JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

Esu sūnus, palikęs motiną ir tėvą vargui ir vergijai,
Esu užgesęs žiburys tarpu vidurnakčio šešėliu,
Esu pasaulio širdyje žaizda, kuri negyja,
Esu žmogus, palikęs gimtai žemei sielą.

Brazdžionis

     Tur būt, nebūtų lengva ryškiau atvaizduoti kiekvieno sąmoningo lietuvio dabartinę tragediją, kaip čia ją yra atvaizdavęs šiomis keturiomis eilutėmis poetas. Žinoma, yra ir nesąmoningų lietuvių, kurie šios tragedijos nejaučia, kurie paviršutiniškai į viską žiūri ir savo tautos nelaiko tokia vertybe, kurios praradimas virstų taip tragišku.

     Ne vienas mūsų, ypač jaunimas, atsistoja prieš dilemą: būti ar nebūti? Verta stengtis išlikti lietuviu, ar gal būtų protingiau visiškai pamiršti lietuvybę ir kaip galima greičiau įsijungti į gyvenamojo krašto kultūrą?

     Kai kas bando aiškinti, kad šio klausimo visai negalima kelti, nes jeigu lietuviu gimei, tai lietuvis esi ir būsi. Pats savo tautybės pakeisti negali. Bet neatrodo, kad toks aiškinimas būtų teisingas, nes iš praktikos žinome, jog ne vienas savo tautybę praranda ir pamažu tampa kitos tautos nariu. Tautybę sudaro įvairūs elementai: kilmė, kultūra, tradicijos, kalba, religija, teritorija. Tačiau nė vienas šių elementų tautai nėra esminis. Nori ar nenori, turi sutikti, kad tautybės pagrindas yra tautiškumo sąmonė arba sąžinė. Toji sąmonė draugėn jungia ir visus kitus minėtus tautą sudarančius elementus. O kai toji sąmonė pradeda blėsti, tai vienas po kito pranyksta ir visi tautybės elementai.

     Kad pasiliktų tvirta tautiškumo sąmonė, reikia stiprių motyvų, reikia įsitikinimo, jog tauta yra dvasinė vertybė, kurią prarasdamas žmogus skurdina ir save, ir gyvenamąjį kraštą, ir pagaliau visą žmoniją. Jeigu pasaulyje stengiamasi išlaikyti kiekvieną augalų ar gyvių rūšį, tai tuo labiau reikia stengtis išlaikyti kiekvieną tautą, kiekvieną kultūrą. Gyvenamajam kraštui ne padėsi, bet jį tik nuskriausi, atsisakydamas savo tautinių bruožų ir susiliedamas su vietine kultūra.

     Kai kas net bando aiškinti, kad tautiškumas ir patriotizmas prieštarauja religijai, nes dekalogas ir krikščioniškoji doktrina liepia mylėti visus žmones be jokio skirtumo. Visiškai paneigiant tokią galvoseną, reikia pabrėžti, kad tautiškumas randa religijoje tvirtą atramą. Bent labai trumpai pažvelgsime, ką šiuo klausimu sako Dievo įsakymai, Kristaus mokslas bei pavyzdys ir jo įsteigtoji Bažnyčia.

SENOJO TESTAMENTO MINTIS

     Tverdamas žmogų, Dievas įdiegė į jo prigimtį pagrindinį įsakymą — sąžinės balsą. Galima sakyti, kad ne tik žmogus, bet kiekvienas gyvas sutvėrimas savo prigimtyje jaučia traukimą prie tos vietos, kur jis yra gimęs ir užaugęs. Žvėris mėgsta savo olą, paukštis — lizdą, kiekvienas žmogus yra taip prisirišęs prie savo namų, kad nors tie namai, kaip sako patarlė, būtų ir pragarai, bet be namų vis tiek negerai. Teisingai ši mintis yra išreikšta ir mūsų dar vaikystėje išmoktame eilėraštyje: "Nameliai mano brangūs, man visur patogu, bet niekur nėr tiek laimės, kaip po jūsų stogu”.

     Prigimties balsas kartais gali būti žmogaus aistrų ir kitų aplinkybių nuslopintas, todėl Dievas davė įsakymus, kurie prigimties balsą, tą pirmąjį ir pagrindinį Dievo įsakymą, paaiškina ir pritaiko konkretiems gyvenimo įvykiams. Dievas įsakė gerbti tėvus ir mylėti artimą. Šie du įsakymai ir yra svarbiausias bei rimčiausias tėvynės meilės motyvas bei pagrindas.

     Teologai teigia, kad ketvirtuoju įsakymu Dievas liepia gerbti ne tik savo tėvus, bet ir vyresniuosius bei globėjus, o taip pat ir tą šalį, kurioje gimėme, augome, kuri mus maitino, kurios oru kvėpavome. Šis įsakymas liepia gerbti ir kiekvieną teisėtą valdžią, savo galią ir autoritetą gavusią iš Dievo.

     Artimo meilės įsakymas liepia mylėti kiekvieną žmogų, tačiau šioje meilėje, teologų nuomone, yra tam tikri laipsniai. Labiau turime mylėti tuos, kurie mums yra artimesni, su kuriais esame surišti kokiais nors stipresniais ryšiais. Labiau turime mylėti žmoną, vyrą, tėvus, vaikus, brolius ir seseris, negu svetimus žmones. Turime labiau mylėti savo tautiečius, o taip pat ir priklausančius savo religijai, bendruomenei ar organizacijai. Kuo stipresni ir artimesni yra ryšiai tarp žmonių, tuo daugiau yra ir motyvų jų tarpusavei meilei. Su kiekvienu pasaulyje esančiu žmogumi mus jungia žmogiškumo ryšys. Su lietuviais mus jungia tautiškumo ir valstybės ryšiai. Tautiškumo ryšys yra supintas iš daugelio kitų ryšių: artimesnės ar tolimesnės kraujo giminystės, kalbos, kultūros, papročių. Žmonių susijungimas į valstybes išplaukia iš tos pačios prigimties reikalavimų. Kitos, grynai žmonių valia sukurtos organizacijos ar bendruomenės tik padeda tobuliau siekti vieno ar kito tikslo, bet valstybė yra būtina sąlyga žmonių žemiškiems tikslams siekti. Todėl ir šis ryšys, jungiąs žmones į vieną bendruomenę, yra tikrai svarbus ir stiprus.

     Jeigu tauta netenka laisvės, jei valstybė praranda nepriklausomybę, jei žmonės turi palikti tėvynę ir bėgti ieškoti prieglaudos į kitus kraštus, ryšiai, kurie juos jungia su tauta ir valstybe, nenutrūksta, bet dar pastiprėja. Argi ne labiau vaikas turėtų rūpintis savo motina, patekusia į nelaisvę ar kankinama kalėjime? Šiuo atveju vaiko meilė, gal iki šiol ramiai glūdėjusi širdies gilumoje, turėtų imti reikštis konkrečiais darbais, jis neturėtų bijoti jokio vargo, jokių pastangų, kad tik galėtų savo motinai padėti ir ją išgelbėti.

     Dievo įkvėptąsias Senojo Testamento knygas mes galėtume visai teisingai pavadinti išrinktosios tautos istorija arba tėvynės meilės poema. Dievas ta tauta nuolat rūpinasi, ypač kai ji patenka į egiptiečių vergiją. Siunčia jai galingą vadą Mozę, kuris ją išveda iš vergijos. Dievas nuolat žingsnius seka, stebuklingai pervesdamas per Raudonąją jūrą, maitindamas manna ir saugodamas nuo priešų įvairiais stebuklais. Savo išrinktajai tautai Dievas duoda specialius įsakymus, saugojančius nuo pražūties. Įdomu, kad jis net baudžia žydus už mišrias vedybas, kurios pamažu marina tautą.

     Būdami Babilono vergijoje, žydai visuomet galvojo apie savo tėvynę, jos liūdėjo ir nuolat turėjo viltį, kad vėl galės grįžti. Štai kaip apie tai kalba 136 psalmė: "Prie Babilono upių mes sėdėjome ir verkėme, atsimindami Sioną. Ant gluosnių pakabinome savo arpas. Tie, kurie mus išvedė į nelaisvę, reikalavo, kad mes ką nors pagiedotume iš Siono giesmių. Bet kaipgi mes galime giedoti Viešpaties giesmę svetimoje šalyje? Jeigu aš tave užmiršiu, Jeruzale, tebūna užmiršta mano dešinė. Teprilimpa mano liežuvis prie gomurio, jeigu aš tavęs neminėsiu, jei tavęs nelaikysiu didžiausia savo linksmybe”. Tad yra aiški Dievo valia ir noras, kad žmonės savo tėvynę mylėtų, saugotų jos laisvę ir stengtųsi vėl jon sugrįžti, jeigu priešo buvo priversti bėgti į svetimus kraštus.

KRISTAUS MOKSLAS IR PAVYZDYS

     Šiai Dievo valiai pritaria ir Kristaus mokslas bei pavyzdys. Kartą Kristus meldėsi Alyvų kalne. Po jo kojomis spindėjo gražus, apšviestas Jeruzalės miestas. Tai buvo žydų tautos sostinė. Kristus taip mylėjo šį miestą, kad, prisiminęs jo skaudžią ateitį, apsipylė ašaromis ir iš jo širdies išsiveržė kartus skundas: "Ateis dienos, kad priešai apves tave pylimu, apguls tave, suspaus tave ir tavo vaikus, kurie yra tavyje, ir nepaliks akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto”.

     Nors Kristus buvo atėjęs į šį pasaulį visiems skelbti savo mokslo ir atpirkti visų tautų, bet pirmiausia jis rūpinasi savo tauta, pirmiausia jai skelbia linksmą išganymo naujieną, pėsčias apvaikščiodamas visus jos miestus ir kaimus. Jis visus žmones mylėjo, visus gydė iš įvairių ligų, bet aiškiai pabrėžė, kad pirmiausia reikia rūpintis savo tautos vaikais: "Negera imti vaikų duoną ir duoti kitiems”.

     Tad Kristus tikrai nebuvo kosmopolitas, bet patriotas. Jisai savo pavyzdžiu parodė visų laikų žmonėms, kad reikia mylėti visus, bet pirmoje vietoje savo tautiečius.

BAŽNYČIOS GALVOSENA

     Ne kitaip tautiškumo atžvilgiu elgiasi ir Kristaus įsteigtoji jo mokslo saugotoja bei aiškintoja Bažnyčia. Bažnyčia globoja tautas, skirdama joms dangiškuosius globėjus. Ir mūsų tautai ji yra paskyrusi šv. Kazimierą. O prancūzų tautos globėja šv. Joana d'Arc net šventąja buvo paskelbta dėl to, kad heroiškai mylėjo savo tėvynę ir paaukojo net savo gyvybę, už ją kovodama. Tad tėvynės meilę Bažnyčia laiko dorybe, kuri žmogų gali iškelti net į altorių garbę. Gal būt, ir Lietuva kada nors susilauks Bažnyčios pripažintų šventųjų, kurie šiais sunkiais laikais yra parodę heroišką tėvynės meilę, paaukodami už ją savo gyvybę.

     Bažnyčia tvirtina tautinių parapijų steigimą ir 216-tuoju kanonu jas nori apsaugoti, įspėdama, kad be Šv. Sosto sutikimo tose parapijose nieko negalima keisti, t. y., kad be Šv. Sosto leidimo negalima įvesti net kitos kalbos. Todėl ir Amerikoje anglų kalba lietuvių parapijose negalėjo būti įvesta be Šv. Sosto leidimo. Daugeliui parapijų to leidimo prašė patys klebonai, kai mišriu vedybų keliu atsirado daug parapiečių, nesuprantančių lietuviškai.

     1952 m. popiežius išleido raštą, pavadintą "Exul Familia”, kuriuo norėjo apsaugoti imigrantų teises įvairiuose kraštuose. Tame rašte yra pabrėžta, kad visi tikintieji turi teisę garbinti Dievą sava kalba ir dėl to turi teisę turėti savo kunigus. Jeigu kurioje nors vyskupijoje tokiems kunigams nebūtų leista savo kalba aptarnauti tikinčiųjų, patariama kreiptis į Šv. Sostą. Ir dabartinio popiežiaus šiuo klausimu 1969 m. išleistos direktyvos, "Instructio de pastorali migratorum cura”, pakartoja tas pačias mintis, tik dar labiau jas pritaiko dabartiniams laikams ir duoda dar aiškesnių bei konkretesnių nurodymų. Tik gaila, kad mes, lietuviai, per mažai į tai dėmesio kreipiame ir per mažai kovojame už savo teises, mums patvirtintas paties Šv. Sosto. Kai kas galvoja, kad kai kurie vyskupai ar klebonai į tą popiežiaus raštą nekreips jokio dėmesio ir mūsų prašymų neišklausys. Argi galėtų taip būti? Argi galėtų vyskupas ar klebonas neklausyti popiežiaus? Jeigu jie taip elgtųsi, tai prarastų teisę reikalauti, kad ir tikintieji jų klausytų. Jeigu yra tiesa, kad labiau reikia klausyti Dievo, negu žmonių, tai taip pat yra tiesa, kad labiau reikia klausyti popiežiaus, negu kurio nors vyskupo ar klebono, kuris atsisako vykdyti popiežiaus nurodymus.

     Popiežių raštuose bei kalbose ir atskirų vyskupų bei kardinolų pasisakymuose tėvynės meilės klausimas yra labai aiškus. Dažnai pabrėžiama, kad tautybės paniekinimas yra aiškus Dievo valios paniekinimas. Prancūzų kardinolas Mercier yra pasakęs, kad "negali būti tobulas krikščionis, kuris tobulai nemylėtų savo tėvynės”. Popiežius Pijus XII Romoje susirinkusiems Italijos Mokytojų Sąjungos nariams taip kalbėjo: "Jūs, mokytojai, stenkitės auklėti vaikus, pratindami juos lavintis žmogiškose dorybėse: atvirume, drąsoje, prisirišime prie pareigos, prie tėvynės. Reikia pastebėti, kad tėvynės meilės jausmas šiandien, gal būt, daugelio yra užmirštas. Bet šis jausmas visuomet buvo ir turi būti svarbus veiksnys pilnutiniame vaiko auklėjime. Nereikia bijoti, kad visos žmonijos meilė, kurią jūs taip pat turite ugdyti savo auklėtiniuose, gali prieštarauti ypatingai savo tėvynės meilei. Argi ypatinga savo šeimos meilė mums neleidžia mylėti kitų šeimų?”

     Tad mūsų religijos mokslas tėvynės meilės atžvilgiu yra labai aiškus ir neabejotinas. Tėvynės meilė ir pastangos išlaikyti savo tautybę yra krikščioniškojo tobulumo dalis, ir kas jos atsisako, atsisako pilnutinio krikščioniškojo tobulumo. O tai yra moralinis nusikaltimas.

MŪSŲ MORALINĖ PAREIGA

     Įsitikinus tvirtu religiniu tėvynės meilės pagrindu, ir mūsų tautiniam darbui atsiranda stiprus motyvas — kiekvieno lietuvio moralinė pareiga. Tačiau ne vienas šiandien nuleidžia rankas ir numoja į visus lietuvybės reikalus, nes laisvės galimybės atrodo tokios tolimos ir neaiškios. "Manau, kad jau nei man, nei mano vaikams neteks matyti Lietuvos”, pesimistiškai dejuoja viltį praradusieji. Teks ar neteks, čia yra kitas klausimas, kuris neturėtų turėti jokios įtakos mūsų tėvynės laisvinimo pastangoms. Jeigu taip pesimistiškai būtų galvoję lietuvių veikėjai caristinės priespaudos metu, tai nepriklausomybe mums nebūtų tekę džiaugtis. Juk nei Kudirka, nei Valančius, nei daugelis kitų ano meto patriotų nesulaukė pamatyti laisvos Lietuvos, bet į jos laisvės pamatus jie įdėjo visą krūvą tvirtų akmenų. Jie atliko savo pareigą ir užsipelnė amžiną pagarbą.

     Kai kurie nutaria kaip galima toliau stovėti nuo bet kokios lietuviškos veiklos, nes kitų mūsų veikėjų metodai jiems atrodo nepriimtini, jų pastangos tuščios, nes, ką vienas stato, kitas griauna; tiek yra nesantaikos ir skaldymosi mūsų visuomenėje. Pagaliau kai kurie kuklesnieji bijosi kitiems užbėgti už akių ar pastoti kelią, kad nebūtų apšaukti kultūrinio nuosmukio atstovais. Jie leidžia dirbti kitiems, turintiems daugiau sugebėjimo ir kvalifikacijų. Bet jiems reikėtų prisiminti, ką Tumas-Vaižgantas yra pasakęs ir kaip tokiais atvejais elgęsis. Jis prisipažįsta, kad ėjęs visur, kur tik buvo kviečiamas, visai nežiūrėdamas, kas buvo tie, kurie kvietė, ir negalvodamas, ar jis tam darbui yra kompetentingas. Jis visur ėjo, viską dirbo, po kiekviena našta kišo savo petį, todėl ir paliko Lietuvos padangėje, lyg šviesi kometa, skaidrų taką.

O LIŪDNASIS MERDĖJANČIOS TAUTOS REGINY!

     Prisimenant tūkstančius mūsų brolių ir sesių, užmiršusių savo tėvų kalbą; žiūrint į mūsų jaunimą, vis labiau ir labiau tolstantį nuo lietuviškos dvasios ir lietuviškų papročių, kartais stoja prieš akis Marijos Peč-kauskaitės liūdni žodžiai: "Kaip neapsakomai gaila man visko, kas nyksta! O liūdnasis merdėjančios tautos reginy! Tautos, kitados didžios, tiek gražių dainų nudainavusios, tiek fantazingų padavimų nuaudžiusios, garbingą istoriją gyvenusios, turėjusios tokių didvyrių, kaip Pilėnų gynėjai, ir tokių moterų, kaip Gražina, ir tokių genialių viešpačių, kaip Vytautas. Rusų spaudžiama, savų sūnų niekinama... Anglys, aklinai užvožtos, kad užgestų. Bet užgesintose, rodos, anglyse kartais kažkur neregima rūsi kibirkštėlė. Kartais ji atgaivina anglis, sudegina indą ir padaro gaisrą”. Ir toliau autorė guodžiasi, kad tos anglys dar nėra visiškai užgesusios, dar jos nėra mums žuvusios. "Lietuvė yra jų siela. Yra joje ir tų ūbų laukų melancholijos, ir tų vasaros saulėlydžių giedros, ir rudens vėjo nusiminimo, ir tų tamsių miškų rimties. Tos šalies išliūliuota, tūkstančiais siūlų ji surišta su ta savo motina”.

     Nesmerkime tų laikinai paklydusių sūnų ir dukterų, užmiršusių savo tėvų namus ir ieškančių laimės kitur. Nekovokime vieni prieš kitus, nes esame broliai, o ne priešai. Visi turime bendrą priešą ir labai stiprų. Reikalingos mūsų visų jėgos, kad jį nugalėtume. Kai tarp mūsų bus daugiau broliškos meilės ir vienybės, į mūsų kovą įsijungs ir tie, kurie susižavėjo svetimybėmis.

IŠ PRAEITIES Į ATEITĮ

     Kadangi čia kelis kartus paminėjome Lietuvos praeitį ir prisiminėme buvusiųjų laisvės kovotojų bei tautos didvyrių pavyzdžius, kai kam gali pirštis išvada, kad yra siūloma visą dėmesį sukoncentruoti į praeitį ir iš jos semtis stiprybės bei įkvėpimo savo dabartinei veiklai. Juk ir tautos himnas liepia iš praeities stiprybę semtis. Bet jeigu mes norime semti stiprybės iš praeities, sekdami savo didvyrių pavyzdžiais, tai turime žinoti, kaip juos sekti ir kas yra sektina. Dėl ko jie savo gyvenamuoju metu išsiskyrė iš kitų ir sužibo mūsų tautos padangėje šviesiais meteorais? Svarbiausia ar tik nebus dėl to, kad jie pažino ir suprato savo laiko dvasią, jie ėjo su gyvenimu, sugebėdami pasisavinti tai, kas gera, ir turėdami užtenkamai energijos bei valios atmesti tai, kas bloga. Jie ieškojo naujų kelių, naujų vertybių, siekė pažangos. Be abejo, ir jie stiprybės sėmėsi iš praeities, ir jiems švietė protėvių dvasia, ragindama kilti vis aukštyn ir eiti vis tolyn. Jie sugebėjo pasinaudoti praeities patyrimu ir mokytis iš buvusių klaidų. Praeitis jiems buvo išmokta ir neužmiršta, bet jų žvilgsnis buvo nukreiptas į ateitį. Jeigu jie nebūtų ėję su gyvenimu, jeigu nebūtų siekę ko nors naujo, bet sustingę tik praeities prisiminimuose, jų šiandien mes tikrai nelaikytume didvyriais, jų net vardų niekas nežinotų. Jeigu didieji pasaulio išminčiai nebūtų degę nuolatiniu naujumo ir pažangos nerimu, bet aklai sekę ir kartoję, kas jau buvo prieš kelias dešimtis ar kelis šimtus metų jų protėvių pasiekta, tai dvidešimtojo amžiaus civilizacija ir kultūra daug nesiskirtų nuo priešistorinių laikų.

     Atrodo, jog visa tai kiekvienam turėtų būti taip aišku, kad net nepatogu tai nė minėti. Vis dėlto praktiškame gyvenime šias elementarines mintis ir pagrindines tiesas neretai pamirštame. Jau daug kartų buvo rašyta ir kalbėta, kad mes gyvename pagal prieš kelias dešimtis metų sustojusius laikrodžius, nesiekdami jokios pažangos, nesidomėdami dabartimi, bet svajodami tik apie praeitį ir tikėdamiesi, kad tos tuščios svajonės mums užtikrins laimingą ateitį, grąžins laisvę ir pastatys šalia kitų pažangiųjų pasaulio tautų.

     Mes kritikuojame ir niekiname kiekvieną naują kultūrinį pasireiškimą ir mene, ir literatūroje, ir poezijoje. Manome, kad tiek auklėjime, tiek religijoje, tiek tautinių papročių srityje esame pasiekę viršūnę, tad kiekvienas pakeitimas, kiekvienas naujas pasireiškimas būtų tik slydimas žemyn. Tačiau atrodo, kad toks galvojimas ir toks elgesys yra tikrai labai skubus riedėjimas kultūrinio nuosmukio keliu.

     Taip pat ir šeimoje tarp tėvų ir vaikų išauga sienos, atsiranda prarajos, kyla nuolatiniai ginčai, barniai ir nesantaikos, kai tėvai gyvena tik praeitimi, tik tuo, ką turėjo ir ką matė prieš kelias dešimtis metų, o niekina ir peikia visa tai, kuo žavisi ir ko siekia jų vaikai. Šis tėvų nesistengimas suprasti pasikeitusio gyvenimo dažnai yra atsakymas į daugelį jų galvosūkių ir neaiškumų, dėl ko vaikai tokie neklaužados, dėl ko jie tėvams nerodo pakankamai meilės ir pagarbos, dėl ko su jais jokiu klausimu negalima rimtai pasikalbėti. Jeigu vienas niekina tai, ką kitas vertina, tai tarp jų negali būti tuo klausimu jokios bendros kalbos. Tik atviromis akimis žiūrint į gyvenimą ir stengiantis čia augantį ir mokslus einantį jaunimą suprasti, įvertinti ir pripažinti tai, ką jis vertina, bus galima jo dėmesį pamažu kreipti į tas vertybes, kuriomis žavėjosi ir tebesižavi vyresnieji.

     Mes labai daug tikimės iš organizacijų. Bet kai kurių mūsų organizacijų vadovais vis yra renkami vyresnieji, manant, kad tik jie gali tinkamai kovoti už mūsų idealus. Jaunimo kratomasi, nes jis juk nepažįsta mūsų buvusių papročių, jam yra svetimos mūsų tradicijos. Kitur einama į kitą kraštutinumą — vengiama vyresniųjų, nes jie juk atsilikę, pasenę, jiems nesuprantamas šių dienų gyvenimas. Bet visuomet tiesiausias yra vidurio kelias. Laimingos tos organizacijos, kuriose sugeba bendradarbiauti vyresnieji su jaunesniaisiais. Vyresnieji iš jaunimo geriau pažįsta šių dienų nuotaikas, o jaunimas iš vyresniųjų išmoksta gyvenimo patirties. Jaunimas be vyresniųjų patarimo gali lengvai paklysti, o vyresnieji be entuziastingo jaunimo veržlumo gali visai sustingti. Tik abiems ranka rankon dirbant, mūsų organizacinė veikla klestės. Vyresnieji jaunimui bus lyg turininga Lietuvos praeities knyga, iš kurios jis išmoks mūsų gražių papročių bei tradicijų, iš kurios jis susipažins su mūsų garbinga istorija ir dėmesio vertais kultūriniais laimėjimais. O jaunimas lengviau įves vyresniuosius į dabartinį šių kraštų gyvenimą, kuris jiems pirmu žvilgsniu atrodo toks svetimas ir nepatrauklus. Ir taip bendradarbiaujant, praeitis bus sujungta su dabartimi, kuriant gražesnę ateitį.

     Iki šiol mes vadovavomės šūkiu: "Išlaikykime lietuvybę!” Bet jau yra būtina šį šūkį pakeisti. Jeigu mes stengsimės tik išlaikyti lietuvybę tokią, kokią išsinešėme iš Lietuvos prieš kelias dešimtis metų, tai ji bus anachronizmas — nesiderins prie dabartinių laikų ir prie pasikeitusio gyvenimo. Tad dabartinis mūsų šūkis tebūna: "Ugdykime ir tobulinkime lietuvybę!” Neužkaskime gauto talento, kaip tas evangelijoje minimas pilietis, bet paleiskime jį apyvarton, kad nuolat augtų ir didėtų, nešdamas procentus.

     Jeigu mes savo širdyje rusenančią tėvynės meilės kibirkštėlę laikysime apdengę stora atgyventų praeities prisiminimų skraiste, ji pamažu visiškai užges. Reikia, kad į ją padvelktų naujų laikų vėjas. Tik tada ji suliepsnos galingu gaisru. Tada mes nebūsime "užgesę žiburiai tarpu vidurnakčio šešėlių”, bet tapsime švyturiais, rodančiais kelią į Lietuvos prisikėlimą.