaža kunigų, kuriems, atrodo, tokiu įmėgiu (hobby) yra tapusi kunigystė, o jų pagrindinis užsiėmimas yra visai kitoks, nieko bendra neturįs su kunigo pagrindiniais uždaviniais.
Pamėgink paprašyti kokį nors parapijos kunigą, kad paruoštų religine tema paskaitą arba parašytų straipsnį. Tuoj pradės teisintis, kad neturi laiko, kad jam tai visiškai neįmanoma, kad turįs vesti parapijos knygas, dežūruoti, o kartais net kasti sniegą ar piauti žolę aplink bažnyčią. Žinoma, kasti sniegą ar piauti žolę kartais gali atstoti golfą ar kitą kurį sportą, bet paprastai tokiems darbams parapijose būna pasamdyti asmenys, kurie atlieka ir kitus įvairius darbus. Knygų vedimas ir atsakinėjimas telefonu bei atidarymas durų taip pat nėra kunigiški darbai, juos gali gal dar geriau atlikti bet koks pasaulietis, vyras ar moteris. Žinoma, tai yra surišta su algos mokėjimu, su išlaidomis, bet ateityje, jeigu dar kunigų skaičius žymiai sumažės, reikės būtinai surasti lėšų šios rūšies išlaidoms, kad kunigai galėtų pasišvęsti pastoracijai.
Mes džiaugiamės, kad turime katalikiškų mokyklų, gimnazijų, universitetų. Nemaža ir kunigų ten dėsto ne tik religiją, bet ir fiziką, chemiją, matematiką, literatūrą ir kitus mokslus, kuriuos dažnai dar geriau gali dėstyti ir pasauliečiai. Kai kurie, žinoma, tuoj pasipriešins ir sakys, kad kunigas, nors dėstydamas ir tokius pasaulietiškus dalykus, gali turėti labai teigiamos įtakos studentams, jų tikėjimui ir moralei. Taip, su tuo galima sutikti, bet nereikia užmiršti, kad dabar labai pabrėžiama pasauliečių kunigystė. Pasauliečiai taip pat yra įpareigoti vesti kitus prie Dievo. Tad ir iš pasauliečių galima rasti tokių profesorių, kurie savo žodžiu ir pavyzdžiu gali ne mažiau geros įtakos turėti studentams, negu kunigai. Gal jiems šios rūšies apaštalavimas būtų dar lengvesnis, nes jeigu kunigas kalba apie tikėjimą, tai kiti galvoja, kad jis ir negali kitaip elgtis, nes tai jo luomo pareiga, bet jeigu tą patį pasakys pasaulietis, tai jo pavyzdys gali labiau patraukti kitus.
Taip pat dažnai tenka nugirsti, kad tas ar kitas studentas, lankydamas katalikišką universitetą ir klausydamas religijos paskaitų, prarado tikėjimą. Kas čia kaltas? Priežasčių gali būti įvairių. Gal tas tikėjimo praradimas arba susilpnėjimas nieko bendro neturi su religijos paskaitomis, bet vis dėlto neretas yra toks reiškinys, kad dėstyti matematikai ar fizikai parenkami patys gabiausi kunigai, o religijai dėstyti paskiriami tokie, kurie jokiam kitam darbiai netinka. Juk aiškinama, kad kiekvienas kunigas yra studijavęs teologiją, tad gali ją ir dėstyti. Tai yra labai didelė klaida ir labai liūdnas reiškinys. Religijai dėstyti turėtų būti parenkami patys geriausi teologai ir pedagogai, nes geras dėstytojas gali jaunimą patraukti prie religijos, o blogas — atstumti.
Niekas neneigs, kad yra kunigų, neblogai valdančių plunksną, bet kiek iš jų rašo religiniais klausimais? Kai kurie daug rašo apie meną, literatūrą, politiką, tik ne apie religiją. Jeigu kuris nors kunigas veda ir pradeda rūpintis tik savo šeima, tai sakoma, kad jis nukunigėjo, metė kunigystę. O ar negalima sakyti, kad tam tikra prasme nukunigėjo ir metė kunigystę tie, kurie viskuo užsiiminėja, tik ne kunigavimu, kurie apie viską rašo ir kalba, tik ne apie religiją? Čia ir visi argumentai, giną celibatą, nustoja bet kokios vertės. Juk stipriausias argumentas už celibatą yra tas, kad nevedęs kunigas gali labiau pasišvęsti visų Žmonių sielos reikalams, o vedęs pirmoje vietoje turi rūpintis savo šeima. Bet koks skirtumas tarp to, kuris veda ir rūpinasi savo šeima, ir to, kuris neveda, bet rūpinasi tik visokiais pasaulietiškais reikalais, o ne religija ir pastoracija?
Tad gal žymesnis kunigų skaičiaus sumažėjimas ir privers bažnytinę vyresnybę bei pačius kunigus pagalvoti apie kunigystę, apie pagrindines kunigo pareigas, apie jo pašaukimo esmę. Jeigu kunigai iš visų kitų sričių sugrįžtų prie grynai kunigiško darbo, tai kunigų stoka dar negreitai būtų jaučiama. Įdomi būtų šiuo klausimu ir skaitytojų nuomonė.
