REIKĖTŲ RELIGINIO TURINIO KNYGŲ JAUNIMUI
Mes daug sielojamės Lietuvos laisve. Tai labai gerai. Ir kituose baruose daug ką nuveikiame: rašome įvairias knygas, romanus apie Lietuvos laikus, apie Vokietijoje praleistas dienas — tai lyg mūsų gyvenimo dienoraštis. Bet ko labiausiai mums dabar reikia — tai jaunimui (14 - 19 m.) geros religinės knygos, panašios, kaip buvo Tihamer Toth knygos. Anais laikais mes, būdami jauni, tas knygas ryte rydavome, mums jos atrodė tokios įdomios, pamokančios, atsakančios į mūsų to meto problemas. Žinoma, dabar jau jos pasenusios. Dabartinis jaunimas jų neskaito. Šiandieninis gyvenimas yra labai pasikeitęs, bet doros principai lieka tie patys. Tad kur mūsų rašytojai, kur mūsų kunigai? Dėl ko niekas jaunimu nesirūpina?
Jaudinamės, kad jaunimas pradeda eiti blogais keliais, vartoja narkotikus, girtuokliauja, ištvirkauja, bet ar čia ir vyresnieji nėra iš dalies kalti?
Neužtenka pamokslų bažnyčioje, kai joje gal tik vienas kitas tėvų atitemptas jaunuolis, nuobodžiaudamas sėdi. Jie bažnyčioje žvalgosi, kiek pamatys savo amžiaus jaunimo, bet nedaug jo tepamato. Ar ilgai mes tuos jaunuolius galėsime į bažnyčią tempti? Reikia juos įsąmoninti, kad patys eitų. Tėvai, kad ir kaip besistengtų, vieni nieko nepasieks, reikalinga pagalba iš šalies.
Ką mums reikš laisva Lietuva, jei neturėsime ko į ją vežti? Yra nemažas pavojus prarasti savo jaunimą ir tautybei, ir religijai. Iš savo vaikų dažnai pastebiu, kad mokyklos balsas jiems yra daug stipresnis, negu tėvų balsas. Ką mokykloje pasako — šventa, o ką tėvai pasako, tai gali klausyti, gali ir neklausyti. Kai kas pasakys, kad tėvai dabartinio jaunimo nesupranta, kad čia yra tas garsusis kartų atotrūkis. Bet juk yra jaunimo vadovų ir auklėtojų, kurie supranta ir turi suprasti šių dienų jaunimą, tad iš jų ir laukiame tinkamos mūsų jaunimui literatūros.
Džiaugiuosi tėvų jėzuitų pamokslais, kurie pajudina šių dienų žmogaus dvasią, bet mes esame surišti ir su savo parapija, kurioje tik retkarčiais pagaunama žmogaus dvasia. Žinau, kad daug puikios medžiagos yra “Laiškuose Lietuviams”, bet to nepakanka.
Manau, kad tie, į kuriuos čia noriu kreiptis, supras šias mano padrikas mintis. Būčiau dėkinga ir aš, ir daugelis kitų tėvų, jeigu kas nors į šias mintis, į šį pagalbos šauksmą atkreiptų dėmesį ir ištiestų pagalbos ranką ar pagalbos plunksną.
Su gilia pagarba V. P.
KUR KITI JĖZUITAI?
Gerbiamasis Redaktoriau,
Noriu Jums pateikti vieną svarbų klausimą, kuris, kiek teko išgirsti, yra rūpimas ne vienam “Laiškų Lietuviams” skaitytojui. Kodėl kiti tėvai jėzuitai nebendradarbiauja savajame žurnale? Juk pirminiais sielovados straipsniais kaip tik turėtų reikštis visi tėvai jėzuitai. Nežinau, kiek asmenų yra jūsų namuose, bet manau, kad yra bent tiek, kiek metuose mėnesių — dvylika. Tad ar negalėtų kiekvienas jėzuitas parašyti bent vieną straipsnį į metus, tada kiekvieną mėnesį būtų kurio nors straipsnis?
Aš negaliu tikėti, kad jie neturėtų laiko ar noro bent kartą metuose paskleisti skaitytojams religinių minčių savo žurnalo puslapiuose.
Čia nenoromis prisimenu šv. Jono Bosco žodžius: “Bėda tiems kunigų namams, kuriuose atsiranda du centrai. Tokiu atveju įstaiga išrodo, lyg dvi kariuomenės, dvi vėliavos, kurios jei ir prieš viena kitą nekariauja, tai vis tiek sutartinai nedirba”. Tad tėvams jėzuitams linkėtina neišvirsti kokiais nors amatininkais, bet išlaikyti vieną centrą, vieną vėliavą ir sutartinai dirbti išeivijoje lietuvybės bei religijos išlaikymo darbą, visuomet liekant tuo didžiuoju švyturiu, kuriuo jūs švietėte Lietuvoje nepriklausomybės laikais.
Jums, Gerbiamasis Tėve Redaktoriau, priklauso didelė pagarba už nepalaužiamą Jūsų ištvermingumą sunkiame spaudos darbe. “Laiškai Lietuviams” yra išskirtinis žurnalas savo įdomiu turiniu, kas, aišku, pareikalauja iš Jūsų nemaža rūpesčio jėgų ir pasišventimo. Už tai Jums nuoširdžiai dėkojame.
Taip pat ir jėzuitų vadovaujamose radijo valandėlėse norėtume išgirsti ne tik tą patį visuomet, bet ir kitus tėvus jėzuitus. Taip pat kai kurie jūsiškiai tėvai niekad nesirodo su savo pamokslais nė jūsų koplyčioje. Mes norėtume pamatyti ir išgirsti visus.
Pridedu kuklią auką jūsų reikalams ir tikiu, kad šis mano prašymas nebus tyruose šaukiančio balsas.
Reiškiu pagarbą!
L. S. M.
