Kurį laiką lietuvių išeivijos vyresniąją kartą baugino nusiminimo šešėlis: jos eilėms retėjant, kas beužpildys tautinio išsilaikymo ir pavergtosios tėvynės laisvės kovos bare eiles? Tokiam baiminimuisi buvo ir pagrindo. Juk dar prieš kelerius metus ne tik mūsiškis, bet ir apskritai — bent laisvųjų Vakarų — besimokąs jaunimas nelabai buvo pasinešęs domėtis tiek tautinėmis, tiek tarptautinėmis aktualiomis problemomis. Sakytume — buvo užėjęs savotiškas apatijos, vskam abejingumo laikotarpis. Bet jis buvo trumpas, lyg vasaros naktis.
Kaip žemės drebėjimai pasaulio kontinentuose būna staigūs ir netikėti, taip atsitiko ir su jaunimu: kilo stiprūs rasiniai, ideologiniai ir tautiniai susipurtymai. Vieni jų kilo iš šalies padiktuoti ir buvo įgavę destruktyvias išraiškos formas; kiti — gyvenimo iššaukti, kai buvo paliestos jautrios žmoniškumo, savo tautos kraujo pulso stygos — tapo pavyzdingai herojiški. Iki to laiko jaunimas, tarsi nepajutęs konkretaus uždavinio, buvo pasyvioje, daug kuo nesidomėjimo būsenoje — lyg anie padavimuose minimi užburtieji kareiviai. Bet vos tik svarbiems gyvenimo įvykiams pavojaus mygtuką paspaudus, tie neseniai buvę, rodos, taip nerūpestingi, net nuo savo tautos reikalų nutolusiais laikomi, — žaibo greitumu užėmė nė kieno iš anksto nenurodytus pačius jautriausius kovos pozicijų postus. Kiek daug sumanumo, išradingos iniciatyvos beesama šiame, jau abejones kėlusiame, potenciale.
Žinoma, daug brangaus grūdo spėjo nubyrėti į svetimus aruodus. Jo nubyrėjo ir iš vyresniosios kartos, minkštą nugarkaulį teturėjusių atstovų. Bet vis dėlto, nepaisydami anų nuotrupų, su šviesia viltimi galime žvelgti į mūsų ilgesnio išsilaikymo ir laisvės kovos barus. Vietoje laiko ir gyvenimo audrų išversto stulpo, atsistoja kitas, naujas ir stiprus.
Ar gali nedžiuginti kiekvienos savo tautos ateitimi besisielojančios širdies kad ir žemiau pateikiamas tyras lietuviškas jaunos Pedagoginio Lituanistikos Instituto neakivaizdinio kurso studentės V a i v o s V ė b r a i t ė s nusiteikimas? Ši mergaitė, gyvenanti New Haven, Connecticut, jokios reguliarios lituanistinės mokyklos gyvenamojoje vietoje neišėjusi, tik savo dideliu ryžtu, valingu jaunatvišku užsispyrimu ir rūpestinga tėvelių pagalba namuose jau yra daug laimėjus. Nesitenkindama savo pirmaisiais laimėjimais, įstojusi į Ped. Lt. Iinstitutą, rūpestingai atliekamais darbais (kalbiniais pratimais ir rašiniais) stengiasi jau turimus lamėjimus plėsti ir tobulinti. Ji nesustoja ties paskirtaisiais atlikti darbais, bet rodo ir savo veržlios iniciatyvos, pateikdama dalyko dėstytojui jai rūpimų klausimų. Būdama griežta savo sugebėjimų kritikė, nieko neatidėliodama rytojui, kas tik įmanoma, stengiasi laimėti šiandien. Ją jau randame išeinančią ir į lietuviškosios spaudos bei lietuviškojo kultūrinio gyvenimo viešumą.
Tokios gražios prošvaistės, kylančios iš čionykščio lietuviškojo jaunimo tarpo, teikia šviesių vilčių mūsų tautiniam tęstinumui, kol Lietuva nusikratys brutalaus okupanto jungą.
Vaivos Vėbraitės darbštumą ir jos lietuviškąjį nusiteikimą pažinti turėjau galimybių, kurį laiką neakivaizdiniu būdu dėstydamas jai lietuvių kalbą. Kad šis ne taip jau dažnai užtinkamas atvejis neliktų užmarštyje ir kad taptų patrauklia paskata kitiems josios amžiaus jaunuoliams, gavęs autorės sutikimą, pateikiu kai kurias josios vieno laiško ištraukas.
Ignas Serapinas
Brangus mano Mokytojau,
Nieko nėra jauno žmogaus gyvenime svarbesnio ir malonesnio, kaip įgyti daugiau žinių, ypač iš mėgiamiausios srities. Mėgiamiausia mano sritis — lietuvių kalba. Norėčiau išmokti lietuviškai rašyti sklandžiai, be klaidų ir greitai. Parašau šiaip taip ir dabar, kartais kokią pasakėlę ar eilėraštį net spaudai atiduodu, bet tas man atima daug laiko. Mano gramatika ir žodynai jau tiek susidėvėjo, kad darosi nebeišskaitomi, o rašyti greit, negalvodama apie taškus ir nosines, vis tiek neišmokau. Nustoju tikėti, kad gramatika mano plunksną padarytų vikrią ir greitą.
Ką man galėtumėt patarti? Kai kurie mano pažįstami man siūlo gramatiką padėti aukštai ant lentynos ir kuo daugiausia skaityti lietuviškų raštų. Bandau, kiek laikas leidžia, šį patarimą vykdyti ir jaučiu, kad jame yra dalis tiesos. Bet daugelis, gal net dauguma knygų, kurias aš skaitau, man lėtai skaitosi, atrodo nesklandžiai parašytos. Žinoma, yra išimčių. Su malonumu pakartotinai skaitau Sruogą, Vaičiulaitį, Vienuolį. Gera būtų pasiekti jų kalbos sklandumą, jų įtaigojimo jėgą, bet tai, žinoma, neįvykdoma svajonė.
Tiesa, aš dar turiu laiko. Man dar tik šešiolika metų. Bet mano laiko didžiumą suima amerikinė mokykla. Norėdama būti naudinga lietuvybei, turiu pirmauti amerikinėje mokykloje. Jei ten pasidaryčiau tik vidutinė mokinė ir nepatekčiau į gerą universitetą, tada ir lietuviuose neįgyčiau gero vardo, be kurio ir lietuvybei sunku ką nuveikti. Dėl to ir mano neakivaizdinis lituanistikos mokymasis tuo tarpu vyksta vėžlio žingsniu. Bet ateinantį sausio menesį laikysiu paskutinius egzaminus, kurie nulems mano universiteto pasirinkimą. Tikriau sakant, tada galutinai paaiškės — į kokį universitetą aš galiu turėti vilties patekti. Toliau nebebus būtino reikalo "nertis iš kailio" amerikinėje mokykloje, — taigi daugiau galėsiu atsidėti lietuviškoms studijoms, lietuviškų knygų skaitymui.
Iš Jūsų, mano Mokytojau, norėčiau nurodymų, — koks tinkamiausias kelias į sklandų ir taisyklingą lietuvišką rašymą? Gramatikos taisykles galiu išmokti, bet, kur reikia, jų praktiškai nesugebu pritaikyti. (Čia laiško autorė labai perdėtai susi-menkina I. S.). Skaitymą mėgstu ir, man atrodo, jis man yra padėjęs. Jei skaitymą galėtume laikyti pagrindine kalbos mokymosi priemone, norėčiau Tamstos patarimo, — kurie lietuviški kūriniai man naudingiausiai būtų skaitytini, kurie pasižymi geriausiu stiliumi? Esu pasiryžusi savo tėvų kalbą galimai geriau išmokti. O už Tamstos pagalbą šiame kelyje būsiu tikrai dėkinga.
Jus gerbianti
Vaiva Vėbraitė